Psichologinė kelio topologija

 

Antroji paskaita (1984.III.13)

 

Pabaiga. Pradžia Nr. 15

 

Tekstu siūlau laikyti tai, kam veikiant viskas atsistos į vietas. Todėl Proustas labai dažnai sako, kad kai kurie žmonės įsivaizduoja tokią psichologiją (arba tam tikrą literatūrą – šiuo atveju šie dalykai sukeičiami), kuri būtų savotiškas „mokslas“ apie emocijų logiką, arba emocinė logika, sentimentų logika. Šiuo atveju „logika“ ne įprastine silogizmų ir išvedimo taisyklių prasme, o logika mano prasme (ta, kuria noriu vartoti šį žodį), išreikšta kasdiene fraze: „logiška, kad būtų taip“, t. y. jei yra taip, visos paskiros dalys turi prasmę ir neišsibarsto. Štai šias dalis galima pavadinti rinkiniu. Neatsitiktinai vartoju žodį „rinkinys“ – tai graikiško žodžio „logos“ atitikmuo (paprastai verčiant šis žodis reiškia „rinkinį“ – visko, kas siejasi su reikalu, rinkinį). Visa, kas susiję su reikalu, yra logas, kurį, pasak senovės graikų (šiuo atveju Herakleito), galime girdėti arba negirdėti. Antai girdime „du ir du“, bet nepadarome išvados – „keturi“, o mes dažnai to nepadarome; sakiau, kad pagrindinė žmogaus situacija – kai jis susiduria su jau egzistuojančia tiesa, taip pat ir apie save patį, bet jos nemato, t. y. mato „du ir du“, o operacija „dukart du – keturi“ viršija žmogaus jėgas. Ši operacija neatliekama; kad ją atliktum, reikia kažkokio organo.

Tai štai, sakydamas žodį „tekstas“, iš tikrųjų turiu omenyje ne literatūrinį tekstą tradicine šio žodžio prasme, bet organą, t. y. tai, ką pasitelkę matome. Savaime suprantama, kad organui būdinga natūraliu būdu, be mūsų pastangų, matyti tai, ką jis mato, juk organas natūraliai atlieka tai, kieno organas jis yra. Antai akys gamina regą – ir įsivaizduokime tokias mintis arba būsenas, kurias kurtų tekstai kaip organai, t. y. kažkas, kuo mes matome. Jei susimąstai ir paimi bet kokį natiurmortą, pavyzdžiui, Cézanne’o obuolius, – juk aišku, kad Cézanne’o tapyba (natiurmortas) anaiptol nevaizduoja obuolių. Jei matome tai, kas nutapyta Cézanne’o, vadinasi, matome šiais obuoliais, t. y. jie tampa mūsų organu, kuriuo matome tai, ko nematome akimis. Ten nėra pavaizduoti obuoliai, ten sukurta konstrukcija, kuria matome tai, ko apskritai nematome žiūrėdami į obuolius, kabančius ant medžių. Vadinasi (kartoju), sakydamas „tekstas“, turiu omenyje ne vaizduojantį, arba ne vaizduojamąjį, tekstą, o kokį nors kitą teksto aspektą.

Mėginkime apčiuopti šį aspektą. Kalbėdamas apie logą pridūriau, kad tekstas nėra kažkas, ką skaitome (mes įpratę, kad vartojamas žodis „tekstas“ reiškia kažką, ką skaitome, o mano pasiūlymas kitas: tekstas yra tai, kuo skaitome kažką kita), tekstas yra tai, kuo skaitome įvykį. Cézanne’o obuoliai yra obuoliai, kuriais matome kažką, ko nematytume be šios konstrukcijos. Šiuo atveju romano konstrukcija gali leisti man pamatyti (kaip Nabokovo atveju), jog visi reiškiniai logiški, jei padarysiu prielaidą, kad draugas – mano žmonos meilužis. Padariau prielaidą – ir viskas stojo į vietas; išgirdau logą. t. y. tai, ką sako rinkinys: „du ir du“ sako „keturi“. Juk sakiau, galima ir neišgirsti, ką sako „du ir du“, dėl tos paprastos priežasties, kad logas – tai ne „du ir du“, o kažkas, kas verčia mane pasakyti „keturi“. Pavadinsime tai vidine prasme, vidine logika, – taigi viskas stojo į vietas. Kažkas, kas verčia mane pasakyti: iš tikrųjų yra taip, – tai logas, kurį išgirdau. Tačiau materialios logo dalys neturi nieko, kas mums savaime kalbėtų: „du“ ir „du“, kiekvienas skyrium, nesako mums, kad suma yra „keturi“.

