Gerame mene atsispindi gyvenimo įvairovė

 

13 Mindaugo Skudučio atsakymų

 

Mindaugą Skudutį drąsiai galima vadinti Lietuvos dailės klasiku. Žinau, kad ne vienas menininkas, apibūdintas šiuo žodžiu, suglumsta, susidrovi, tokį įvardijimą nuleidžia juokais ar net pyktelėja dėl skambių epitetų. Tačiau meno ir kultūros procesuose visuomet atsiranda žmonių, kurie padaro didelę įtaką tam, kas vyksta tuomet ir – aplinkiniams to nematant – ateityje. M. Skudučio tapyba yra būtent tokia. Pradėjęs kūrybinį kelią aštuntajame dešimtmetyje ir būdamas neformalios tapytojų grupuotės, vadintos „Penkiuke / Penketu“, vienu aktyviausių narių (jai dar priklausė Raimundas Sližys, šiais metais mus palikęs Romanas Vilkauskas, taip pat Bronius Gražys ir Henrikas Natalevičius), dailininkas sąmoningai ir galbūt visai netyčia tapo vienu iš lietuvių tapybos reformuotojų. Gal net revoliucionierių? Prieš tai egzistavęs „Ketvertas“ savo „banalia“ tematika ir drastiškesne, įvairesne nei iki tol tapysena nuvainikavo oficialųjį, socialistinio realizmo dogmatikos paveiktą požiūrį į tapybą. M. Skudučio ir jo kartos tapyboje žengtas dar radikalesnis žingsnis. Visų pirma labai sąmoningai, net deklaratyviai ir dar stipriau gręžtasi į laisvajame pasaulyje vykstančius meno reiškinius („Penketo“ kūryboje buvo ryškus žavėjimasis fotorealizmu ir siurrealizmu, popmenu ir Londono tapybos mokykla). Antra, „Ketvertas“ – Kostas Dereškevičius, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Algimantas Švėgžda – publiką žavėjo ir veikė tariamai banaliomis, kasdieniškomis temomis, o „Penketas“ žiūrovus šiurpino ir linksmino vienu metu. Per groteską ir kičą, per siaubą ir „grožį“. Vakaruose panašiai dirbo Francis Baconas ar Bernard᾿as Buffet. M. Skudutis 8–9 dešimtmetyje kaip tapytojas buvo būtent toks. Kita vertus, reikia pasakyti, jog ilgainiui jo kūryba tartum nurimo, tapytojas daugiau dėmesio skyrė klasikiniams tapybos žanrams, tokiems kaip veduta – miesto peizažas ar plenero sąlygomis tapomas kraštovaizdis. Tad apibūdinimas „klasikas“ M. Skudučiui tiktų ir šiuo požiūriu. Tas akivaizdu ir jo atsakymuose į klausimus.

 

Vidas Poškus

 

– Kada prasideda menininko kelias?

– Kiek žmonių, tiek kelių, kiekvienam gyvenimas susidėlioja skirtingai. Man taip išėjo, kad nuo mažų dienų sirgau ir daug laiko teko praleisti horizontalioj padėty. Gulint lovoje nedidelis veiklos pasirinkimas: svajoti, skaityti, paišyti. Tada tai ir buvo kažkoks kabinimasis už gyvenimo, mat nelabai kuo daugiau galėjau užsiimti. Vėliau Kauno meno mokykla, Dailės institutas. Ne viskas buvo lengva su dailės mokslais, dvejus metus nepriėmė į Dailės institutą, bet niekada nesuabejojau, kad mano vieta čia. Ilgai kankinausi pirmuose kursuose, kol įveikiau tapybos techniką, kol perpratau Antano Gudaičio koloristinę tapybos mokyklą. Mane gelbėjo piešinys, kurį jau buvau įvaldęs Kauno meno mokykloj. Mano dailės mokslai buvo ilgi – ketveri metai meno mokykloje ir šešeri Dailės institute, bet skųstis labai negaliu, daug ko išmokau, daug puikių žmonių sutikau.

– Kodėl pasirinkote tapybą, o ne kitas dailės sritis?

