Daktaro Kliperdijaus klinika

 

Stanisławas Lemas (1921–2006) – žymiausias ir universaliausias lenkų mokslinės fantastikos autorius. Labiausiai jį išgarsino 1961 m. pasirodęs romanas „Soliaris“ (Solaris). Ilgą laiką Europoje ne mažiau populiarus buvo ir kitas Lemo veikalas – išdykėliškas apsakymų rinkinys „Kiberiada“ (Cyberiada, 1967), pasakojantis apie alternatyvų viduramžių pasaulį, valdomą robotų valdovų, robotų riterių ir kitų išmanių mechanizmų. Verta paminėti ir po metų pasirodžiusį romaną „Viešpaties balsas“ (Głos Pana, 1968), kai kurių Lemo kūrybos žinovų nuomone, pranokusį „Soliarį“ savo etinių ir filosofinių įžvalgų gelme.

Kita vertus, svarbią jo kūrybos dalį sudaro rimti mokslo populiarinimo, futurologijos, literatūrinės kritikos ir filosofinės eseistikos darbai, tarp kurių išsiskiria „Technologijos sąvadas“ (Summa technologiae, 1964), „Atsitiktinumo filosofija. Literatūra empirikos pasaulyje“ (Filozofia przypadku. Literatura w świetle empirii, 1968), „Fantastika ir futurologija“ (Fantastyka i futurologia, 2 t., 1970), pokalbių knygos „Pasaulis ant krašto“ (Świat na krawędzi, 2000), „Štai taip Lemas kalbėjo“ (Tako rzecze Lem, 2002) ir esė rinkinys „Molochas“ (Moloch, 2003), sujungęs dvi ankstesnes eseistikos knygas – „Kinų kambario paslaptį“ (Tajemnica chińskiego pokoju, 1996) ir „Megabitinę bombą“ (Bomba megabitowa, 1999). Jame Lemas daug dėmesio skyrė žmonijos ateities prognozėms, internetui, ypač biotechnologijoms ir iškylančioms naujoms etinėms ir socialinėms problemoms.

„Daktaro Kliperdijaus klinika“ – tai linksma novelė iš kosmoso klajūno Ijono Tykiojo dienoraščių ciklo, kurį sudaro apsakymų rinkinys „Žvaigždžių dienoraščiai“ (Dzienniki gwiazdowe, pirmas leidimas 1957), apysaka „Futurologų kongresas“ (Kongres futurologiczny, 1971), romanai „Lokalinė vizija“ (Wizja lokalna, 1982) ir „Ramybė žemėje“ (Pokój na Ziemi, 1987). Ciklą Lemas kūrė ilgai: pirmieji apsakymai pasirodė dar XX a. šeštojo dešimtmečio pradžioje, o paskutinis – 1999 m. Juose jis nagrinėja būties ir jos pažinimo klausimus, gilinasi į žmogaus sąmonę ir savivoką, modeliuoja visokius žmonijos ir kitų kosmoso civilizacijų raidos variantus, juos pridengdamas alegorijos, parabolės, sąlygiškumo formomis ir iškeldamas įvairius egzistencinius, filosofinius ir loginius paradoksus. Pasakojimui būdingas intelektualumas, groteskas, subtilus sąmojis, kai kada pereinantis į negailestingą socialinę satyrą, valiūkiškas humoras, pseudomokslinio stiliaus parodijos ir begalė išmoningų ir juokingų neologizmų, atskleidžiančių nepaprastą Lemo kalbinę ir erdvinę vaizduotę.