Štai čia pasiekėme labai svarbų tašką, reziumuojantį tai, ką kalbėjome praėjusį kartą. Dalykas tas, kad logas reiškia: turi būti taip, pasaulis sutvarkytas taip, nors mes to nematome. Aš nematau, kad mano draugas – žmonos meilužis; visa, ką matau, turi arba gali turėti kitą paaiškinimą. Pabrėžiu: visa, ką matau, gali turėti kitų paaiškinimų. Ir dažniausiai esame linkę į tuos kitus paaiškinimus – jie regimi. Sutikau skubančią, susijaudinusią žmoną gatvėje ir bemat, kad, neduokdie, nepagalvočiau ko nors, priimu paaiškinimą – ji skubanti pas siuvėją, nors tokio jaudulio jos veide niekaip nepaaiškinsi banaliu vizitu pas siuvėją, bet aš esu pasirengęs priimti tokį paaiškinimą.

Ką noriu pasakyti? Pirma, taip turi būti, pasaulis taip sutvarkytas, tokia situacijos struktūra (jos logas), t. y. viskas stojo į vietas, jei priėmiau (kaip Nabokovo atveju, kad mano draugas – žmonos meilužis); antra, aš nematau to, ką priėmiau (juk tai ne daiktas, tai logas; tai ne „du ir du“, o kažkas, kas verčia mane pasakyti „keturi“). Ir, trečia, galbūt mums svarbiausia, – tai baugina; viskas mumyse maištauja, sukyla, priešinasi tam, kad ištartum: yra būtent taip. Reikia didžiulės narsos, juolab didžiulės, kad nepavaizdu, neįrodoma, nors pagal prasmę tegali būti taip, bet juk to neįmanoma įrodyti ir patikėti tuo neįmanoma. Kokia prasme neįmanoma? Psichologine prasme: žmogus priešinasi.

Žinome, kad yra toks psichologinis dėsnis: paveikiausias melo būdas – sakyti tiesą, bet tokiomis aplinkybėmis, kai bemaž neįmanoma ja patikėti (kaip sako gruzinai: nėra varianto). Pats buvau liudininkas tokių vaizdžių atvejų… beje, pateiksiu pavyzdį, savo turiniu iliustruojantį, ką noriu pasakyti, ir sykiu mano pastangą perteikti Prousto žvilgsnio ir apskritai filosofinio žvilgsnio konstrukciją, t. y. anapus smulkmenos teleskopu pamatyti dėsnį, arba stambų dalyką (filosofas atkreipia dėmesį, o mes nekreipiame dėmesio; kartais, atkreipę dėmesį, išsigelbstime, o neatkreipę – žūstame).

Antai moteris, esanti viešbučio kambaryje su meilužiu, kažkokiu reikalu skambina vyrui, jis jos klausia: „Kur tu?“ Ji atsako: „Kambaryje su meilužiu.“ Kokia jo reakcija? „Ir ko tu amžinai šiurkštybes kalbi…“ – ir jis niekada nepatikės, o ji pasakė tiesą. Visą tą kompleksą, dėl kurio vyras nepatikėjo, pavadinsime psichologija, t. y. mes nematome kaip tik dėl to, kad esame psichologinės būtybės. Jei nebūtume psichologinės, t. y. – filosofine kalba – būtume ontologinės… kaip dažnai pasitaikydavo Proustui (kai yra vadinamosios nevalingos tiesos fenomenas); jis turi narsos patikėti tuo, kas yra pasaulyje, tik šios narsos aktu, kito turinio nėra. Jei vyras pasakytų: „Taip, tu kambaryje su meilužiu“, – tai būtų gryniausias vyriškumo aktas, aktas, prieštaraujantis žmogiškajai psichologijai (nors yra būtent taip, ji yra kambaryje su meilužiu ir iš ten kalbasi su vyru, bet tai neįtikėtina).

