Vizija

 

(galvojant apie Simoną Weil)

 

Tau, įdėmiu žvilgsniu,

spindinčiomis akimis.

 

Ranka ar kas uždengia saulę. Tavo akių obuoliai sulėtėja,

šią akimirką tu laisva. Tada tai sugrįžta: tas

bandymas nuolat telkti mintis į

šią

     neteisingą kovą su suvokimo jėgomis,

šią priverstinę

     (sulig šiuo žodžiu tu įsitempi) –

šią priverstinę     savasties netektį

dėl didesnio dalyko, nes ar kas nors

prarastų save dėl mažesnio?

 

Tau, akies ragena ir rainele, ir jų jėga,

tau, užsispyrusiais akių vokais, kurie atmerkti

tą akimirką, kai pasipila ryžtas –

tau su tavo apakimo baime.

 

Štai čia. Rašau šią beveik nesąmonę

prasta, išklerusia mašinėle, kuri praleidžia raides,

o popierius smunka.

Bet net ir taip žodžiai save kuria.

Kol rašau tau, čia tik techniniai niekai.

Yra didesnių sunkumų.

 

Kas yra tavo pačios valia, kuri

gali taip sukaustyti?

Kas tave verčia dalyvaut šitam bandyme –

 

didėjančiam ir didėjančiam ir vadinamam Dievu.

Kodėl nepavadinus jo savimi ir nebaigus to bandymo?

 

Tau, su tavo neapykanta prievartai

ir apakimo baime?

1981

 

Adrienne Rich. Later poems. Selected and New 1971-2012.

New York-London: W. W. Norton & Company, 2013

Vertė Giedrė Kazlauskaitė