Gardamiškės Martos Žemaitaitienės prisiminimai

 

1974 m. gruodžio 6 d. į magnetofono juostą įrašiau savo Mamytės Martos Žemaitaitienės (Gocentaitės, 1907–1981) prisiminimus. Juos, nieko nekeisdamas, tik sudėjęs skyrybos ženklus bei laužtiniuose skliaustuose įrašęs papildymus, ir pateikiu. Mamytė gimė ir visą gyvenimą pragyveno Gardamo miestelyje (Šilutės r. žemaitiškoje dalyje). Ten, Paprūsėje, šalia buvusio Klaipėdos krašto, šalia žemaičių katalikų, gyveno ir nemaža lietuvininkų bendruomenė, kuri buvo evangelikų liuteronų tikėjimo ir išlaikiusi lietuvininkų tarmės žodžius, sakinių struktūrą, perimtą iš vokiečių kalbos, pavyzdžiui, vietininko linksnis rašomas su raide į, minkštai tariamas vietovardis Liaučiai (Laučiai) ir kita.

Apie Tėvelių ir jų tėvų šeimas bei artimuosius jau trumpai rašiau str. „Paprūsės lietuvininkų vestuvinė nuotrauka“ („Šiaurės Atėnai“, 2010.I.15). Dalis mano iš Mamytės užrašytos tautosakos išspausdinta str. „Gardamo tikėjimai, burtai ir prietarai“ („Šiaurės Atėnai“, 2011.IV.1).

 

 

Papasakosiu apie savo gyvenimą nuo mažens, kaip aš augau. Aš neaugau taip, kaip jūs, kad mokėtės. O aš jau buvau kokių šešių septynių metų, kai gavau ganyti žąsis. Nusivariau į daubą, ten, kur prie sietuvos. Ir žąsys taip subrisdavo į upę – pradėdavo plaukti tolyn, tai išsigąsdavau, galvodavau, kad jau jos paplauks. Bėgdavau į kalną namo sakyti mamai (ne, kad nuskęs, to nebijojau), bet galvojau, kad nuplauks jos. „Mama! – sakydavau. – Žąsys jau važiuoja tolyn!“ Ir mama sakydavo: „Nebijok! Tos žąsys atgal sugrįš.“

Ir dar vieną kartą žąsis ganėme su Timpos Berta [Endrulyte – bevaikių Bendikų, vėliau Timpų augintine], ir šalia mūsų dirvos buvo Budriko iš Kukuiliškės pieva. Ten pjovė su talka, su svetimais žmonėmis. Atnešė pietus – kruopų košę su bulvėm tarkuotom, spirgų. Bet jie iš karto dar nėjo valgyti – padėjo tą košę. Mes šokinėjom, mudvi su Berta. Iš pradžių ir nematėm, kaip tos žąsys nuėjo. Tuos spirgus vis ėmė, o joms nepatiko ir vis pametė ant žolės. Ir nepamatėm. Ir paskiau pamatė Budrikas, – kad vijos mudvi. Mudvi tada baimę turėjom. Jau tiesiai į kalną nebėgom, pasisukom į Gocento daubą, o paskiau toks status kalnas buvo. Kai įbėgom, vėl atbėgom ties mūs’ ta dirva, kur žąsys buvo. Timpų Berta biškį mokėjo rusiškai, kai prie jų tie batininkai, kur vadindavos kaip milicija, stovėdavo anksčiau, jau žinojo. Sakė: „Поцелуй ты мне в жоб!“ Raudonu sijonuku apsivilkusi buvo. Budrikas sako: „Ką jūs!“ Ir vėl iš naujo…

Ir tuomet parbėgom namo. Ir mudvi nėjom, ir mama gavo eiti parvaryti žąsis.

