Šiek tiek apie Afriką

 

Krašto apsaugos ministerijos birželio duomenimis, šiuo metu apie 140 Lietuvos karių dalyvauja 9 tarptautinėse operacijose ir mokymo misijose, įskaitant Jungtinių Tautų ir Europos Sąjungos operacijas dviejose Afrikos valstybėse – Malyje ir Centrinės Afrikos Respublikoje.

Vėlyvą pavasarį Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Tarptautinių santykių studijų programos kariūnai išklausė pirmąkart organizuojamą Afrikos studijų kursą. Jį dėstęs dr. DANIELIS E. AGBIBOA (JAV George’o Masono universiteto docentas, Oksfordo ir Kembridžo universitetų alumnas) specializuojasi politinio smurto, konfliktų analizės ir miestų atsparumo srityse.

 

– Gegužę dėstėte Afrikos studijų kursą Lietuvos kariūnams. Kaip sekėsi?

– Pranoko lūkesčius! Baltijos šalys apskritai nėra turėjusios daug kontaktų su Afrikos valstybėmis, o žinant, kad net ir Afrikos kolonizaciją vykdžiusiose Prancūzijoje, Belgijoje, Britanijoje neišmanymo apie žemyną lygis vis dar aukštas, galima daryti prielaidą, jog jūs esate nutolę dar labiau. Buvau įspėtas, kad čia žinios apie Afriką gali prasidėti ir baigtis ties „Afrika yra šalis“. Tačiau studentija atspindi ir bendras visuomenės mąstymo tendencijas, tad tikėjausi, kad studentai bus smalsūs ir bent šį tą jau žinos, kad ir neigiamus aspektus. Pirmosios paskaitos metu paprašiau užrašyti žodžius, kurie šauna į galvą paminėjus Afriką. Žinoma, pasigirdo daugybė stereotipų: Afrikoje vien skurdas, badas, konfliktai, tinginystė ir alkani vaikai. Tačiau patys studentai iš pradžių šių „žinių“ nelaikė stereotipais, jiems tai buvo tiesiog jų turima informacija. Tas suvokimas atėjo vėliau. O pradžioje vyravo įprasti įtariamieji – primitỹvios Afrikos istorijos ir paveldo charakteristikos, tokios kaip kūnus skarmalais prisidengę žmonės, vaikai kareiviai… Užtat geografinį pratimą studentai atliko gerai – Afrikoje yra 55 valstybės*, daugumą jų žemėlapyje jie parodė tiksliai arba bent apytiksliai.

Atvykęs į Lietuvą supratau, kad studentai turi žinių pagrindą, kuris tiesiog prašosi alternatyvos. Mano vaidmuo ir buvo padėti jiems pradėti mąstyti kritiškai, atrasti daugiau tiesų ir suvokti, kad yra aspektų, apie kuriuos jie nebuvo pagalvoję. Parodyti, kodėl neteisinga Afriką įsivaizduoti kaip kažką toookio kitokio. Užtenka atsigręžti į jūsų ir mūsų istoriją ir iškart rasime bent keletą dalykų, kurie rezonuos, – išorės jėgos, išnaudojimas… Kita vertus, Afrikos istorija nėra tik vergų prekyba ir kolonializmas, ir ji neprasidėjo sulig europiečių atvykimu – atminkime, kad, archeologiniu požiūriu, pirmieji žmonės atsirado būtent Afrikoje. Kalbėjome ir apie šališką, tendencingą Afrikos vaizdavimą žiniasklaidoje. Žaidėme su vaizduote: įprastuose žemėlapiuose Afrikos žemynas piešiamas mažesnis nei JAV, nors realybėje jis keliskart didesnis. Kodėl taip yra? Po kurso studentai sakė, kad jiems atsivėrė akys. Jie pradėjo matyti alternatyvią Afrikos tikrovę ir suvokti jos įvairovę, pastebėti pasaulinių struktūrų absurdą ir uždavinėti reikalingus klausimus. O tai jau pusė kelio.