– Po socialistinio realizmo laikotarpio, atėjus chruščioviniam atšilimui, pradėjo visi menai po truputį atsigauti, taip pat ir tapyba, tiek spalvos, tiek formos požiūriu, tiek temų įvairove. Daugelis to meto Lietuvos dailininkų atsigręžė į arsininkų palikimą, tapyboje, skulptūroje, grafikoje vėl atsirado liaudies meno elementų, audinių, šventųjų skulptūrėlių, verbų, kaip pavyzdys – „Pirčiupių motina“, kuri yra tiesioginė liaudies meno replika. Po Vilnių dar vaikščiojo gyva legenda – Antanas Gudaitis, dar dėstė Dailės institute, per savo paskaitas jis neapsiribodavo studentų darbų koregavimu, bet dažnai įvesdavo juos į visą europinio meno kontekstą ir XX a. modernizmą. Vaizduojamajam menui kaip svarbiam ideologiniam frontui valdžia skyrė daug dėmesio, Vilniuje buvo pastatyti Parodų rūmai, kur turėjo vykti visos svarbiausios respublikinės parodos. Tapyba tuo laiku dominavo tarp visų vaizduojamųjų menų ir netgi didžiuliai konkursai į Tapybos katedrą negalėjo nuslopinti mano noro rinktis šią specialybę. Grafika, skulptūra, keramika manęs taip netraukė, nors esu bandęs ir lipdyti, ir graviruoti, bet tai buvo trumpalaikis mano jaunystės epizodas. Kažkoks vidinis jausmas man sakė, kad tapyba – mano likimas. Tais laikais specialybės Dailės institute buvo griežtai atskirtos, jei pasirinkdavai stoti į grafiką, tai reiškė, kad visą likusį gyvenimą būsi tik grafikas ir į tapybos ar kitas parodas tavęs nepriims, jei tapybą – tapytojas. Institute perėjimas iš vienos specialybės į kitą buvo sunkiai įveikiamas, todėl reikėjo atsakingai rinktis, kur stoti.

– Kaip ima kauptis menininko biografija? Kada pasijutote esantis tapytojas?

– Dailininko biografija paprastai prasideda nuo pirmos parodos, man tai buvo 1976 m. Respublikinė jaunųjų dailininkų paroda. Tais laikais vyravo šiek tiek kitoks požiūris į dalyvavimą parodose nei dabar. Antanas Gudaitis ir kiti vyresni tapytojai ragino jaunus dailininkus susilaikyti nuo dalyvavimo parodose kokius 5–10 metų po baigimo. Reikia subręsti, padirbėti su savim, atsikratyti mokyklinių štampų, išsiaiškinti, kaip tu nori prisistatyti visuomenei, kad vėliau netektų gailėtis dėl jaunystės klaidų. Dabar, praėjus daugiau nei 40 metų, galiu patvirtinti, kad jų gyvenimo patirtis nemelavo. Iš tikrųjų nesu patenkintas savo pirmu kūrybiniu pasirodymu, bet tuo metu atrodė viskas šiek tiek kitaip.

Savo kūrybos kelią suradau vėliau, tikrąjį tapybos skonį pajutau Gurzufo kūrybos namuose Kryme. Ten turėjau galimybę du mėnesius gyventi be rūpesčių ir tiktai tapyti. Dirbau gamtoje, ten švelnus klimatas, labai gera šviesa, spalvos aiškios, švarios, nieko nereikia išgalvoti, tik imk viską iš gamtos ir perkelk ant drobės, ir nebus jokio purvo. Tai man atvėrė akis, tik tada supratau tikrąją spalvos vertę paveiksle, tai, apie ką dėstytojai kalbėjo per tapybos paskaitas.

– Mokėtės LTSR valstybiniame dailės institute, vėliau teko dėstyti Vilniaus dailės akademijoje. Kas įsiminė iš studijų laikų, o vėliau iš darbo – dėstymo čia?

– Anų laikų Dailės institutas gerokai skyrėsi nuo šiandieninės Dailės akademijos. Iš esmės Dailės institutas buvo Maskvos dailės akademijos skyrius, dirbo pagal atsiųstas programas, dėl to jokio modernizmo čia būti negalėjo. Aišku, daug kas priklausė ir nuo pačių dėstytojų, kiek jie buvo savarankiški, drąsūs, modernūs arba bailūs. Mokymo programos buvo visiškai akademiškos (gal dar iš XIX a.) ir jas reikėjo vykdyti.

