Chimerizmas

Man patiko Jurgos akys. Tokios gilios, protingos, apvestos juodu pieštuku ir liūdnos. Šiandien Jurga dar kartą pralaimėjo. Ji prabudo ir suprato, kad šviesa ne tokia, kokia turėjo būti. O tada staiga prasidėjo problemos – ji nenorėjo keltis, praustis, valgyti, šukuotis ir eiti į universitetą. O kam? Namų darbai, ar kaip juos ten vadina studentai, vis tiek nepadaryti. Ilgai kurtos odinės rankinės draiskanos mėtėsi ant stalo. Iš tiesų ji norėjo išmokti siūti batus, bet nejaugi gerai besimokiusi mergaitė ims ir stos į profesinę mokyklą? Reikia universiteto. Išsilavinimas atveria visas sienas. Bent jau taip rūkydama aiškindavo motina, namų šeimininkė, kuri ištekėjo devyniolikos, jau su didžiuliu pilvu, ir visada tuo didžiavosi. Nes medį reikia lenkti tol, kol jaunas, sakydavo pavėjui pūsdama dūmą.

Ir Jurga stojo. Į universitetą, dailės fakultetą. Pačios nuostabai, įstojo. Pirmosiomis rugsėjo dienomis ji atrado tamsiausias aptrupėjusių rūmų kerteles, kur pasislėpdavo kiekvieną rytą, po devynių penkiolika, tik išlipusi iš autobuso. Tada iš kuprinės (kuri, beje, nebuvo odinė) išsitraukdavo kosmetinę ir kruopščiai juodu pieštuku apvesdavo akis – kuo storiau, tuo geriau. Kai jau būdavo daugiau mažiau patenkinta savo išvaizda mažyčiame veidrodėlyje įmantriais paauksuotais krašteliais (močiutės palikimas), išsitraukdavo tamsiai mėlynus, beveik juodus akių šešėlius ir pirštais išsitepdavo vokus bei akių kampučius. Kuo riebiau, tuo geriau, sakydavo ji man, pamačiusi, kad kaip paprastai, skubėdama į pamokas, nepasidažiau, ir liepdavo sėsti ant suoliuko stotelėje. Sustodavo ir nuvažiuodavo kokie penki autobusai, kol ji pirštais ryškindavo ašarojančias mano akis, guosdama, kad tikrai nė vienos neišdurs ilgais smailiais nagais. Nagai jai buvo ne tik įvaizdžio dalis, bet ir priemonė gintis, kaip pati sakydavo, nors niekada neminėjo, kad kas nors ją būtų puolęs, išskyrus košmarus. Apie sapnus ji pasakodavo ilgai ir su įkvėpimu, bandė aiškintis jų prasmes, sapnininką net kuprinėje nešiodavosi. Ji išmėgino įvairias taktikas – eiti miegoti kuo vėliau arba anksčiau, naktį nemiegoti iš viso, keltis prieš aušrą, bet kiekvieną naktį, o kartais net dieną, jei po nemiegotos nakties nuspręsdavo eiti pogulio, ją lankydavo tas pats košmaras – tamsoje ji bėga, gelbėdamasi nuo didžiulio besivejančio traktoriaus. Neatrodė, kad jis būtų vairuojamas, greičiau jau valdomas kažkokio nesuvokiamo integruoto intelekto, gebančio perprasti visas jos trajektorijas ir bandymus pasislėpti. Vikšrinis traktorius buvo greitas, galėjo važiuoti ne tik laukais, bet ir gatvėmis, tamsiausiais takeliais, pylimais ir kraterių kraštais. Jurga bėgdavo, kol išaušdavo, tada bėgimas tęsdavosi, tik jau ne sapne, o realiomis gatvėmis, realia kaštonų alėja, kurios gale pilkavo aptriušęs dailės fakultetas. Ji bėgdavo, nors laiku suspėti į pirmąją paskaitą nebuvo jokios galimybės. Tiesą pasakius, paskaita jos ir nedomino. Jurga bėgdavo, nes taip išmoko sapne, nebėgti jai reiškė patekti po traktoriaus vikšrais. Pasislėpusi tamsiausiose trupančio fakulteto kertėse ji pasidažydavo akis ir lūpas, o tada skuosdavo į paskaitą. Į pirmąjį, vienintelį laisvą, suolą ji klestelėdavo lygiai pusę dešimtos, ir ilgainiui dėstytojai į tai ėmė nebekreipti dėmesio. Jurgos vėlavimas tapo rutina, savaime suprantamu dalyku, kaip ir nelygiai užtepti šešėliai dešinės akies kamputyje. Nepaisant to, jos akys buvo magiškos – gilios, protingos ir liūdnos.

