Salų saloje. Kino stovykla „Netobulas kinas“
Nėra reikalo ilgiau užsibūti Anykščiuose, idant suprastumei, jog rūpesčiai dėl gramatikos istorinio laiko tėkmėje buvo apsėdę ne vieną iškilų aukštaitį. Nors sakoma, kad bendrinę kalbą visomis keturiomis pagrindinėmis lietuviškomis tarmėmis kalbantiesiems primetę suvalkiečiai, akivaizdu, kad gramatikos išdaigos anaiptol nėra tik kalbos komisijų reikalas. Kai kurie rebusai, neabejotinai, siekia paukštelių čiulbėjimui nepasiekiamą šaknį, kokia tegali pasigirti koks nors plačiakamienis Stelmužės ąžuolas, tūlo poeto svajose tarytumei įkūnijantis lietuviško gyvybės medžio atvaizdą ar net pirmavaizdį. Apie ką besvajotų poetas, kalbos sandara, kurią jis tariasi įkypai praardąs, ima ir parodo savo kietą charakterį. Štai, tarkim, retkarčiais pasitaikantis prieštaringas bendrinio ir tikrinio daiktavardžio neatitikimas ir jį lydinti, sakytumei, filosofinio pobūdžio įžvalga: tam tikrais atvejais pavadinimui pažodžiui atitinkant juo pavadintą vietovę, tampa labai tikėtina, kad tarp jų anksčiau ar vėliau neišvengiamai įsiterps abejonė.
Rokiškio rajone telkšo Dviragio ežeras, iš visų pusių supantis salą, kurioje įsikūrusi gyvenvietė kadaise praminta vietovardžiu Salos. Pažodinio atitikimo, tiesa, esama kiek dviprasmiško, tarsi menančio mįslę: kaip saloje galėjo rastis Salos ir ką gi visa tai reiškia? Užsispyręs priešgyniautojas suskubtų užginčyti slaptingą vietovardžio prasmės ieškotojų užgaidą, tuojau pat išreikšdamas pastabą, jog dalis gyvenvietės plyti kitame ežero krante. Kaip tik ten driekiasi ilgiausia gyvenvietės gatvė ‒ Gučiūnų. Ir iš tiesų vertėtų sutikti, kad gatvės ilgis nebekelia abejonių. Maža to, ja į Salas galima atvažiuoti iš tolėliau. Kad ir iš pačių Gučiūnų. Nuo šio pagrindinio kelio į dešinę šakojasi Bulvėdario, Naujasodės ir Pauliaus Širvio vardais pavadintos gatvelės. Tačiau ši Aukštaitijos lygumoje plytinti Salų gyvenvietės dalis nei gatvių skaičiumi, nei kilmingu vietovės išraiškingumu negali lygintis su Salų sala, kurią pasieki kirsdamas tiltą. Šiapus kranto iškilusi gyvenvietės dominantė ‒ XIX a. pabaigoje statyta medinė bažnyčia ir dar ankstesnius laikus menantis, nors juos jau vargiai beprimenantis senutėlaitis dvaras.
Žemėlapis išduoda, jog pagrindinė gatvė Salų saloje ‒ Kaštonų. Salą ji kerta nuo pirmojo tilto pietvakariuose iki antrojo šiaurės rytuose. Šiaurinėje salos dalyje driekiasi tankiai apstatytos Tujų, Žvejų ir Ežero, į pietus nutįsta Parko ir Baltų gatvės. Rytuose išsidėsčiusios nuošalesnės, bemaž neapgyvendintos Garnio, Gulbių, Baublio ir Naujakurių gatvelės. Sališkiai (o galbūt reikėtų sakyti salėnai) įsikūrę tokioms gyvenvietėms įprastose sodybose. Kiek užmato pakeleivio akis, jose dominuoja mūriniai pastatai. Kaštonų gatvėje yra dvi krautuvėlės. Dvaro kaimynystėje susigrūdę sunkiasvoriai ūkinės paskirties statiniai. Šen bei ten gali pastebėti virš akmenų suręstą seną medinį namelį ar net vieną kitą dabar jau ne perdėm išvaizdžią koloną. Priešais dvaro terasą atsiveriančioje properšoje, sakoma, nesimaudoma. Matyt, didžiuojamasi dekoratyviu, žvyru ir smulkiais akmenėliais nubarstytu takeliu, vedančiu nuo dvaro prieigų link naujojo paplūdimio. Juo eidamas, šlaite regi lapuočių kamienus. Kai kurie ‒ matyt, neatlaikę kartkartėmis pasitaikančių lietuviškos šiaurės audrų ‒ visu svoriu grėsmingai kritę žemyn.
