Dovana
Gegužės mėnesį, nors pajūryje pats žydėjimas, vasarotojų nedaug, ieškančių pastogės ilgesniam laikui vos vienas kitas, atvykę su sanatoriniais kelialapiais ilsėjosi gydyklose. Žmonės pusiasalyje bendravo noriai, gatvėje, pašte ar parduotuvėje galėjau klausti apie viską, kas rūpi, ir gauti naudingų patarimų. Apsistojau kambaryje, kurį kiekvienais metais nuomodavo Jevgenija Filipovna, ji vėlavo paskambinti, todėl šeimininkė pasiūlė kambarį man: ieškojau prieglobsčio mėnesiui.
Saulėje išblukę marškinėliai be rankovių, nedidelis kelioninis krepšys ilga rankena, nešiojamas persimetus per petį, krepšyje pora smulkmenų ir megztinis, tai viskas, ką pasiėmiau. Prieš išvykstant bičiulis siuvimo mašina suadė mano džinsus. Drabužis tapo tvirtas ir atrodė originaliai – tikras meno kūrinys, nesitikėjau, kad kurso draugas sugaiš tiek daug laiko adydamas dėvėtą rūbą; džinsus zigzagu apsiūtais lopais praėjus dešimtmečiui imta gaminti pramoniniu būdu, imituoti skurdą tapo madinga. Keliaujant pajūriu kelnių spalva saulėje išdegė ir išbluko, o siūlai, kuriais Leonidas suadė džinsus, išryškėjo ant blyškaus audinio – siūlų būta kokybiškų.
– Ar padėti jums atnešti daiktus? Kur palikote lagaminą? – paklausė šeimininkė, kai sutarėme dėl nuomos.
– Aš keliauju be bagažo – taip patogiau, – paaiškinau mandagiai.
Moteris išsigando. Tikėjausi tokios reakcijos, poilsiautoja be bagažo vieną dieną galėjo negrįžti iš paplūdimio, nepasirodžiau panaši į žmogų, kuris po mėnesio susimokės už išnuomotą kambarį. Dailiai suadytos kelnės bylojo ne apie artėjančias naujas mados tendencijas, bet apie kuklias džinsų savininkės pajamas. Nors buvo priimta atsiskaityti išvykstant, paskatinta įžeistos ambicijos, nuomą sumokėjau iš anksto, santykiai su šeimininke tapo šilti ir netgi pagarbūs. Išsinuomojau kambarį dar totorių statytame name, jame glaudėsi trys savininkai, išsidalinę pastatą po kambarį. Iš įvairiaspalvių lentgalių sukaltos lauko virtuvės subjaurojo kiemą, bet neužgožė namo buvusio grožio. Pastatą supo aukšti, neprižiūrimi vaismedžiai, jų tanki lapija gyventojams teikė pavėsį. Sezono metu net suoleliai tapdavo šeimininkų nakvynės vietomis, savo kambarius žmonės nuomojo poilsiautojams. Buitis vieša, pritaikyta tokiam gyvenimo būdui, mokestis žemesnis nei kaina už viešbučio kambarį, daugelis pietinės pusiasalio pakrantės gyventojų vertėsi šiuo verslu. Kambarį man išnuomojusi moteris gyveno verandoje, po savaitės ją užleido Jevgenijai Filipovnai, – taip elgėsi visuomet, kai galėjo išnuomoti ir kambarį, ir verandą, bet daugiau gyvenamųjų patalpų ji neturėjo. Baldai kambaryje mediniai, senoviniai, rankų darbo, spėju, likę dar tikrųjų namo savininkų, nauja tik praustuvė, vandenį atsinešdavau kibiru iš kolonėlės. Simferopolyje šalia geležinkelio stoties veikė tinklas nelegaliai nuomojamų kambarių, kuriuose stovėjo po penkias šešias lovas ir nieko daugiau. Vienas kambarys bute skirtas visoms nakvynės ieškančioms moterims su vaikais, kitas vyrams. Atvykusiems vėlai vakare prieglobsčio reikėdavo vienai nakčiai, pasiteiravus nakvynės, stotyje dirbantys žmonės nurodydavo adresą ir net palydėdavo.
Perskaičiusi buklete „kurortas“, pamaniau, kad tai mažos pusiasalio dalies apibūdinimas, kaip Lietuvos pajūrio miestų, – mes „kurortu“ nevadiname visos šalies. Kryme ši nuoroda simbolizavo ne tik pragyvenimo būdą, bet ir būties filosofiją, telpančią šūkyje: „Užleisk dačnikui lovą už mokestį ir švęsk!“ „Švęsdavo“ paprastai, ištisomis dienomis rymodami ant suolelių, kiti gyveno taip skurdžiai, kad ir užleisti neturėjo ką.