 

Vertėjas

 

 

Dėl visko kaltas buvo dantistas, uždėjęs man metalines karūnėles. Kioskininkė, kuriai nusišypsojau, palaikė mane robotu, kuo įsitikinau tik nusileidęs į metro ir atsivertęs laikraštį. Jis vadinosi „Nežmogiškasis kurjeris“. Man jis nepatinka, ir ne dėl antielektroninių pažiūrų, o todėl, kad pernelyg stengiasi įtikti skaitytojų skoniui. Visą pirmą puslapį užėmė sentimentali istorija apie kibernetinę mašiną pamilusį matematiką. Jai kartojant daugybos lentelę, jis dar tvardėsi, tačiau, prasidėjus netiesinėms n-tojo laipsnio lygtims, puolė aistringai spaudinėti jos klavišus šūkčiodamas: „Ak, mano mieliausia! Niekados nepaliksiu tavęs!“ ir t. t. Pasidygėjęs tokia neskonybe, užmečiau akį į garsenybių gyvenimo kroniką, tačiau ten buvo tik nuobodžiai vardijama, kas, su kuo ir kada sukonstravo palikuonis. Literatūros skiltis prasidėjo tokiu ketureiliu:

 

Gyveno kartą robotas kalus,

Mylėjo svidžią robotaitę;

Jis garbanojo jai laidų galus,

O jam jinai pentodą kaitė.

 

Šis posmas stebėtinai priminė man vienas žinomas eiles, tačiau niekaip negalėjau prisiminti jų autoriaus. Netrūko ten ir abejotinos vertės anekdotų apie žmones, apie gnomistikus, nykštukų mokslininkus, apie kaukus, kilusius iš urvinių kaukarų, ir kitų panašių kliedesių. Važiuoti dar buvo likęs geras pusvalandis kelio, ir aš įnikau į trumpų skelbimų skiltį: tiesą sakant, ir laikraštpalaikyje kartais pasitaiko gan įdomių dalykų. Tačiau ir čia man teko nusivilti. Vienas skelbimo autorius siūlėsi perleisti tarnabrolį, kitas mokė neakivaizdinės kosmonautikos, trečias didžiavosi galįs pagal užsakymą bemat suskaldyti atomo branduolį. Sulanksčiau laikraštį, ketindamas jį išmesti, bet netikėtai mano žvilgsnis užkliuvo už didelio aprėminto skelbimo: „Daktaro Kliperdijaus klinika – nervų ir psichikos ligų gydymas.“

Turiu pripažinti, kad mane visada domino elektroninės silpnaprotystės problematika. Pagalvojau, kad būtų visai neprošal aplankyti tokią gydyklą. Asmeniškai Kliperdijaus nepažinojau, tačiau jo pavardę buvo girdėjęs anksčiau: iš profesoriaus Tarantogos lūpų. Ką sumanau, tą nedelsdamas ir įvykdau, todėl, grįžęs namo, iškart paskambinau į kliniką.

Iš pradžių daktaras Kliperdijus buvo atšiauriai įtarus, tačiau, man paminėjus bendrą pažįstamą Tarantogą, greit atsileido. Susitariau aplankysiąs jį kitą dieną, sekmadienį, – iki pietų turėjau daug laisvo laiko. Tad papusryčiavęs nuvažiavau į užmiestį, kur ežerėliais garsėjančiose apylinkėse, sename gražiame parke, glaudėsi psichiatrijos klinika. Man pranešė, kad Kliperdijus jau laukia manęs savo kabinete. Pastatą kiaurai peršvietė saulė, nes jo sienos buvo šiuolaikinės – iš aliuminio ir stiklo. Įvairiaspalviai pano ant lubų vaizdavo žaidžiančius robotus. Gydyklos niekaip negalėjai vadinti niūria; kažkur iš salių gilumos sklido muzikos garsai, o vestibiulyje pamačiau kiniškus galvosūkius, spalvotus albumus ir drąsiai apsinuoginusios robotės skulptūrą.

