Karštuma-šaltuma

Pakumpusi senukė eina, bara šitą vasarą ir Dzievulį, aktyviai mojuoja diriguoja savo bloznom rankutėm ir laiko stipriai savo taktą, melodeklamuoja kažką niurnėdama panosėj, kuria savo mantras – mur mur, mar mar, dar dar, bar bar – ir mina savo taką, muša savo taktą su savo muzika ir vis kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, užleidai tokį karštumą, kad net dusas ima – nėr kuom kvėpuot, o žolukės ir gėlukės kokios – užtroškį ir nudegį – pažiūrėk ir pasigailėk, o paukštukai taigi balukių neranda, ba nėra ir va – tik plunksnukės tų paukštukų guli, ba skruzdės su kitais vabalukais jau iš jų atsigėrė, gal dar ir vanagucis kokis…

Tai ką dartės pasakysi, Dzievuli?.. Gal jau gana, pagailėk tu savo sukurtos žemelės jir savo vaikelių, kad tik nenusbaigtų šventa gyvastis mūsų žemelėj ir nepavirstų viskas juodom pieskom…

Bet vos tik kiek atšalo oras ir vėl pakumpusi senukė eina, mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja rankelėm ir vis bara Dzievulį, ir kartoja savo poterius-mantras…

Nu jir kam tu, Dzievuli, taip greitai mus atšaldei, kad net drebas ima – nėr kaulam oro anei šilumos, tik diegliai ir tas nesbaigiantis maudulys strėnose, sąnariuose…

Gal jau gana, pasigailėk tu savo žmonelių an šito svieto, katrie tavo žemelę purena drabnom rankelėm ir kasdien kartoja tavo vardą…

O bažnyčios stovi kaip įkaltos ir nekruta, nekruta visai. Ar jos girdi ką, ar negirdi?..

Tik jų varpai naktį atsikabina ir dangun nuskrieja pas Dzievulį. O jis cinksina sau, groja varpais, žaidžia spindulukais, su žvaigždukėm šoka pagal tos senukės muziką ir taktą, ale paryčiui, dar gerokai prieš gaidžius, varpai tie vėlei sukrenta sugrįžta atgalios ir pasikabina bokštų celėse, lyg niekur nieko čia nebuvo neįvyko…

O pakumpusi senukė vėlei mina savo taką, kala taktą, mojuoja diriguoja tom bloznom savo rankelėm, murmuliuoja panosėj savo poterius-mantras ir vis bara bara tą Dzievulį – nu jir kam, nu jir kam tu, Dzievuli, nu jir kam tu šitep…