Studentas penktame kurse turėjo mokėti akademiškai, realistiškai nupiešti ir nutapyti nuogą žmogaus figūrą, gulinčią rakursu, nutapyti ir nupiešti pastatymą iš kelių figūrų ir baigiamajam darbui nutapyti idėjinę figūrinę kompoziciją. Visa tai šiandien būtų vertinama kaip jauno menininko individualybės žlugdymas, bet tada niekas mūsų menininkais nevadino, mes buvome dailininkai, o dailininkas savo amatą turėjo mokėti. Kažkur esu skaitęs, kad ne tiek svarbu, kokia yra mokymo sistema, svarbu, kad ji būtų vientisa ir aiškiai išdėstyta, tada jaunas dailininkas įgyja pagrindą, ant kurio gali tvirtai jaustis. Nieko nėra blogiau, kai studentai mokomi pagal daug skirtingų programų, kaip šiuo metu yra – kiekvienas dėstytojas rašo savo mokymo programą, o studentai ją renkasi arba ne, tada jei studentas per penkerius metus pasimoko pas 5 skirtingus dėstytojus, jo galvoje lieka chaosas visam likusiam gyvenimui.

1989 m. mane pakvietė dėstyti į Dailės institutą (neprisimenu, gal tada jau buvo akademija?), į Tapybos katedrą. Tam darbui teikiau daug vilčių, maniau, sukursim savo lietuvišką meno mokyklą be Maskvos globos. Bet gyvenimo realybė pasirodė toli nuo idealo, iš karto prasidėjo intrigos (Tapybos katedroj jų ir anksčiau netrūko). Katedroje pradėjo dirbti tuo metu garsūs dailininkai, bet geras menininkas ir geras pedagogas – tai ne tas pats. Garsus menininkas, įtikėjęs savo genialumu, dažnai negali ištverti kitokio šalia esančio, o studentui tai jau gali būti tikra nelaimė – arba jis turi besąlygiškai paklusti dėstytojo valiai, arba yra sužlugdomas kaip asmenybė, nes yra dar per silpnas, kad galėtų nors kiek rimčiau pasipriešinti didybės manija sergančiam egocentrikui. Šitie garsūs menininkai ne tik darė psichinį spaudimą studentams, bet ir greitai atsikratė savo kolegomis, kurie jiems neįtiko. Kai supratau, kad tokioj atmosferoj labai sunku dirbti, kad mano nuomonė čia nereikalinga, perėjau dirbti į Piešimo katedrą, kur dirbo puikus kolektyvas. Dėkingas likimui, kad šioje katedroje teko susitikti su įdomiais, protingais žmonėmis ir talentingais dailininkais: Antanu Kmieliausku, Audriumi Puipa, Kazimieru Morkūnu, Laimučiu Ločeriu, Vytautu Petkevičiumi, Jonu Mackoniu, Žygimantu Augustinu ir daugeliu kitų.

– Tuomet, kai dėstėte akademijoje, praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, tarp studentų (o turbūt ir ne tik) formavosi ir labai ryškias pozicijas užėmė įsitikinimas, deklaracija apie tapybos mirtį. Kaip į tai reagavote? Ar gali mirti tapyba?

– Tai buvo sunkus laikotarpis visiems, buvo pasimetę ne tik studentai, bet ir dėstytojai (niekam nelinkiu gyventi didelių permainų laikais). Kai kurios katedros, pvz., Grafikos, Tekstilės, Monumentaliosios tapybos, pradžioje dar dėstė pagal tas pačias programas kaip anksčiau, bet „pažangios“ katedros (Skulptūros, Tapybos) kažkaip greitai persiorientavo ir reikalavo atsisakyti akademinių reliktų, tokių kaip natūros studijavimas, akademinis piešimas ir kita. Akademiniai mokslai turėjo būti nubraukti kaip nereikalingi, nes dabar turėjo būti mokoma meno. Į Dailės akademiją pradėjo važinėti komisarai iš Briuselio ir tikrinti katedrų mokymo programas. Visos senosios dėstymo formos, paremtos natūros studijavimu, buvo paskelbtos pasenusiomis ir neatitinkančiomis šiuolaikinių reikalavimų ir jei kuri katedra nenorėjo, kad ją uždarytų, turėjo pakeisti mokymą pagal Briuselio nurodymus. Tuose nurodymuose nelabai buvo aišku, ką reikia dėstyti, svarbu, kad neliktų jokio akademiškumo mokymo programose. Po tokių reformų mirė ne tik tapyba, bet ir kai kurie tapytojai, jų vietą netrukus užėmė menininkai. Negaliu pasakyti, kad jaunimas nenorėjo tapyti, stodavo daug jaunų idealistų, kurie dar tikėjo senosiomis meno formomis, bet jie neturėjo pasirinkimo. Kur studijuoti tapybą? Be rimtų gamtos studijų tapyboje nedaug ką pasieksi. Lygis smarkiai nukrito, tapyba išsigimė į akcijas, instaliacijas, fotografijas, visi tapo pusiau menininkais, pusiau dizaineriais, nors iš tikrųjų liko be profesijos. Nesu prieš naujoves, bet turi būti pasirinkimo laisvė. Lietuvoje Dailės akademija jau seniai nerengia dailininkų, tai gal reikėtų keisti pavadinimą.