Na, jau tas žąsis ganiau…

Paskiau po poros metų buvau jau biškį didesnė, tai tuomet vėl turėdavau kiaules ganyti. Buvo bendra ganykla prie tvarto. O taip nenorėsi ganyti! Ypač šventą dieną. Didžiosios seserys nenorėdavo tų kiaulių šerti, tuojau išleis ir paganys. Tų kiaulių buvo daug, gal devynios ar dar daugiau buvo. Ir ganysi… Jau kiaulės buvo įpratusios, už tvarto buvo tokia žalia žolė, čia ėsdavo. Tas kiaules ganysi, ganysi, paskiau suvarysi į tvartą. Jau ir ne taip sunkiai buvo.

O paskiau dar po poros metų gaudavau ganyti karves. Ir tas karves ne tik savo reikėjo ganyti, ir dar priimdavo kaimynų. Užmokėdavo kažkiek. Piningus tėvai paimdavo. Kartais rytmetį išsivarysi karves. Tai kurių žmonių bus tos karvės, išneš duonos su grietine aptepę (sviesto mažai būdavo, karvės mažai pieno duodavo – ganyklos’ ėsti nieko nebuvo). Tai tuomet grietinės tirštos užteps tokį abraką (duoną taip atpjaus nuo pusės kepalo, taip plonai pradės, o paskui į storumą išeidavo) arba porą kiaušinių išvirdavo priešpiečiams.

Ganysi karves, paskiau jau eisi ant pusryčių. Ir kad aš turėdavau tiek daug karvių prisiėmusi, manęs niekas nenorėdavo paleisti. Vienas su kitu pasikeisdavo, kur turėdavo vieną dvi karves. Ir ten reikėdavo ganyti, ne čia, prie namų, o Kukuiliškėje, ten bus kokie pora kilometrų.

Ir rytmetį reikėdavo anksti kelti, dar saulė nebus tekėjusi. „Jau, – sakys, – kelk! Reikia karves varyti. Kelk, paskiau galėsi par pytį atsigulti, kad’ parvarysi.“

Būdavo karšta, karvės gyliuodavo, ir per pietus varydavome namo į tvartus. O kai parvarysi, nebnorėsi eiti miegoti, taip ir būsi.

Dar mano ta pusseserė ganė, Marta Gocentikė. Ne, ganė tas pusbrolis Jonas, o ta Marta kartais kitą rytmetį jį pakeisdavo, duodavo jam pamiegoti. Tai jam būdavo gerai, jis pamiegodavo. O man? Tai ir tai seseriai Katrei (Austynienei). Tai ją žadindavo, o ji nekeldavo, vėl užmigdavo atgal. Ir vėl mama įėjusi vieną kartą žadins. Jau galvą pakels, kaip išeis – vėl atguls. Žadys kelis kartus, paskiau jau negali vėlai varyti karves (ir svetimų suimta) ir vėl mane žadindavo. O aš jau buvau pripratusi. Kai sakydavo, tai iš karto ir keldavau. Paskiau jau nieks ir nebegalvojo kitaip.

Taip ganysi, ten bus lis, bus kojos sutrūkinėjusios, tokios skaudžios. Vakare vėl reiks parvaryti, vėl ten per tą Kukuiliškės kaimą. Toliau, kaip kaimas pasibaigia, sėjimai – siauru tokiu kaip keliu pravaryti būrį karvių, kad neitų į javus. Tie kukuiliškūčiai eidavo, kitas pradėm su šuniu – kad įleisi, kad su šuniu užpjudydavo. Ir karvės jau taip buvo pripratusios, jau bėgdavo, į javus nesisukdavo.

Paskiau vėl, kai buvau keturiolikos metų, mano vyriausia sesuo [Anė Juškienė] apsiženijo. Tai išėjau pas ją tarnauti jau už tarnaitę. Jau keturiolika metų, o tiek tos jėgos tėra. O jo [Juškaus] buvo trylika [h]ektarų žemės, ten rugių daug buvo pasėta. Vis tuos rugius reikėdavo rišti. O taip nugarą skaudėdavo! O taip toks vaiks, toks prots! Galvodavau, kaip išeisiu prie dirvos galo, atsigulsiu aukštinakla, išsitiesiu ir neskaudės. Pagulėsiu, kaip vėl pasilenksiu, vėl tas pats skausmas. Ir dar ne tik jų reikėdavo surišti! Ir dar apsiimdavo tokio miesčionio, žmogaus vieno iš miesto buvo pasėta šalia jų lauko. Ir ten koks [h]ektaras tų rugių. O tie rugiai tų miesčionių būdavo su trąšais pasėti, į mėšlus, tokie sunki rišti – ir tuos gavau surišti.

