„Google“, Irano poezija ir ledo ritulininko romanas
Yuval Noah Harari. Homo deus: glausta rytojaus istorija. Iš anglų k. vertė Tadas Juras. V.: Kitos knygos, 2018. 391 p.
Vertimas ne iš hebrajų, bet iš anglų kalbos. Juk ši knyga prieš trejus metus (2015) pasirodė hebrajiškai. Vertėjas Tadas Juras sulietuvino, „suvilnino“, „suonutino“ tekstą. Skaitome: „kai pasibaigus darbo dienai tūkstančiai automobilių lėtai slenka Vilniaus gatvėmis“ (p. 103) arba „…kiti pasirinks Darbo partiją, dar kiti Valstiečių ir žaliųjų sąjungą…“ (p. 256); „Na, ir kai Onutė prabunda ryte jausdamasi truputį peršalus“ (p. 297). Tikriausiai Harari nerašė apie Vilniaus gatvėmis judančius automobilius, Darbo partiją ir sloguojančią Onutę.
Glausta rytojaus istorija – oksimoronas? Sakydami, kokia bus ateitis, žodžiais ją įvardindami, kartu ir kuriame ateitį? Ar Harari užsiima tokia ateities kūryba? Panašiai kaip su horoskopais. Ryte išgirstame ar skaitome dienos prognozes, vėliau nutikusius įvykius kaip tik ir perinterpretuojame pagal horoskopus? Ir, kaip rašo Harari, kokia prasmė ką nors prognozuoti, jeigu tos prognozės nieko negali pakeisti? (p. 56)
Ką gi Harari siekia pakeisti šioje knygoje? Veiksmažodis „pakeisti“ ir jo vediniai itin svarbūs. Anot Harari, automobiliai pakeitė arklius, nes geriau atitiko keletą sistemai reikalingų užduočių. Labai tikėtina, kad taksi vairuotojai taip pat sulauks arklių galo. Uždraudę žmonėms vairuoti ne tik taksi, bet ir kitas transporto priemones ir suteikę kompiuteriniams algoritmams eismo monopolį, visas transporto priemones, Harari siūlymu, galėtume sujungti į vientisą tinklą ir taip labai sumažinti autoavarijų skaičių. Gražiai skamba, retas ims ginčytis dėl mažesnio avarijų skaičiaus. Taip pat ir dėl Harari vilionių „pataisyti mirtinus genus, tiesiog perrašyti kodą, pavojingą geną pakeičiant palankiu jo variantu“ (p. 54).
Šiame tekste aptinkamos sąvokos (pakeisti, pataisyti, perrašyti ir kt.) perša klausimą dėl vartojamo žodyno. Žmogaus psichiką aiškiname taip, tarsi ji būtų duomenis apdorojantis kompiuteris, tokia Harari pozicija. Perkonstruoti – išimti, įdėti, pakeisti, ištrinti, įrašyti, perkrauti, pasiūlyti atnaujintą žmogaus versiją – „Google“ korporacijos idėjos. Surasime ištisas pastraipas, liaupsinančias „Google“ savivaldžius automobilius, ir ne tik juos, daug ir kitų Harari skelbiamų ir garsinamų projektų, kuriuos mėgina įgyvendinti „Google“.
Antai „leisdami „Google“ skaityti mūsų elektroninius laiškus ir sekti mūsų veiklą sudarytume šiai kompanijai sąlygas apie besitvenkiančias epidemijas mus perspėti anksčiau, nei tai padarytų tradicinės sveikatos apsaugos tarnybos“ (p. 297). „Google“ tai galėtų padaryti. „Google“ galėtų padaryti dar geriau… „Google“ galėtų dar daugiau. „Ji tikrai pažins jus daug geriau, nei jūs pažinsite save“ (p. 299). „Google“ neapkvailins. „Google“ išties atmins kiekvieną mūsų žengtą žingsnį ir kiekvieną paspaustą ranką.
Dėmesio verta stilistinė Harari priemonė – šokinėjimas nuo pirmojo prie antrojo asmens: „mes galėtume“, „mes sudarytume“, „mes turėsime“, „mes privalėsime“ ir pan. virsta „neturėtum tuščiai eikvoti laiko filosofijai, meditavimui ar psichoanalizei, verčiau sistemingai rinktum biometrinius duomenis ir leistum algoritmams juos išanalizuoti ir pasakyti tau, kas esi ir ką turėtum daryti“ (p. 294). Kaip pranašauja Harari, „algoritmai sugebės už mus priimti tokius protingus sprendimus, kad neklausyti jų patarimo taps beprotyste“ (p. 297). Atsiradus sistemai, kuri pažįsta mane geriau, būtų visiškai kvaila visą valdžią palikti pasakojančiojo „aš“ rankose.