– Tapote jau ne vienus metus. Ar pakito požiūris į tapybą?

– Tapyba – tai ištisas pasaulis, kuris įtraukė mane jaunystėje ir, jau žinau, nepaleis iki gyvenimo galo. Būtų galima pasakyti, meilė tapybai išliko stabili, bet vertybės, kurias atrasdavau paveiksluose anksčiau ir atrandu dabar, pasikeitė. Jaunystėje Picasso, Dalí atrodė superžvaigždės, o dabar matau, kad tik vienas kitas jų darbas vertingas, didžioji dauguma yra komercija. Reikia pasakyti, kad komercija sužlugdė visą šiuolaikinį meną ir niekas nežino, kaip nuo to apsisaugoti. Anksčiau dailininkai išimtinai darė užsakymus bažnyčioms, karaliams, imperatoriams, turtuoliams ir nutapydavo šedevrus, dabar „laisvi“ menininkai, atrodo, galėtų kur kas geresnį meną kurti, nes yra laisvi, nevaržomi užsakovų, bet išeina atvirkščiai, menininkai su savo laisve nežino, ką daryti, jie eina iš proto, kuria vienadienį šlamštą. Geriausi meno pavyzdžiai buvo sukurti imperijų laikais, kai demokratija Europoje dar nekvepėjo. Peršasi nelinksma išvada: mūsų laikas dideliam menui nepalankus.

– Ar turėjote Mokytoją, kai mokėtės tapybos? Ar dabar yra tokių mokytojų? Kurie tapytojai (menininkai apskritai) Jums imponuoja?

– Išskirčiau dvi mokytojų, kurie man padarė įtaką arba, teisingiau, šio to išmokė, kategorijas: tie, kurie dėstė piešimą, ir tie, kurie dėstė tapybą. Piešimo pagrindus gavau Kauno meno mokykloje iš Algirdo Lukšto ir Dailės institute iš profesoriaus Kazimiero Morkūno, o tapybos mokiausi pas profesorių Vladą Karatajų ir profesorių Antaną Gudaitį, bet labiau mane kaip dailininką formavo tapybos parodos, dailės muziejai, diskusijos dailininkų dirbtuvėse, imponavo to meto jauni dailininkai, tokie kaip Algimantas Švėgžda, Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Vincas Kisarauskas, Valentinas Antanavičius, Petras Repšys, Mikalojus Vilutis. Mano jaunystės laikais vyko gana intensyvus dailės gyvenimas Vilniuje, respublikinės parodos, Pabaltijo tapybos trienalės, respublikinės jaunimo parodos, kurių metu buvo galima pamatyti, kuo kvėpuoja dailininkai ne tik Lietuvoje, bet ir visame Pabaltijy.

Geriausi šiandien dailininkai Lietuvoje, kurių kūryba man imponuoja, yra Šarūnas Sauka ir Mindaugas Navakas.

– Praeitais metais minėjome savotišką grupės (gal tiksliau – grupuotės) „Penketas“ jubiliejų – keturiasdešimtmetį. Dviejų jos narių jau nėra, tačiau parodos „Titanike“ metu tvyrojo toks jausmas, kad grupė dar gyva. Tegul jos nariai ir nesirodo kartu taip intensyviai. Tad ar dar egzistuoja „Penketas“?

– Iš „penketo“ liko tik „trejetas“, kuo labiau retėja mūsų gretos, tuo labiau tolstam vienas nuo kito, sunku būtų dabar vėl susiburti bendrai parodai. Ir dėl ko? Nebent dar dėl vienos progos kartu išgerti po stiklą vyno. Mes ne iš tų, kurie žūtbūt stengiasi pasirodyti, kad esame dar gyvi. Gal kada nors, gal ten, danguj, dar susitiksim visi penki, tada ir surengsim bendrą parodą, ką gali žinoti.

– Jūsų grupuotė dar buvo vadinama „kirmėlistais“. Kodėl? Ar tokia pravardė buvo taikli, ar visiškai „pro šalį“?

– Šį sparnuotą posakį apie mus, atrodo, sugalvojo ir paskleidė menotyrininkė Gražina Kliaugienė.