Lūkesčiai, paskatinę iš daugelio šalių ir miestų, kurių vardus skaičiau žemėlapiuose, išsirinkti Krymo pusiasalį, buvo naivūs, galiu juos vadinti romantiškais; buklete atsitiktinai perskaitytas nežinomo romano pavadinimas, troškimas išvysti delfinus, paslaptingas žodžio Feodosija skambesys; pietinėje pakrantėje pirmiausia aplankiau miestą, kuriame Aleksandras Grinas parašė romaną „Bėgančioji bangomis“. Kada tik grįžtu mintimis į Krymą, regiu save žingsniuojančią keliu – iš dešinės kalnai, iš kairės, kiek žvilgsnis aprėpia, tyvuliuoja vanduo. Išeidavau vos prašvitus, taip keliauti buvo saugiau. Rytui brėkštant, gerdavau akimis šviesą virš jūros, godžiai traukdavau į plaučius stebuklingą ozoną, gydytojai, sugrįžus iš kelionės, neaptiko jokių miokardito požymių. Kelionėje patyriau naujų įspūdžių, ne visi jie buvo malonūs. Baimė, kurią išgyvenau akmens skaldai pradėjus slinkti kalno šlaitu, nežinomybė, patirta nusileidus į atokią įlanką, srutose dūstantys delfinai – gyvūnai buvo palikti išdvėsti, – frontoviko ir Jevgenijos Filipovnos pasakojimai leido geriau suvokti tragišką Krymo likimą: karo atblokšti į nepaprasto grožio gamtos kampelį, žmonės liko ištuštėjusiame pusiasalyje, apsigyveno ištremtųjų namuose, daugeliui jų, ypač jaunesniems, krašto istorija buvo žinoma tik nuo 1944 metų.
Viename iš „Didžiosios tarybinės enciklopedijos“ tomų, kurį radau bibliotekoje, skaičiau apie Krymo gyventojų tremtį, ten nurodyta, kad išvežė žmones per dvi paras. Enciklopedijoje parašyta „deportuoti už tėvynės išdavimą“, suprask – teisingumas triumfavo. 200 000 Krymo gyventojų išdavė gimtąjį kraštą?! Žindomi kūdikiai, nėščios moterys, seniai, vaikai: kaip jie išdavė tėvynę?! O deportacijos vykdytojai, kas buvo jie? Gelbėtojai? Nuo ko?
– Aš čia buvau ponas… – sakė man frontovikas, sovietinės armijos karys, įsikūręs apgriuvusioje lūšnoje netoli Sevastopolio.
Jevgenija Filipovna 1944 metų pavasarį Kryme tarnavo ryšininke, žmonių su automatu rankose į sunkvežimius nevarė, bet matė, kas vyko, žinojo…
Kino režisierius Achtemas Seitablajevas, kurio tėvai ir seneliai išgyveno tremtį, vaidybiniame filme pavadinimu „Chaitarma“ (2012) atkūrė 1944 metų gegužės 19 ir 20 dienų įvykius Kryme. Kol kas tai vienintelis kino pasakojimas, kurį mačiau apie tai, kaip buvo ištremti pusiasalio gyventojai. Kitas kino menininkas režisierius Vadimas Abdrašitovas su kino scenaristu Aleksandru Mindadze sukūrė vaidybinį filmą „Šokėjo metas“ (1997). Tai buvo pranašiškas kūrinys – po septyniolikos metų Rusija Krymo pusiasalį okupavo dar kartą. Filme veiksmas nukelia žiūrovą į neįvardintą Šiaurės Kaukazo šalį, rusų armijos kariai vilki uniformas be skiriamųjų ženklų, vienas iš trijų pagrindinių herojų pakviečia atvykti ir įsikurti okupuotoje šalyje savo šeimą. Atvykusiai žmonai kariškis rodo namą (gretimi namai taip pat tušti), kuriame ketina gyventi su uošviu, žmona ir dviem vaikais. Namas dailus, tvarkingas, apstatytas baldais, lentynose vaikiški žaislai, spintose rūbai. Žmona vaikšto nustebusi po svetimus namus, apžiūrinėja.
– Kas čia gyvena? – klausia suglumusi, rodosi, namo savininkai išėjo trumpam prieš pusvalandį.
– Aš nežinau. Man jį davė: gavau šį namą už narsą.
