Įskilęs kavinukas
Viena mano giminaitė su savo motina, visų familiariai vadinama baba, atvažiavusios prie jūros, pirmiausia eidavo į centrinį gastronomą ir stovėdavo milžiniškas eiles prie šviežios mėsos ir žuvies, nes viską gamindavo pačios, būdamos išskirtinai jautrios valdiškų valgyklų maistui ir tiesiog įsitikinusios, kad tik naminiu maistu reikia maitinti dėdę, mano pusbrolius ir maitintis pačioms. Tada nepiktai šaipydavomės – taip, kaip giminės linkę su meile pajuokti vieni kitų įpročius, – tai ką, teta su baba vėl eilėje stovi, na, ir panašiai. Susiveždavo tam mėnesiui į mažytį, pelėsiu trenkiantį poilsio namų kambarėlį greitpuodžius, keptuves, kiaurasamčius ir mėsmales ir uoliai kasdien čirškindavo, virdavo, garindavo.
Su metais ne tolsti, o artėji prie savo gyvų ar jau išėjusių artimųjų, nepastebimai perimdama kai kuriuos jų įpročius, ir tos kitų savybės, kurios anksčiau būdavo juokingos, dabar yra vienos iš tavųjų, galbūt jau lygiai taip pat nepiktai ir su meile pajuokiamos artimųjų. Pavyzdžiui, visur, kur važiuočiau, vežuosi seną, jau įskilusį kavinuką – baltą, su ryškiai rudų kavos pupelių raštu. Užplikius jame kavą, ant stalo po kurio laiko susirenka nedidelė balutė. Sėduosi su juo į mašiną paskutinė, tarsi tas maišelyje ant kelių pasidedamas kavinukas būtų savotiškas ženklas, it taškas – kad dabar jau galima važiuoti.
Kai buvau vaikas, prie jūros visada važiuodavom pas tą pačią šeimininkę, į medinį daugiabutį šalia kanalizacija dvokiančio Rąžės upelio. Vasarai beveik visi medinio namo šeimininkai išnuomodavo po vieną ar du kambarius, o kiti – dar ir nedidukus sandėliukus kieme išgrioztame ilgame kaip traukinys šviesių plytų priestate. Pas grafienę – taip visi vadindavo nepaprastai aristokratiškos išvaizdos senyvą moterį (buvo kalbama, kad jaunystėje iš jos batelio karininkai gerdavo šampaną), po vyro laidotuvių iki pat gyvenimo galo nešiojusią gedulą, – vieną dieną atvyko pora iš Rusijos kopinėti medaus iškart po savo vestuvių – atvažiavo balta, didele it gelda „Volga“ ir apsistojo mažulyčiame grafienės sandėliuke. Jaunikis su balta rože atlape ir jaunoji – balta suknele krepo nėriniais, o vietoj nuometo – balta skrybėlaitė su gulbių pūkais. Įspūdį kėlė ne tik neįprasta atvykėlių išvaizda, bet ir tai, kad pora prie jūros neatsivežė nė vieno daikto. Jaunoji tas kelias dienas, apsvaigusi iš laimės, vaikščiojo su vestuvine suknele ir skrybėlaite su gulbių pūkais, ir mano tos vasaros draugė, trapi strazdanota tarsi pasakų būtybė raudonplaukė, nuolat skaudžiai nusvildavusi saulėje, kol jai nuo nugaros krapštydavau nuo nudegimo atsisluoksniavusią odą, man pasakodavo, kai tekėsianti, irgi būtinai dėvėsianti tokią pat skrybėlaitę. Lupdama drėgnas luobeles, tarsi gėlės vainiklapius, nuo jos menčių, patvirtindavau, kad atrodys nuostabiai – su tais baltais gulbių pūkais ant degančio plaukų vario.
Daugiau tos mergaitės nesutikau, o rusų pora irgi daugiau niekada neatvažiavo į grafienės sandėliuką. Matydavau, kaip ji juodu ilgu paltu, tiesi it styga lipdavo girgždančiais mediniais laiptais į savo nedidelį butelį antrame aukšte ir prie lango gerdavo arbatą. Esu tikra – iš porcelianinio arbatinio, dar likusio jai iš tų laikų, kai jos bateliai buvo naudojami vietoj šampano taurių.
Netikiu, kad pora iš Rusijos kartu sulaukė senatvės. Rimtai nusiteikusios santuokai niekada neišvyktų į kitą šalį tik su vestuvine suknele. Santuoka visada pilna daiktų, it klaustrofobiškas kambarys, prigrūstas jų nuo grindų iki lubų. Kai atsiranda vaikų, jie grūdami tol, kol pradeda veržtis pro duris ir langus, kelti stogą, galų gale viskas išvirsta, išsprogsta su naujo pasaulio sukūrimo jėga ir sukrenta arba nesukrenta iš naujo. Nemanau, kad nuotaka su gulbių pūkų skrybėlaite būtų tai ištvėrusi.
