Mano (ko)priklausomybės

„Šatėnų“ Redaktorei beveik pasižadėjau mažiau užsiimti saviterapija, o daugiau – literatūra. Iš tiesų daug mano tekstų – ir poezijos, ir esė – kvepia tuo noru išliudyti, įteisinti, įteigti Kitam ir pasauliui save. Drąsa būti. Kaip būnasi. Traumų (iš)rašymas. Kvepia ir laiku neįvykusiu paauglystės maištu. Nors visada turėjau vilties, kad tie tekstai surezonuos su skaitytojo patirtimis, maištais ir traumomis. Apskritai su geru saviironijos ir šiaip ironijos smūgiu galima perfrazuoti Bibliją: „Kas šiais laikais be traumų – tegu pirmas meta į mane akmenį.“ Traumų teorijos prieigos. Traumų gyvenimas. Apie tai labai įdomiai diskutavome su Tomu Vaiseta per Rašytojų klubo renginį. Visi mes „beviltiškai sugadinti“ – sistemos, tėvų, mylimųjų, vaikų ir kt. Kita vertus, ypač per savo trejus metus trukusią jungistinės krypties psichoterapiją įpratau kapstytis, tas kapstymasis nusidriekia nuo centrinės Aš figūros ir į artimąjį, ir į patį buvimą. Surasti šaknis, aptikti priežastingumą. Paaiškinti sau save. Nežinau, kas iš to. Suvokimai subjektyvūs. Pats savaime žinojimas nieko nekeičia? Nežinau, tam tikri (susi)žinojimai, introspekcijos ir būties inspekcijos rezultatai iki graudulio sukrečia. Balzganą paverčia skaidriu. Esu persmelkta Vitalijos Pilipauskaitės–Butkienės „Mažutytės“: „dieve, tai štai, štai kodėl aš esu aš, / bandelė prakąsta.“ Tai ir taps šio rašinio leitmotyvu. Štai – kodėl. Paskui lengviau paleisti. Nusimesti Dievo akmenis ir kryžius. Tuos, kurių nebūtina nešti. Visa ši mano ne itin rišli tirada – dar vienas pasiteisinimas. Kodėl rašau, kaip rašau. Kodėl kvėpuoju, kaip kvėpuojasi. Kodėl kuriu „tokius“ eilėraščius. Nuolat mėginu pateisinti savo buvimą. Kartais viskas, ką darau, tėra tas mokinuko pateisinimas. Namų darbus nunešė šuo. E, tai todėl toliau užsiiminėsiu saviterapija. Šiuo rašiniu noriu pateisinti savo pasiteisinimus. Paveldėtomis ir įgytomis. Priklausomybėmis ir kopriklausomybėmis.