Tais laikais, 8–9 dešimtmety, mūsų paveikslai šalia monumentalių Sofijos Veiverytės, Silvestro Džiaukšto, Jono Švažo, Vincento Gečo drobių iš tikrųjų atrodė įtartini: nedideli formatai, apgyvendinti keistais personažais, gausybė smulkių detalių, tamsus koloritas, o kai Raimundas Sližys padarė kelis paveikslus su bestuburiais, tai geresnį pavadinimą mūsų tapybai sunku buvo ir sugalvoti. Tada tų darbų komisija netgi nenorėjo priimti į parodą, atseit ką čia bendro turi su tarybine tikrove, bet mus sėkmingai apgynė Algirdas Petrulis, sako: „Kaipgi mes keliausim į šviesų komunizmo rytojų tik su traktoristais ir melžėjom, vabaliukus ir kirmėlaites reikia paimti kartu.“ Nelabai mes pykom už šį pavadinimą, visgi vadino „kirmėlistais“, o ne kirmėlėm.

– Tapote ir studijoje, ir – kas mūsų dienomis yra gana reta tarp tapytojų – plenere tikrąja šio žodžio prasme (pats ne kartą esu matęs Jus tapantį kad ir kur nors Vilniaus senamiestyje, tuo labiau teko kartu buvoti ir tapytojų simpoziumuose). Žvelgiant į Jūsų darbus, jaučiamas skirtumas tarp studijinės tapybos ir plenerinio nuotaikų fiksavimo. Kuo skiriasi šie du tapymo būdai, metodai?

– Gamtoje tapyti įpratau dar nuo studijų laikų, mums mokytojai aiškino, kad tikros tapybos galima išmokti tik gamtoje, o ne studijoje, ir iš tikrųjų tiek spalvų, atspalvių, pustonių, valiorų patalpoje nepamatysi. Dėl to visose senosiose dailės mokyklose studentai vasaros metu dviem mėnesiams važiuodavo į praktiką, į kaimą, kad tapytų lauke, atvirame ore. Ten ir buvo aiškinamasi ir praktiškai išbandoma visa spalvinė teorija, tapytojams tai būdavo trečias, pats svarbiausias, semestras. Aš asmeniškai tikrą tapybos skonį pajutau tik dirbdamas gamtoj. Tas įprotis tapyti iš natūros šiandien daugeliui atrodo kaip atgyvena, bet man patinka patirti dailininko suartėjimą su gamta, tai kaip savotiška meditacijos forma. Antanas Gudaitis, pavyzdžiui, vasaromis su studentais visada važiuodavo į praktikas ir ten kiekvieną vasarą tapydavo gamtoje.

Dirbtuvėje užsidarius tapyti yra lengviau, čia netrukdo lietus, vėjas, įkyrūs žiūrovai, apšvietimas pastovus, gali dirbti klausydamas muzikos ir gurkšnodamas kavutę. Taip dažniausiai dailininkai ir dirba, bet atsiranda pavojus patekti į rutiną, po kiek laiko dailininkas pradeda kartoti save, kartoti tuos pačius spalvinius derinius, tas pačias formas. Tapybai nuolat reikalingas kolorito atšviesinimas, kurį gali pasiekti tik dirbdamas gamtoje.

– Vilnius, jo ikonografija plačiąja prasme – gatvės, žmonės, nuotaikos – yra dažna Jūsų tapyboje. Nuo studijų laikų iki dabar Jūsų ir studija yra Užupyje. Ką reiškia tapyti Vilnių? Kokios vietos, laikas yra ypač svarbūs?

