Ar gebame priimti masterpiece?
Liepos 9–22 dienomis Kauną ištiko metų įvykis – profesionalaus šiuolaikinio cirko festivalis „Cirkuliacija“. Sakau „metų“, nes šis festivalis vyksta kartą per metus, prikviesdamas į Kauną šiuolaikinio cirko ir kitų scenos menų atlikėjų ir lektorių iš viso pasaulio. Šiuolaikinis cirkas – visai jauna meno rūšis, atsiradusi maždaug prieš 40 metų. O Lietuvoje tai tik prasideda: keletą metų ją plėtoja du šiuolaikinio cirko festivaliai – „Naujojo cirko savaitgalis“ Vilniuje ir „Cirkuliacija“ Kaune.
Šiais metais į „Cirkuliaciją“ atvyko artistų ir mokytojų iš Italijos, Švedijos, Suomijos, Prancūzijos, Estijos, Ukrainos. Į gimtąją šalį sugrįžo užsienyje cirko meną studijuojantys lietuvių artistai, svajojantys vieną dieną turėti galimybių dirbti cirke ir Lietuvoje. Festivalio metu vyko net kelios skirtingos dirbtuvės, cirko spektakliai, atskirų artistų ar jungtiniai pasirodymai ar spontaniški performansai įvairiose miesto vietose, gyvos muzikos koncertai, dviračių ekskursijos, atvira cirko palapinė, šeimos diena ir pramogos vaikams – begalė renginių, kurių didžioji dalis buvo nemokami.
Festivalio koncentracija vyko liepos 19–22 dienomis Šilainiuose, prie Baltų turgaus pievoje išaugusioje ryškiai rožinėje palapinėje ir aplinkui ją įkurtame cirko miestelyje. Į renginius ar tiesiog apsižvalgyti ir pabūti rinkosi šios meno srities gerbėjai, jų atsivesti draugai ir šeimos nariai, taip pat ir vietiniai gyventojai. „Aš čia gyvenu, visai prie pat, ir į mano kiemą atvažiavo cirkas. Būtų kvaila neateiti, nes kitos tokios progos nebus. Buvau vakar spektaklyje, labai patiko, ateisiu dar į kitą pasirodymą, o dabar tiesiog atėjau čia pabūti ir suvalgyti ledų“, – susižavėjusi pasakojo netoliese gyvenanti moteris. Ją pamačiusios prošal einančios kaimynės prisidėjo ir įsitraukė į pokalbį apie matytą spektaklį ir cirką. Jaukiai įkurtoje pievoje buvo galima patogiai įsitaisyti ant vienam pasirodymui atgabentų sofų, pasisupti ant medinių arkliukų, prisėsti ant spalvingų lauko baldų ar tiesiog ant žolės. Buvo galima nusipirkti gardumynų, užkandžių ar sotesnio maisto, pasivaišinti kava. Festivalio organizatoriai ir savanoriai kalbino atėjusiuosius, pasakojo, kas vyksta palapinėje, kuo šis cirkas skiriasi nuo to, kokį jie įpratę įsivaizduoti, kokias idėjas jis neša. Gyventojai stebėjosi, kad čia nėra dresuojamų gyvūnų, nėra margų klounų ar kičo, kurį jie matydavo cirke. Vietoj to pamatė po miestelį vaikštančius cirko artistus, besiruošiančius spektakliui ar atliekančius triukus. Juos džiugino, kad pasirodymai nėra tik pramoginiai, kad tai yra meniniai spektakliai, kad cirkas nėra tik vaikams, kad jis tinka visokio amžiaus ir įvairios aplinkos žmonėms.