Jis gavo piningus, o man nė ant saldainių nedavė nieko, taip negražiai pasielgė.

Ten buvau keturis metus, reikėdavo vaikus žiūrėti ir dirbti visus darbus.

O po to išėjau į Klaipėdos kraštą tarnauti. Ir vėl pataikiau prie tokios. Našlė tokia gyvena ir sūnai buvo. Jau tarnaitės prie jų nepabūdavo. Per metus jos išeidavo po septynias. Kiek ateidavo, pabūdavo ir išeidavo. Aš niekur nebuvau buvusi. Mane jau iš namų įbaugino, kad jau išeisi tarnauti, pamatysi ir parbėgsi tuojau. Sakydavo brolis Martynas į duris bar bar bar.

– Kas čia?

– Aš!

Na, ir nenorėjau bėgti taip. Kitas dalykas, galvojau, gal kitur dar sunkiau.

Bet ten kaimynuose šeštadienio vakarą bernai ir tarnaitės, tos, kaip vadinasi, mergos, gatvėmis vaikščiodavo, dainuodavo. O pas juos reikėdavo… Naktį rugius veždavo beveik per naktį arba kiemą nušluoti, ką jau dienoj nebuvo kada, tik jau naktį. Tai kuomet išeisi dainuoti? Viską reikėjo dirbti. Ir aš išbuvau ten du metus iš eilės. Tuomet kaimynai stebėjosi, dar mokytojas (mokykla čia pat buvo, arti). Atėjo mokytojas antrą metą, kai vėl buvau po Kalėdų. Metai baigdavosi ant Kalėdų, dvidešimt penktą gruodžio. Atėjo mokytojas, dar vokiškai sakė: „Ir vėl ta pati tarnaitė?!“ Jau stebuklingai atrodė, kad dar antrą metą pasilikau. Na, ir man algos davė – beveik gavau kaip dvi, tada jau viską apdirbdavome. Ir ta šeimininkė į pievas važiuodavo geriau pati. Sakydavo, namuose yra daug darbo. Aš palikdavau namo, o ji su tais sūnais išvažiuodavo. O aš ir duoną iškepdavau, ir kambarius aptvarkysiu, bet taip sekiodavo, ar nepaimsiu ką, kai visur vaikščioju.

Vieną kartą, kai išvažiavo, ėmiau kambarius tvarkyti. Žiūriu – po stalu piningai nukritę. Man nė į galvą tas nebuvo tuo metu, kad gal taip padėjo. Paėmiau tuos piningus, padėjau ant stalo ir viską sutvarkiau. Nei ten ką sakiau, kad ten radau, ant to man mislis neparėjo.

Paskiau taip buvo. Ir nenorėjo išleisti, ir tretį metą norėjo, kad būčiau. Būčiau ir pasilikusi – man davė šešis šimtus litų ir dar lapės kalnėrį ant palieto dovanų. Bet sesuo kai ženijosi… Ir reikėjo eiti namo. Tiesa, aš pasakysiu, kad tarnavau ten Didšiliuose pas tokią Būskienę. Ir karves melžti buvo eiti kokį kilometrą, per tokį smėlyną tas kelias buvo, toks smėlynas. Keturios karvės būdavo, dar pora telyčių. O tą pieną reikėdavo su naščiais parnešti. Ir karšta būdavo, kol pareisi, tą pieną kol parneši – už tai ji ir nenorėdavo namo pasilikti. Tų kiaulių būriai ir dar tas karves girdyti.