Seniai jau labai natūraliai (?) priėmiau faktą, kad esu nuo įvairių priklausomybių kentėjusiųjų šeimoje užaugusi. Iš karto noriu deklaruoti savo nesmerkimą. Tai – liga. Vienareikšmiškai. Bet tai ir mano teisė papasakoti savo istoriją – daugiareikšmiškai. Nepasakosiu, kiek kentėjo mano dėdė. Kentėjo jis labai. Bet dėl jo alkoholizmo ne mažiau kentėjom ir mes. Be didelio emocionalumo, net kiek ciniškai pasakojau psichoterapeutei ir artimiems draugams, kad mano alkoholikas dėdė mirė girtas užspringęs lašinių gabalu. Kad naktį valydavau jo myžalus nuo grindų, nes bijojom apsemti kaimynus. Kad nemiegodavau, laukdama jo smūgio ar spyrio į mūsų su močiute miegamojo duris. Kad ištisom naktim budėdavau, idant užrakinčiau buto duris, dėdei kaip įprasta nusvirduliavus pas babulką, prekiavusią samagonu. Oi, ten buvo visa babulkų mafija, kultūra su ambalais apsauginiais, mokiais ir iki obuolio krituolio sudaužytais nemokiais klientais. Buvo visko. Kyšių apylinkių įgaliotiniams, sovietinių profilaktoriumų, iš kurių dėdė parsinešė įprotį gerti čefyrą, desperatiškų moterų, Kuzmos 13. Bet tikrasis sukrėtimas mane apėmė tada, kai vyras pasakė, jog nuolat palieku nuo stiprios juodos arbatos nurudusį puodelį. Tada trenkė galvon – prisiminiau dėdės čefyrą ir močiutės burbesius, kad dėdė neprisiverčia to puodelio išplauti. Suvokiau, kad kažkuriais aspektais atkartoju dėdės gyvenimo liniją. Jo priklausomybę. Ąžuolyno 5 ir Kuzmos 13. Veltėdžiavimas. Gyvenimas iš Kito kišenės. Atsakomybės stygius. Gebėjimas miegoti ištisas dienas ir gyventi naktimis. Infantilumas. Atidėliojimas. Paliktojo sindromas. Depresija. Vietoj alkoholio „pasirinktos“ manijos – šopoholizmas, fotomanija – mano euforikai, tikintis šitaip išliudyti ar nusipirkti patys žinote ką. Abstinencijos sunkybė. Negaliu šimtu procentų tapatintis, tai nebūtų tikslu ir, mano galva, teisinga. Bet kai kurie atsikartojimai šiurpina – tai štai kodėl esu, kas esu. Linutė prakąsta. Pastaruoju metu iki kaulų smegenų bijau paspringti. Vos atkandusi didesnį gabalą maisto, imu panikuoti ir žiaukčioti. Tai štai. Štai kodėl. Buvau kopriklausoma – tai psichologijos ir psichiatrijos moksle vartojamas terminas, nusakantis priklausomybę nuo priklausomybę turinčiojo. Kodinis mūsų šeimos pavadinimas – „Eimas (Edmundo trumpinys) geria“. Eimas negrįžo namo. Eimas keistos nuotaikos. Eimas neatidavė grąžos. Eimas vėluoja. Tokia nuolatinė grėsmės pajauta – tikrai – įtemptas laukimas. Nežinia, kada. Nežinia, kiek ilgai. Nežinia, kuo baigsis. Nustos pats? Sumuš ir apiplėš, būsim gailestingaisiais samariečiais? Kuzma? Išvešim pas močiutės dvynę seserį į Balbieriškį atsičiūchint? Reiks pačioms lėkti iš namų? Teks bėgti slėptis pas kaimynus? Į kiemą? Vis dėlto šiurpiausi du mano prisiminimai. Pirmą kartą patirtas bipoliškumas. Žinojau ir supratau, kad dėdės užgėrimas yra blogis visiems – ir jam pačiam, ir man, ir močiutei, ir aplinkiniams. O kartu laukdavau to užgėrimo, nes tada atvažiuos mano mama. Tada pamatysiu retai pasirodančią mamą. Va tai. Va tai man yra baisu. Tas pirmas sąmoningas blogio troškimas. Ar gėrio troškimas blogomis priemonėmis. Vaiko desperacija. Kitas epizodas – mama mus su močiute išveža pas močiutės seserį į tėviškę – jau minėtą Balbieriškį. Man nuo nemigos ir streso krinka nervai – pradedu isteriškai juoktis. Išsigąsta tik močiutė. Tai štai iš kur – paroksetinas, ksanaksas, olanzapinas, elontrilis. Štai iš kur – Linutė prakąsta.