Istoriniai šaltiniai teigia, kad dvarą XVI a. pastatė Nesvyžiaus Radvilos. Panašu, kad patys dvaru pernelyg nesirūpino ‒ iki pat XIX a. pradžios jį nuolat kam nors įkeisdavo, o įkeitę atvykdavo pamedžioti. Pagrindinio dvaro pastato tuo metu būta medinio, statyto ant mūrinių pamatų. 1806 m., Lietuvą kartu su Lenkija jau pasidalinus didžiosioms to meto imperijoms, dvarą su trimis šimtais baudžiavą vis dar kenčiančių valstiečių Radvilos pardavė Morikoniams ‒ 1773 m. į Lietuvos bajorų luomą priimtiems italų didikams. Šie pastatę mūrinius rūmus pagal italų architekto Pietro de Rossi projektą. Morikonių globa taip pat ne visada buvusi tiesioginė ir nenutrūkstama. Ignotas Morikonis dvarą valdė iki pat mirties 1822-aisiais, tačiau paveldėtojui, Užnerio pavietui Benediktui Morikoniui, matyt, rūpėjo plačiau siekiantys valstybės reikalai: dvaras įkeistas Peterburgo globos tarybai. Kaip ten bebūtų, Morikonių epopėja Salose truko kone pusę amžiaus, mat jo nuosavybės teise iki 1855 m. dar spėjo pasimėgauti ir antrasis šios kilmingos giminės paveldėtojas Liucijonas Morikonis. Nuo 1885-ųjų dvarą valdė Tyzenhauzai, netrukę susigiminiauti su kita, mažiau žinoma bajorų gimine ‒ Pšezdzeckiais. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad kaip tik šiuo laikotarpiu dvaras tapęs kultūros centru, apylinkėse garsėjusiu puotomis, vaišėmis, iškilmingais vakarais ir šventėmis. Teigiama, kad Marijos Pšezdzeckienės iniciatyva buvo pastatyta iki šiol išlikusi medinė bažnyčia ‒ altoriumi atgręžta į pietus, ežero link. Kaip tik šia kryptimi žvelgiant nuo dvaro terasos ir plyti nemenkas Dviragio lopinėlis.
Dvarams (o ir bažnyčioms) ne itin palankiame XX amžiuje Salose būta visko. Valstybei dvarą nusavinus, jo pastatuose buvo įsikūrusios net kelios mokyklos: muzikos mokykla netgi turėjo orkestrą, mergaitės mokėsi ūkio mokykloje, pamažu modernėjantys žemdirbiai galėjo įgyti žinių ir įgūdžių žemesniojoje žemės ūkio mokykloje. Antrojo pasaulinio karo metais čia įsteigta ligoninė, pokario laikotarpiu ‒ žemės ūkio technikumas. 1977 m. dvaro ansamblis rekonstruotas (architektai A. Balkus, G. Kirdeikienė). Kaip tik tada jis tapo architektūros paminklu. Iki 2003 m. dvaro pastate veikė Salų pagrindinė mokykla. Pastato antrame aukšte puikiai išsilaikiusi aktų salė byloja apie čia daugiau ar mažiau aktyviai plėtotą kultūrinę veiklą. Scenos užsklandą įkūnijančios masyvios užuolaidos, už jų stovintis pianinas, operatorinės langeliai kitoje salės pusėje ir, jeigu tikėtume nuogirdomis, kažkur jos užkaboriuose besiilsintis 16 mm kino juostos projektorius nebyliai mena netolimą buvusio dvaro praeitį, ne per seniausiai apgyvendintą keleto kartų Salų gyventojų. Ko gero, taip pat ir Dviragio mauduolių bei dvaro svečių Salose. Korėtos, salės akustikai pritaikytos lubos išduoda čia buvus koncertų salę ir… veikusį kino teatrą.