Dar metams nepasibaigus, kai mano sesuo [Marė Kondrotienė] ženijosi, atvažiavo tėvas su mama. Sako: „Marta, duok iš algos 100 litų. Mes norim ten pirkti skarą didelę, ką ten dar, reik piningų, o paskiau atiduosim.“ Ir dar giesmių knygas turėjau naujas įžegnojimo, kaip prie komunijos ėjau. Ir tas atidaviau. Sakė, tau nupirksim. Taip įdaviau. Nei tų piningų begavau, nei tų knygų nieks nepirko. Ir dar nors būtų leidę tarnauti – liepė būti namo. Kada paprašydavau, tai mama pradėdavo pykti, nervintis, taip nieko nebgalėsi sakyti.

Paskiau brolis ženijos, reikėjo į vestuves eiti, norėjau naują suknią nusipirkti. Tai sakiau: „Man duok iš tų piningų, kur aš įdaviau.“ Ir nedavė. Ant jų ir pykti negali, nes tokie laikai buvo. Piningų mažai buvo, šeima didelė buvo, taip nebuvo iš ko ir piningo padaryti.

Paskiau brolis man nupirko suknią – aš jam išskalbdavau. Jis buvo Augustas. Tas brolis Tauragėj gyveno. Jis meistru dirbo, Švėkšnoj statė namus. Tai aš jam, kaip namo buvau, viską apskalbdavau. Baltinius, viską suprosydavau, tai man už tai ir nupirko.

Ir tada pasakiau: „Kad neturit piningų, tai leiskit mane tarnauti vėl iš naujo eiti.“

Mano sesuo Katrė (Austynienė, kur mirė), tai ji neklausydavo, ji išeidavo ir negrįždavo į namus. Ir nei piningų neduodavo. Aš sakau – ant tėvų pykti negali, tokie laikai buvo, kad nebuvo iš ko grąžinti tų piningų. Ir paskiau brolis [Martynas] jau gyvenime gyveno, tėvai buvo ant išimtinės, dar brolis Albertas mokėsi.

Kai norėdavo paršiukus pirkti, vėl atvažiuodavo, sakydavo: „Duok, Marta, piningų mums, norim paršiukus nusipirkti. Paskiau, kai paaugs bekonai, vieną parduosim, atiduosim tau ir vėl nusipirksim, o tą papjausime.“ O kai paaugdavo, tai vėl sakys, vieną papjausi, tai mažai bus. Albertas mokosi, jam reikia duoti, ir papjaudavo abudu. Vėl paršiukus pirkti, ir vėl skolindavau. Taip buvau įskolinusi jau apie penkis šimtus litų, įdavusi.

Po Būskienės pabuvau kelis metus namo, vėl išėjau tarnauti. Tai nuėjau į Jonaičius prie Svarienės tarnauti. Bet ten jau pasibaisėjau, pabuvau kelias dienas ir išėjau. Karvių laukas pilnas ir tų karvių melžti, tų kiaulių šerti daugybę. O bernas ir tarnaitė turi visus darbus atlikti, o vaikai ėjo į mokyklą. Iš ten paėjau.

Paskiau vėl iš ten, kai paėjau, tai atvažiuodavo šeimininkai samdyti į turgų. Trečiadieniais būdavo Naumiesty turgus, tai ten atvažiuodavo ir samdydavo. Ir vėl pasisamdžiau prie tos Svarienės brolio Storostos. Visai nežinojau, kad jis yra brolis. Į Rumšus parsisamdžiau. Paskiau ten man būnant ir atvažiavo ta Svarienė. Aš žiūriu, kad ta pati yra. Bet nieko jau, kaži, ar ji jau mane [atpažino], nieko man nesakė. Ir brolis sakė – kas gal’ ten prie jos trivoti. Tai ten prie to Storostos išbuvau metus. Ten penki vaikai buvo, ir valgis blogs ten buvo. O darbų – tai vis pataikiau prie tokių, ar čia ėjau, ar čia ėjau vis. 

