„Gustoniai“ Gustoniuose
Šalia mūsų, prie rugių lauko išsitiesusios kompanijos, prisėdęs vietinis Gustonių kaimo gyventojas pasakoja apie Mūšos upės aukas. Skendimo arba jam priešingas – kvėpavimo motyvas čia pat rimuojasi su renginio meniu: priešais, prie puodų, zuja moterys, katiluose kunkuliuoja skirtingų įdarų virtiniai – su varške, bulvėmis ir smulkintais plaučiais.
Viršuje sklando dronas ir gandras, į jų regos lauką patenka ir ryškiaspalviais dažais nutaškyta Ruonės skulptūra, Juozo Laivio pristatyta kaip vietinis meras (visi gauna paragauti po gabalėlį kaitroje pabrinkusio sūrio, ištraukto iš po šio viršininko papilvės), ir palapinė, kurioje prieš valandėlę skambėjusį Šv. Kristupo medinių pučiamųjų kvintetą su Ligeti jau pakeitė vietinių akordeonų duetas su kliuksinčios statinaitės solo. Ji, tiksliau – jis, statinės turinys, šiose Pasvalio rajono platumose vadinamas moliu, turbūt turės šiek tiek įtakos tolesnei vakaro keramikai, kurios degimas vyksta jau dabar: „Vyrai, jūs nepykit, bet aš jums pasakysiu… Nu, ****, kokie gražūs tie Mūšos skardžiai. Aš taip, būna, žiūriu, žiūriu, nu ir taip gražu, taip gražu, ****…“
Visą veiksmą ir jį iš viršaus stebinčiuosius – paukštį ir skraidantį mechanizmą – su plačiakampe kamera ir pūkuota, visus pokalbius nuklausančia, landžia gerve fiksuoja kino ir garso operatoriai: į aplinką mimikriškai įsiterpę šnipai. Po metų ar kitų Darius Žiūra paruoš filmą apie savo filmo „Gustoniai“ žiūrėjimą, kuris čia, upės pakrantėje, dviem dienoms vietinius ir atvykėlius subūrė dėl kolektyvinio išgyvenimo. Prie festivalio iniciatoriaus ir videoprojekto autoriaus natūraliai nesirašo apibūdinamasis daiktavardis – toks kaip „menininkas“, „antropologas“ ar „sociologas“: šiame kontekste visos veiklos ir statuso regalijos išsilydo po viena saule, tą liepos 28 dieną taip stipriai pajusta visa savo cikliška, pagrindine „Gustonių“ epo kuratorės galia.
Kęstučio Pleitos nuotrauka
„Gustoniai“ pradėti filmuoti 2001 m., kas trejus metus aplankant savo vaikystės kaimo gyventojus ir prašant skirti šiek tiek laiko pastovėti priešais kamerą. Vienas šalia kito išrikiuoti šeši TV ekranai chronologine seka transliuoja 18 metų laikotarpį. Ekranai liudija ir technologijų raidą – kas trejus metus peršokantis TV langelis manifestuoja vis kokybiškesnę raišką, skaitmeninę evoliuciją (mano regos juslė patyrė subjektyviai asociatyvų – VHS–„iPhone“ – šuolį). Tušti paskutiniai ekranai ar ekranas reiškia žmogaus persikėlimą į amžinąjį gyvenimą arba emigraciją. Nemažai veidų pasirodo tik paskutiniuose ekranuose – taip pristatomi naujakuriai. Statiško kadro fone gyvai veikia ir tuometinės, filmavimo akimirką apsireiškusios meteorologinės sąlygos: močiutės veido raukšlių raizgalynę permuša vidurdienio šviesa, berniuko plaukais žliaugia lietus. Garso nėra, tad visas dėmesys susifokusuoja į veikėjo portretą. Idėja labai paprasta ir labai girdėta. Apie laiko tėkmę ir jos poveikį kūnui sukurta daug dainų, kurios garsiausiai skamba giminių susibūrimuose, minint apvalias sukaktis. Bet viena yra dainuoti apie „šerkšnu padabintus“ smilkinius arba „vaikus-gimtuosius lizdus palikusius paukščius“, kas kita – realiai patirti gyvenimo tėkmės liudijimą iš gandro perspektyvos (jis, skirtingai nei dronas, turi labiau „zoom in“, t. y. varlinėjimo aplink žmogaus namus, privilegiją). Ypač kai į vizualią Žiūros dokumentaciją savo emocijomis, komentarais ir reakcijomis įsitraukia žiūrovai – vietiniai gyventojai, „Gustonių“ sagos veikėjai.