Tai buvo akys, kurias norėjau turėti. Kai stotelėje, belaukiant į namus parvešiančio autobuso, Jurga mane padažydavo, liaunais pirštais tepdama birius šešėlius ant mano vokų ir akių kampučių, visomis išgalėmis stengdavausi kuo labiau supanašėti su ja. Rengdavomės jau ir taip panašiai ar veikiau beveik identiškai, todėl stengiausi perprasti jos mąstymą, patikėti jos idėjomis ir pasiaukoti jos talentams. Užtepusi šešėlius, ji atitraukdavo rankas nuo mano veido, liepdavo pabūti užsimerkus ir paėjusi kelis žingsnius atgal žiūrėdavo, ar pavyko makiažas. Tada pasakydavo, kad pagaliau esu panaši į žmogų, ir leisdavo atsimerkti. Nedvejodama paprašydavau jos paskolinti tą mažytį, įmantriais paauksuotais krašteliais papuoštą veidrodėlį ir pažvelgdavau į save, savo gilumą ir esmę. Nusivylimas užliedavo akimirksniu. Aš buvau visai kitokia, šviesi, strazdanota, o mano akys – žalios su geltonu pigmentu, ne gilios ir ne liūdnos, o skandinančios, pavojingos, kaip meldais apžėlusi, nelaimę pranašaujanti pelkė. Esi labai graži, sakydavo man Jurga, o aš žinojau, kad meluoja, nes į ją, o ne į mane krypdavo visų praeivių žvilgsniai. Tai supratusi, nusipirkau didžiulį juodą skėtį, ir vaikai mokykloje mane ėmė pravardžiuoti Mere Popins. Aš norėjau tapti mokytoja.

Nepaisant visų tikrų ar pramanytų panašumų, mudvi su Jurga neabejotinai skyrė vienas dalykas – aš vaikus mylėjau, o ji jų nekentė. Vaikai jai atrodė atgrasūs, žiaurūs, sakydavo, kad jų bijo, nes niekada nežinai, ko iš jų tikėtis. Vaikai yra kaip šunys, sakydavo ji, vieną akimirką jie gali būti meilūs, o kitą jau, žiūrėk, kanda tau į ranką. Ir tu išvažiuoji į ligoninę. Tada Jurga pasikasydavo randą ant dilbio. Ji dažnai skųsdavosi, kad buvusio įkandimo vietoje skauda, nes gydytojai netinkamai susiuvo, neva odą šiaip ne taip sukabino, o audinius paliko suaugti, bet jie taip niekada ir nesuaugo. Jurga sakydavo, kad jos dešinėje rankoje, ties dilbiu, yra kanjonas, riba, žyminti chimerizmą, susiliejimą su seserimi dvyne, kurią visą laiką jautė, lyg ji būtų buvusi tikra. Tokiomis akimirkomis man atrodydavo, kad mes priartėjame prie didžiausios paslapties – aš turėjau būti jos sesuo dvynė, man atrodė, kad viena mano dalis liko joje, o vietoj tos, kurią praradau, gavau kažką, kas priklausė Jurgai, ir aš ilgėjausi tos savo dalies Jurgos sieloje. Nežinau, kaip su tuo susiję vaikai, mano meilė ir Jurgos neapykanta jiems, bet manęs tai netrikdė. Aš tik norėjau atgauti tai, kas man priklausė.