O Katrė, mano sesuo, buvo į Liaučius prie Laukaičio, tai tokią gerą vietą turėjo, valgis geriausias. Ir buvo bernas ir tarnaitė, ir dar duktė, sūnus, visi dirbdavo, ir taip pat šeimininkai buvo. Na, o čia, prie Storostos, darbų buvo daug, bet buvau jau įpratus dirbti ten, pas Būskienę. Tik valgis blogs buvo, tokie prasiskolinę buvo, daug skolų turėjo, neturėjo iš ko.

Bet taip, kur buvau, kaimynams visados patikdavo, sakydavo: „O ta yra gera tarnaitė!“ Ar vežimą krausiu… Jau sako – aš ant pirmos šakės kaip priėmiau, mačiau, kad moka krauti. Vežimus nukraudavau – kaip skrynias parveždavo iš tų pievų už Rusnės. Tokios pievos būdavo ten, iš tiek toli parvažiuodavo visą kelią, geriausiai vežimas sukrautas.

Po to Storostos nuėjau tarnauti į Liaučius prie Reikerto. Ten tai jau gera vieta buvo tikrai, valgis geras. Ir darbų jau… Bet kas ir samdė, tai ir darbo davė, bet kai buvai gerai pavalgęs. Ir kai norėdavau į namus parvažiuoti, turėjau dviratį nusipirkus. Dviračiai tada buvo brangūs, už savo dviratį buvau mokėjusi tris šimtus trisdešimt litų, bet taip būdavo ir po du šimtus keturiasdešimt litų tokie dviračiai. Bet jie ir laikė, stiprūs buvo.

Liaučių kapinėse aš tas eglaites nesodinau, bet ten buvo, kai aš tarnavau, tik čiut naujai pasodintos. Dvejos kapinės Liaučių buvo. O dabar kada ėjau, jau kokios eglės užaugusios, visai neatpažinti! Tai ten tarnavau du metus.

Ir liepos mėnesio pabaigoje, kai jau rugius ten pjovėme, nupjovėme. Ir paskiau tėvas susirgo, tai tuomet reikėjo vėl eiti namo. Tai atvažiavo broliai Albertas ir Jonas. Albertas dar buvo studentas, o Jonas jau dirbo – advokatas buvo. Tai atvažiavo ir ėjo iš karto pas mano seserį Katrę, pas Laukaitį, kad eitų namo. Sako, tėvas serga ir rugiai nepjauti, ir viskas byra, ir nėra kam rišti ir kam dirbti. Ji atsakė, kad man nerūpi nei tie jūsų darbai, nei aš eisiu.

Paskiau atėjo prie manęs. Man vis taip tekdavo, kažkaip nenorėdavau atsisakyti. Nors iš tos vietos nebūčiau norėjusi eiti šalin, buvo labai gera vieta. O kai taip labai reikalinga, tai ir parėjau. Tai paskiau namo parėjus daug darbų buvo. Ne tik tuos rugius surišau. Albertas, Jonas pjovė, o aš su Gocento Barbora abidvi rišom. O paskiau rudenį ir dirvas ariau, ir rugius sėjau, ekėjau. Man prie to gaspadoriaus būtų labai gerai buvus.

Čia dar iš tarpo buvo. Dar tarnavau į Katyčius, čia Versmininkai vadinosi, prie Poškos. Tai ten ir buvo gera vieta, gers valgis buvo, darbų tai jau taip visur užteko. Bet vieta taip prie maisto, prie ko gera buvo. Išbuvau metus. Metams baigiantis jie pardavė ūkį, išėjo kitur. Tai kaimynai įprašė vėl, kad būtinai nueičiau prie tokio Girulio kaimynystėje. Ten ir labai gera buvo tarnauti, geri žmonės buvo, ir valgis geras, ir su darbu ne taip dikšiom buvo. Reikėjo dirbti, bet ne naktimis, o tik dienomis.