Vadinasi, tai, ką sąlygiškai vadinu tekstu, turi antipsichologinį užtaisą. Kartoju, tekstu vadinu tai, ką esame priversti kurti, kad mano galvoje gimtų prasmė, nes psichologija prasmės nepagimdo – psichologija kaip tik prieštarauja logui, neleidžia, kad mumyse veiktų kažkas, kas verčia mus sakyti „dukart du – keturi“, nors kai žmogus tau sako: „Aš kambaryje su meilužiu“, tai ir yra „dukart du – keturi“.

Proustas vartoja tokį žodžių derinį: „vienintelė tikrovė“ (kai skaitysite, atkreipkite dėmesį į tai, ką jis išvardija atskirdamas kableliais; gali atrodyti, kad tai atsiradę tiesiog dėl stiliaus grožio, kai kuriame sklandžią frazę, ir tam, kad ji būtų sklandi ir gražiai skambėtų, yra būtent šie, o ne kiti žodžiai, – ne, dažniausiai tai susiję su gilia prasme). Mes juk tik apie tikrovę ir kalbame, ar ne? Pasakėme, kad kelias link tikrovės eina per tekstą. Proustas sako taip: vienintelė tikrovė – ta, kurią galvojame. Prisiminkime, mes labai dažnai galvojame tiesą, tik išmetame ją iš galvos, nes jos bijome. Proustas tarsi sako mums, kad kaip tik tai, ką galvojate, ir yra tiesa. Čia žodis „galvojate“ reikšmingas, nes galvojate, bet juk nematote; nes tai, ką galvojame, yra tai, kas suteikia prasmę, tai, dėl ko dešimt, dvidešimt, tūkstančiai dalykų gali laikytis drauge – susiję stoja į vietas. Tačiau „galvojamas“ dalykas pats neegzistuoja kaip atskiras daiktas. Kaip sako Proustas: tūkstančiai pavydų, o juk kiekvienas iš jų – tiesa. Pavydas – ne vienas; jis pasklidęs toje padalintoje erdvėje (apie kurią kalbėjau), kur vienas taškas paneigia kitą – neįmanoma tuo pat metu būti dviejuose taškuose, neįmanoma žiūrėti sykiu Sen Lu ir Marselio akimis, jei atsidūrei taške, iš kurio žiūri Sen Lu akimis. Juk patiriame ne vieną meilę moteriai, o tūkstančius meilės atmainų, pasklidusių po tūkstančius įvykių, įvairias erdves ir laikus, ir lygiai taip pat egzistuoja tūkstančiai pavydų.

Tai štai, Proustas sako: mes juk nepastebime, kad visi šie tūkstančiai pavydų buvo teisūs, t. y. mes numanėme patį „blogiausią dalyką“ (pasakysime sąlygiškai, nes tikrovė negali būti bloga, ji yra tai, kas yra, – jei, žinoma, nesame infantilūs, o jei esame tokie, tikrovė mums – arba gera, arba bloga). Vadinasi, tikrovė – tai, ką galvojome „blogo“ ir kas ir yra tiesa; vienintelė tikrovė – ta, kurią pagalvojome (štai tai tikra) ir kurią, pasak Prousto, sušvelnina, pavyzdžiui, buvimas šalia (prisutstvije), – tarkime, mylimos moters buvimas šalia; apie ją mintimi žinai tiesą, bet neabejotinas, realus jos buvimas ir žavesys sušvelnina tiesą, nustumia ją kažkur labai toli. Vadinasi, buvimas šalia – vienas iš emocinės ir dvasinės vergystės mechanizmų; jis padeda mums nematyti tiesos. Taip pat kaip ir, pavyzdžiui, mūsų baimė padeda nematyti: viskas mumyse sukyla, kad tik nepamatytume tikrovės tiesiai prieš akis. Taigi, ką noriu pasakyti? To, ką sužinome mintimi, kas gimsta, nėra (o mintis juk turi gimti, parodžiau, kad ją gimdo ne psichologija, o tam tikra konstrukcija). Visa kita yra, visa paaiškinama kitaip, o to, ką galvojame, – nėra. Trumpiau tariant, situaciją, su kuria susiduriame, nusakysiu taip: turime matyti tai, ko nėra, ir tikėti tuo labiau nei tuo, kas yra ir ką matome.