Laikas bėgo ir, atrodo, niekas nesikeitė. Nepastebėti medžiai numetė lapus, vieną dieną ežeras užsitraukė ledu, tada prisnigo ir atėjo Kalėdos. Jurgos beveik nesutikdavau, o jei kur atsitiktinai susidurdavome, ji teisindavosi, kad mokosi (žinojau, jog meluoja), kad artėja egzaminai (buvau įsitikinusi, kad netgi nežino, kokiomis datomis jie numatyti) ir kad Naujųjų nešvęs (nagi, nejau dar viena simpatija?). Namo kartu irgi nebegrįždavom. Autobusų stotelėje lūkuriuodavau viena. Šiaip ne taip įsispraudusi į sausakimšą autobusą, dažniausiai sąmoningai pravažiuodavau savo stotelę, išlipdavau prie užšalusio ežero ir ilgam prisėsdavau ant jo pakrantės. Vėjas pūsdavo sniego miglą į pelkės spalvos ir gylio akis, kuriose skausmingai iš lėto tirpo žiema. Būdavo, kad užsimerkdavau ir bandydavau susapnuoti Jurgos sapną, kaip ją vejasi vikšrinis traktorius, nevairuojamas, bet valdomas nesuvokiamo integruoto intelekto, galintis ją pasiekti bet kur – laukuose, keliuose ir kraterių atkrantėse. Kad ir kaip stengdavausi – nepavykdavo. Su Jurga jau seniai nebuvau kalbėjusi, tik kartais pamatydavau ją pro autobuso langą, įsikibusią į ranką naujajai simpatijai. Net pro apdulkėjusį stiklą mačiau, kaip jis nenuleidžia geidulingo žvilgsnio nuo jos kūno linkių, ir jo veido išraiška būdavo kiek atsaini, jame buvo išdidžios pozos – jis laikė Jurgą taip, kaip laikomas medžioklės trofėjus; šis jausmas man buvo kažkiek pažįstamas, nes jaučiau jį tėvų draugo namuose, kai šis girdavosi eiline šermuonėlio iškamša medžioklės trofėjų kambaryje, kur ant grindų, sienų ir net lubų gulėjo ir buvo prikabinta dešimtys, o gal net šimtai gyvūnų iškamšų. Tas medžiotojas žudė gyvūnus vien dėl žudymo, dėl to, kad jam reikėjo to nedidelio tamsaus kambario namo palėpėje, į kurį įžengusius pasitikdavo gilūs, liūdni negyvų gyvūnėlių žvilgsniai, ir jų akys man priminė Jurgos akis, paryškintas juodu pieštuku.

●

Jurga su manimi susisiekė vasaros pradžioje. Telefonu sakė, kad būtinai turime pasimatyti, ir aš sutikau, nors labai knietėjo atsisakyti, knietėjo paklausti, kur ji buvo šitiek mėnesių, juk buvome geriausios draugės, viską viena kitai pasipasakodavome. Bet nepaklausiau. Ilgėjausi jos, kaip ilgimasi sesers, išeinančios, išduodančios, bet neišvengiamai sugrįžtančios ir neišvengiamai priimamos atgal.

●

Kiek tik aprėpė žvilgsnis, tyvuliavo melsvas ežero vanduo. Sėdėjau ant kranto, bandydama nustatyti bent apytikres jo ribas, suvokti, kur pasibaigia ežeras, o kur prasideda kitas žalsvas, mažais nameliais apsėtas krantas. Jurga atėjo ir be žodžių prisėdo šalia. Žinai, esi labai graži, pasakė ji, ypač tada, kai susimąstai ir atrodo, kad tavęs neliečia laikas. O mane paliko. Atėjo vieną rytą ten, į tą užkampį, na, žinai, kur dažydavausi, ir pasakė, kad nebenori ir nebegali. Ir jį baisiai slegia tos mano akys – rudos, gilios ir liūdnos, į depresiją varančios. Tada aš supratau, kad dar kartą pralaimėjau. Šviesa buvo ne tokia, kokia turėjo būti, ir aš nebenorėjau keltis, praustis, valgyti, šukuotis ir eiti į universitetą. Todėl palaukiau, kol mama išvažiuos pas gydytoją, ir prisigėriau vaistų. Eilė buvo trumpesnė nei įprastai, todėl mama grįžo gerokai anksčiau ir rado mane ant grindų. Jei būčiau spėjusi nueiti iki lovos ir atsigulti, mama būtų pamaniusi, kad miegu, ir mane būtų sutraiškę traktoriaus vikšrai. Bet, žinai, nespėjo, nes mane atgaivino kaip tik tada, kai atsiguliau kraterio atkrantėj, laukdama, kol jis atvažiuos. Vėliau jo nebesapnavau, jis išnyko, tik tada atradau naują košmarą – savo veidą. Ar matei kada vaistais apsinuodijusį ligonį? Buvau išpurtusi, išberta, lūpos suskeldėjusios, o akys mirusios, mama nieko nesakė, bet mačiau, kad negali į mane žiūrėti, palatoj vis nusisukdavo.

