Intymumo paieškos: FEMEN aktyvistės Oksanos Šačko kova su blogiu

Šiuo tekstu toliau tęsiamas straipsnių ciklas, kurio pradžia – 2014 m. gruodžio mėn. publikuotas „Apleistumo zona. Kiek tavyje gulago?“ ir kuriame toliau analizuojama, kaip klostosi gyvenimas po tiesioginio santykio su siaubingu blogiu.

Lig šiol čia buvo analizuojamos su XX a. katastrofomis – Antruoju pasauliniu karu, nacizmu, Holokaustu, stalinizmu – susijusių asmenų istorijos. Šis tekstas bus išimtis – jis skirtas šių metų liepos 23 d. nusižudžiusiai grupės FEMEN narei Oksanai Šačko.

Kapitalistinis darbo pasidalijimas ir kapitalistiniai nuosavybės santykiai nulėmė ypatingą, Karlo Marxo gerai aprašytą susvetimėjimą tarp žmonių. Dvidešimto amžiaus totalitariniai režimai formavosi iš dalies kaip atsakas į šį susvetimėjimą ir kaip bandymas jį įveikti, tačiau sukūrė kitokį, mažiau žinomą ir sunkiau suprantamą susvetimėjimą.

Anne-Marie Roviello, interpretuodama Hannos Arendt totalitarizmo teoriją, teigia, kad totalitarizmo smurtas pasireiškia ne vien kaip fizinė žmones naikinanti jėga, bet ir kaip netiesioginė prievarta – kaip spontaniškus emocinius ryšius ardanti ir intymaus santykio galimybę griaunanti jėga. Totalios kontrolės, stebėjimo ir sekimo sąlygomis, niekada nežinodamas, kas iš tiesų yra savas ir kas svetimas, asmuo išmoksta pats save cenzūruoti – slopinti, represuoti savo paties intymiausias spontaniškas reakcijas, slėpti jas – tiek nuo kitų, tiek nuo savęs, – kol tampa susvetimėjęs, nesuprantamas ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiam.

Peteris Tuka savo tyrimuose rašo apie religines vizijas, domėjimąsi nežemiškos kilmės reiškiniais ir ypatingo, artimo santykio su Dievu paieškas kaip simptomą, kaip nerimo išraišką, kaip reakciją į tai, kas vadinama susvetimėjimu, – kai tikras intymumas realiame pasaulyje neįmanomas, kai žmogus negali pasiekti nuoširdaus, spontaniško santykio su kitu žmogumi, tada jis projektuoja savo lūkesčius kitur ir bando pasiekti tokį ryšį su kitomis, nežemiškomis, jėgomis. Čia jis tikisi pasiekti tai, ko reali, žemiška tikrovė negali jam suteikti, – visišką pasitikėjimą, atsivėrimą ir besąlygišką jo, kaip asmens, priėmimą.

*

Šiame kontekste yra iškalbinga Oksanos Šačko, vienos iš nuogais protestais pagarsėjusios sekstremizmo grupės FEMEN narių, istorija. Pradėkime nuo to, kad šių metų liepos 23 d. Oksana Šačko buvo rasta savo bute Paryžiaus priemiestyje negyva. Pirminiais duomenimis, ji nusižudė.

Oksana gimė 1987 m. Ukrainoje, nuo 8 metų studijavo religinę ikonografiją, o būdama dešimties jau tapė religines freskas bažnyčiose, vėliau nusprendė tapti vienuole, kurį laiką gyveno vienuolyne, tik vėliau, tėvų įkalbėta, atsisakė šio sprendimo. Oksana ilgai analizavo savo santykį su religija, nusivylė ja ir galiausiai, kaip atsakymą, atrado ateizmą.

Metusi ikonų tapymą, Oksana tapo aktyvia jauna komuniste ir ketino užsiimti Lenino statulų restauravimu. Vėliau jos gyvenime įvyko dar vienas posūkis – ji tapo feministe ir su bendramintėmis įkūrė FEMEN, radikalaus feminizmo grupę, protestavusią prieš seksizmą, patriarchiją, homofobiją, diktatūrą ir religines institucijas.

Dievas ir toliau liko viena centrinių figūrų grupės FEMEN veikloje – 2010 m. FEMEN simboliškai nusikryžiavo prieš Šv. Sofijos soborą Kijeve, 2012 m. protestuodamos nupjovė Kijevo centre stovėjusį medinį kryžių, 2017 m. viena iš FEMEN merginų savo kūnu atkūrė nukryžiavimo sceną ant Vladimiro Krikštytojo monumento Kijeve.

