Neries (Vilniaus) sonetų pavainikis

 

 

I

Ant pilko lengvo rūko kamuolių,
Pakilusių nuo upės taip nedrąsiai,
Aš mintimis nei pataluos guliu –
Minkštesnio guolio šįryt nesurasiu.

Prošal tebeteka vanduo Neries,
Prošal šunėkas šlubas nurisnoja,
Jo nosies mano kvapas nepalies,
Tik aš žvilgsniu paliesiu raišą koją.

O ten – virš rūko – stūkso kaminai,
Ir troleibusų sielos žaižaruoja,
Žaizdre rausvos žaros žaliuos garai…

Ir pats sau ištariu: „Ar nemanai,
Kad nebereikia jau seniai herojų?“ –
Pasivaidens, kad viskas bus gerai.

II

Pasivaidens, kad viskas bus gerai –
Akimirką, nes rūkas išsisklaido,
Kartu išnyksta ir nakties kerai,
Išryškindami tamsų upės veidą.

Nerie, tu man brangi nuo ketverių,
Kuomet pravėriau tavo slaptą skląstį,
Tik šiandien aš drąsos tiek neturiu,
Kad pasimokyčiau kaip reikiant skęsti.

O ten – virš upės – skraido aitvarai –
Lyg Jėzaus veidas, pabučiuotas Judo,
Čia, paupy – trys bronziniai diedai

Į troleibusą spokso atvirai,
Ir tik vanduo, tik troleibusas juda…
O visa kita – sąmonės nuodai.

 

 

III

O visa kita – sąmonės nuodai!
Įnorinę žudyti net ir viltį –
Nebesutikti ateities, o tai
Tarytum žibalo ugnin įpilti,

Kai noras vienas: laiką sustabdyt –
Dabar ir čia būties lengvybėj kristi,
Senos Neries žalsvoj prasmegt aky
Ir patikėt, kad rąstas virs į krislą. 

Ramiai lytėjama šakom karklų,
Už tilto upė ima sūkuriuoti,
Už vingio – vėlei vingis bebėgąs…

Blyškus vaiduoklis plaukia be irklų
Ant seno klevo lapo, su kuriuo tu
Vaikystėj supažindinai knygas.

IV

Vaikystėj supažindinai knygas
Taip pat su savo kiemo pramuštgalviais –
Keliaudamos iš rankų į rankas
Jos kiemo fauną stichiškai užvaldė.

Senamiesčio tarpuvarčių vėsa
Nuo gatvės smarvės ir šutros gaivino
Ir rodės ateitis – nors ne visa,
Ir traukės praeitis kaip ta kaimynė,

Kurią kapuos lydėjome visi –
Kas tądien šalia gluosnio susirinko,
Mirtis tada atrodė įdomi

Tarytumei juoda tamsa rūsy.
Bet kitądien, po rytmečio audringo,
Gyvenimas jau dvelkė medumi.

 

V

Gyvenimas jau dvelkė medumi 
Net tiems, kurie itin bijojo bičių,
Gi tie, kurie nebuvo savimi,
Tie… neišvengė upėn kryčio.

Kartu su saule plaukė vakaruos
Savižudžiai, girtuokliai, niekadėjai.
Juos sužvejoję karstuos uždaruos
Anapilin gyvieji išlydėjo.

O kas – gyvybė? Žiedlapis trapus.
O kas – mirtis? Tai – tik pakilęs vėjas.
Ir nieko amžino čionais nėra.

Naktis. Diena. Dalinasi perpus,
Ką turime ir ką tėvai turėjo:
Sidabro nieką aukso ketera.

 

VI

Sidabro nieką aukso ketera
Nerim atplukdė protėvių dievybės.
Tų sielininkų jau seniai nėra.
Dabar čia tvarkosi šuva atklydęs.

Pridygo gelžbetoninių stabų –
Bergždžių bybių, nutaikytų į dangų.
Vagystės ir griovimai – be tabu:
Sunku pripildyt tuščią šunies skrandį.

O upė vinguriuoja kaip seniau –
Gal kiek nusekusi, bet gyvybinga!
Liūdėti man jos vandenys neleis.

Aš visuomet tikėjau ir teigiau:
Dvasia didi šio miesto dar nedingo,
Tik bastosi nežinomais keliais.

 

 

VII

Tik bastosi nežinomais keliais
Kaip Mykolas, medžiojantis Šėtoną,
Prekiaujantį ne Rojaus obuoliais,
Bet pragaištim ir metalu geltonu.

Neris aprišo kaspinu žaliu
Šį miestą tartum dovaną mūs ainiams,
Ką jiems paliksime – nuspėt galiu,
Bet negaliu nuspėti, ar pateisins

Nuplikusias kalvas, chaosą šį,
Kurį vertelgos progresu vadina,
Šunies prabangią irštvą, jo valdas.

Dabar tai – it kokie namai vieši…
O juk čia buvo sostas Gedimino!
Nerie, nunešk tolyn mintis blogas.

VIII

Nerie, nunešk tolyn mintis blogas!
Praskaidrink protą, širdį nuraminki,
Juk tu gyva, net laikas bebėgąs
Tavęs nesugebėjo numarinti.