Kartoju, visa problema ta, kad kaip tik tai, ko nėra, turime matyti ir labiau tuo tikėti nei tuo, kas yra. Sykiu šia painia fraze paaiškinau Evangelijos frazę, atrodytų, skaidrią kaip krištolas, bet savo aiškumu apgaulingą: „Tikėkite šviesą, ir būsite šviesos vaikai.“ Čia dvi atramos. Pirma: „Tikėkite šviesą“ – reikalaujama būtent tikėti, nes juk jos nėra, ji tėra vieną šmėstelėjusią akimirką. Jos nėra, vadinasi, mus įpareigoja tikėti tuo, ko nėra, ir, kaip sakiau, tikėti labiau nei tuo, kas yra. „Ir būsite šviesos vaikai“ – antrasis akordas, t. y. būsite vaikais to, ko nematote, bet kuo tikite, o anksčiau jau sakiau, kad tikite teksto konstrukcijos kūrimo galia, ne psichologijos galia.

Vadinasi, gimstate šiose savo mintyse – iš ko? Iš sintaksės (pamenate, „žaibo sintaksė“?) arba iš formos (logas yra kažkas formalaus). Flaubert’as sakė, kad idėja (kokia nors turininga būsena mūsų galvoje) egzistuoja tik formos galia – štai imk ir suprask. Gali tai vadinti formalizmu (išvertęs į literatūrologijos kategorijų kalbą, gali išvadinti stilistiniu formalizmu ar kuo nori), bet iš tikrųjų ne apie tai kalbama ir nėra čia jokio formalizmo. Žinoma, tik formos galia [egzistuoja būsenos, kurias vadiname idėjomis]. Juk tai, ką galvoju, ir tai, ko nėra, tegali būti formalu. Pasakiau: suteikti prasmę, suteikti logą – o juk logika yra kažkas formalaus. Minėjau, kad, kalbant apie turinį, visus šio turinio elementus galima, pasak anglų, explain away, nuaiškinti. T. y. mūsų gyvenime veikia toks psichologinis dėsnis: mes pasitelkiame aiškinimo procedūrą kaip priemonę atsikratyti to, ką reikėtų paaiškinti, arba kaip priemonę, kurios padedami įsigudriname nematyti to, ką būtų reikėję pamatyti. Žmona ėjo pas siuvėją… – štai nuaiškinimo pavyzdys; būna ir sudėtingesnių nuaiškinimų.