Donato Ališausko nuotrauka
„Cirkuliacijos“ organizatorius Gildas Aleksa su kartu dirbančia komanda nuolatos rūpinosi, kad nieko netrūktų dalyviams ir svečiams, kad visi jaustųsi laimingi. Susidarė įspūdis, kad cirko miestelis veikia laimės oazės principu: tarp pilkų blokinių namų įsikūrusi smagi spalvinga vieta, kurioje maksimaliai, kiek tik įmanoma tokiomis sąlygomis, pasirūpinta žmonių komfortu, gera nuotaika, o kiekvienam atėjusiam parodomas didžiulis dėmesys ir atida. Atrodė, kad ši mistiška vieta pakeičia žmonių nuotaikas, padaro juos laimingesnius. Net bambantys dėl bilietų kainų tuos bilietus visgi pirko ir po spektaklių išėjo palaimingai besišypsodami.
Daugiausiai žmonių nuo laimės švytinčiais veidais išleido festivalio masterpiece – cirko palapinės savininkai, jungtinė akrobatų / muzikantų iš Danijos, Suomijos, Prancūzijos, Norvegijos ir Švedijos trupė „Circus I love you“, į Lietuvą atvežusi pasaulinę premjerą tuo pačiu pavadinimu. Šis spektaklis buvo rodomas tris vakarus iš eilės tuo pat metu, taigi festivalio lankytojai turėjo galimybę rinktis patogiausią dieną, o apsilankę – rekomenduoti draugams pamatyti šį neįtikėtiną reginį.
Išėję po šio pasirodymo žiūrovai tikrai galėjo jaustis lyg apkvaitę nuo tiek daug, visgi scenoje nebuvo per daug. Priešingai, spektaklis ir jo veikėjai scenoje atrodė tarsi vienas gyvas organizmas. Vienas iš dviejų „Circus I love you“ įkūrėjų Julienas (Julien Auger), rinkdamas trupę, turėjo tikslą – šveicarišką armijos peilį. Atlenkus iš rankenėlės kiekvieną įrankį: peiliuką, žirklutes, konservų dėžučių ir butelių atidarytuvus ar net dantų krapštuką, galima atlikti įvairiausias funkcijas, tačiau tas daiktas yra vienas kišeninis peilis. Julieno siekis išsipildė su kaupu – ne tik kiekvienas komandos narys savo universalumu atspindi šią metaforą, bet ir pati trupė yra kaip vienas kišeninis peilis. Įvairūs triukai ir figūros, skirtingos atlikėjų galimybės, stilius, gyva muzika, naudojimasis cirko įranga, instrumentais ir vienas kito kūnu – spektaklyje išlaiko vientisumą. Jokių uždelsimų, pauzių įrangai perstatyti, pasirengimui išnaudojamo spektaklio laiko ar nieko neveikiančių artistų scenos pakraščiuose.
Pasirodymas visiškai atviras – nėra jokių užkulisių, kuriuose cirko atlikėjas galėtų pasislėpti, atsipūsti, pasirengti kitam triukui, rankšluosčiu nusivalyti prakaitą nuo veido, pasipustyti delnus, persiauti riedučiais. Visa virtuvė matoma ant scenos. Kažkas lipa į palapinės skliautą, kažkas virvėmis kelia aukštyn kontrabosą, kažkas pasiima nuo pakylos instrumentą, o kita dalis artistų čia pat šalia atlieka savo šou – groja, šokinėja, sukasi rate, važiuoja riedučiais, ir viskas tuo pačiu metu. Jokio chaoso, susibūrimų, viskas tikslu, kaip laikrodyje. Scena nėra tokia didžiulė, kad dalis veiksmo vyktų šen, o dalis ten: viskas vyksta čia pat, labai arti ir dideliu greičiu, tačiau visi objektai – artistai ir jų įranga – kuo puikiausiai prasilenkia. Absoliučiai visi judesiai estetiškai ištobulinti ir atrodo reikalingi, nepriklausomai nuo to, ar tai pasirengimas triukui, ar pats triukas, ar triukų virtinė, ar momentas užbaigus triuką.