Buvau kopriklausoma nuo dėdės alkoholizmo. Bet dar liūdniau, kad buvau priklausoma nuo močiutės, kuri buvo priklausoma nuo dėdės. Dviguba kopriklausomybė. Toji močiutė mane labai mylėjo, bet buvo smarkiai sužalotas žmogus. Sibire palaidojusi vaiką, praradusi du mylimuosius, pasirinkusi santuoką be meilės, pati stokojusi motinos meilės. Ji buvo patologinė altruistė, priklausoma nuo, jos akim, daromo gero. Ir dar priklausoma nuo kančios. Nesąmoningai manipuliavusi. Liguistai mane prie savęs pririšusi, tam tikru laiku atstojusi tėvus. Išmokiusi, kad bet kokia klaida – tikra pražūtis. Neleidusi man imtis naujų dalykų, tyrinėti pasaulio – „neimk, nežinai, nerasi, aš paduosiu“. Nuolat kartojusi, kad yra „kankinių kankinė“. Mokiusi mane kilniai ir tauriai kentėti, nes „o ką jau čia dabar“ (seksas irgi buvo traktuotinas kaip „koronė“), kiekvieną kartą dėdei samagonui duodama du litus pasibažindavusi, kad „tai bus paskutinis kartas“, nesutikusi nuo suaugusio savo sūnaus atsiskirti ir išsikraustyti, saugojusi mane nuo buvimo empirikos, išvažiavus nuolat didinusi kaltę, kad yra „viena, palikta ir užmiršta“, nuolat kartojusi, kad pasimatome jau paskutinį kartą. Vaikystėj po vieno tokio „paskutinį kartą“ atostogaudama pas tėtį kaime sakiau, kad neišgyvensiu, jei močiutės neliks. Pradinėj verkiau prieš kiekvieną darbelių pamoką, nes iš anksto nusiteikdavau, kad „nesugebėsiu įsiūti tos prakeiktos sagos“. Prieš kiekvieną ankstyvos jaunystės pasilinksminimą skambindavau klausti, ar dėdė negeria. Tarsi kitaip neturėčiau teisės į malonumus. Tai štai, štai – kodėl. Linutė prakąsta. Jaučiuosi nežmoniškai nesaugi, nepaisant pasikeitusių gyvenimo aplinkybių. Kaip ir močiutė, nuolat laukiu nelaimių. Nes tuoj tuoj nutiks kažkas blogo. Ir vengiu džiaugtis. Nesgi rytoj teks verkti. Nežmoniškai bijau pasaulio, sutrinku, imdamasi ko nors naujo. Nelaukiu iššūkių – pakrinku su jais susidūrusi. Aš ir buitis – garantuota tragedija. Nes „nerasiu, nežinau, nemoku“. Aštriausiais rimbais plaku save už klaidas. Man atrodo, kad žmonės nuolat kėsinasi pavogti iš manęs gyvenimą. Atitolstu nuo artimųjų ir draugų – neperspėjusi. Nuolat tirtu prieš keliones ir svarbius renginius – o jei nutiks kokia egzistencinė force majeure ir nepavyks? Kažkas nusuks nuo manęs sotų gyvenimo kąsnį? Todėl taip bijojau ir vis dar bijau būti mama. Nes kas, jei? Dažnai atrodo, kad nemoku mylėti. O gal tik suspenduoju tą meilę. Nes mylimieji išduoda. Nuvilia. Iškeičia. Reikalauja. Nuolat vizginu uodegėlę prieš kitus. Žeminu save. Užgniaužiu save. Patologiškai noriu būti priimta į būrį. Pripažinta. Laukiu įvertinimų, patikinimo, kad su manim „viskas gerai“. Esu nuolat įsitempusi. Baikšti. Naktim trūkčioja visas kūnas – gal prisimena tas naktis, budint prie dėdės myžalų?.. Sulaukusi trisdešimt dvejų, nežinau, kas esu, – bet taip nuoširdžiai ir iš tikrųjų. Kiek esu duoklė tiems, kurie norėjo mane tokią matyti? Kiek esu duoklė savo artimųjų priklausomybėms ir savo kopriklausomybėms?

Kuo daugiau gaunu būties dovanų, tuo mažiau bijau. Bet, kaip apie egzistencinę baimę rašė Jurgis Jankus romane „Anapus rytojaus“, toji baimė – amžina. Tai mano įdagas. Taip mane paženklino kopriklausomybės. Čia yra du pasakytini dalykai. Labai daug apie tai rašė specialistai, pavyzdžiui, knygoje „Suaugę alkoholikų vaikai“. Tačiau labai norėjau gyvo, neanonimiško liudijimo. Kad gal kažkas ir vėl atpažintų save. Ir galėtų pasakyti: Dieve, štai kodėl skauda. Štai kodėl esu, kas esu. Ievutė prakąsta.

Kitas svarbus aspektas – negaliu visko aiškinti priklausomybėmis ir kopriklausomybėmis. Nesu auka. Turiu valią, veiksnumą, sprendimo galią. Turiu išmoktą bejėgystę. Savo pačios auka ir budelis viename. Įstabi dichotomija. Ir nors visko tikrai nesuvedu į tai, pagaliau, po trisdešimties metų, pradėjau žvalgytis aplink. Ir nors basliu mane tvatinkit – matau gausybę pažeidžiamumo. Skaudinamų vaikų. Įskaudintų vaikų, kurie jau dideli ir blaškosi. Žmonės be vietos ir be savybių. Gulėdama ligoninėje, išklausiau daug priklausomybių ir kopriklausomybių variacijų, prisipažinimų. Todėl savo atviru pasakojimu norėjau išliudyti bendrystę. Aš su jumis. Su visomis mūsų traumomis, tamsomis, šviesomis, priklausomybėmis ir kopriklausomybėmis.

Ir man dabar atrodo, jog gimiau ir tam, kad parašyčiau šitą tekstą. Ir vėl teisinu savo buvimą. Tai štai kodėl. Štai.