– Negyvensiu čia, aš negalėsiu gyventi šituose namuose, – tikina žmona vyrą, vis dar bijodama prie ko nors prisiliesti.
– Kvaile tu. Gali grįžti ir arti po keturias pamainas savo gamykloje: tu ne moteris, tu – bobvyrė!!! – rėkia ant jos įniršęs kariškis ir žmona paklūsta; tą patį vakarą, švenčiant su vyro bendražygiais įkurtuves, ji pasipuošia spintoje kabėjusia svetima suknele, lyg tyčia tinkančia dydžiu naujajai namo savininkei.
Baigėsi pinigai. Išsiaiškinau, kad Gurzufe darbo nerasiu, miestelis nedidelis, vietiniai gyventojai skundėsi patys neįstengiantys įsidarbinti. Pionierių stovykloje pasiūlė prižiūrėti gėlynus, bet mane atgrasė gyvenimo sąlygos, dvidešimt moterų ir merginų glaudėsi vienoje didžiulėje kariškoje palapinėje. „artekas“ – taip vadinosi stovykla, į kurią poilsiauti vykdavo pionieriai iš Sovietų Sąjungos ir kitų socialistinio bloko šalių.
Paauglė atostogavau tarptautinėje pionierių stovykloje. Klasės auklėtoja pasiteiravo mamos, ar išleistų mane į stovyklą „Orlionok“, esančią prie Juodosios jūros. Kryme ir Kaukaze įsikūrusiose tarptautinėse pionierių stovyklose atostogaujančius vaikus mačiau kino teatre, prieš kiekvieną seansą žiūrėdavome dešimties minučių kino žurnalą; „laimingi pionieriai“ – viena iš populiarių sovietinės kino propagandos temų. Tais metais už metalo plastikos darbą gavau diplomą, laimėjau prizinę vietą respublikiniame konkurse. Darbų mokytojas nusiuntė į Vilnių mano sukurtą kaukę, o laikraštis „Lietuvos pionierius“ išspausdino straipsnį. Iš sostinės atvykęs žurnalistas užsirašė, ką manau apie metalo plastikos užsiėmimus, lipdybą iš molio, piešimą ir perskaitytas knygas. Nekantriai laukiau naujo laikraščio numerio, bet straipsnis nuvylė: žurnalisto aprašytoji mergaitė pasirodė stropi nuoboda, o aš tokia nebuvau. Nusprendžiau ateityje interviu neduoti, nors straipsnis išgarsino mane ir pelnė galimybę keliauti į Kaukazą. Važiavome vienuolika moksleivių, šeši lietuviai (po tris iš dviejų mokyklų) ir penkios rusų tautybės mergaitės, sovietinės armijos karininkų dukros, netoliese buvo karinė bazė ir miestelis, vietinių vadinamas gorodok. Karininkų vaikams veikė rusų mokykla, mergaitės lietuviškai nekalbėjo. Respublikiniame komjaunimo komitete Vilniuje dvi valandas klausėmės nurodymų, kaip reikia atstovauti Lietuvai ir šalies pionierių organizacijai, ką privalome jausti – dėkingumą ir pasididžiavimą – gavę brangią komunistų partijos dovaną. Instruktažas vyko rusų kalba, rodėsi savaime suprantama, kad lietuviai vaikai mokėjome svetimą kalbą. Viena rusaitė pasigyrė savo vardu; tėvai iš meilės proletariato vadui davė dukrai vardą Ninel – Vladimiro Uljanovo revoliucinis slapyvardis Lenin, perskaitytas atbulai, skambėjo kaip mergaitės vardas. Ninel didžiavosi ne tik vardu, bet ir patriotiškai ją auklėjančiais tėvais. Apie Leniną skaitydavome mokykliniuose vadovėliuose, pamenu vieną istoriją: sudaužęs vazą mažasis Volodia nubėgo pas mamą ir iš karto prisipažino. Aš, sulaužiusi brangų mamos švirkštą, šukes užkasiau prie lauko išvietės ir nė už ką neprisipažinau. Nubaudė mane už melavimą, ne už švirkštą. Mąsčiau apie tai, kad Volodia Uljanovas buvo toks pat kaip kiti vaikai, užaugęs ne tik vadovavo revoliucijai, bet ir valgė, gėrė, netgi tuštinosi, įsivaizdavau Leniną tupintį išvietėje. Stebėjausi Ninel tėvų pasirinkimu, klausydama komjaunimo komitete instruktažo, jaučiausi esanti neverta kelialapio į tarptautinę pionierių stovyklą – jei būčiau žinojusi, kokią kainą sumokėsiu už šią dovaną, manau, nei aš, nei kiti vaikai nebūtume sutikę stovyklauti.