Donato Ališausko nuotrauka
Po pirmojo „Circus I love you“ spektaklio vykusioje diskusijoje artistai teigė, kad visi užkulisiniai veiksmai neslepiami nuo žiūrovų akių ne šiaip sau, o kad nesudarytų dirbtinumo įvaizdžio, kas dažnai nutinka scenos menuose, kad būtų palikta plika tikrovė, ir dar dėl to, kad galimų užkulisių erdvė būtų išnaudota vietoms publikai pilname rate. Rato forma turi prasmę, ypač cirke, apie tai kalba net šio žodžio etimologija (lot. circus, gr. κρίκος (krikos) – ratas). Publika, sėdėdama ratu, gali patirti tam tikrą bendrumą, o gal ir virsta viena nedidele bendruomene, bent trumpam – valandai, kol vyksta spektaklis.
Galbūt toks scenos panaudojimas siejasi ir su trupės propaguojamu ekonomiškumu ir ekologiškumu. „Kai gyveni namelyje ant ratų, norėdamas įsigyti daiktą turi labai gerai pagalvoti, ar turėsi vietos, kur jį dėti“, – sako kita trupės įkūrėja Sade (Sade Kamppila). Turbūt taip gyvenant nori nenori išmokstama ekologiškai naudoti ne tik erdvę, bet ir laiką ar net žiūrovų dėmesį.
Vienas iš stipriausių emocinę galią turinčių šio spektaklio sluoksnių yra koncentruotas dėmesys – akimirkai užlaikytas akių kontaktas. Sėdint tarp žiūrovų, tikrai ne kartą galima pagauti žvilgsnį ir šypseną iš scenos. Tačiau kur kas įspūdingiau atrodo tai, kaip artistai tarpusavyje bendrauja akimis. Prieš atlikdami kiekvieną triuką, ypač tokį, kuriam reikia itin susikaupti, ar jau atlikę, prieš perduodami ar perdavę kiekvieną daiktą, jie atidžiai pažiūri vienas kitam į akis. Jų žvilgsniai ištransliuoja pagarbą, pasitikėjimą, palaikymą ir priėmimą. Tai ramina įsisiūbavusį žmonių adrenaliną, suteikia saugumo jausmą. Tarsi tais žvilgsniais jie bendrauja: pasitaria, ką darys, arba padėkoja, ir žiūrovai žino, kad viskas yra kontroliuojama. Per spektaklį atlikėjai neišleidžia nė garselio, tačiau nėra tylu – triukšmingai groja muzika, emocingai reaguoja žiūrovai. Per visus pasirodymus publika daug plojo, šaukė, ošė, aikčiojo iš susižavėjimo ar smagaus išgąsčio, šnabždėjo „nedaryk to, nedaryk“.
Turbūt svarbiausias emocinis spektaklio užtaisas – tikro garso muzika, visą spektaklį vedantis ritmas, kuriuo dirba trupė. Pasirodymas prasideda muzika ir ji tęsiasi iki pat pabaigos – finale artistai su instrumentais sugrįžę į scenos vidurį groja, lyg dėkodami žiūrovams. Groja visiškai visi, nepriklausomai nuo to, kur mokėsi – cirko ar muzikos mokykloje – ir kokia dabar jų pagrindinė veikla trupėje, lygiai taip pat visi atlieka cirko triukus, dažnai grodami atlieka triuką arba atlikdami triuką groja. Visą spektaklį ritmas varijuoja – tai retėja, tai greitėja, lyg emocijų veikiama širdis. Įtemptu momentu muzika prityla, ritmas įgauna ypatingą gylį. Siautulingu – kai artistai sukasi ratu, atlieka salto, šoka su riedučiais – muša būgnai ir skamba klarnetas, visas garsas tampa forte ir allegro. Atpalaiduojančiu – ramiai suskamba gitaros, tyru – trimitas, o vėl įsivažiuojančiu – išryškėja kontraboso stygos. Viena scena yra netgi savotiškai liūdna – jos metu artistai paima po instrumentą ir pakyla nuo grindų – užsiropščia virvėmis, stoja ant pakylų ar kabo prisirišę diržais, ir groja muziką, primenančią liūdną išsiskyrimą. Tuomet viena akrobatė virve užsliuogia į palapinės skliautą ir iš viršaus ją atsega. Virvė nukrenta ir bumbteli į žemę, tai primena, kaip miršta žmonės ir su mirtimi nutrūksta bet koks saitas, o tas žmogus „iškeliauja į dangų“. O tuo momentu nuo pakylos į artistų glėbius atbulomis jau krenta kitas – šitas ką tik gimė. Ši scena yra itin estetiška ir jautri, gal to net nesitikėtumei iš cirko, tačiau tai leidžia nusileisti į gelmes, patirti susitaikymą, nurimti.