Kai įvyksta konfrontacija su stereotipu, žmonės dažnai užima gynybinę poziciją – tai natūralu, to ir reikia tikėtis. Tačiau nepraleisdamas stereotipo pro ausis galbūt pirmąkart pastatai žmogų į situaciją, kurioje jis negali lyg niekur nieko tęsti pokalbio. Jis priverstas sustoti, ir ta pauzė yra labai reikšminga. Su tavim to paties stereotipo jis nebenaudos. Su kitais galbūt, bet jau turim vienu mokiniu mažiau. Čia ir esmė: ne išgelbėti pasaulį, o priversti žmones susimąstyti. Koks tavo santykis su pasauliu? Iš kur ateina tavo žinios? Tada gali rinktis: priimti savo paties mąstymo išvadas arba likti ten, kur buvai. Tačiau sprendimą priimti turi. Galvoje dužus stereotipui, atgal į pirminę būseną nebegrįžtama. O jei grįžtama, tai jau yra sąmoningas pasirinkimas likti neišmanymo stadijos.

Likusi kurso dalis buvo skirta parodyti, kaip ir kodėl stereotipai yra tik dalis tiesos. Dažniausiai nėra teisingo ar klaidingo atsakymo, yra tik dalinė tiesa – bet tai ne visuma. Remiantis mažesnio blogio principu, geriau jau išvis nieko nežinoti apie Afriką, nei žinoti truputį ir tuo trupučiu apibendrinti viską, nes taip padaroma daugiau žalos. Be to, tie žinantieji sunkiai priima naują informaciją. Pabuvę Afrikoje savaitę ar mėnesį, tampa ekspertais, leidžia sau kalbėti Afrikos žmonių vardu. Beje, dėl to pabuvimo „Afrikoje“: toks pasakymas nieko nereiškia. Juk kalbame apie plotu ir gyventojų skaičiumi antrą padal dydį žemyną pasaulyje, kuriame gyvena įvairiausi žmonės, kuriame daugybė skirtingų kalbų ir nevienodos kolonijinės patirtys. Bet retas kuris įvardija konkrečiai: „Buvau Pietų Afrikoje“ arba dar tiksliau: „Buvau Johanesburge.“ Ne, jie sako: „Buvau Afrikoje“, tačiau žmogui Egipte ar Nigerijoje Afrika reiškia visai ką kita. Tai aptarėme ir su studentais. Klausiu: „Tai kur tiksliai tu ten buvai?“ Čia jie turi sustoti ir pagalvoti: gerai… buvau… Tanzanijoje. Aha, štai čia problema ir prasideda: labai lengva kalbėti apie „Afriką“. Vakariečiui mąstant apie kitus pasaulio kraštus tendencija yra sumažinti, supaprastinti kompleksiškumą. Tai niekuo nesiskiria nuo kolonijinių laikų, kai atvykę kolonizatoriai jiems keistai skambėjusius vietinių žmonių vardus pakeitė krikščioniškais, kuriuos buvo lengviau ištarti, – Petru, Jonu, Pauliumi.

– Kaip manote, ar tas paprastinimas vykdomas tyčia?

– Žinoma! Nes Afrikos žmonės nelaikomi vertingais savaime, galbūt net nepripažįstamas jų žmogiškumas. Jie nesvarbūs – tik priemonė tikslams pasiekti.

– Bet tai tas pats kolonializmas.

– Ir ne iš praeities, o tebevykstantis. Vakarų valstybių vadovai vis kartoja: „Reikia kažką daryti su Afrika, kad jie elgtųsi taip ir taip.“ JAV sako: „Ak, Kinija bando Afriką iš mūsų atimti!“ Tai naujos grumtynės dėl Afrikos. Diskusijose Afrika dalyvauja tik kaip objektas, dėl kurio rungtyniaujama.

– Kiek svarbu tai, kad šis kursas buvo dėstomas Karo akademijoje, o ne, pvz., Istorijos fakultete?