Atvykome į Kaukazą rugsėjo pradžioje, būrį sudarė virš dvidešimties rusų tautybės paauglių iš Čitos ir mes. Pionierius globojo du vadovai, mergina (pamainai pasibaigus ji grįžo į universitetą tęsti studijų) ir vyras, kuris stovykloje dirbo nuolat, gyveno atskirame korpuse su šeima. Bendravau tik su vadove, mane trikdė skvarbus (kartais visiškai abejingas, klaidžiojantis) vadovo Aleksandro žvilgsnis. Pamainos keitėsi ištisus metus, vasarai baigiantis atvykę stovyklautojai lankėme mokyklą. Vadovėliais naudojomės tik klasėje, privalėjome tai, ką girdime pamokų metu, įsiminti, mokytojai mūsų žinias vertino pažymiais.
Gyvenamasis korpusas, kuriame apsistojome, buvo panašus į didžiulį kruizinį laivą, kiekvieną pastato aukštą juosė ilgos atviros terasos. Vadovai ir pionieriai vilkėjome uniformomis, atvykusi į stovyklą, gavau palaidinukę, šortus, lengvą drobinę striukę su antpečiais ir karišką pilotę. Kopėme į kalnus, sustoję prie laužo, dainuodavome patriotines dainas. Vadovai rengė koncertus, spektaklius, varžybas, mes plojome, patys nedalyvavome, galiausiai atsibodo. Ypač liūdino aptvaras jūroje, skirtas maudynėms, vanduo aptvare vos siekė kelius. Paskutinę dieną prieš išvykstant visą korpusą apvogė, paaiškėjo, kad vagystės kartojosi kiekvieną pamainą, bet niekas nesistengė vagišių sugauti. Trys Lietuvos komjaunimo komiteto darbuotojos, lydėjusios mus į stovyklą, atvyko ir grįžtant. Mačiau griežtus moterų veidus, jaučiau įtampą balsuose, bet neteikiau tam reikšmės, maniau – pavargusios iš kelionės. Nepamenu, kurį pirmąjį iškvietė į jų kupė, įsėdus į traukinį, žinau, kad prieš mane tardė Ritą, sutikau apsiverkusią vagono koridoriuje. Užkalbinta neištarė nė žodžio, tik purtė galvą, o ašaros biro ant šviesios palaidinės. Supratau, kad vyksta kažkas negero, bet nežinojau kas, nes nė vienas iš vaikų nekalbėjo. Galiausiai atėjo mano eilė. Kelionė traukiniu iš Tuapsė į Maskvą ilga, tardė trise, kvietė keturis kartus, kiekvienas pokalbis vyko pusvalandį ir ilgiau. Nesupratau, apie ką esu klausinėjama, kalbėjo užuolankomis, lyg stengtųsi kažką įteigti; jaučiau grėsmę, tik nesuvokiau, ko konkrečiai turiu saugotis. Po ilgų ir slogių apklausų sužinojau, kad esu kaltinama nacionalizmu, savo elgesiu sukompromitavau Lietuvos pionierių organizaciją – būdama grandies vyresniąja, į rytmetinę būrio sueigą vėlavusį berniuką iš Čitos pavadinau „kiaule“: jis atėjo užsimiegojęs, nesiprausęs, susivėlęs, susiglamžiusiais rūbais, slampino vos vilkdamas kojas – mes stovėjome išsirikiavę septynias minutes ir laukėme, kaip turėjau jį pavadinti?! Pasipiktinau nuoširdžiai, pasakiau tai lietuviškai, garsiai, būčiau taip pat pavadinusi bet kurį kitą vaiką, vertusį visą būrį laukti vieno slunkiaus.