Kino entuziastų iniciatyva „Meno avilys“ kasmetinę vasaros kino stovyklą rengia vis kitoje vietoje. Jau antrą vasarą ‒ Aukštaitijoje. Su vienintele išimtimi ‒ buvusių dvarų aplinkoje. Tai nėra pačios išskirtiniausios, turistų bei dvarų kultūros mylėtojų pamėgtos lankytinos vietos. Kino mėgėjus viliojantis vasaros renginys pradėtas rengti Žeimių dvaro sodyboje Jonavos rajone. Ten įsikūrusi jaunų menininkų bendruomenė, žaismingai pasivadinusi asociacijos „Aikas Žado“ vardu. Vėliau dvejiems metams stovyklautojai persikėlė į Gelgaudiškį. Besižvalgant nuo žingsnis po žingsnio restauruojamo dvaro terasos, tolumoje matėsi Nemunas. Kitame jo krante ‒ Kauną ir Jurbarką jungiantis kelias, žymus savaisiais dvarais. Pernai stovykla įvyko Antalieptėje, Zarasų rajone, buvusio karmelitų vienuolyno teritorijoje. Ir, pagaliau, šiemet persikėlė į Salas. Šių metų stovyklos tema ‒ „Netobulas kinas“.
Jeigu kino stovykloje būtų kuriamas filmas, ji ir pati, ko gero, taptų kinu. Panašiai kaip kad sala yra tapusi Salomis. Ant ratukų riedėtų kameras gabenanti įranga, akinančiai šviestų prožektoriai, be perstojo šaižiai taukšėtų dryžuotos lentelės, skelbiančios naują filmavimo dublį. Dvaro rūmuose būtų gausu butaforijų ir dekoracijų. Menėse šmėžuotų istoriniai ir šiuolaikiniai kostiumai, nestigtų išraiškingų kaukių. Vakarais garsiai aidėtų muzika, būtų daug šokio. Tarp valgiais ir gėrimais nuklotų stalų sukiotųsi ilgaplaukiai spanieliai, eiklieji afganų kurtai ir dėmėtieji dalmatinai. Iš miniatiūrinių porcelianinių puodelių būtų gurkšnojamas karštas šokoladas arba airiška kava. Tirštais dūmų kamuoliais rūktų pypkės beigi cigarai. Atokiau, prie vienos iš laužaviečių, kauštelėjęs kino gurmanas ‒ teisėtas žvilgančiai juodos Rasputino barzdos paveldėtojas ‒ pasistatydintų iš rekvizito kambario paslapčia nugvelbtą Lenino biustą, o pelenuose riebaluotu šašlyko iešmu netašytai išraižytų istorinį Vladimiro Iljičiaus lozungą: „Kinas ‒ svarbiausias iš visų menų!“ Valtele pro šalį praplauktų „Coca-Cola“ picą užsigeriantis Charlie Chaplinas, irklus atidavęs Woody Allenui. Šis juk yra sakęsis nebenorįs priklausyti žmonių kaip jis pats klubui. „Alisą stebuklų šalyje“ menančio kriketo ekranizacijai tokioje filmavimo aikštelėje, matyt, tiesiog fiziškai nebeliktų vietos. Ir kažin ar kam dar užtektų fantazijos tikėtis brėkštant aušrai už medžių šakų išvysti saulėje apšviestus Šervudo girios elnio ragus. Fantazijos niekada neprisireikia, kai yra kam ją patikimai pavaduoti.