Man įėjus, daktaras liko sėdėti už plataus rašomojo stalo, tačiau pasisveikino itin mandagiai: paaiškėjo, jis buvo skaitęs ir nuodugniai išnagrinėjęs mano kelionių užrašus. Žinoma, jis atrodė kiek senamadiškas ne tik savo manieromis, bet ir tuo, jog buvo prisuktas prie grindų, tarytum koks prieštvaninis ENIAC’as*. Man tikriausiai nepavyko paslėpti nuostabos, išvydus jo geležines kojas, nes jis juokdamasis tarė:

– Matot, pone, aš esu taip atsidavęs savo darbui, savo pacientams, jog visai nematau reikalo kur nors išeiti.

Žinodamas, kokie jautrūs būna psichiatrai viskam, kas susiję su jų specialybe, ir kaip jie nepakenčia paprasto žmogaus, laukiančio vien psichinių nukrypimų egzotikos ir siaubų, požiūrio į juos, labai atsargiai išdėsčiau savo prašymą. Daktaras atsikosėjo, valandėlę susimąstė, padidino savo anodų įtampą ir ėmė kalbėti:

– Jei jau taip jums noris… bet, man regis, jūs nusivilsit. Agresyvių robotų dabar, pone Tykusis, kaip ir neturim, seniai praėjo tie laikai. Taikome šiuolaikinę terapiją. Praėjusio šimtmečio metodai – laidų jungčių perlitavimas mažinant pagrindinio elektroninio vamzdžio spaudimą, droselis ir kiti kankinimo įrankiai – jau priklauso medicinos istorijai. Hm… kaip jums tai geriau pademonstruoti? Žinot ką, pasivaikštinėkit po parką ir ten pats susipažinsit su mūsų pacientais. Tai nepaprastai delikačios ir kultūringos asmenybės. Viliuosi, kad jums svetima bet kokia – ė… hm… antipatija, nepamatuota baimė išvydus nedidelius nukrypimus nuo normos?..

Patikinau jį, kad taip ir yra. Kliperdijus pasakė apgailestaująs, kad manęs, deja, negali palydėti, parodė kelią ir paprašė užsukti pas jį grįžus atgalios.

Nulipęs laiptais, perėjau erdvią verandą ir atsidūriau žvyruotoje aikštelėje prie klinikos. Priešais mane driekėsi parkas su begale gėlių lysvių ir išlakių palmių. Tvenkinyje plaukiojo gulbių pulkelis; keli pacientai jas lesino, kiti ant margų suoliukų žaidė šachmatais ar šnekučiavosi. Lėtai pėdinau takeliu; staiga kažkas mane pašaukė. Atsisukęs susidūriau akis į akį su man visiškai nepažįstamu individu.

– Tykusis? Tai jūs?! – pakartojo svetimasis, paduodamas man ranką. Paspaudžiau ją, veltui mėgindamas prisiminti, kas jis galėtų būti.

– Matau, manęs neatpažįstat. Aš – Proliapsas… dirbau „Kosmoso almanache“.

– Ak, taip! Atleiskit, – pralemenau.

Žinoma, tai buvo Proliapsas, tas geraširdis linotipas, išleidęs kone visas mano knygas. Labai jį vertinau už nepriekaištingą darbą. Jis draugiškai paėmė mane už rankos, ir mes nužygiavome ūksminga alėja. Šviesos ir šešėlių žaismas pagyvino giedrą mano palydovo veidą. Kokią valandžiukę aptarinėjom leidybos naujienas; kaip visada jis kalbėjo tiksliai, su jam būdingu įžvalgumu ir buvo itin šviesaus proto. Nepastebėjau jokių nenormalumo požymių. Bet kai priėjome nedidelę pavėnę ir atsisėdome ant akmeninio suoliuko, jis, slapta pritildęs balsą iki šnabždesio, paklausė:

– Bet ką jūs čia iš tiesų veikiat?.. Ar jus irgi sukeitė?

– Žinot, esu čia savo noru, mat…

– Na, aišku! Aš irgi! – pertraukė jis mane. – Ištikus tokiai bėdai, tuojau kreipiausi į policiją, bet greit supratau, jog veltui. Pažįstami man rekomendavo Kliperdijų – ir jis pažvelgė į mano nelaimę visai kitomis akimis. Užsiima paieškom, ir aš tikiu, kad netrukus ras…

– Atsiprašau, ras ką? – paklausiau aš.