FEMEN narės savo protesto akcijomis sukeldavo didžiulę priešiškumo ir represyvių veiksmų bangą ir, galima sakyti, daugiau ar mažiau sąmoningai rizikuodavo savo gyvybe. Pvz., 2011 m., po protesto akcijos, išjuokiančios Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką, Oksana Šačko ir dar dvi grupės narės buvo pagrobtos saugumo tarnybų. Rašoma, kad merginos buvo verčiamos apsinuoginti ir šokti striptizą, pagrobėjai apliejo jas benzinu ir grasino padegti. Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui lankantis Ukrainoje, Oksana Šačko buvo dar kartą pagrobta neįvardintų asmenų – teigiama, jog ji buvo taip smarkiai sumušta, kad jai teko gydytis ligoninėje.

Oksana Šačko

Smurto formas analizuojantys tyrėjai vartoja terminą suicide by cop – tai reiškia, kad mirties trokštantis asmuo pats nedrįsta pakelti prieš save rankos, todėl savo veiksmais išprovokuoja policininką, kad jį nušautų. 2015 m. pavasarį kino festivalyje, kur buvo pristatomas filmas „Je suis Femen“, žurnalistė (-as) Oksanai uždavė klausimą: „Ar turėtume rizikuoti savo gyvybe tam, kad padėtume kitiems?“ Oksanos atsakymas į šį klausimą buvo iškalbingas: „Aš renkuosi gyvenimą, žinoma, aš nesu savižudiškai nusiteikusi.“

2013 m. Oksana, gavusi politinį prieglobstį, apsigyveno Prancūzijoje. 2014 m. pasitraukė iš FEMEN ir vėl grįžo prie ikonų tapymo. Šįkart ji naudojo tradicinę tapybos techniką, tačiau suteikdama ikonoms kitokias prasmes – pvz., jos darbuose vaizduojama Mergelė Marija su burka, duodanti krūtį Kūdikėliui Jėzui, girtaujantys angelai su cigaretėmis rankose, sėdintys prie stalelio su atkimštu buteliu, nuo kryžiaus nukeliamam Jėzui atliekamas oralinis seksas ir kt.

Kaip minėta, liepos 23 d. Oksana savo bute Paryžiaus priemiestyje užbaigė gyvenimą savižudybe. Likus keletui dienų iki liepos 23-iosios, Oksana savo „Instagram“ paskyroje įkėlė nuotrauką su užrašu „You all fake“ („Jūs visi netikri“). Kai kuriuose šaltiniuose skelbiama, kad toks pat raštelis rastas jos kambaryje (ar jos dienoraštyje) savižudybės vietoje, kai kas traktuoja tai kaip jos priešmirtinį atsisveikinimo laišką.

Draugų ir artimųjų teigimu, Oksanos gyvenimas Paryžiuje, bent jau išoriškai, buvo sėkmingas – studijos Beaux Arts mokykloje, parodos, dirbtuvės, filmai, Paryžiaus bohema. Jos aplinkos žmonės mano, kad liepos 23 d. įvykusios tragedijos priežastis buvo neatitikimas tarp viešojo, matomo, ir privataus, nematomo, jos gyvenimo. Apolonija Breil portalui inopressa.ru teigė, kad „žmonės nepajėgė suvokti to, ką ji (Oksana Šačko) perėjo“. Kita Oksanos bičiulė, Marija Silčenko, interviu, duotame portalui svoboda.org, teigia, kad „vaikščioti po parodas, bendrauti su galerijų savininkais bei lankytojais, dėtis tuo, kas nesi, – tai ją ir pribaigė. Jai visa tai atrodė nereikšminga, paviršutiniška – žmonės nuolat dedasi tuo, kas nėra, – Oksana norėjo būti sąžininga ir gyventi autentiškai.“

Panašią tragediją knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ yra aprašęs Milanas Kundera. Čia dvi moterys, Sabina ir Tereza, Sovietams okupavus Prahą, renkasi savo kelius ir savo likimus – Tereza renkasi grįžti pas vyrą, į tėvynę, į Prahą, kur kenčia politinį persekiojimą ir totalitarinio gyvenimo beprasmybę, Sabina išvyksta į Vakarus, kur kamuojasi dėl neperžengiamo ir neįveikiamo susvetimėjimo, gyvenimo suprekinimo, kai bet kokia veikla vertinama ne prasmės, o kultūrinio, socialinio ar intelektualinio kapitalo matu.