O iš ten tai parėjau iš viso į namus. Ten pas Pošką viena merga buvau. Buvo dar ten ir duktė viena. Bet duktė ta nieko nedirbo, po kambarius vaikščiodavo. Nei karvių melždavo, nei kiaulių šėrė. O prie Girulio buvo (jie savo vaikų neturėjo), turėjo augintinius – savo sesers sūnų ir dukterį. Tai tas turėjo dirbti, o ta podukra, kad aš nuėjau, kaip tik apsiženijo su Kiaupa į Meterkviečius (dabar ta Kiaupienė mirė). Tai aš palikau viena, bet ten tai labai geri žmonės buvo. Kai dirbdavo, tai dirbdavo dieną, o kai vakaras būdavo, tai jau nedirbdavo, ir maistas geras.

Nuo ten tai parėjau į namus, kai tėvas sirgo. Paskiau tėvas ir mirė. Bet kol tėvas sirgo, viską reikėjo dirbti: ir pjauti, ir arti, ir sėti, paskiau ir apsiženijom jau tuomet. Kai apsiženijom, po dviejų savaičių tėvas mirė. Tuomet jau vyras buvo, nebebuvo taip sunkiai – nebreikėjo nei arti, nei kitų vyriškų darbų bedirbti.

Susipažinome taip mudu. Na, jis [Endrius Žemaitaitis] buvo pažįstamas ir taip, anksčiau jis buvo iš Rimženčių, netoli, kokie keturi penki kilometrai. O paskiau, kai aš tarnavau Liaučiuose, o jis tarnavo Meterkviečiuose, kaimai kaimynystėje. O paskiau buvo kapinių šventė į Vainutą. Tai aš važiavau su dviračiu, ir jis buvo. Ir tą dieną norėjo mane [Anė] Timpienė [buvusi Bendikienė], kur antrapusėj kelio gyveno, savo giminaitį pripiršti, tokį Andrašą. Jau pripiršti, parodyti jam labai norėjo. O Endrius sau pasipainiojo, ir nieko nelaukę, kaip tos pamaldos pasibaigė, pram ant dviračių ir pavažiavom. Ir to kavalieriaus nebeparodė, ir pradėjom susipažinti, taip ir apsiženijom. Gerai sugyvenom ir dabar tebesugyvenam.

O kaip apsiženijau ir lengvybės nebuvo. Vaikai maži, visi darbai. Dar tuomet vyrą pašaukė į apmokymą – ten pabuvo ar tris mėnesius ir sugrįžo. Tai dar nieko tuos kelis mėnesius. O paskiau jau Rūta buvo ar dviejų metukų, o Marta išvis mažytė, o Tėvelį pašaukė vėl, kai tie lenkai… Reikėjo lenkus mušti lauk ar 1939 metais, kai vokiečiai kariavo su lenkais, o lietuviams reikėjo eiti į karą apginti savo kraštą.

Tėvelis kaip išėjo, skruostas buvo jau ištinęs, galvojom, kad dantis skauda. Iš ten jis pateko į ligoninę. Matai, buvo peršalęs – kūlius dirbo. O jam buvo čia – ne dantis skaudėjo, o buvo toks nervų uždegimas, toks augūnis augo žande. Ir baisiai tokia mirtina liga buvo. Sakė, tavo laimė, kad patekai čia. Ten [pateko] į Šiaulių ligoninę, gulėjo ir ten išbuvo. Išėjo, rods, rugsėjo mėnesį, o grįžo ar gruodžio mėnesį. O gal ir rugpjūčio mėnesio pabaigoje išėjo, į tą ligoninę atgulė. O vaikai maži, visi darbai. Tai naktį, kai vaikai miegos, tai tuomet eisiu rugius sėti. Šiaip maži vaikai, kur juos paliksi? Viena maža ir antra maža. Dar suartas paliko dirvas, naktimis rugius įsėjau.

O kai reikėjo linus kreikti, kad atsibūtų drabužiams, kai reikia vyti. Nusivežiau linus, išsiverčiau krūvelėmis, o Martikė buvo maža. Jau kai paeinu, kai manęs nebmato, ir vėl verkia. O vėjas pučia, jau negali vaiko nei kur dėti. O mama su Elze buvo namo, jos būt galėjusios geriausiai padaboti, bet ir nedabojo.