– Kaip ką? Mano kūną.

– Aha… na taip… – kelis kartus linktelėjau galvą, nevalingai mėgindamas nuslėpti savo nuostabą. Tačiau Proliapsas nieko nepastebėjo.

– Pamenu tą dieną lyg vakar. Birželio 26-oji, – toliau kalbėjo jis, netikėtai paniuręs. – Sėdausi prie stalo, kad paskaityčiau laikraštį, ir sužvangėjau. Man tai pasirodė keista; pagalvokit pats, kur matyta, kad sėsdamasis žmogus žvangėtų? Aš čiupt už kojų – stebėtinai kietos, už rankų – tas pat, apstuksenau save ir staiga supratau, kad mane sukeitė! Kažkas ryžosi niekingai klastotei; visą butą išnaršiau – nė žymės; tikriausiai vogčiomis išnešė naktį…

– Vadinasi… ką išnešė?

– Taigi sakiau! Mano kūną. Mano natūralų kūną, nesgi matot, jog ŠITAS, – jis taip sudavė į krūtinę, kad ji net subildėjo, – dirbtinis…

– O, žinoma! Iškart nesusigaudžiau… aišku…

– Gal ir jūs taip?.. – paklausė jis su tam tikra vilties gaida balse.

Staiga jis sugriebė mano ranką ir taip trenkė ją į šalimais stovinčio stalo akmeninį paviršių, kad net suvaitojau. Proliapsas nusivylęs ją paleido.

– Atleiskit, man pasirodė, kad ji žvilga, – sumurmėjo jis.

Aš jau supratau, kad jis manosi esąs žmogus, kuriam pavogė kūną, ir kaip daugelis ligonių, kuriems labai patinka likimo brolių draugija, tikėjosi, jog tas pat nutiko ir man.

Po stalu trindamas savo sumuštą ranką, pasistengiau pakeisti pokalbio temą, bet jis ėmė su meile ir grauduliu vaizduoti savo ankstesnio kūniškumo grožybes, postringavo apie savo neva turėtus šviesių plaukų kirpčiukus, apie atlasinius skruostus ir net apie savo slogą; aš niekaip nesumečiau, kaip jo nusikratyti, nes jaučiausi vis kvailiau. Laimei, Proliapsas pats išgelbėjo mane iš tos nesmagios padėties. Jis ūmai pašoko rėkdamas: „Aha, man regis, ten ANAS!“ – ir nudūmė nosies tiesumu per pievelę vydamasis kažkokį blausų siluetą. Kurį laiką sėdėjau susimąstęs, paskui už nugaros išgirdau balsą:

– Atsiprašau, ar galima?..

– O taip, žinoma, – atsakiau.

Nepažįstamasis atsisėdo ir tylomis įsmeigė į mane žvilgsnį, tarsi norėdamas užhipnotizuoti. Ilgai tyrinėjo mano veidą ir rankas – vis labiau gailėdamasis. Galop jis pažvelgė giliai man į akis – su tokia beribe užuojauta ir kartu tokiu meilumu, kad net suglumau, nesuprasdamas, kas čia dedasi. Tyla darėsi nepakeliama, ketinau ją nutraukti, bet niekaip negalėjau rasti tinkamos frazės pokalbiui pradėti: jo žvilgsnis bylojo tiek daug ir kartu tiek mažai.

– Vargšelis… – tyliai prabilo jis; neapsakomas švelnumas girdėjosi jo balse, – kaip man tavęs gaila…

– Bet juk… žinot… tiesą sakant… – pramiknojau, kad nors kokiais žodžiais atsitverčiau nuo to mane suprantančio mįslingo ir besaikio gailesčio.

– Gali nieko nesakyt, aš viską suprantu. Daugiau, nei manai. Žinau ir tai, kad laikai mane bepročiu.

