Eilės
Manyje negimė eilėraštis
nėra net menkiausios
užuominos
todėl
susiversiu
amuletą
jam prisišaukti
negyvo paukščio snapą
ir liežuvėlį
kreivai išlindusį
briedžio ragus
to
kur
partrenkė vasarą
kiškio bailumą
(beje, jo nemačiau)
ir stirnos stiklines akis
prieš numirštant
mažas kanopėles
ausis
kaip kriaukles
kuriose telpa viso pasaulio smuiko raktai
susiversiu ir
mazgo nerišiu
kad atėjus laikui nukristų
pabirtų
pakabinsiu ant
vienintelio
kaklo
kuris liko
po pilietinio karo
netekus antrosios galvos
taip kažkada maniau
dabar
kai bandau nusirišti
randus suskausta
ir tariuos tebeturinti
abi galvas pečius
snapą
kanopas
tariuosi kalbanti
išgirstu tik riksmą
kurio
niekada
nesupainiosi
su
jokiu
kitu
miško
žvėrim
Apie tai, kas neišvengiamai artėja
kai aš buvau chaosas
paukščio galva
snapu skrebenanti
savo
autobiografiją
nakties akivaizdoj
kai aš buvau geltonas
puodelis
išgertos arbatos
kai buvau kambarys ir jaučiau vėją iš
lauko pusės
kai aš buvau
tirštas rūkas
virš laukų
ankstyvais rudens rytais
kai aš buvau rožinė spalva
dėmė
ornamentas
vilna
kai aš buvau visa tai
ir niekas
alsavo alkanas šuo
nasrai kraujavo
be-
protybe
Apie tai, ką pamačiau vieną dieną prie savo tvoros
prie mano tvoros
baltas arklys ganosi
prie mano tvoros
žolynai
sena „Lada“
prie mano tvoros
geltoni jazminai
akmenys
samanos
ugnys
ir tamsūs miškai
prie mano tvoros
elnias
dovanom nešinas
prie mano tvoros
vartų nėra
Apie vandenį
aš žiūrėjau į dugną
juodo vandens
apaugusio meldais
ir dugnas žiūrėjo man
į akis
aš žiūrėjau į kaulus
tūkstantį metų ten gulinčius
įbridau
ir jie
prisikėlė
Ramunės Pigagaitės nuotrauka
Apie mirtį ir neprisikėlimą
maniau
kodėl taip sunku kvėpuoti
maniau
kodėl taip trūksta oro
plaučiai
lyg senas sustiręs skuduras
skrandis pilnas švitrinio popieriaus
burnoje švitrinis popierius
tarp pirštų švitrinis popierius
kas jo primėtė
į skaidrų ežero vandenį
kas primėtė senų plastmasinių pakelių
karčių kaip mazutas
maniau
kad numirus pateksiu kažkur iš tų kelių variantų
į dangų
o gal į pragarą
už neištaisomas praeities nuodėmes
kitų kankinimą
ir kas
kad iš nežinojimo
kraujas juk buvo tikras
maniau
numirus belieka tik siela
arba
tuščia vieta
arba tiesiog
balta spalva
žinot tunelis
ir visa kita
maniau
viskas vienaip ar kitaip baigiasi laimingai
ar mažų mažiausiai
—– amžinybe
klydau
dabar
kai atmerktom akim
stebiu kažkieno batų padus
slysteli
pakrapšto
patikrina ar tvirtas ledas
kad jis žinotų
koks jis neperlaužiamas
kad jis žinotų
kad vis tiek nepamatys nieko
išskyrus įšalusį purvą
senas medžio šakas
ir mano pražiotą burną
kurią palaikys
keistos formos žuvim
pabaksnos
sugels dantis
kūną
ir vis dar širdį
ar galit tuo patikėti?
—– vis dar
—– gels
—– širdį
Mėlynojo šulinio dainos
kai jame buvo nuskendęs virėjas
galėjai girdėti čarškinant puodais
cak cak
kapojamos mėsos garsas aidėdavo
per visą proskyną
šnypštimas puodų
dzingsėjimas
kol vieną dieną
cak cak caak
buuum
aaaaaaai
nusikirto pirštus
vargšas
dar kartą mirė
iš sielvarto
kai buvo nuskendęs valkata
tarškėjo buteliai
vapėjimas sklido per visą mišką
kartais užgriaudėdavo girtos dainos
ar imdavo teleškuoti
verkšlenantys
prisiminimai
kažkas įmetė graužtuką
užspringo
vargšas
o buvo jau namus
sau radęs
kai buvo nuskendęs mažas penkerių metų berniukas
bumbsėdavo kamuolys
į dugną
skardaus balso aidas
sukviesdavo žvėris
visi berods „eidavo pamarskomu“
paeiliui
žirklės
šulinys
dangtis
sunkus kaip velnias
dangtis
sunkus kaip velnias
dunkst
ir vėl
užduso
savo veido taip ir
nepamatęs