Vadovas mus sekė, fiksavo nacionalistinių pažiūrų apraiškas mūsų elgesyje, o pasibaigus pamainai įskundė Lietuvos komjaunimo komiteto darbuotojoms; rytmetinės rikiuotės metu dalyvavo tik Aleksandras, vadovė mergina negirdėjo, ką pasakiau berniukui iš Čitos. Aleksandro būta stropaus stukačiaus, jis naudojosi lietuvių–rusų kalbų žodynu – Vaidą įskundė lietuviškai dainavus dainelę apie sesutę, gvazdiką ir bolševiką (kartais Vaidas iškošdavo pro dantis vieną žodį, kurį sakant tokia pačia intonacija girdėdavau ir savo močiutę), kur jis viso to nusiklausė, neišmanau, Vaido tėvas buvo atsakingas partinis darbuotojas. Juozas sueigos metu žaidė krepšinį – pažemino garbingą pionieriaus vardą. Kuo nusikalto mūsų mokyklos pionierių draugovės tarybos pirmininkė, stropi mergaitė didelėmis tyromis akimis? Ritai pavyko išprašyti iš mokytojų kai kurių užsiėmimų vadovėlius, sueigos metu ji ruošėsi pamokoms – buvo apkaltinta garbingo pionierės vardo pažeminimu. Vadovas, įskundęs mergaitę, galėjo patarti jai užversti vadovėlį ar pasikalbėti apie elgesį, kuris, Aleksandro supratimu, buvo nepriimtinas, bet mūsų nė vieno neperspėjo – slaptą įtarumą suvokiau kaip kažką gėdingo, netgi koktaus. Vadovo elgesys pribloškė, buvome užklupti lyg nusikaltėliai, kurie sąmoningai puoselėjome niekšingus planus: jautėmės sutrikę ir išsigandę visi, išskyrus rusų tautybės mergaites, karininkų dukras, jų elgesys mus šnipinėjusiam vadovui pasirodė nepriekaištingas. Komjaunimo komiteto darbuotojos grasino pranešiančios mokyklų, iš kurių atvykome, vadovams, taip pat į tėvų darbovietes, spėju, kad toks perdėtai griežtas elgesys buvo sąlygotas įtarumo – moterys nepasitikėjo viena kita, baiminosi prarasti darbą komjaunimo komitete.
Ruduo Kaukaze šiltas, jūroje maudėmės beveik iki pamainos pabaigos, namo išvykome spalio antrąją savaitę. Maskvoje privalėjome apsilankyti Raudonojoje aikštėje. Sovietinės armijos karininko dukrai Ninel tai buvo jaudinantis įvykis, bet šalo ir ji: oro temperatūra minusinė, gyvsidabrio stulpelis nukrito iki septynių, eilė, išsiraičiusi prie mauzoliejaus sienų, slinko lėtai, laukėme keturias valandas. Užsivilkau ant palaidinukės pižamos švarkelį ir sportinę aprangą, kiti vaikai padarė tą patį. Šiltų rūbų nė vienas nesivežėme, buvome įspėti, kad stovykloje vilkėsime vienodomis valdiškomis uniformomis. Mauzoliejuje užtrukome pusę minutės, praeidama pro šalį už trijų metrų mačiau karstą, jame žemo ūgio nuplikusį numirėlį su barzda – įsidėmėjau iškeltą smakrą, apaugusį retais rusvais plaukais, – tai ir viskas, dėl ko šalome sningant, pučiant žvarbiam vėjui, be striukių, tik su puskojinėmis iki kelių?!
Grįžusi nenorėjau apkartinti susitikimo džiaugsmo, ketinau papasakoti apie savo nusikaltimą vėliau, bet tylėjau ir kitą, ir dar kitą dieną. Mokykloje, išgirdusi žingsnius, artėjančius link kabineto, kuriame vyko pamoka, susigūždavau užtirpusia širdimi – štai atsivers durys, įeis mokyklos direktorius ir paskelbs, kokią gėdą padariau mūsų šaliai, miestui, mokyklai. Su Rita nekalbėjome apie stovyklą, galbūt abi stengėmės ištrinti iš atminties šį košmarą. Tai tęsėsi pusantro mėnesio. Praradau apetitą, sutriko miegas, mama, matydama mano išvaizdos pokyčius, paklausė:
– Kas tave slegia? Ar kažkas atsitiko?
Tik tuomet prisipažinau. Nerimavau, kad mamos darbovietėje sužinos apie mano poelgį. Pasakojimas neišgąsdino mamos, bent jau mano akivaizdoje ji nesutriko:
– Užmiršk šias kvailystes, išmesk jas iš galvos, mano darbovietėje tai niekam nerūpi.
Prisipažinus palengvėjo. Širdyje ruseno viltis, kad mūsų neskųs mokyklos administracijai; Vilniuje, prieš įsėdant į autobusą, turėjusį parvežti į miestelį, iš kurio atvykome, viena iš mus tardžiusių moterų priėjo ir tyliai, žvelgdama kažkur virš mano galvos, sušnibždėjo:
– Nebijok, nei į mokyklą, nei į tėvų darbovietes nepraneš.
Gerai girdėjau jos ištartus žodžius, bet nedrįsau patikėti, juo labiau kad moteris kalbėjo paslapčia, bijodama, kad kas nors nepastebėtų.