– Bet kaipgi, ką jūs, – pamėginau paprieštarauti, jis ryžtingu mostu pertraukė mane.

– Tam tikra prasme aš tikrai beprotis, – kone didingai tarė jis. – Kaip Galilėjus, Niutonas ar Džordanas Brunas. Jei mano pažiūros būtų tik abstrakcijos… bet kur tau! Tačiau jausmai yra svarbiausia. Kaip tave užjaučiu, o Visatos auka! Kokia tai nelaimė, kokios tai žabangos be išeities – gyventi…

– Žinoma, gyventi būna nelengva, – pradėjau greitai berti žodžius, pagaliau suradęs, už ko užsikabinti, – visgi kaip reiškinys, iš dalies prigimtinis…

– Teisingai! – jis lyg pritvojo mano paskutinį žodį. – Prigimtinis! Ar yra kas niekingiau už Gamtą? Mokslininkai, mąstytojai amžinai stengėsi paaiškinti Gamtą, o ją tereikia panaikinti!

– Apskritai?.. – paklausiau, nejučia pakerėtas tokios radikalios formuluotės.

– Visiškai ir galutinai! – kategoriškai atkirto jis. – Štai pažvelk.

Atsargiai, lyg kirmėlę, vertą apžiūrėti, bet kartu ir keliančią šleikštulį (kurį jis stengėsi užgniaužti), pašnekovas pakėlė mano plaštaką ir, ją laikydamas lyg kokį retą egzempliorių, kalbėjo toliau, pabrėždamas kiekvieną žodį:

– Kokia vandeninga… kokia šlakuota… klampi… Baltymai! Ak, tie baltymai… Varškė, krutanti kažkiek laiko, – mąstančios išrūgos, – fatališkas laktozinio nesusipratimo produktas, vaikščiojantis būtovės slėpinys…

– Atsiprašau, bet…

Jis nekreipė jokio dėmesio į mano žodžius. Aš greitai paslėpiau po stalu savo plaštaką, kurią jis paleido tarsi pasidygėjęs jos prisilietimu, paskui uždėjo ranką man ant galvos. Ji buvo nežmoniškai sunki.

– Kaip galima! Kaip galima gaminti šitai! – kartojo jis, vis labiau spausdamas mano kiaušą; man baisiai suskaudo, tačiau nedrįsau protestuoti. – Kažkokie gumburėliai… skylutės… žiedkopūsčiai, – plieniniais pirštais jis gnaibė mano nosį ir ausis, – ir tai vadinama protinga būtybe? Gėda! Gėda, sakau! Ko verta Gamta, jei po keturių milijardų metų sukūrė ŠTAI ŠITAI?!

Sulig tais žodžiais jis taip suktelėjo mano galvą, kad ji net sutraškėjo, o prieš akis sumirguliavo įvairiausios žvaigždės.

– Duokit man bent milijardą metų ir pamatysit, ką sukursiu aš!

– Savaime suprantama, biologinės evoliucijos netobulumas… – pradėjau aš, bet jis neleido man užbaigti.

– Netobulumas?! – prunkštelėjo jis. – Atliekos! Visiškas brokas! Ką darai, daryk gerai, o jei nemoki – išvis nepradėk!

– Aš nieko nenorėčiau pateisinti, – greit įsiterpiau, – bet Gamta kūrė, leiskit priminti, iš to, ką turėjo po ranka. Pirmykščiame okeane…

– Plaukiojo šiukšlės, – kaip griausmas sudundėjo jis; aš net krūptelėjau. – Argi ne? Sprogo žvaigždė, atsirado planetos, o iš niekam tikusių atmatų, pamazgų ir likučių išsiperėjo gyvybė. Gana! Gana tų pilvotų saulių, trenktų galaktikų, dvasingų buožgalvių – gana!

– Visgi atomai… – vėl pradėjau.

Jis nedavė man užbaigti. Privilioti pašnekovo šauksmų, per pievelę link mūsų skubėjo sanitarai.