Neries vanduo srovena, ratiluos
Paskęsta žvilgsnis ir lėtai iškyla…
Žuvies sidabras mirksnį suboluos
Ir vėl dvasia patirs pilnatvę tylią.

Yra vilties, kad palikimas mūs –
Ne vien godumo žudančio grimasos,
Kol plaka nors viena širdis tyra.

Ir štai – pakrantėj stoviu vėl ramus,
Ir kyla supratimas, nors nedrąsiai,
Kad upė ši mums Motina yra.

 

IX

 

Kad upė ši mums Motina yra,
Kad vandenų jos esam pagimdyti,
Kad žemės mums kitos tikrai nėra,
Kad čia privalome išsaugot Vytį…

Mieliau išvysime saviškį lauk,
Parduosim mamą, bet už gerą kainą!
Užuojautos, brolau, geriau nelauk,
Nes Abeliai privalo kęst nuo Kainų.

Ramybė – trumpalaikė. Gi kančia
Ilgiau užtrukti niekad nesibodi.
Bet viskas upės tėkmėje pražūva.

Tu šiandien susimąstęs stovi čia,
O jau rytoj gali nepasirodyt,
Gyvybė – lašas ant mirties liežuvio.

 

X

Gyvybė – lašas ant mirties liežuvio.
Akimirka – ir dingsta nebūty.
Ir… vėl būty iš nebūties pasrūva
Tarytum upės vandenys šilti,

Kai saulė vasaros sušildo tai,
Kas nuo žiemos tebekentė nuo šalčio.
Neris atgyja. Kiek tik užmatai –
Gyvybės lašas pildo upę sparčiai.

Žiū: šapalai būreliais pakrašty
Išsirikiavę tyko grobio lengvo.
Aš sustingstu: bijau išgąsdint juos.

Oi, ne kasdien tokie orai karšti
Garais maitina šitą melsvą dangų,
Kurį jau greit vaivorykštė apjuos.

 

 

XI

Kurį jau greit vaivorykštė apjuos,
Juk niekad nevėlu pažvelgt į dangų.
Kai žaibas blykstels, skliautas sudejuos,
Primindamas ir tau tą veidą brangų,

Kurį išsaugojo vanduo Neries,
Kuomet kartu spoksojote į srovę,
Brolau, tu veltui su lemtim deries,
Jos nebėra! Yra… kita tikrovė.

Yra kančia ir skausmas – gyvas dar
Esi kol kas ir dar gali mylėti,
Kad ir šią upę. Upė – nuostabi!

Gyvenimas prasideda dabar!
Dabar, kada gali sau leist iš lėto
Vaisius darbų saldžiausius nuskabyt.

 

 

XII

Vaisius darbų saldžiausius nuskabyt
Norėtų dažnas kuo greičiau, nelaukiant,
Kol derlius pagausės, bet – ateity…
Juk „dabartis – svarbiausia“! Upė plaukia,

O vingis jos – ironiškas šypsnys,
Be abejo, žmonių tuštybei skirtas.
Tik retas šitą šypsnį pamatys,
Retesnis dar supras. Gal tik prieš mirtį.

Nerie, myliu tave be priežasties,
Myliu be atsako, man jo nereikia!
Ir džiaugiasi randuotoji širdis.

Nurimsta siela. Gi vanduo Neries
Tešniokščia kiek garsiau už tąjį laiką,
Kurį gyvenimas dar suardys.

 

XIII

Kurį gyvenimas dar suardys,
Kaip prastą mezginį išardo baba,
Kaip dvasią piktą išveja gaidys,
Ryte pragydęs. Kas Nery atrado

Ne vien tik ramų žavesį tėkmės,
Bet ir stiprybę kraštui šiam išlikti,
Tas niekad kito krašto nenorės
Ir leis šaknis prie upės. Priešas piktas

Tik laikinai triumfatorium pabus,
Nei užtvanka bjauri srovės sargyboj.
Neries nesustabdysi! Ji – gyva.

Užmigęs gėris širdyse pabus,
Nes tik tiesa ligotą sielą gydo,
Ir pasibaigs „kodėl“, „kažin“, „neva“.

XIV

Ir pasibaigs „kodėl“, „kažin“, „neva“,
Ir prasidės, kas tikra ir kas gera.
Ir sužibės briliantais sietuva,
Ir nieko nereikės lydėt į karą.

Neris pro Vilnių nuvingiuos Kaunan,
Kad santakoj ją Nemunas priglaustų,
Jinai prapuls ten su visam – aiman!
Užtat… praskaidrins upių tėvą blausų.

Neradęs sau poros tu neliūdėk,
Ko gero ieškai ten, kur nieks neranda?
(Vis viena nėr už Nerį gražesnių.)

Pakaks vienatvėje liūdnai lindėt,
Širdis užgis – ir kartą šį – be rando.
Ieškoki ne žmonos, ieškok žmon(i)ų!

 

XV

Tai pasakyki, Vilniau, kaip čia gaunas?
Mielesnis visada man buvo Kaunas!