– Kalbant apie tarptautines taikos palaikymo misijas, reikia atminti, kad pirmieji Europos kontaktai su Afrika buvo smurtas. Pirmieji daugelio afrikiečių sutikti europiečiai buvo kareiviai. Todėl labai svarbu, kad taikos palaikymo, antiterorizmo, žvalgybos ir pan. misijose dalyvaujantys Europos kariai turėtų žinių, o ne jų trūkumą, kad suprastų ir vertintų žmonių, su kuriais susiduria, kultūrą ir vertybes. Negalì užkariauti žmonių širdžių ir protų, jei manai, kad jie neverti būti pažinti. Todėl kariai yra labai svarbūs, nes dažniausiai vietiniams žmonėms jie būna pirmasis kontaktas su atėjūnais. Bet ir kariams svarbu suvokti, kaip juos vertina vietiniai žmonės. O kad tą suprastum, turi suprasti žemyno istoriją. Prieškolonijinė Afrika, prekyba vergais, kolonializmas – privalai suvokti, kad žmonės, atrodantys lygiai taip kaip tu, atėjo ir užgrobė žemyną, plėšė jo išteklius ir į vergiją varė čia gyvenusius žmones. Tad tavo buvimas tenai siejasi su tam tikra istorine patirtimi ir kelia minčių apie pakartotinę kolonizaciją, todėl vietiniai žmonės į tave žiūrės įtariai ir nepatikliai. Absurdiška girdėti užsienio misijų karius teigiant: „Nuvykome ir žmonės mumis iškart pasitikėjo.“ Nesąmonė. Supraskite: vietiniai nepasitiki net ir savo kariais, kodėl jie turėtų pasitikėti jumis, užsieniečiais? Pasitikėjimą reikia užsitarnauti.

– Viešos diskusijos „Ką mūsų kariai veikia Afrikoje?“, vykusios Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, metu užsiminėte apie etikos klausimus, susijusius su NATO karinių strategijų bandymais Afrikos žemėje. Tokiame kontekste vadinamosios taikos palaikymo misijos ir jų raison d’être atrodo kaip dar viena „vargšės Afrikos“ gelbėjimo operacija, „baltojo žmogaus našta“ – arba tiesiog sąmoninga išnaudojimo politika prisidengiant humanitarizmu.

– Retorika, vartota praėjusio amžiaus viduryje, kai Afrikos šalys pradėjo skelbti nepriklausomybę, yra daugmaž tokia pati kaip ir XVI a. Niekas nepasikeitė, tai vis dar „gelbėjimo“ misija. Ir vėl svarbiausi čia tampa Vakarai, nes jie prisiėmė atsakomybę „išgelbėti“ Afriką – bet tik kai jiems tai naudinga. Štai Muammaras Gaddafi ilgą laiką buvo Vakarų džiaugsmas, tačiau jam tapus kiek nenuspėjamam Vakarai nebebuvo tikri, ar jis išliks jiems lojalus. Tada išdygo „sukilėliai“. Žinoma, Libijoje yra naftos ir tai turėjo būti strateginis interesas. Be to, puikiai žinome, kas nutiko Ruandoje 1994 m., kai niekam nerūpėjo milijonas žudomų žmonių.

– Žinome, kaip tada elgėsi JT**.

– Žinome, kaip elgėsi JT – arba, greičiau, kaip nesielgė. Žinome ir apie Prancūzijos vaidmenį genocido metu. Tad yra ženklų, kurie kelia klausimų: kas iš tiesų yra taikos palaikymo misijos, ko jomis (pa)siekiama, kaip jos stabdo afrikiečių gebėjimą patiems kontroliuoti savo likimą? Sako, Afrikos Sąjunga (AS) per lėtai reaguoja – per lėtai pagal kieno standartus? O ar gali AS piktintis, kad ES per lėtai reaguoja į Siriją? Tokie naratyvai visad užima viršenybės poziciją remdamiesi imperialistine prielaida, neva „mes geriau žinome, ko Afrikai reikia“.