Terezos gyvenimo tragizmą iliustruoja purvini barai, žemos kvalifikacijos darbai ir politinio susidorojimo galimybė, o Sabinos gyvenimo tragizmą iliustruoja santykiai su atsitiktiniais mylimaisiais, beprasmiškos užstalės kalbos, kuriomis tiesiog siekiama kažkam įsiteikti ar kažką pažeminti, o viską apvainikuoja kairiųjų intelektualų protesto žygis prieš įvykius Kambodžoje – aktoriai ir intelektualai varžosi dėl geresnės vietos prieš kamerą, Holivudo žvaigždė apsiverkia, kai iš pirmųjų eilių ją išstumia įžūli lingvistikos profesorė, o operatorius užfiksuoja jos ašarotą veidą, kuris vėliau visuomenei bus pateikiamas kaip dramatiškas protesto momentas, kaip jautrios humanistės ašaros dėl vargstančių Kambodžos vaikų.

Šiandien Oksanos Šačko gyvenimas ir mirtis atviri visiems vėjams ir visokioms interpretacijoms. Man Oksana viename asmenyje įkūnija abi Kunderos herojes – ir Terezą, ir Sabiną. Oksanos gyvenimas – nesibaigiantis maištas prieš suvaržančias, primestines normas, troškimas gyventi autentiškai ir intensyviai, išsivaduoti iš apsimetinėjimų, iš didžiųjų politinių melų, lydimų politinio persekiojimo bei represijų, iš klampių ir gličių kasdienių melų, smulkių pataikavimų, nykių užstalių, lydimų pagiežingų žvilgsnių ir sarkastiškų pastabų.

Hannah Arendt, raportuodama apie Eichmanno teismus Jeruzalėje, liudijo blogio banalumą – blogis ne visada yra demoniškas, blogis yra kasdieniškas ir banalus, pasireiškiantis nuobodaus, instrukcijas vykdančio vidutinio amžiaus vyro pavidalu. Aleksandras Solženicynas „Pirmajame rate“ liudijo teroro banalumą – jokios dramatiškos kovos, jokio herojiško pasipriešinimo, tik žmonės juodais kostiumais paskambina į duris, vairuotojas, malonaus veido vyrukas, prisidega cigaretę, girgždėdami užsitrenkia vartai… Oksana Šačko savo mirtimi paliudijo tiesos banalumą – tiesa nebūtinai yra skandalinga, ekscentriška arba sukrečianti, tiesa yra tyli ir banali, kaip trumpas raštelis „You all fake“ ir kaip mirtis.

Šis priešmirtinis Oksanos pareiškimas, kaip ir tragiška jos žūtis, – priešingai nei bėgiojimai po aikštes nuogomis krūtimis, – nešokiravo stebėtojų visuomenės, neprikaustė pasaulio žiniasklaidos dėmesio, neįkvėpė nesibaigiančių intelektualių diskusijų, konferencijų ir seminarų. Nes laidotuvės, kaip sakė Remarque’as, nėra tokios jau ir erotiškos.

Tačiau „You all fake“ – pats revoliucingiausias Oksanos manifestas, patvirtintas ne Eros, bet Thanatos, kitais žodžiais tariant – patvirtintas ne papais, o krauju.

Visas Oksanos gyvenimas atrodo kaip keistas, trauminis santykis su Dievu – kaip maištaujančio paauglio santykis su emociškai neprieinamu tėvu: noras įsiteikti savo meile, noras maištauti, noras būti pastebėtam ir suprastam ir, galiausiai, noras būti tokiam pačiam kaip ir jis. Oksanos politinis aktyvizmas atrodo tarsi troškimas replikuoti Kristaus kančią – per susinaikinimą, skausmą, kančią ir mirtį atpirkti pasaulio blogį ir padaryti žmones laisvus.

Paradoksaliu būdu jos mirtis, kuri liko beveik nematoma ir nepastebėta, teigia jaudinančią mintį, atperkančią ir išlaisvinančią tiesą: jei žudytis nėra prasmės, tada belieka tik viena – gyventi.