Kai žiemą skridom slidinėti, kavinuko pasiimti negalėjau. „Kas jūsų rankinėje?“ – „Viso labo tik senas įskilęs kavinukas, mis“, – būčiau atsakiusi stiuardesei ryškiu ciklamenų spalvos lūpdažiu dažytomis lūpomis. Įsivaizduoju, kokį įspūdį jis padarytų, – juk tąkart jai užkliuvo net mano šalis. „Ponia, savo šalį privalote padėti į rankinio bagažo skyrių, nelaimės atveju jis jums gali apsivynioti aplink kaklą“, – buvau tikra, kad sakinio pabaigą ji ištarė su keistoku pasitenkinimu. Atidaviau jai šalį, bet pasilikau klasikos tomelį, kurį piktdžiugiškai slėpiau už nugaros, kol aiškiai artikuliuodamas žodžius ciklamenų spalvos lūpdažis aiškino, kaip elgtis lėktuvo katastrofos atveju.
Žinia, kavinuko nebūčiau galėjusi paslėpti, o ir įsinešti į lėktuvą man jo niekas nebūtų leidęs. Jo grakščiai išlenktas snapas, peršviestas rentgenu, būtų sukėlęs įtarimą jau bagažo patikrinimo skyriuje ir tikriausiai turėčiau jį palikti vienoje iš juodais maišais aptrauktų šiukšlių dėžių, keliaujantieji privalo išmesti visokius grėsmę keliančius daiktus, neleistinus išskraidinti į oro erdvę. Tąkart stebėdama, kaip stiuardesė ant ciklameninių lūpų teatrališkai dedasi ir nusiima ryškiai geltoną deguonies kaukę, įsivaizdavau, kaip, čiuoždama avariniu lėktuvo trapu, it Isadora Duncan, pasismaugiu savo ilgu šaliu. Ne mažesnę grėsmę, parašyta, keltų ir aukštakulniai – net tie, iš kurių gal kada buvo gertas šampanas. Esu tikra, kad ir skrybėlaitė su gulbių pūkais taptų lygiai tokia pat pavojinga – esant nesvarumo būklei salone pradėjusi skraidyti lyg kosminė lėkštė. Lėktuve kaip ir santuokoje – nepageidautini nepraktiški daiktai arba juos reikia slėpti it kokius jau nebeegzistuojančio tavo gyvenimo atavizmus.
●
Paplūdimy iš toli stebiu moterį, gal dešimt minučių sustingusią lotoso poza. Šalia smėlyje – kamuolys, žaislinis sunkvežimis, dangaus žydrumo kibirėlis, kastuvas, formelės, sumesti vaikiški drabužėliai. Jos vyras su trimečiu sūnumi neseniai prabėgo pro mane – mažytė berniuko lytis švysčiojo tarp kojų, jis krykštė, laimingas visiškoje tos akimirkos laisvėje. Tėvas bėgo šalia, prisigretindamas prie vaiko, – jaunas kūnas jau pradėjęs tukti, greit įgausiantis sotaus vabalo formą – tokia yra šeiminio gyvenimo metamorfozė. Jie manęs nematė, nemato ir moteris, – slepiuosi tarp viksvomis ir zundomis apžėlusių kopų kauburių nuo pajūrio vėjo, to šizofreniško borėjo – keliančio plaukus piestu, ištrankančio galvą, išpustančio mintis. Bent jau minčių menėse turi būti ramybė – ten perteklius neegzistuoja, viskas privalo likti, pūtuojant tik lengvam skersvėjui, kuris išpučia užuolaidas, švelniai, tarsi kas ilgais kibiais pirštais jas pakeltų lyg nuometą, o po akimirkos apsigalvojęs paleistų.
Moteris tuo metu pakeičia pozą – gulasi ant nugaros ir sustingsta, sulenkusi kelius ir pakėlusi sėdmenis. Žiūriu veikiau ne į ją, o į save, ji tik patogiai ir be jokių pastangų įsikomponavusi mano vyzdžio periferijoje.
Dar po minutės sūnus su tėvu pribėga prie jos, berniukas pakelia šalia esantį rankšluostį, smilčių šuoras pažyra jai ant veido. Vyras jai kažką sako, jo žodžius praryja vėjas ir bangų mūša. Stebiu, kaip ji lėtai sėdasi, atžaria ranka nusibraukia smėlį ir, net nepažvelgusi į vyrą ir sūnų, vėl sustingsta lotoso poza.