Į Afriką pripumpuota finansinės paramos, tačiau žemynui vystytis tai nepadeda. Galima sakyti, kad ta pagalba net veikia priešingai ir žemynas tampa nuo jos priklausomas. Kada pagaliau leisime jam pačiam tvarkyti savo reikalus? Mūsų rankos surakintos, kai tarptautinėse struktūrose neturime veto teisės, kai mums užvertos pasaulinės prekybos sistemos, kai Nigerijai neleidžiama prekiauti su Gana, o Ganai – su Pietų Afrika. Nigerijos tikslas yra prekiauti ne su Britanija, o su kitomis Afrikos šalimis! Tarptautinės sistemos privalo atsiverti ir leisti Afrikos valstybėms užimti svarbias pozicijas, tai vienintelis kelias. Tačiau ar tai tenkina Europos galios centrų, siekiančių išlaikyti Afriką po savo jungu, interesus? Visad klausiu: kam tai naudinga? Kieno interesai įsipainioję? Ar Afrikai Europos reikia taip pat kaip Europai Afrikos? Gyvename didžiulėje nelygybėje ir kartais ji tokia akivaizdi, kad išties keista, kodėl niekas apie tai nekalba.

Žurnalas „The Economist“ Afriką yra pavadinęs „beviltišku žemynu“. Masių sąmonėje ji suvokiama kaip niekam tikusi – elgetų ir tinginių, kuriems reikia kažką duoti, kraštas. Tačiau juk tai tie patys afrikiečiai, kurių dėka buvo pastatytos Europos imperijos ir sostinės. Dėl šios Afrikos, jos resursų buvo grumiamasi kolonijiniais laikais, grumiamasi ir dabar. Ar tai stebina? Ne. Kai pirmieji europiečiai įkėlė koją Afrikon ir pamatė jos žmones – jaunus, lieknus, stiprius, jie išsigando. Vizualus skirtumas: vienas juodas, kitas baltas – nors, tiesą sakant, mano oda nėra visiškai juoda, o tavo nėra balta. Tačiau skirtumas suvokiamas kaip grėsmė. Argi ne gėda, kad, žmonijai taip išvysčius racionalumą, net vienas didžiųjų Vakarų filosofų Immanuelis Kantas buvo įsitikinęs, kad juodaodžiai nesugeba abstrakčiai mąstyti? Tai sąmoningas skirtumo pavertimas grėsme ir tyčinis bandymas pakenkti kito stiprybei. Melas, paverstas tiesa. Afrikiečiai atrodė fiziškai tvirti ir stiprūs, tad baltieji juos pradėjo lyginti su laukiniais, žvėrimis. Girdime sakant: „Bet juk kolonializmas buvo seniai ir Afrikai reikia susitvarkyti su savo korumpuotais lyderiais.“ Taip, taip, taip. Tačiau jei mokyklose vis dar mokome apie seniai vykusią Prancūzijos revoliuciją, kodėl nekalbame apie kolonializmą, kuris vyko dar gyvų žmonių gyvenime? Tai bandoma nustumti į šalį, nes tai ne ta istorija, kurią Vakarai nori apie save pasakoti.

Tačiau net ir paprastose situacijose, kai kalba pakrypsta apie rasę ir baltųjų privilegiją***, pastarųjų reakcijos svyruoja nuo gynybinės pozicijos iki susinepatoginimo. Manau, kad kalbėdami apie susijusius su rase dalykus juodaodžiai jaučiasi kur kas ramiau nei baltaodžiai, kurie staiga nebežino, ką sakyti, pradeda atsiprašinėti, jaučiasi kalti arba ne, gal net pradeda neigti, kad rasizmas egzistuoja, arba į rasizmo atvejus reaguoja pernelyg dramatiškai: „Ak, mane labai stebina, kad tai vyksta!“ Tave stebina? Kokiame pasaulyje tu gyveni? Daugybei žmonių tai kasdienė realybė! Vertinti žmogų pagal jo odos spalvą yra puikiausias nežmogiškumo pavyzdys. Tai, kad kažkas į tave žiūri iš viršaus dėl tavo odos spalvos, yra žemiausias žmogaus racionalumo lygis. Deja, šis absurdas vis dar yra tas lęšis, pro kurį vyksta didžioji dalis pasaulinės politikos. Tačiau ar tai keista žinant, kad daugiau nei pusę savo biudžeto JT gauna iš JAV? Kieno gi interesus gins toks finansavimas?