Vadinasi, kad „galėtume naudotis tokiomis širdingomis konsultacijomis, viso labo turime atsisakyti idėjos, kad žmonės yra individai ir kad kiekvienas žmogus turi laisvą valią nuspręsti, kas jam gerai, kas gražu ir kas jam – gyvenimo prasmė“ (p. 301). Būtent tai „moksliškai“ (surasime 213 nuorodų ir išnašų) grindžia Harari. Nėra jokių mokslinių įrodymų, kad žmogus turėtų sielą, ir šiuo atžvilgiu žmogus niekuo nesiskiria nuo žiurkės, šuns, delfino ar šimpanzės (p. 119). Šiandien didžiausią grėsmę pasaulio tvarkai ir įstatymams, pasak Harari, kelia būtent tie, kas vis dar tiki Dievą ir tuo, kad Jis turi visa apimančius planus (p. 202). Ir šiaip žmonės nori geresnės atminties, aukštesnio nei vidutinis intelekto ir pirmarūšio seksualinio pajėgumo (p. 309). Kol tikėsime, rašo Harari, kad žmogiškoji valia ir žmogaus potyriai yra aukščiausias prasmės ir valdžios šaltinis, niekaip negalėsime tokių technologijų panaudoti. Negalėsime atnaujinti Homo sapiens arba pakeisti jo naujesne Homo deus versija. Kai kurias knygas verta skaityti vien dėl to, kad mes patys labiau suprastume ir išsiaiškintume, ką manome vienu ar kitu klausimu. „Homo deus: glausta rytojaus istorija“ – kaip tik tokia.
Ali Abdollahi. Sielos smailė lanke. Eilėraščiai. Sudarė ir iš persų k. vertė Austėja Merkevičiūtė. V.: Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga, 2017. 115 p.
Pirmasis Irano poezijos vertimas į lietuvių kalbą. Šešiasdešimt trys eilėraščiai iš penkių Ali Abdollahi rinkinių ir neskelbto rankraščio – nuo 1977 iki 2015 metų. Be skyrybos ženklų, kelios eilutės. Iki dešimties žodžių, tiesa, yra ir ilgesnių eilėraščių, tačiau labiausiai dėmesį traukia būtent trumpieji. Persiškieji haiku:
savo žirgo nerišk
prie jų medžio
pagamintas Kinijoj
Vargu ar Abdollahi poezijai tinka statistika, taip pat ir svarstymai apie veiksmažodžių persvarą prieš būdvardžius ar kitas kalbos dalis. Kinų miniatiūra turėjo milžiniškos įtakos persiškajai. Toks mažas piešinėlis, puošiantis viduramžių knygas. Kas nors sumažintas ar smulkus. Ypač įdomus sumažintas Abdollahi pasaulis iki žmogaus, iki „aš“. Džiugu, kad to „aš“ Irano poeto eilėraščiuose ne per daugiausia. Vaizdas iki ar be žmogaus?
pradžioje buvo liūdesys
paskui Adomas
niūniuoja vėjai iki Adomo
žaizda iki Adomo
buvo senutėlė knyga
dainuoja nukirsti medžiai
paplūdimiai iki žmogaus kužda ką
Ne tik paplūdimiai iki žmogaus kužda, bet ir dilgėlės, kapinės, durys, vienakojis stalas, dvi vienatvės, žaliame narvelyje narkomano parduoti atneštos banguotosios papūgėlės, skerdykla prie namų vartų. Dar nuolatos čirškia skėriai ir žvirbliai, dar kruša ne laiku, obelų žieduose. Kuždesiai virsta eilėraščiais-klausimais:
žvirblis yra žvirblis
sakai
traukinys yra traukinys
o jei žvirblis
užsnūs ant bėgių
ar traukinys bus tas pats traukinys
žvirblis tas pats žvirblis
Klaustukas kaip skiriamasis ženklas dedamas klausimui pažymėti. Grafiškai klaustukas primena lanką, tiksliau, puslankį ar viršutinę šaudymo lanko dalį. Juk ir rinkinio pavadinimas – „Sielos smailė lanke“. Aštrumas ir linkis, kaip dera tai, kas apvalu (linkis) ir aštru (smailė)? Siela lanke ar aštrus sielos lankas? Šiame rinkinyje yra ne tik vaivorykštės. Mašinų strėlė iš plento templės vaduojasi horizonto link (p. 56). Smailė ir lankas – nuolatinis pulsavimas tarp apvalaus ir aštraus, išlanka ar vingis iš vieno į kitą. Tai, kas apvalu (šalmas), gali ne tik aštriai įlinkti, bet ir keisti savo funkciją:
Šalmai
Ir snieguotą dieną
kaunas kareiviai
žudo ir žūsta patys
o šalmai jų
taip tikę
saugot kareivių svajoms
tirpsmo vandens pilni
žvirbliams
Nesinori į lankas nutarškėti. Reikėtų suskubti, nes pirmojo lietuviško poezijos vertimo iš persų kalbos tiražas tik 400 egzempliorių. Skaitant šiuos eilėraščius pasmailėja ausys.