Kitokios, ne taip kinematografiškos vaizduotės saloje toks kinas galėtų priminti pernykštėje stovykloje rodytą Denis Côté filmą „Bestiariumas“. Operatoriaus žvilgsnis įvairiais rakursais remiasi į ankštus gyvūnų narvus zoologijos sode. Šio prigimtis, atrodytų, visų pirma susijusi su žvėriškumo jaukinimosi matais ir mastais. Režisierius, savo ruožtu, filme peržengia ribą, atriekiančią įprastas priežiūros, dresūros ir pramogos teritorijas. Varstomos girgžda narvų durys, dunksi sienos ir grindys, girdisi gyvūnų šnopavimas. Kameros žvilgsnis išduoda, kad gyvūnas filmuojamas taip, kaip niekada nebus nufilmuotas žmogus. Kad ir iškamšų gamintojas, kartu su zoologijos sodo darbuotojais bei lankytojais įsiterpiantis į nerimastingą, kameros objektyvo įtarpintą žmogaus ir gyvūno akistatų seką. Regis, girdi, kaip braška kameros korpusas ‒ it pavargusi žvėries kaulų senatvė. Kartais atrodo, kad pats kinas yra šitaip prižiūrimas, stebimas, dresuojamas ar pramogaujantis gyvis. Kaip toks, jis turtingas savų atspindžių. Lyg nešiotų į žiūrovą atgręžtą ekrano širmą kaip raibuliuojančią veidrodžio odą.
Kinas, kaip ir bet koks kitas meno kūrinys, vis rečiau rimtai pavadinamas tobulu. Jis gali būti puikus, įtaigus, gracingas, intensyvus, paradoksalus, lengvabūdiškas, erzinantis, šokiruojantis, nuobodus, monotoniškas, eklektiškas, stilingas, įžvalgus ir visoks kitoks, bet niekada arba beveik niekada ‒ tobulas. Atrodo, renkantis stovyklos pavadinimą, omenyje pirmiausiai turėta skirtis tarp didžiojo pilnametražio kino, konvencionaliųjų naratyvų ir eksperimentiškų, trumpametražių, mėgėjiškų filmų, pasakojančių kasdieniškas ar poetiškas istorijas, vaizduojančių savitus, dažnai antiherojiškus (ne herojiškus) veikėjų portretus. Visa tai turbūt galima drąsiai priskirti pakankamai išplėtotas tradicijas turinčiam, įvairiuose kontekstuose spėjusiam savaip įsitvirtinti periferiniam kino kalbos kanonui. Turbūt didžiausia svečių iš užsienio kraštų gausa visoje stovyklos gyvavimo istorijoje tik patvirtina tokio kino gyvybingumą.
Tobulumas retai kada minimas ir tada, kai kalbama apie kokybės kriterijus, discipliną, etiką, estetiką, skonį ar kultūrą. Tai tiesiog ne tas žodis. Perdėm patetiškas, gerokai susikompromitavęs. It apleistas pastatas ar griuvėsiai, kurių egzistencija kaskart iš naujo įrodo savo prasmingumą, nes atkreipia dėmesį į patį savo egzistavimo faktą, o ne reikšmę. Keista, bet kartais devalvavusios sąvokos pasirodo esančios vartotinos neiginio pavidalu. Neretai ‒ gana pozityvia to neiginio reikšme. Lyg rožė, kurios negali paliesti, ar tiesa, kurios negali įvardinti.
Kino stovykla šią vasarą paliko dvilypį ar netgi savaip išvirkščią įspūdį. Klausimas, ar tai, kas vyko kino salėje, buvo labiau kinematografiška už tai, kas liko anapus jos, atrodo vienodai rimtas ir beprasmiškas. Nereikia abejoti tik dėl to, kad tasai kinematografiškumas buvo svarbi stovyklos rengėjų sumanymo dalis. Ar sumanymo būta režisūrinio, rimtai klausti verta tiek, kiek ir abejoti tokios klausimo formuluotės beprasmiškumu. Ūmai pakilęs vėjas, vienodai gaudęs tiek aukštose kino salės palubėse, tiek palapinių prieangiuose, atsako į šį klausimą taip pat, kaip saulės spindulių draperijos tyvuliuojančiose ežero bangose. Visus post scriptum palikim periferiniam kanonui.