– Problema ta, kad žmogus dažnai tapatinamas su baltuoju vyru.

– Taip, tai yra problema. Tačiau jūs kalbate apie vaizduotės lygmenį, o kas jį lemia? Vaizduotė neatsiranda iš niekur. Štai viena draugė, baltoji amerikietė, nusipirko naujausią „iPhone“ modelį. Sako, gera kamera, pasidarykime asmenukę. Ir ką – tas modernus įrenginys neatpažįsta mano veido. Jis nesukurtas tokiems žmonėms kaip aš – galbūt nesitikima, kad afrikiečiai jį įpirks. Tas pats su „WhatsApp“ veidukais: jei nori išreikšti susigėdijimą, pasirodo balkšvas veidukas raudonais skruostais. Kaip tai rezonuoja programėlę naudojančiam afrikiečiui? Bet jie nesąmoningai ir toliau ją naudoja. Net Afrikos studijų fronte daugybė profesorių yra baltieji. Nekvestionuoju baltųjų gebėjimų Afrikos studijose – man nerimą kelia tai, kad afrikiečiai gali profesoriauti tik tokiose srityse kaip zulai ar Nigerijos politika. Tik nedaugelis afrikiečių Vakaruose tampa matematikos ar filosofijos profesoriais. JAV, Europos universitetuose tarp studentų daug įvairovės, tačiau fakultetų vadovybės ir dėstytojų sąrašuose vyrauja baltieji, dėstantys apie Afriką. Tad visa tai vyksta ir akademiniu lygmeniu. Pakartosiu: klausimas nėra, ar baltasis sugeba dėstyti apie Afriką; klausimas yra, ar esate pasiruošę į diskusiją lygiavertiškai įtraukti Afrikos mokslininkus ir taip praplėsti žinias, atsiverti. O gal tiesiog pasikviesite dar vieną panašiai atrodantį kolegą? Bandoma teisintis: „Bet nerandame nė vieno mokslininko iš Afrikos.“ Na, atleiskite…

Tragiška tai, kad šie klausimai tebesitęsia XXI amžiuje. Draugas kartą pasakė: „Aiškiausia rasizmo apraiška yra Šengeno viza.“ Vis bandai ir bandai, pildai krūvas popierių… Kita vertus, dar ne taip seniai afrikiečiams vizos nereikėjo. Jie net tos kelionės nenorėjo! Europiečiai kolonizatoriai atėjo ir žmones išvežė jėga, tad dabartinis sienų uždarinėjimas yra ironijų ironija. Mobilumas susietas su statusu ir galia: žmogui reikia judėti, ir ne tik fiziškai, bet ir socialiniu požiūriu. Jūroje žūstantys afrikiečiai tiesiog nori pakeisti savo gyvenimą. Negali jų kaltinti už norą gyventi Europoje, nes Europa visad save pateikė kaip pačią geriausią vietą pasaulyje. Todėl afrikietis, Europos gatvėse pamatęs išmaldos prašančius baltuosius, nustemba, nes jam buvo įkalta, kad JAV ar Britanijoje skurdo nėra, jis egzistuoja tik Afrikoje. O tada atvyksti į Filadelfiją ar Vašingtoną ir supranti, kad ten, lygiai kaip ir Lagose, yra vargstančių žmonių, neturinčių iš ko pragyventi.

Čia grįžtame prie subtilesnio požiūrio: supraskime, kad Afrikoje nieko unikalaus nėra. Tai nėra koks egzotiškai kitoks žemynas, paslaptinga vieta, kurios vaizduotė nesugeba apglėbti. Ten, kaip ir visur kitur, yra visaip. Ak, ji taip toli! Na, kelios valandos skrydžio, ir pasiekei. Kas gi čia taip toli? Pirmiausia reikia pripažinti, kad apie Afriką mąstome tendencingai, remiamės mitais. Tik tada galime pradėti juos griauti.