Šalia manęs sėdintis gustonietis tampa privačiu vedliu po šio epo siužetą (ausiai pritrūko laiko, kad deramai perprastų rečiau girdimą aukštaitišką šnektą – bandau nevykusiai stilizuoti ir retransliuoti į galvą įsirašiusį turinį): „Čia ta, gražuola, Kristutia, o čia, va, labai labai gera moterėla – visada paskuolin’ pynigą, o šitas – gal važiavot, panelė, su anuo taksi, Pasvaly įsitaisįs… Ojėzauvajėzau, čia tas… kur nusipirkįs naujai… Čia, va, va, manosios buvįs vyras.“ Prie gidavimo prisideda ir pasakotojo gyvenimo draugė. Pagiriu moters basutes, nes jos tikrai gražios – gandras apsiriktų, pamanęs, jog tai maistingos gyvatės. Iš Norvegijos – dukra parvežė. Pokalbis sinchronizuojasi su transliacija – mažos mergaitės veidas paskutiniame ekrane išauga į trisdešimtmetės nuotakos, pasirūpinusios šventine motinos avalyne, portretą. Pirmoje eilėje sėdintis komentatorius ilgalaikio molio vartojimo paveiktomis balso stygomis perrėkia šurmulį. Mano suolo kaimynai įkyriajam naratoriui, jeigu nieko nepainioju – Kurmiui, siunčia drausminamuosius signalus, grūmoja kumščiais. Kiek toliau, iš kairės nuo manęs sėdintysis filmą žiūri atsisukęs nugara ir į vieną intensyvų kokteilį plaka visas jam žinomas dainas – nuo apie pašvilpavimą iš Suvalkijos lygumų, rusiškų romansų iki nelabai švankių apdainavimų apie visa, kas randama po sijonu. Mano privati gidė staiga atsistojusi iškelia rankas į viršų ir garsiai su penkiasdešimtmečiu pasveikina savo buvusią suolo draugę, kurios veido išklotinė ką tik nusidriekė per ekranus. Solenizantė į fanfaras reaguoja rūstokai, nesidžiaugė ji ir asmeniniu bendramokslės pakštelėjimu į žandą, įvykusiu kiek ankstėliau. Jubiliatė su ją lydinčiais svečiais netrukus pasišalina ir vėliau po mėnulio užtemimo danguje pasrūva fejerverkų kaskados. Mane vis vaišingiau į molį norintis įklampinti vedlys kelis kartus pratrūksta – bandau teirautis, kas nutikę jo tik pirmuosiuose ekranuose rodomai dukrai ir, atėjus kitam graudulio spazmui, ką Olandijoj veikiąs jo šešerius metus nematytas sūnus…
Dieną, liepos karščio ir virtinių garų nukamuoti, užuovėjos ieškojome Mūšoje ir kai tapo kiek gaiviau, sekdami rugių lauko linija pasiekėme vietines kapinaites. Akį patraukė grakščios formos antkapis su jaunos moters portretu. Egzotiška pavardė su dviem „t“ viduryje, 26 gyvenimo metai. Ant kapą juosiančio apvado – pritvirtinta metalinė dėžutė. Ją atidaręs randi mirusią bitę ir prie grandinėlės prisegtą šepetėlį.
Kokia šios keistosios skrynelės funkcija, coliukiškosios šluotelės logika? Man tai panašaus kalibro mįslė kaip „Gustonių“ patyrimas po Gustonių dangumi, o ne sterilioje galerinėje erdvėje. Noriu pasakyti – mįslė ne kaip atsakymo reikalaujantis proto iššūkis, o kaip nuostabą sukeliantis reiškinys, persmelkiantis savo savaimingumu.