François-Henri Désérable. Toks ponas Piekielnis. Romanas. Iš prancūzų k. vertė Dainius Gintalas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2018. 272 p.
Autorius ir pasakotojas laukia traukinio Vilniuje, slampinėja po miestą ir atsitiktinai aptinka lentelę su užrašu, bylojančiu, kad šiame name tais ir tais metais gyveno prancūzų rašytojas Romainas Gary. François-Henri Désérable’is prisimena septintąjį „Aušros pažado“, mėgstamo ir brangaus romano, skyrių, kuriame minimas toks ponas Piekielnis. Kuklusis Romano Kacevo kaimynas prašo, jei tik šis taps žinomas ir garsus, kaip karštai pranašavo būsimojo rašytojo mama, paminėti jo vardą didžiųjų ir galingųjų akivaizdoje. Gary, kaip sužinome iš „Aušros pažado“, tesėjo duotą žodį ir Anglijos karalienei, J. F. Kennedy bei Charles’iui de Gaulle’iui pasakė, kad „Vilniuje, Didžiosios Pohuliankos gatvės 16-ajame name, gyveno toks ponas Piekielnis“. Mūsų pasakotojas nusprendžia ką nors sužinoti apie šį paslaptingą poną Piekielnį. Ar jis iš tiesų egzistavo? Tyrimo rezultatai ne itin džiuginantys, kita vertus, Désérable’is atskleidžia Lietuvos Jeruzalėje gyvenusių žydų tragediją.
Daugiausia dėmesio skiriama daugialypei mėgstamo rašytojo Gary veiklai, dalyvavimui Pasipriešinimo judėjime, diplomatinei tarnybai, literatūrai ir kinui, jo meilės istorijoms, Goncourt’ų premijoms. Ir kartu Désérable’is savo būvį „maišo“ su Gary gyvenimu, ypač pabrėžia mamos reiklumą ir panašumą į nenugalimą Minos Kacevos valią.
Désérable’is skaitytojui pateikia grakščios fantazijos romaną, kuriame skleidžiasi kūrybinė vaizduotė, žavus tonas ir išdykęs humoras. Tikros ar pramanytos Gary biografijos detalės – simpatiškos. Kaip antai rašytojo priėmimas Baltuosiuose rūmuose. „Ir sumanyk gi tu man pasiūlyti Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentui cigarą, kai jis pats tokius cigarus uždraudė įvežti į šalį? Tarsi koks ambasados prie Šventojo Sosto darbuotojas, pagalvojo jis, pakviestas sekmadienį po vakarinių pamaldų į Apaštalų rūmus, apsvaigęs nuo Kristaus kraujo ir įaistrintas Mikelandželo nuogybių, besibaigiant vakarienei Šventajam Tėvui būtų pasiūlęs kekšės paslaugas“ (p. 192). Rašo ir džiaugiasi, juokiasi, daugina žodžių grožį skaitymo malonumui. Talentingo autoriaus humoras ir ironija nevirsta karikatūra ar sarkazmu. Keičiantis registrams, autorius gali būti rimtesnis, ypač kai artėjama prie karo temos ar Vilniaus žydų bendruomenės likimo.
„Toks ponas Piekielnis“ – ledo ritulininko, apsisprendusio tapti rašytoju, duoklė literatūrai. Aštuoniolikos metų atradęs ir perskaitęs Albert’o Coheno „Viešpaties gražuolę“ ir „penkias dienas paniręs į gryną egzaltaciją“, jis nuolat skaitė „Aušros pažadą“ ir nuo tol ėmė gyventi supamas knygų. Romanui būdinga crescendo raiška: klausimas apie tiesos ir pramano santykį bei rašytojo vaidmenį literatūroje pamažu ima stiprėti ir labiausiai išryškėja trečioje dalyje.
Désérable’iui būtų galima papriekaištauti, kad per mamas bando save lyginti su Gary, toks gestas atrodo pretenzingai. „Būtent rašydamas šią knygą supratau, kodėl „Pažadas“ […] mane taip stipriai sužavėjo: mano mama buvo iš tos pačios, Minos, dinastijos, jai reikėjo, kad jos sūnaus galva būtų apjuosta laurų vainiko, kad savo ruožtu ir ji pati pagaliau galėtų juo pasipuošti. Tačiau Romanas ėmėsi rašyti dėl savo motinos, o aš tapau rašytoju sykiu ir dėl jos, ir prieš jos valią: dėl to, kas šiandien mane žavi, įkvepia ir suteikia man vietą gyvenime, turiu būti dėkingas būtent jai“ (p. 247).
Taigi, Désérable’is pradeda nuo, atrodytų, menkos problemos, nuo Gary romane minimos personažo pavardės ir per puikias, įvairias, kartais net komiškas digresijas skaitytoją veda link netikėtos tikrovės ir pramano santykio atomazgos.