– Kieno atsakomybė yra tuos mitus griauti?

– Pasakysiu taip: rasizmas yra ne juodaodžių problema. Didžiąja dalimi tai baltojo žmogaus problema, tad jis ir turi su ja tvarkytis. Tačiau negali sugriauti sistemos, kai ją kontroliuojantieji joje nemato problemos. Todėl sprendimas ateis tik iš suvokimo, kad yra ką keisti. O jei nesuvoks, čia jau nieko negali padaryti. Kelias dar ilgas. Tačiau tai ne mano našta. Neturiu jokio noro intelektualiai dėl to ginčytis. O ne, juoda oda! Na, tai tavo problema, ne mano. Jei iš visų dalykų pasaulyje, į kuriuos galėtum atkreipti dėmesį, tu pastebi mano odos spalvą, tai aš neturiu ką tau pasakyti. Verčiau jau eisiu pažaisti futbolą ar skaniai pavalgyti.

– Danieli, greitai pasirodys Jūsų knyga apie neformalaus Afrikos miestų transporto sektoriaus darbuotojus. Kodėl rašote būtent apie juos?

– Norėjau tyrinėti labiausiai marginalizuotą visuomenės dalį. Kuo nenorima būti užaugus – tai dirbti transporto srityje, tai galioja daugelyje Afrikos šalių. Transporto darbuotojai yra vieni labiausiai stigmatizuojamų, nors ir atlieka tokį svarbų vaidmenį. Kaip jau minėjau, mobilumas susietas su galia. Transportu kasdien naudojasi milijonai, tad šio sektoriaus darbuotojai yra labai svarbūs, ypač miestams ir juose vykstančiam judėjimui. Jie sukuria erdvę, kurioje žmonės bendrauja tarpusavyje, skaldo juokus, kur vyksta sandoriai ir politika. Kartu jie labai kūrybingi, turi daug meno ir muzikos. Jie yra Afrikos gyvenimo centras ir pagrindinis jos miestų veidas. Tad šie žmonės yra gyvybiškai svarbūs miesto funkcionavimui užtikrinti, bet kartu yra kriminalizuojami, politikai jais naudojasi per rinkimus. Šia knyga siekiau suprasti, kaip jie mato save ir yra matomi kitų, kur slypi įtampa tarp šių dviejų polių; kaip įveikia kliūtis ir kokią įtaką jiems daro modernioji neoliberali retorika, pvz., greitieji tranzitiniai autobusai, atimantys darbo vietas ir pragyvenimo šaltinį. Toks ir yra knygos tikslas: suprasti neformalaus transporto sektoriaus darbuotojų gyvenimą ir pastangas išgyventi esant visiškai nepalankioms aplinkybėms. Daugiausia dėmesio joje skiriamas transporto darbuotojams Lagose, Keiptaune, Dar es Salame, Nairobyje ir Kinšasoje.

– Lietuvoje tingintys mokytis vaikai bauginami gatvių šlavimo ateitimi, šis darbas laikomas turinčiu itin žemą socialinį statusą. O kodėl Afrikoje „ne lygiu“ laikomi mopedų vairuotojai?

– Žmonėms visur kalama, kad vieni darbai geresni už kitus. Visa ekonomika taip sutvarkyta, kad dirbdamas nuo devynių iki penkių esi laikomas geresniu nei universiteto bibliotekininkė. Tu filosofas? Na, ir ką gi su tuo nuveiksi? Mano tėvynėje Nigerijoje yra naftos, tad visi nori dirbti naftos versle – nes ten yra pinigų. Tai mūsų prakeiksmas.

Ši knyga yra pirmoji, kuria bandoma suprasti Afrikos neformalaus transporto sektoriaus darbuotojų reikalus ir atkreipti dėmesį į šį patį matomiausią žemyno miestų aspektą. Ši knyga yra pasiekimas, kuriuo labiausiai didžiuojuosi.

 

                       Kalbėjosi Giedrė Steikūnaitė