Dėl dvigubos pilietybės – atviras laiškas Arvydui Juozaičiui
Arvydas Juozaitis – ryški ir gerbtina asmenybė mūsų istorijoje. Galbūt ji sužibs dar ryškiau ateityje, jei nepadarys didelių taktinių klaidų, kurios ypač skaudžios politikoje.
Neseniai Arvydas dalyvavo Tautininkų partijos, pasisakančios prieš dvigubą pilietybę, sąskrydyje. Ten dar labiau sutvirtėjo jo neigiama nuostata dvigubos pilietybės atžvilgiu. Netrukus pasirodė straipsnis „Dvigubos pilietybės spąstai“ (www.delfi.lt 2018 m. rugpjūčio 22 d.), kuriame tvirtinama, jog dviguba pilietybė – tai kelias į Lietuvos galutinį išvalstybinimą, tai pataikavimas globalistams ir eurocentristams. Kaltinami žalieji, konservatoriai, liberalai, tvirtinama, jog tarpukariu iš valstiečių kilę inteligentai ir apskritai „valstiečiai išsaugojo tautinę lietuvių kultūrą“. Teigiama, jog neatlikta jokių tyrimų, kiek žmonių nori dvigubos pilietybės, ar tai išties sustiprins ryšius su Lietuva, kiek ji reikalinga ir ar prasminga, tik primenama, jog Konstitucinis Teismas prieš.
Daugelis šių teiginių ir šaukinių yra keisti ir netikėti, skuboti, ypač pamenant, jog Juozaitis – ne tik karštas Lietuvos patriotas, bet ir politiko patirtį turintis filosofas, kuriam pirmiausia derėtų išklausyti abi puses. Jo baimės yra teorinės ir didele dalimi – spekuliatyvios. Ne teoriškai, bet praktiškai ir be tyrimų akivaizdu, kad kaip tik dvigubos pilietybės nebuvimas žudo Lietuvą ir yra kelias į Lietuvos išnykimą. Dviguba pilietybė šį procesą gali pristabdyti, gal net visiškai sustabdyti.
Laikotarpyje nuo 1990 metų Lietuvos, o kartu ir visos Europos istorijoje, mano nuomone, buvo padarytos dvi mūsų atžvilgiu lemtingos klaidos. Lietuviai emigruoti (iš pradžių ne emigruoti, tik užsidirbti ketinta) pradėjo nuo 1991–1992 metų, tačiau apie emigraciją gerą dešimtmetį Lietuvoje buvo tylima kaip apie kokią gėdą – nors emigrantų skaičius jau siekė šimtus tūkstančių, tokia problema tarytum neegzistavo, į ją nebuvo kreipiama dėmesio, nors jau tada, apie 1996–1999 metus, pribrendo dvigubos pilietybės poreikis: Amerikoje atsidūrę negalėjo pasimatyti su tėvais, jaunos mamos negalėjo grįžti pas paliktus mažamečius vaikus. Prieš dvigubą pilietybę griežčiausiai pasisakė įtakingiausias šio laikotarpio politikas Vytautas Landsbergis, gąsdindamas „rusų korta“ – neva daug lietuvių per tremtis atsidūrė Rusijos gilumoje, sukūrė šeimas, nutautėjo, o dabar šie tūkstančiai lietuvių kilmės rusų imsią plūsti į laisvą Lietuvą. Ar taip būtų atsitikę, labai didelis klausimas, bet faktas toks, jog pilietybės negalėjo gauti ir senosios kartos išeiviai, dešimtmečius svajoję apie laisvą Lietuvą ir kai kurie net išsaugoję savo ar savo tėvų senus lietuviškus pasus. Daugelis jų jau mirė, taip ir negavę to „paskutinio patepimo“ – nepalaikę rankose laisvos Lietuvos paso. Tai buvo kiaulystė jų atžvilgiu, kaip, beje, dabar yra dabartinių emigrantų atžvilgiu.
