Nors viskas praeina

Pamokslininkas pasveikino su šventąja vasara. Dar nebuvau taip girdėjęs. Turbūt dėl atlaidų karuselės. Per liepą buvo atlėgę, o paskui vieni po kitų. Ir žmonių vietomis pilni šventoriai. Apsivainikuosime, pasišlovinsime popiežiaus vizitu. Kas dar drįstų piktžodžiauti, kad lietuviai atšalę nuo tikėjimo ir miršta kaimo parapijos, likusios be kaimenės ir be ganytojų?

Atlaidas – sakoma apie Alksnėnus. Gal ir kitur. Gražu. Nenusibosta ir neprailgsta. Procesijas dėčiau į raudonąją knygą. Gėlių ir žalių šakelių girliandos, nutįsusios nuo bažnyčios palubės, lyg kokie takeliai į aukštybes. Ar priešingai – iš ten link mūsų nutiesti dieviški kanalai. Kermošius prie šventoriaus vartų, sakramentiniai atlaidų saldainiai. Net jei prekės iš Kinijos. Net eilės prie klausyklų ir visiems vienodi išpažinčių klausytojo verdiktai. Vienąsyk Sveika, Marija už tai, kad nekalbi poterių ar penktadieniais valgai mėsą, o sekmadieniais dirbi. Už vaikiškas išdaigas tiek pat. Kas ir kaip čia veikia, nesupaisysi. Bet veikia. Ir toliau veiks. Bus atleidžiama. Paminėk indulgencijas, ir siaubas veiduose ar pikti anekdotai. O juk atlaidas tą visada ir reiškė. Tik aritmetikos ir konkretumo buvo daugiau toje srityje Liuterio laikais.

Laimė, kad didžiajam reformatoriui nepasisekė visko išrauti. Iš Žolinės atlaidų parsibeldžiu apsikabinęs šakotį. Dar dubenėliai su kepta vištiena, mėsos vyniotiniais ir farširuotu karpiu. Trilitrinis stiklainis raugintų agurkų. O ką jau kalbėti apie šventinių pietų stalą, suraitytą surangytą tarsi vestuvių pokyliui. Ir ne klebonijoje, paprastų parapijiečių namuose. Suvalkiečiai dosnūs, moka parodyti savo jausmus.

Apie Šv. Lauryno atlaidus, aukštaitiškus, prisiminimui liks bažnytinis ritualas, katalikiškų apeigų knygelė lotynų kalba. Buvo nubrukta į pašiūrę šventoriuje, kur su klebonu ieškojome vėliavų atlaidų procesijai. Tarp atgyvenusių mišiolų ir maldaknygių laikytos ir Jono Ragausko ateistinės brošiūros. Buvo kadaise toks ekskunigas, išgarsintas tarybų valdžios. Įsivaizduokime kleboną, po mišių tyrinėjantį Ragausko brošiūrą „Kaip kunigai išnaudoja darbo žmones“. Bet atliktum sąžinės sąskaitą ir prisitaikytum asmeniškai. Šakočiai ir agurkai tik juokas.

Apeigų knygelei trūksta pradžios ir titulinio puslapio, bet matyti, jog tai XVIII amžiaus leidinys. Ant nudriskusio viršelio man vaidenasi bernardiniškos saulutės spindulių pėdsakai, bet greičiausiai fantazuoju. Bernardinų tose apylinkėse nebūta. Nebent kas irgi panašiai perkėlė ritualą atlaidų metu. Lyginu užlankstytus lapų kampus ir skaitinėju lotynišką tekstą. Kažkokio kunigo pasižymėta ten, kur maldos už mirusiuosius ir ilgos egzorcizmo apeigos. Dėl mirusiųjų nieko nuostabaus. O kaip su demonais? Išeitų, triūsė nelabasis iš peties lietuviškame sodžiuje tarp lieknų pušelių? Ar labiau mados reikalas, kunigų įdiegtas įprotis nuolatos jaustis velnio taikiklyje? Bet ir popiežius Pranciškus, sako, apie šėtoną kalbąs kaip iš tos antikvarinės knygos. Daug ir baisiai rimtai. Gal kas pasidomėtų, ką tai reiškia? Prietarai ar ne egzorcizmą atlikti ne tik žmogui, bet ir vandeniui, ugniai, bet kuriam Dievo sutvėrimui?