Pateiksiu labai ryškų socialinį nuaiškinimo pavyzdį: jis parodo, kaip veikia mūsų mąstymas, kai esame normalūs kretinai, t. y. psichologinės būtybės (o mes dažniausiai esame normalūs kretinai). Tai nutiko 1950 m.; prieš tai baigęs mokyklą Tbilisyje atvažiavau į Maskvą, įstojau į universitetą ir buvau įtrauktas į man netikėtą situaciją, aršų komjaunuolišką gyvenimą, kažkokį Tbilisio moksleiviui nesuprantamą mistinį įvykį: apskritai nesupratau, kas vyksta, kas tai per žmonės ir kaip galima sėdėti tuose susirinkimuose, kolektyviai vaikščioti į filmus, skaityti knygas ir t. t. – visiška misterija. Žinoma, dažnai tapdavau auklėjimo objektu. Prisimenu (taip įsirėžė atmintin, net fiziškai matau), Maskvoje buvo bjauri darganota žiema; einame Gorkio gatve pro jau išnykusį kino teatrą (buvo toks kino teatras „Central’nyj“ ten, kur dabar laikraščio „Izvestija“ pastatas, regis, Puškino aikštėje), šalia manęs – mūsų grupės komsorgas. Ir štai net gatvėje tapau tokio eilinio komjaunuoliško auklėjimo objektu. (Beje, šį pavyzdį pateikiu, nes esu filosofinis gyvūnas, galima sakyti, esu „užsiciklinęs“, negaliu nebūti filosofas. Šiuo atveju noriu atkreipti dėmesį į tai, kad man nutiko mažmožis – tai, ką dabar papasakosiu, – o filosofija (pagal Proustą, mūsų mieląjį Proustą) yra pamatyti anapus šio mažmožio dėsnį – kažką didesnio ir bendresnio.) Komsorgui (apkūnokam žmogui) varinėjant prakilnias kalbas prie mūsų per tą bjaurią šlapdribą prieina dešimtmetis berniūkštis, elgeta, ir prašo išmaldos (beje, komsorgas buvo vardu Marlenas* – puikus vardas, žinome, kad toks vardas, jei jis vyriškas, yra sudėtinis). Aš jam sakau: žiūrėk, štai priešais mane žmogiškasis skurdas, bėda. Berniūkštis pusnuogis (man šalta, nors aš apsivilkęs paltą), alkanas, ir beprasmiška galvoti, kad jis galbūt iš tikrųjų turtingas ir tiesiog uždarbiauja. Nė vienas normalus žmogus, pamatęs elgetą, nepradės galvoti, kad jis iš tikrųjų galbūt kur kas turtingesnis už tave, – matai realiai. Marlenas pažvelgė į mane su nuostaba, tikra nuostaba. Jis iš tikrųjų nematė to berniuko, nesuvokė, nes jo erdvėje tas berniukas nebuvo įvykis (prisiminkime, anksčiau įvedžiau sąvokas „pirmoji erdvė“ ir „antroji erdvė“; įvykių erdvė – pirmoji, abejinga erdvė – antroji). Jo įvykių erdvėje šio berniuko nebuvo. Kodėl? Dėl paprastos priežasties: jis nematė, t. y. negalėjo patirti nei jaudulio, nei liūdesio, nei užuojautos būsenų; visos šios psichologinės būsenos, atrodytų, yra nevalingos, bet jis jų negalėjo išgyventi, nes jo teorinėje visuomenės hierarchijoje šis berniukas jau užėmė vietą. Kokią vietą? Labai paprastą. Dabar, pirmajame komunizmo etape, iki antrojo etapo, tarp žmonių yra skirtumas: vieni turtingesni, kiti vargingesni. Taigi berniukas jau buvo „paaiškintas“ (kalbu norėdamas parodyti, ką reiškia explain away), jo galėjai nematyti, t. y. per tą ekraną neįsileisti į savo sąmonę, atkirsti nuo savo gebėjimo jaudintis ir išgyventi tavo akivaizdoje fiziškai nutinkantį įvykį (šis juk fiziškai vyksta, o tu jo nematai). Jis neįsileido šio įvykio; liko kaip buvęs pakilios komjaunuoliškos nuotaikos. O aš susijaudinau, nes neturėjau tokio paaiškinimo.

Pagalvokime patys, kiek tokių mentalinių situacijų, kai matome, kas vyksta, ir kaip dažnai mentalinių situacijų nematome. Yra tarsi magnetiniai laukai, kuriuose būdami galime ką nors anapus šio lauko matyti arba nematyti. Laukas pasuka mūsų smegenis ir akis taip, kad matome arba nematome, nors, atrodytų, neįmanoma nematyti. Na, kaip galima nematyti kenčiančio, sušalusio, nuskurusio, alkano berniuko? Paaiškėja, kad galima nematyti. (Dabar pamėginkime perkelti šią struktūrą į kur kas didesnę visų gyvenimiškų įvykių aibę – knygų skaitymą, meilės, neapykantos atvejus ir t. t. Štai matote, kaip toli nueiname, ėmęsi Prousto. Atrodytų, tolstu nuo jo, o iš tikrųjų bemaž pateksčiui remiuosi Proustu.)

