Poezijos vertimai
2007 m. išleidęs antrąją poezijos knygą britas Luke’as Kennardas (g. 1981) tapo jauniausiu poetu, kada nors patekusiu tarp finalininkų laimėti prestižinį apdovanojimą konkurse „The Forward Prizes for Poetry“, 2014 m. pateko į „Kitos kartos poetų“ sąrašą, sudaromą Poezijos knygų draugijos. Gimęs Kingstone ir augęs Lutone, Kennardas apsigynė daktaro disertaciją Ekseterio universitete ir pradėjo dėstyti kūrybinį rašymą Birmingamo universitete. Žinomas kaip savitas, šmaikštus, ekstravagantiškas ir provokatyvus žanrų ribas laužantis rašytojas, jau išleidęs devynias grožines knygas.
Žudikas
Pasiimu žudiką kavos.
„Įsitikink, kad neužmuši savo kavos!“
Pajuokauju. Jam patinka mano juokai.
Vėliau lenta vožiu jam per veidą:
Tam, kad nustotų mėgautis savimi –
Tai neatsiejama reabilitacijos dalis.
Iš jo burnos tarsi iš čiaupo srovena kraujas.
Jis mėgsta mano analogijas. „Sveikas, Žudike! –
Šūkteliu. – Ar pastaruoju metu ką nors užmušei?“
Žudikui patinka žaisti badmintoną.
Kai jis pralošia, sakau: „Čia tau už tai, kad esi žudikas.“
Kai jis laimi, tariu:
„Spėju, buvai gana geros formos
Žudydamas visus tuos žmones.“
Nesiruošiu leisti žudikui pamiršti, kad jis žudikas.
Kai šoku su žudiku, leidžiu jam vesti,
Mat jis labiau įgudęs šokėjas –
„Tik būk atsargus ir nenužudyk manęs!“ – erzinu.
Kalėjimas stūkso horizonte it didi peleninė –
Kai keliaujame, leidžiu jam sėdėti prie lango.
„Ei, žudike, ar norėtumei sumuštinio? – paklausiu. –
Ar verčiau ką nors nužudytumei?“
Žudikas kemša sumuštinį su kumpiu ir sūriu.
„Praneša, kad snigs“, – perduodu jam.
Autorius
1967-aisiais Kainas nužudė autorių.
Tai buvo katastrofa kiekvienam.
Dabar kalba yra kalėjimas,
tikras bendravimas nebeįmanomas,
mūsų giliausi troškimai žlugo amžiams.
Esame musės, išsitrėškiančios į užvertą langą
šalia atdaro lango.
Kaino žymė laikoma kažkuo pasibjaurėtinu
tam tikru laiku tam tikroj kultūroj dėl tam tikros priežasties.
Tegyvuoja ribas laužantys žodžių žaismai,
ilgiausi neaiškūs tekstai, visi „kita vertus“.
Didžiausios mūsų pastangos suredaguojamos į tylą.
Turiu galvoje biblinę tylą; knygos plonyčiais puslapiais užvertimo garsą.
Riešutų fabrikas
Negliaudyti riešutai užlieja skrudinimo taką.
Lyg minia ekstazės pagautų nuplikusių vyrų, šokančių.
Tiesiu rankas link skrudinimo tako ir juos iškeliu.
Paleisti riešutai krinta man ant galvos.
Įsidedu riešutą tarp dantų.
Skonis lyg pieštuko grafito.
Metu blogą riešutą į geležinį lovelį.
Loveliui prisipildžius jo turinys keliauja į krosnį.
Geri riešutai pasveriami, padalijami
Ir uždaromi folijos maišeliuose – bet aš tame nedalyvauju.
Galime valgyti tiek riešutų, kiek norime.
Mums visiems taip bloga nuo jų, kad kartais pravirkstame.
Penktadienio rytais paliekame fabriką, šokame,
Lyg negliaudyti riešutai, plūstantys į skrudinimo taką.
www.poetryinternationalweb.net,
Vertė Saulius Vasiliauskas