O paskiau, kai buvo atsiklonėję linai, tuomet vėl susirinkau. O vežti tai jau naktį vežiau, kai vaikai mygta. Ir dar parvažiavau tuo keliuku… Kaip norėjau į vieškelį sukti, per staigiai pasukau, dar nuverčiau. Žinai, kai vienas krauni, – nei priveržtas, nei nieko. Dar nuvirto kiti linai, vėl iš naujo krauti. Jau kiek to vargo buvo!

Paskui jau reikia mašinuoti [kulti javus]. Vėl kaip čia reikia ir žmonių susižiūrėti dar. Dabar nuvažiuoji, nusiperki mėsos, ko ir gerai. O tada tokia mada buvo: reikėjo mėsos – pasipjovei. Savo pjauti nenorėjau, nuvažiavau į turgų, nusipirkau avį. Bet dabar pjauti reikia, vėl nenoriu. Trečiadienį nusipirkau, o žydas buvo Leiba. O jis ketvirtadienį važiuos į Švėkšną ir pas mus užsuks. O jis greit nulupdavo. Ir aš galvojau, kad jis ir papjaus. Pasiprašiau jį turguj būdama, kai avį nusipirkau. Dabar Leiba užbėgo, kaip važiavo. Sakau: „Čia ta avė yra.“ O Leiba sako: „Niu, pjauk!“ Aš niekados nepjovus, o čia dabar – pjauk. Sako: „Skubyk, man reikia į turgų, į Švėkšną!“ Galvojau, dar bėgsiu prie Timpos, ale, sakau, kol tas Timpa ateis… Paskui pati paėmiau, papjoviau tą avį. Nulupti tai jis greit nulupo.

 

Dar keli Mamytės pasakojimai
(1961.II.10 ir 1961.II.13)

 

Vėl kartą prieš kokius dešimt metų [1950 m.] vienos moters sesuo L. ėjo į klėtelę, kur buvo duonkepis pečius, kad įsidėtų į prosą šaltų anglių. Ir kaip nusigando, kad pelenuose rado negyvą užkastą ėriuką. Matyt, kažkas buvo raganavęs.

 

Ūkelio kėlimas

 

Kai yra užkibusi gerklė ir negalima prakalbėti, tai sakydavo, kad ūkelis nukrito. Pažiūrės mama: „Oje, jau ūkelis nukritęs, pradėm pabalęs. Kuo greičiau eikit pas Traknienę, o ūkelis nupus.“ Taip nenorėdavome eiti, bet nenorėsi juk likti invalidu. Ir eisi, ką padarysi. Traknienė nusiplaudavo rankas, kurių šiaip neplaudavo, padės lėkštę su vandeniu šiltu ir ims su šlapiais pirštais pamuilintais braukyti aukštyn ir žemyn bei iš kairės į dešinę ir atgal. Paskui pirštu pakabindavo medaus, blogiausiu atveju, taukų ar sviesto, ir gerklėje paspaus į vieną pusę, kad net trakštelėdavo, paskui tą patį, tik iš naujo pakabinusi, paspaus antrą pusę. Tada lūpomis apkabins viršunosį ir smarkiai patrauks, pačiulps. Ant galo aprišdavo kaklą su vilnoniu, šiltu drabužiu ir lieps nebėgti. Bet mes kad pasileisdavome nuo kalniuko džiaugdamiesi, kad jau pakėlė ūkelį.

Kasparo motina gydydavo kitaip. Ji žinojo pakaušyje tam tikrus plaukus, kuriuos apsisuks apie pirštą ir smarkiai patrauks. Taip ir pakels ūkelį. Tas ūkelis tikriausiai buvo angina.

Gardame gyveno keturios Nausėdų šeimos. Kad lengviau būtų atskirti, tai turėjo pravardes. Ta minėta „daktarė“ Traknienė gydė kiaulikis į kaklą, eji pri vaikų, buvo bobutė, pas kurią, lydima vyresnės sesers Katrės, ir eidavo gydytis mano Mamytė. Jos vyras Jonas Nausėdas buvo priekurtis, garsiai šaukdavo kaip trakose, tad buvo vadinamas Traknium.