Taigi užfiksuoju: yra būsenos, kurias vadiname idėjomis, egzistuojančios formos galia, o forma, kaip žinome, konstruktyvi, t. y. kuriama. Formos pačios nelaksto, formas gimdo gyvenimas, bet jas pagimdo, arba sukuria, išranda, ir žmonės, tarp kitko jos išrandamos mene, literatūroje.

Žengsime toliau. Praleidau vieną dalyką, o jis vis dėlto gana svarbus. Viskas ir taip sudėtinga, bet visa ši magnetinių spąstų arba konstrukcijų, kuriose gyvename, situacija pasižymi dar vienu sunkinančiu dalyku. Yra konstrukcijos, neleidžiančios mums matyti, – pavadinsime jas Marleno konstrukcijomis; ir yra konstrukcijos, leidžiančios matyti, – pavadinsime jas Prousto konstrukcijomis (pateikiau Cézanne’o pavyzdį – obuoliai, kuriais matome), t. y. tekstas, kuriuo skaitome savo patyrimą; ir šis patyrimo skaitymas – antipsichologinis, t. y. nukreiptas prieš pagrindines mūsų psichikos tendencijas, mūsų, kaip žmogiškųjų būtybių, psichologiją, – susiduria su dar vienu kliuviniu. Pirmiausia pabrėšime baimės mechanizmus – juk aš nematau, kad išvengčiau baimės, t. y. išvengčiau to, ko bijau. Tiesa labai dažnai yra tai, ko bijau; bijau ją pamatyti, todėl galiu nematyti; paskui dėl mūsų psichinio gyvenimo išsisluoksniavimo net pamirštu, kad nemačiau jos, nes bijojau, o vėliau, kitu lygiu, išnyksta net suvokimas, kad tiesos vengiau iš baimės. Yra psichologiniai vilties mechanizmai – juk pasaulis, beje, vedžioja mus už nosies ir psichologiniu vilties mechanizmu: rytoj viskas susitvarkys, skilusį namą kažkaip stebuklingai bus galima suremontuoti (praėjusį kartą sakiau, kad negalima remontuoti namo: jei namas skilo, reikia statyti naują).

Bėda ta, kad šie psichologiniai mechanizmai puikiai akomoduojami – ne asimiliuojami, o akomoduojami, t. y. neprieštarauja mūsų loginėms operacijoms, blaivaus mąstymo operacijoms. Blaivaus mąstymo operacijos neblogai sugyvena su psichologiniais mechanizmais (baimės, vilties ir kitais mechanizmais; nuaiškinimas – taip pat mechanizmas). Kartoju: su šiais psichologiniais mechanizmais sugyvena, jiems neprieštarauja visos mūsų blaivaus, sveriančio mąstymo operacijos (pavadinsime jas loginėmis) – mes kažką stebime, aprašome, darome išvadas. Mes galime mąstyti, t. y. atlikti logines operacijas, pasilikdami šioje netikrovėje, nepasiekdami tikrovės. Logika pati savaime (blaivaus mąstymo loginių operacijų prasme) nestumia mūsų į tiesos kelią, nestumia prie to, kas yra iš tikrųjų, nes, kaip sakiau, mūsų sveriančio, samprotaujančio mąstymo operacijos sugyvena su psichologiniais mechanizmais ir jiems neprieštarauja. Šiuo požiūriu galima sakyti, kad mūsų tikrovės struktūra yra sapno struktūra. Tai dar viena Prousto problema. Jis sakė: tai, ką iš tikrųjų vadiname gyvenimu, yra draiskanos, betvarkė, nesuvokiamų skausmų ir nesuvokiamų džiaugsmų šaltinis ir labiau primena sapną. „Mūsų gyvenimas – tarsi sapnas.“