Europa irgi padarė klaidą, pasielgė su mumis negražiai ir dabar už tai moka. Iki pat 2004 metų, kol netapome Europos Sąjungos nariais, lietuviai Vakarų valstybėse dirbo nelegaliai, ten buvo gaudomi ir deportuojami – lyg kokie gyvuliai. Po to vėl važiuodavo į Vakarus, geriau slapstėsi ir panašiai. Taip elgiamasi buvo ne tik su lietuviais, bet ir su daugeliu Rytų Europos šalių piliečių. Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį – Europos šalių piliečių. Tai yra tų, kuriems europinės vertybės, Europos kultūra, menas, literatūra buvo ir yra jų dvasinė būtis, jų išsiauklėjimas ir išprusimas. Buvusiems už geležinės uždangos Europos kultūra buvo tai, ko jie ilgėjosi, troško, siekė, „ale to negalėjo nė vienu būdu gauti“ (pakartojant Mažvydą). Taigi šių Europos kultūra persiėmusių žmonių Vakarų Europa neįsileido, bet įsileido azijiečius ir afrikiečius, daugiausia musulmonus, kuriems Europos kultūra yra tuščias žodžių sąskambis, o daugeliui – kultūra, prieš kurią reikia kovoti. Neseniai teko būti Paryžiuje – radarų patikros prie muziejų, automatais ginkluoti vyrai žmonių susibūrimo vietose – kasdieniai vaizdai. Gatvėse – margaspalvė minia. Tačiau rasinė diferenciacija, ne priverstinė, bet savanoriška, – muziejuose. Čia – vien baltaodžiai ir japonai. Neteko pastebėti nė viename muziejuje musulmono ar musulmonės, juodaodžiai – nebent tarp muziejaus tarnautojų. Liuksemburgo sode sutikome darželinukų grupę – baltų vaikiukių gal penki iš penkiolikos. Po futbolo čempionato pasaulį apskriejo dvi fotografijos su pasaulio čempionų nuotraukomis – Prancūzijos rinktinė 1986 ir 2018 metais. Kas nematė, siūlyčiau pasižiūrėti.
Beje, apie sportą ir tarpukarį. Krepšinį, kaip dar ne vieną šaką, Lietuvoje išpopuliarino Amerikos lietuviai. Arvydui, kaip buvusiam sportininkui, turbūt nereiktų priminti, jog 1937 ir 1939 metų Europos čempionės – Lietuvos rinktinės – žaidžiančiais treneriais buvo Amerikos lietuviai: Feliksas Kriaučiūnas, Pranas Lubinas (pastarasis tuo metu buvo ir olimpinis čempionas, 1936 metais iškovojęs auksą Berlyne su JAV rinktine). Steponas Darius ir Stasys Girėnas buvo Amerikos lietuviai, JAV buvo sukonstruota ir „Lituanica“. Nors pavieniai emigrantai iš Lietuvos Amerikoje pasirodė po Abiejų Tautų Respublikos žlugimo, masinė emigracija akivaizdi tapo XIX amžiaus pabaigoje. Jau tada JAV buvo leidžiama lietuviška spauda, knygos (draudžiamos Lietuvoje), statomi spektakliai, vyko kultūrinis gyvenimas. Prasidėjus Didžiajam karui (Pirmajam pasauliniam), Amerikos lietuviai ištisai aukojo lėšas nukentėjusiems nuo karo šelpti (karo metu Lietuva nepaprastai skurdo, alinama vokiečių okupacinės valdžios, miestai dažnai badavo; trečdalis milijono lietuvių buvo pasitraukę į Rusijos gilumą, kur jiems ypač reikėjo paramos, reikėjo organizuoti jų buities ir gyvenimo, švietimo sąlygas). Amerikos lietuvių fondai palaikė lietuvius studentus, siekiančius išsilavinimo Vakarų Europoje – Šatrijos Ragana, Vincas Mykolaitis-Putinas ir dešimtys kitų gavo stipendijas, kurios leido ne tik mokytis, bet ir dalyvauti bohemiškame pokario Europos menininkų gyvenime tokio gyvenimo mėgėjams – išsikeitę po penkis dolerius, tiek Balys Sruoga, tiek Kazys Binkis galėjo neblogai paūžti. Beje, 1918 metų Nepriklausomybės Aktą pasirašė žmonės, kuriuos galime vadinti išeiviais – išsilavinimą jie gavo ne Lietuvoje, kurioje nebuvo aukštųjų mokyklų, bet svetur, dauguma svetur gyveno ir dirbo. Pagaliau po Antrojo pasaulinio karo daugiatūkstantines DP stovyklas vėl priėmė Amerikos ar kitų šalių lietuviai – nė vienas pilietis negalėjo išsilaipinti JAV, neturėdamas ten gyvenančio piliečio kvietimo ir garantijos. Be šio išeivių geranoriškumo neturėtume savo egzodo meno, literatūros, kuri XX amžiaus antrojoje pusėje ilgą laiką buvo gerokai vertesnė už kuriamą sovietinės okupacijos sąlygomis. Mūsų išeivijos indėlis į Lietuvos istoriją ir kultūrą yra mažai tyrinėtas ir įvertintas. Lietuvai, esančiai nesaugioje zonoje, turėti stiprią ir ne priešiškai nusiteikusią diasporą užsienyje, galingiausiose pasaulio valstybėse, tiesiog būtina – tai turėtų būti akivaizdu bet kuriam strategiškai mąstančiam politikui.