Pati maloniausia staigmena, kad anais laikais Bažnyčia buvo užsikrėtusi viską šventinti ir laiminti. Apeigyne per šešis šimtus puslapių, ir daugiau nei pusė jų skirta palaiminimams. Nuo jų pradedama pastoracija. Esu šventinęs namus, vieną kitą įstaigą ir kavinę, sporto salę, kokį koplytstulpį ar kryžių, šventą paveikslą, paminklą ant kapo, krikštynų dovanas, keletą automobilių. XVIII amžiuje švęstas vanduo tiško į visas puses: gyvenamosios ir ūkinės patalpos, šuliniai, dirbama žemė, sodai, medžiai, aviliai, tvartai, avių ir galvijų bandos, jų gydymo priemonės, sėkla sėjai, valtys, tinklai, žūklės pradžia, rudens derlius, drabužiai, oras, bet koks geras darbas. Kas valgoma ir geriama: šviežiai iškepta duona, mėsa, aliejus, taukai, alus, vynas (ir vyno rūsys), medus, pienas ir pieno produktai, javai, visi vaistai, namų užstalė. Ir, matyt, ne kokie automatai tas apeigas atlikinėjo, štai vienoje formulėje žodis orizarum ranka ištaisytas į oryzarum. Būta raštingo kunigėlio. Atskiras palaiminimas šeimyniniam guoliui. Visur, be maldų, – ir po užuominą į Šventąjį Raštą, tarsi jis nuolat kartotųsi, lydėtų kiekvieną žingsnį. Pavyzdžiui, prie mėsos minimas Nojus ir jo arkos įgula, visa gyvūnija, išgelbėta nuo tvano ir tapusi maistu. Ilgos, sudėtingos apeigos šventinant laukus: kunigas klaupiasi, giedamos kelios psalmės, Mergelės Marijos litanija, taigi išvien poezija. Mater amabilis, mater admirabilis, causa nostrae laetitiae… Susipina, susiplaka sacrum su profanum. Be baimės, kad susiteps, nuvertės šventumas. Apeigyno gale dailyraščiu dar pridurtas kažkokio medžio pašventinimas. Žodžiu, niekas neturi dingti iš laiminančios Bažnyčios akiračio.

Kodėl ir kur visa tai prapuolė? Kad puikiai valgosi, geriasi, dirbasi, miegasi ir t. t. be jokių šventų formulių, yra gryniausia tiesa. Bet ūžiama per pamokslus, o ir kas nemato, jog tikėjimas praradęs ryšį su realiu gyvenimu. Pakiltų dvasingumas, jeigu visur štai taip su švęstu vandeniu ir Biblijos citatomis? Sustabdytų afrikinį kiaulių marą kunigėlio užkalbėjimai? Ar per vėlu jau tokioms operacijoms, verčiau adoruoti ir šlovinti, bus bent ryšys su televizijos laidomis.

Kol varinėjau po provincijos atlaidus, Vilniuje Šv. Dvasia irgi nesnaudė. Po langais Bokšto gatvėje, kur stūkso prašmatni indų ir stalo reikmenų parduotuvė, per naktį atsirado naujas užrašas. Ant banguotos skardos per visą sieną trys stambios raidės sidabriniame fone: RND. Kaligrafiškas darbas. Turėjo kažkas gerą ranką, ne tik drąsos ir polėkio. Tame name būta seniausio Vilniaus viešbučio, ten posėdžiavo 1863 metų sukilimo vadai, paskui ilgą laiką gyveno garbingasis mūsų nepriklausomybės architektas Jonas Basanavičius. Kai privatizavo ir rengė parduotuvę, viešbučio prieangį įstiklino, sudarkė dailų pastatą. Bet liaudies keršytojai šauniai darbuojasi. Nežinau, ką reiškia tos raidės grafičių rašytojų leksikoje. Šifruoju pats sau pagal aplinkybes ir nuotaiką. Jaučiu, daktarui Basanavičiui irgi būtų patikę, jis vertino visokius paslaptingus rašmenis, tyrinėjo vaiduoklių gyvenimą. Ir, aišku, pats buvo su polėkiu, jeigu sutvėrė Lietuvą iš meilės savo velionei žmonai Eleonorai arba iš nieko.

Mėgstu vasarą, kai jau užčiuopi jos galą ir aišku, jog yra dalykų, kurie nesugrįš. Kitados vidurnaktį esu gavęs tokią žinutę iš seminarijos laikų draugo. Sunokusio obuolio krytis tavo akyse. Gandrų kompanija pievoje, laukianti signalo pakilti. Skriskite, skriskite, prisiviešėjote, svetingų jums naujų uostų! Viešpats su jumis. Susitikti nebūtina.

Evangelijose stebukladario Jėzaus vasaros teatras turi užsidaryti, kad prasidėtų tai, kas gelbės pasaulį. Deja, iš anksto neatspėsi.