Iš tikrųjų tai, ką vadiname tikrove, dažniausiai pasižymi sapno struktūra. Kokia prasme? Kokia sapno struktūra (žinoma, supaprastintu pavidalu, nesiimu teigti, kad viskas paprasta ir kad mes suprantame)? Turiu omenyje paprastą aspektą – yra toks sapno dėsnis: kalbant apie sapno regėjimus sapnas kuriamas tokiu būdu, kad šie regėjimai leistų mums nenubusti; sapno struktūra yra tarsi nuaiškinimo struktūra. Pavyzdžiui, sučirškia žadintuvas, aš nenoriu nubusti, ir tą trumpą akimirką, kol jis dar čirškia (iš tikrųjų trumpai, bet sapne atrodo, kad ilgai), sapnas pavaizduoja ištisą sceną, kuri suteikia šiam garsui prasmę, leidžiančią man nenubusti. Tai, ką vadiname tikrove, dažniausiai sudaryta iš tokių vaizdinių, tokių vaizdų ir būsenų, kurie leidžia mums toliau miegoti. Šiuo atveju žodis „miegoti“ reiškia nežinoti ir nematyti tikrovės, ir šia prasme tikrovei būdinga sapno struktūra. Gyvenimas yra sapnas šia žodžio prasme. Štai tokia psichologinė gudrybė. Negana to, noriu atkreipti jūsų dėmesį į dar vieną problemą.

Iš tikrųjų pasakėme, kad forma, tekstas yra kažkas, ką reikia sukurti, kad konstruktyviu būdu pagimdytų manyje supratimą, nes natūraliu psichologiniu keliu supratimas gimti negali. Iš dalies tam, kad gimtų tokio supratimo būsenos, ir yra literatūriniai tekstai – arba tai gali būti gyvenimo tekstas. Pavyzdžiui, Kristaus paveikslas ir gyvenimas yra tekstas, kuriuo galime skaityti savo gyvenimišką patyrimą (o galime ir neskaityti). Jis sukūrė tam tikrą logą, kurio erdvėje įvykiai tampa prasmingi ir rišlūs, o ne pabiri ir padriki (kartais religinės metaforos gali padėti mums suvokti savo gyvenimo dėsnius ir sąmonės struktūrą). Visa tai iš tikrųjų reiškia, kad kažką mumyse (būtent mūsų supratimą) sukuriame ne mes kaip psichologinės būtybės, ne savavališkai, o dėsnio galia, formos galia. Tarkime, idėja egzistuoja formos galia.

Ir štai – dabar turime visus šiuos dalykus susieti – Proustas rašo apie Sen Lu: „…visa, ką jis sužinotų apie Rašelę (t. y. jei Marselis jam pasakytų: klausyk, aš mačiau Rašelę pasimatymų namuose, ji ten parsidavinėjo už dvidešimt frankų; bet kliuvinys tas, kad Sen Lu to nesuvoktų, toks žinojimas jam neegzistuoja; visą šią informaciją, kurią „jis sužinotų“, pavadinsime žinojimu, ir aš noriu parodyti, kad žinojimas yra vienas iš dalykų, kurie neprasiskverbia į šį tašką, į šią erdvę, todėl mums rūpės šis erdvės taškas, turime aprašyti jo savybes, kad suprastume patys save), – nepriverstų jį pasukti iš kelio, kur jis stovėjo ir kur šį veidą (Rašelės veidą) matė vien pro savo svajonių šydą.“ Štai svarbus psichologinis momentas mums keliaujant visu Prousto tekstu. Tiesa, atrodytų, egzistuoja. Proustas sako: jeigu jam pasakytų, t. y. pateiktų kaip žinojimą (taigi iš išorės), šis nepriverstų jį pasukti iš kelio, kur šį veidą jis matė vien pro savo svajonių šydą.

 

 

Iš: Merab Mamardašvili. Psichologičeskaja topologija puti. Moskva: AST, 2016

Vertė Austėja Merkevičiūtė