Droviai mylimajai

 

Andrew Marvellis (1621–1678) – anglų poetas. Baigė Kembridžo universitetą. Daug keliavo po Europą. Vėliau aktyviai dalyvavo politiniame gyvenime, buvo išrinktas Parlamento nariu, kurį laiką dirbo Oliverio Cromwellio sekretoriumi. Draugavo su Johnu Miltonu. Nors kūrė daug, jo poezijos rinkinys „Įvairūs eilėraščiai“ (Miscellaneous poems, 1681) buvo išleistas tik po mirties. Parašė meilės, proginių eilėraščių, odžių, satyrų, kuriose kandžiai išjuokė restauracijos laikų aristokratų papročius. Savo kūriniuose tęsė metafizinės mokyklos tradicijas. Kūrybai būdingi paradoksai, sudėtingi palyginimai ir įmantrios metaforos, subtilios psichologinės įžvalgos, netikėti minties šuoliai.

Meilės eilėraštis „Droviai mylimajai“ (To His Coy Mistress) priskiriamas carpe diem poezijos žanrui ir yra vienas iš garsiausių poeto eilėraščių. Spėjama, kad buvo sukurtas XVII a. 6-ojo dešimt-mečio pradžioje, kai jis buvo sero Thomo Fairfaxo, tuometinio vyriausiojo kariuomenės vado, dukters auklėtojas.

Įdomi ir eilėraščio struktūra bei forma. Jį sudaro trys nevienodo ilgio strofos: pirmoji – 20 eilučių, antroji – 12, trečioji, paskutinė, – 14. Keturpėdės jambinės eilutės jungiamos tiksliais gretutiniais vyriškais rimais. Pagrindinę kūrinio carpe diem temą papildo antrame fone skambantis ir baroko pasaulėjautą atskleidžiantis memento mori motyvas, o mylimojo raginimą atsiduoti meilei sutvirtina ir trijų dalių loginė argumentavimo forma: jei… bet… todėl.

Eilėraštis mėgstamas lig šiol, o jo populiarumą liudija ir tai, kad atskiros jo eilutės dažnai cituojamos ar perfrazuojamos kitų anglakalbių autorių kūriniuose.

 

Vertėjas

 

 

Droviai mylimajai

 

Jeigu valdyčiau laiką ir erdves,

Nepeikčiau už drovumą aš tavęs.

Prisėdę pasvajotume saldžiai,

Kaip meilės dieną leist mums netuščiai;

Tu rinktumei prie Gango rubinus,

Aš dūsaučiau prie Hamberio romus.

Lig Tvano likus dešimt metų dar,

Tave mylėčiau taip kaip ir dabar,

O tavo ne užtruktų tiek išties,

Kad žydai atsiverst visi suspės.

Ir mano augalinė meilė plėstųs čia

Plačiau negu imperijų valdžia.

Galėčiau šimtmetį neskubomis

Aš garbint tavo veidą ir akis;

Du amžius skirčiau aš abiem krūtims,

Dar trisdešimt – visoms kitoms dalims,

O savo šimtmečius paskutinius –

Girdėti mylimos širdies tvinksnius,

Nes, ledi, tavo meilė to verta,

Ir kaina neatrodo per aukšta.

 

Bet visados už nugaros girdžiu

Sparnuotą laiką, skriejantį važiu,

Matau, kaip driekiasi ilgoj nakty

Mums amžinybės dykuma gūdi.

Tuoj tavo grožis žemėje išblės,

Ir mano dainos tau nebeaidės

Išpuoštame rūsy, kuriam lėnai

Mis tavo nekaltybe kirminai,

Kol tu pavirsi dulkėm palengva,

O mano geismas – pelenų krūva.

Kapuos gulėti gal ir patogu,

Tačiau mylėtis dviese ten – vargu.

 

Todėl, kol tavo veidas dar yra

Skaistus lyg ryto brėkštanti aušra,

O kūno karštis, gimdantis aistras,

Nelyg ugnis tau veržias pro poras,

Mes atsiduokim meilei – aš ir tu,

Ir lyg plėšrūnai, žaisdami kartu,

Pagrobkim laiką sau nelaukdami,

Kol jis mus nusineš su savimi.

Sutelkime švelnumą ir galias,

Kurių nūnai dar turim į valias,

Ir pro lemties geležines duris

Pralėkim lyg ugninis rutulys.

Tad nors negalim saulės sustabdyt,

Bet galim ją į priekį pavaryt.

 

Vertė Lanis Breilis