– Nusispjaut man ant atomų! – suriaumojo jis.

Sanitarai čiupo jį už pažastų. Jis leidosi nuvedamas, tačiau tebežvelgdamas į mane, – mat žirgliojo atbulom kaip vėžys, – plyšojo taip, kad visas parkas aidėjo:

– Reik involiucionuoti! Girdi tu, blyškus koloidini bizale?! Privalu ne atradinėt, o uždarinėt, uždarinėt daugiau ir daugiau, kad nieko nebebūtų, tu kleisteri, ant kaulų prilipdytas! Štai ko reikia! Tik per atžangą į pažangą! Panaikint! Atbulėt! Gamtą – lauk! Natūrą šalin! Šali-i-i-n!!!

Jo silpnėjantys šauksmai vis labiau slopo ir tolo, ir nuostabios popietės tyloj vėl dūzgė bitės ir kvepėjo gėlės. Pagalvojau, kad daktaras Kliperdijus, ko gero, persūdė sakydamas, kad agresyvių robotų nebeliko. Matyt, naujausieji gydymo metodai ne visada suveikdavo. Tačiau pats nutikimas, šis ką tik mano išklausytas Gamtos paskvilis, buvo vertas poros mėlynių ir guzo galvoje. Paskui sužinojau, jog tas robotas – Furjė harmoninių eilučių analitikas – sukūrė savo būties teoriją, pasak kurios, civilizacija tol daugina atradimus, kol dėl jų pertekliaus lieka vienintelė išeitis – juos visus paeiliui uždaryti; šitaip užbaigus reikalus nebėra vietos ne tik civilizacijai, bet ir ją sukūrusiam Kosmosui. Ateina visuotinės progresyvinės likvidacijos laikas, ir ciklas prasideda iš naujo. Save jis laikė antrojo baigiamojo raidos etapo pranašu. Į Kliperdijaus kliniką pateko šeimai reikalaujant, kai, išnarstęs pažįstamus ir giminaičius, griebėsi dekonstruoti pašalinius asmenis.

Išėjęs iš pavėsinės, kurį laiką stebėjau gulbes. Netoli manęs kažkoks keistuolis joms mėtė vielos nuokarpas. Tarstelėjau, kad gulbės jų nelesa.

– O man ir nereikia, kad jos lestų, – atsakė jis, toliau mėtydamas gabaliukus.

– Bet jos, neduokdie, gali užspringti, – nepasidaviau.

– Nepasprings, nes viela skęsta. Juk ji sunkesnė už vandenį, – dalykiškai paaiškino jis.

– Tai kam ją mėtot?

– Tiesiog man patinka lesinti gulbes.

Tema buvo baigta. Kai nuėjome nuo tvenkinio, įsikalbėjome. Pasirodė, kad mano pašnekovas – profesorius Urlipanas, garsus filosofas, nebūties ontologijos, arba nebūtologijos, kūrėjas, Gorgijo Leontiniečio** sekėjas. Profesorius ilgai ir išsamiai man pasakojo apie naujausią savo teorinės minties raidą. Jo nuomone, apskritai nieko nėra, net ir jo paties. Būties nebūtis yra absoliučiai savaiminga. To ar ano menamo egzistavimo faktas neturi jokios reikšmės, nes samprotavimų eiga, remiantis Okamo skustuvu***, yra tokia: tariamai egzistuoja tikrovė, t. y. realybė, ir sapnas. Tačiau tikrovės hipotezė nėra būtina. Vadinasi, egzistuoja sapnas. Tačiau sapnas suponuoja miegantįjį. Tačiau postuluoti miegantįjį ir vėl nėra būtina, nes kartais būna, kad sapne sapnuojasi kitas sapnas. Taigi viskas yra sapnas, besisapnuojantis kitam sapnui, ir taip iki begalybės. Kadangi – ir tai teorijos šerdis – kiekvienas tolesnis sapnas yra mažiau realus nei ankstesnis (pradinis sapnas tiesiogiai ribojasi su tikrove, antrasis sapnas tik netiesiogiai, per sapną, trečiasis – per du sapnus ir taip toliau), tuomet visos sekos riba yra nulis. Ergo, galiausiai sapną sapnuoja niekas – nulis, ergo, egzistuoja tik nebūtis, tai yra: nieko nėra. Tobulai tikslus įrodymas mane pakerėjo. Tik niekaip negalėjau suprasti, kodėl profesorius Urlipanas stovi štai čia. Paaiškėjo, kad nelaimingasis profesorius yra išprotėjęs – jis pats tą pripažino. Jo beprotybė pasireiškė tuo, kad jis liovėsi tikėjęs savo mokymu ir jam kartais rodėsi, jog vis dėlto jis truputį yra. Daktarui Kliperdijui teko imtis gydyti jo pamišimą.