Ir tikrai. Pakėliau akis į Jurgos veidą, ir jos žvilgsnis man tapo per sunkus. Tada dar nenujaučiau, kad tai buvo paskutinis mūsų susitikimas. Nuo ežero pūtė vėjas, taršė mūsų plaukus, metų laikas keitėsi akyse. Sesuo sugrįžo gauti atleidimo, nes žinojo, kad ir vėl turės išvykti, tik šį kartą – jau visam laikui. Jurga nieko nesakė, bet tuo metu, kai kalbėjomės, lagaminai jau buvo sukrauti, buto nuomos sutartis nutraukta, ir mama jos laukė automobilyje, tvirtai apsisprendusi grįžti į gimtinę, ten, kur niekas nieko nežino apie nelaimingas dukters meiles, neatsakingą požiūrį į mokslą ir antidepresantų dėžutes, lyg svarbiausius, bet neišvengiamus tariamos gėdos įrodymus įgrūstas pačiame lagamino kamputyje ir užklotas senais papilkėjusiais vonios rankšluosčiais.

Jos negrįžo niekada.

●

Kartais man atrodo, kad imsiu ir prabusiu ten, ant ežero kranto, apkabinusi verkiančią Jurgą, kuri nuo didžiausio košmaro pabėgo tam, kad įkristų į naują. Nežinau, ką Jurga sapnuoja dabar, nemačiau jos daugiau nei dešimt metų. Girdėjau, kad studijų taip ir nebaigė, niekur neįsidarbino, pavasarį ir rudenį gulasi į stacionarą, batų irgi neišmoko siūti, nors kažin ar dar galėjo. Norėčiau jai parašyti, paklausti, kaip sekasi, ir pasakyti, kad gavau jos akis – gilias, protingas, apvestas juodu pieštuku ir liūdnas. Tokios akys man kainavo sugriuvusią šeimą, nuo vėžio mirusį vaiką ir amžiną kaltės jausmą, kad vėžys užpuolė ne mane ir aš nieko negalėjau padaryti, – tokias jas matau tada, kai žiūriu į save mažame močiutės paliktame veidrodėlyje paauksuotais krašteliais. Ir žinai, Jurga, gal nuskambės šventvagiškai, bet man tos akys patinka. Jos neklampina, neprikausto, nereikalauja ir primena tave, kai dar kovojai, bėgai nuo vikšrinio traktoriaus, jis vijosi, nevairuojamas, valdomas nesuvokiamo integruoto intelekto, bet tavo noras išlikti buvo stipresnis. Jurga, žinok, ir aš labai noriu išlikti, net ir su onkologija, praradimais ir kalte pažymėta biografija. Gulėdama kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje, nuolatinio karantino sąlygomis, kvėpuodama ventiliuojamu oru, beveik nematydama žalumos ir gyvybės už ligoninės sienų, aš supratau, kas yra tas chimerizmas, apie kurį tu kalbėjai. Tai, kas nutinka tavo vaikui, nutinka ir tau. Žmonės netiki, kai pasakoju, bet kiekvieną vakarą apkabindama jį, kankinamą chemoterapijos sukelto pykinimo, jaučiau jį, tą pykinimą, kai apglėbdavau savo vaiką, nuramintą vaistais ir nutolusį, bet nenorintį nuslinkti nuo mano kelių, prigludusį prie mano kūno, įvynioto į languotą keliais dydžiais per didelę ligoninės pižamą, duodamą visiems, kurie gydosi ar slaugo ligonius kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje. Ir paskutiniais mėnesiais jau žinojau, kad čia pabaiga. Blioviau tik vieną kartą, priešpaskutinę mūsų naktį, kai storulė seselė atsisakė kvėpuoti nebepajėgiančiam vaikui uždėti deguonies kaukę, nes jis priešinosi, ir išėjo, palikusi mus vienus aklinai izoliuotoje palatoje, kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje, bejėgiškai cypiant aparatui. Tada aš pati sureguliavau ir uždėjau jam deguonies kaukę, atsiguliau kraterio atkrantėj ir likau ten gulėti, kol vieną dieną pajutau nuo ežero pučiančio vėjo gūsius. Šviesa man buvo per ryški, bet aš kėliausi. Sopėjo kelius ir randą pilvo apačioje – fizinę chimerizmo vietą, – bet aš kėliausi, Jurga, kėliausi, ir man dar niekada nebuvo taip sunku keltis, bet aš kėliausi, nepaisydama trupančių kaulų, kraujo tvinksėjimo paausy ir aštraus pelenų kvapo, kurį jaučia visi, prabudę ir besikeliantys kraterio atkrantėj. Man skauda, nes sudegusių vietoje iš pelenų kalasi sparnai.