– Kauno meno mokykloje Algirdas Lukštas mus skatino piešti viską ir visada, dar tada mes, mokinukai, įpratome eiti į miestą ir paišyti. Įstojęs į Dailės institutą, tęsiau tą tradiciją, mat man atrodė, jog vien akademinių užduočių nepakanka, kad pasidarytum geru dailininku, dėl to piešiau visur: institute, bendrabuty, mieste. Nuo tada ir įsimylėjau Vilnių, buvo jis kitoks nei dabar, gerokai apleistas, bet dėl to tik dar gražesnis dailininko akiai. Tada mieste kiemai buvo atviri visiems, nebuvo tvorų, grotų, tad būdavo galima įlįsti kur į ramų kampą ir tapyti, žmonių gatvėse tada buvo nedaug, ne taip kaip dabar – per dykinėtojus negali praeit. Kadangi tapiau daugiausia iš natūros (tik užbaigdavau paveikslą dirbtuvėj), tie miesto vaizdai padaryti vienu atokvėpiu, nes aplinkybės versdavo dirbti greitai, į paveikslus patekdavo ir žmonės, ir mašinos, kartais jie pradingdavo apatiniam dažų sluoksnyje, tada jų vietoje atsirasdavo kažkas kita. Motyvų savo paveikslams toli neieškodavau, nes neštis dėžę su dažais ir drobę sunku, dėl to vaikščiodavau daugiausia po Užupį, kur buvo mano dirbtuvė. Tapydavau miestą visą šiltąjį sezoną (esu padaręs tik kelis žiemos etiudus), bet esu pastebėjęs, kad geriausias man laikas būna rudenį, kai jau šalnos paliečia medžių lapus, kai dangum plaukia žemi, lietaus pritvinkę debesys. Tapydamas motyvą visada stengiuosi kurti nuotaiką, kuri tuo metu yra manyje. Kai kuriuos motyvus esu tapęs po kelis kartus, kartais tiesiog nesinorėdavo ieškoti ko nors naujo, bet dažniausiai dėl to, kad tai būdavo strategiškai gera vieta.

Dabar jau man sunku vaikščioti su dažų dėže po miestą, bet įprotis fiksuoti savo galvoje vaizdus išliko, vaikščiodamas mieste dažnai mintyse piešiu paveikslus, kurių jau niekada nenutapysiu.

– Jūsų tapyboje verda gyvenimas. Čia knibžda žmonių figūrų, daug dėmesio skiriama vyro ir moters kūnams. Kiek svarbus yra tas kūniškumas? Kokios temos apskritai Jus labiausiai domina?

– Nuo tų „kirmėlizmo“ laikų išliko poreikis paveikslą užpildyti personažais, kad jame vyktų veiksmas. Man svetimas yra plokščias paveikslo dekoratyvumas, visada daug įdomiau, kai gali „pasivaikščioti“ po paveikslo vidų, patyrinėti jo gelmes, smagu kiekvieną kartą atrasti ką nors naujo, geriausia, kai dailininko sumanymas atsiskleidžia ne iš karto, o tiktai palaipsniui, po kurio laiko. O dėl paveikslų temų, tai man atrodo, kad man pavyksta tie darbai, kurie yra labiausiai asmeniški, autobiografiški, autoportretiški. Tapymas – kaip autobiografijos rašymas tiems, kas norės ir sugebės perskaityt. O dėl kūniškumo paveiksluose, tai turiu pripažinti kaltę, dvasingumo gal mažoka, toks jau tas gyvenimas, dabar kūno kultas, ir aš nieko negaliu pakeist, paišau, kaip man atrodo.

– Viena mano kolegė kitados yra pasakiusi, kad „tapydamas Mindaugas Skudutis paniekina moterį“. Manau, kad tokią jos nuomonę sąlygojo „negražus“ kūno vaizdavimas. Kas yra grožis ir negrožis (bjaurumas) tapyboje?

– Grožis ir bjaurumas yra sąlyginės estetinės žmonių sugalvotos kategorijos. Nežinau, kodėl visiems gulbė atrodo graži, o varlė negraži, gamta taip neskirsto, viskas, kas egzistuoja, yra gražu, pavyzdžiui, mano mamai, visą gyvenimą praleidusiai Lietuvos kaime, juodaodžiai atrodė negražūs, o afrikiečiams turbūt atvirkščiai – turėtų būti negražūs baltieji žmonės. Šiais laikais grožio monopolis priklauso reklamai ir blizgiesiems žurnalams, dailininkams belieka bjaurumas, bet jei rimtai, viena be kitos šios kategorijos neegzistuoja, neįsivaizduojamai klaikus pasaulis būtų, jeigu jis būtų toks vienpusiškas kaip blizgiuosiuose žurnaluose. Gerame mene atsispindi visa gyvenimo įvairovė, kaip Diego Velázquezo paveiksluose nutapyti ir karaliai, ir išsigimėliai. Kartais tenka padaryti atradimą pamačius žymią aktorę realiam gyvenime be grimo, ji nepanaši į save, ji negraži, jei nepasakytum dar blogiau. Išvada tokia, kad dauguma žmonių pateikia save publikai tik iš gražiosios pusės, o negražiąją slepia po grimu. Mes, dailininkai, stengiamės vaizduoti žmogų be kaukės. O dėl moterų, tai čia turiu prisipažinti, kad mano santykiai su jomis visada buvo sudėtingi, bet vis tiek aš moteris myliu.