Paskui apžiūrėjau klinikos skyrius. Ten susipažinau su tokia prieštvanine skaičiavimo mašina, sergančia senatvine silpnaprotyste ir niekaip negalinčia suskaičiuoti Dešimt Dievo įsakymų. Apsilankiau ir elektrostenikų skyriuje, kur gydomos įkyrių būsenų neurozės – vienas iš pacientų nuolat išsimontuodavo viskuo, kas pakliūdavo po ranka, todėl iš jo tekdavo atimti šiam tikslui slepiamus įrankius.

Vienas iš elektroninių protų – observatorijos darbuotojas, ištisus tris dešimtmečius modeliavęs žvaigždes, – įsivaizdavo esąs Banginio Sigma ir vis grasino, kad tuoj sprogs kaip supernova. Tą jam liudijo atlikti skaičiavimai. Dar ten buvo ligonis, meldęs perdaryti jį į elektrines brūžkas, mat jam mirtinai įsipyko dvasingas gyvenimas. Maniakų palatoje buvo linksmiau: jų grupelė sėdėjo prie geležinių gultų ir, lyg arfomis dūzgendama tinklais, dainavo choru: „Po tamsia padange, kur tyla tik spengia, mažas mažuliukas skrenda robotukas“ arba „Mes manėm, kad liūdnai patamsy kniaukė katinai, tačiau sniaukrojo vieni robotai tenai“ ir panašiai.

Mane lydintis Kliperdijaus asistentas papasakojo, kad neseniai klinikoje gydėsi robotas kunigas, įsikalęs į galvą mintį, jog reikia įkurti kibernuolių ordiną, tačiau po šoko terapijos jo sveikata tiek pagerėjo, kad grįžo prie savo ankstesnio užsiėmimo – bankų ataskaitų rengimo. Su jaunuoju asistentu grįždamas atgal koridoriuje sutikau ligonį, kuris paskui save traukė su kaupu prikrautą vežimėlį. Atrodė jis keistai, nes buvo tankiai apraišiotas virvėmis.

– Jūs kartais neturit plaktuko? – paklausė jis.

– Ne.

– Gaila. Man galvą skauda.

Tarp mūsų užsimezgė pokalbis. Tai buvo robotas hipochondrikas. Girgždančiame vežimėlyje jis gabenosi visą atsarginių dalių rinkinį. Po dešimties minučių jau žinojau, kad per audrą jam laužo strėnas, kad žiūrint televizorių jam viskas nutirpsta ir kibirkščiuoja akyse, jei kas nors netoliese glosto katę. Man tai kėlė nuobodulį, todėl paskubėjau atsisveikinti ir patraukiau tiesiai pas klinikos direktorių. Deja, jis buvo užsiėmęs, tad, sekretorei liepęs perduoti jam nuo manęs linkėjimų, išvykau namo.

 

Iš: Stanisław Lem. Dzienniki gwiazdowe. Kraków: Wydawnictwo literackie, 2001

Vertė Liudas Gineitis