Ir dabartiniai mūsų emigrantai, perėję pažeminimo ratus užsienyje, niekinti ir niekinami mūsų žiniasklaidoje, bet daug iškentę ir daug pasiekę savo jėgomis, yra mūsų artimieji, mūsų broliai ir seserys, tėvai ir vaikai. Jų siunčiami pinigai, iš kurių pasišaipote, nėra sukišami į pilvus – jie patenka į apyvartą, vadinasi, ir už juos „tiesiami keliai, saugoma ir ugdoma kultūra, mokykla, sveikatos apsauga“.
Didžiausias kiekvienos tautos turtas yra jos žmonės. To nesuvokti gali tik labai nebrandžios tautos. Žydai nuo 1949 metų kviečia iš viso pasaulio giminystės saitus įrodančius piliečius, nesvarbu, kelintos kartos, sovietinio ar afrikietiško mentaliteto, seniai nebemokančius jidiš ar hebrajų kalbos, apgyvendina ir moka jiems pinigus vien už tai, kad gyventų Izraelyje, apmoka jų mokslą ir kitus dalykus. Galime sakyti, jog žydai gali sau leisti, nes yra turtingi, valdo milijardus. Tačiau mūsų padėtis kol kas žymiai geresnė – mums nereikia mokėti, mes netgi patys gauname pagalbą, sulaukiame investicijų iš išeivijos. Dabartiniai išeiviai – tiek Europoje, tiek Amerikoje – seniai nėra (išties niekad ir nebuvo) tik visuomenės atmatos, neišprusę ir politikoje nieko nesusigaudantys juodadarbiai. Dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių jų jau gavę naują ar papildomą išsilavinimą užsienyje, įgiję ar išmokę naujų profesijų, moka po kelias kalbas, turi firmas, mokslinius vardus ir taip toliau. Ir išeivių „kokybė“ su laiku tik augs, atsiras naujų greimų, kavolių ir gimbutienių. Pagaliau, jie yra, jei jau matuosime pinigais, bent dešimtis kartų turtingesni už Lietuvoje gyvenančius – savo gyvenimo sąlygas susikūrę be Lietuvos valdžios pagalbos. Mūsų kaimai jau tušti, baigia ištuštėti ir miesteliai – Jūs pats, Arvydai, rodos, esate apie tai kalbėjęs. Kas juose dar gyvena? Ten gyvena emigrantų – esamų ar būsimų – tėvai, seneliai. Ir šie emigrantai tebesvajoja grįžti į Lietuvą, į kaimus, gyventi ar bent turėti čia po antrą namą, juo rūpintis, prižiūrėti ir puoselėti. Į tai nevalia neatsižvelgti, mes neturime teisės nesuteikti jiems dvigubos pilietybės (daugumai tereikia leisti ją išsaugoti). Nedarykime dar vienos kiaulystės. Tiesą sakant (tai, Arvydai, gerai žinote), ji jau daroma – dešimtys tūkstančių litvakų, niekad Lietuvoje nebuvusių, nepažįstančių jos kultūros ir nemokančių kalbos, gauna tą taip branginamą pilietybę „išimties tvarka“. Dvigubą ar net trigubą pilietybę įteisinusios daugybė valstybių – tai nėra nežinoma ir neišbandyta praktika, kad reiktų bijoti neprognozuojamų padarinių. Žmogus turi teisę (dar yra ir žmogaus apsisprendimo teisė) pasirinkti, kurioje kariuomenėje tarnauti ar kurioje šalyje kaupti pensiją. Tačiau Lietuva dėl to tikrai nenukentės. Nukentės, jei emigrantai (o emigruoti pasiruošusių pilnos mokyklos) negalės pasirinkti. Todėl man nesuprantamas toks priešiškumas savo tautiečiams, ypač deklaruojant savo tautinį patriotizmą.
Dabartinė politinė situacija pirmą kartą per šios nepriklausomybės laikotarpį tokia palanki įteisinti dvigubą pilietybę, kurios poreikis ir vienos, ir kitos pusės atžvilgiu seniai yra tiesiog degantis. Ir bus labai skaudu, jeigu Jūs, gerbiamas Arvydai, stosite prieš. Jeigu Lietuva ir toliau kirs šaką, ant kurios pati sėdi.
2018 m. rugpjūčio 22 d.