Nusistovėjusias nuosėdas išjudina antžmogiški artistų triukai – neįtikėtinas kabėjimas ant plaukų, įspūdingi oro akrobatikos triukai krentant žemyn per virvę, trigubi salto, ekvilibristika ant milžiniško metalinio strypo, ant kontraboso ar didžiule metaline savaime judančia spirale, stovėjimas trimis aukštais vienas kitam ant pečių ir, taip stovint, šokinėjimas per virvutę ar kraują stingdantis supimasis per visą palapinės erdvę ant lentos, stovint ant jos galva ir net nesilaikant. Spektaklis primena gyvenimo sūpuokles-ciklus: šventes, įsimylėjimus, atoslūgius, išsiskyrimus ir vėl suėjimus, jaunystės siautulį ir subrendimą. Visa tai nutinka artistams susiburiant, bendraujant, ir tai be galo artima festivalio skelbiamai bendruomeniškumo idėjai. Ši didžiulė aštuonių žmonių scenoje, dar trijų, atliekančių administracinį darbą, ir jų visų kartu keliaujančių šeimų bendruomenė šią idėją įgyvendino ne tik spektaklio naratyvu, bet ir filosofiniu požiūriu.
Nuskambėję atgarsiai apie kempingo, kuriame cirkininkai buvo įsikūrę, piktą, ant artistų rėkiančią darbuotoją, reakcijos į šį įvykį tik dar labiau patvirtina, kad bendruomeniškumo paieškos ir samprata yra svarbi tema – bendruomenės ne tik gyvena savuose būreliuose ir yra priešiškos kitokioms, tačiau tokias mato ir kitas. Uždarumas, nenorėjimas įsileisti remiasi stereotipiniu požiūriu, išankstiniu žinojimu, frazėmis „man tai nepatiks“, „neverta“, dar net nepabandžius. Tikrai nėra lengva uždarai bendruomenei parodyti, kad šis cirkas yra kaip opozicija tokiam, kokį ji pratusi įsivaizduoti, ką apie cirką žino. Reikia didžiulės valios, jėgos, tikėjimo ir ryžto imtis tokių veiksmų, ypač Kaune, kur dar nėra susibūrusių stiprių ir didelių menininkų bei kultūrininkų bendruomenių. Ypač rajonuose, kur bendruomenės visai kitokios. Reikia eiti į tas bendruomenes ir kurti sąmoningą ryšį su jomis. Visgi pokyčiai jau vyksta – praėjusiais metais aplink palapinę vietiniai gyventojai sukinėjosi labiau atsargiai, svarstydami, ar pirkti bilietą, ar už tuos pinigus nueiti į kavinę (visgi pirko bilietus!), o šiemet į cirko miestelį jie ėjo drąsiai, domėjosi, aktyviai klausinėjo, naudojosi šios vietos laime ir patys čia ją kūrė. Rožinė palapinė ir kiti festivalio renginiai prišaukė išties daug įvairių žmonių – per visus pasirodymus, ypač sekmadienį, vietos buvo užimtos, o po spektaklių žmonės ilgai plojo atsistoję.
„Visada verta, – prieš išvykstant cirkui apie „Circus I love you“ trupės ėjimą į bendruomenes sako charizmatiškasis suomis Oskaras (Oskar Rask). – Visada verta eiti, net jei ne sezonas, net jei bendruomenė nenori nieko, nes jei dalis – išvykę.“ Pasirodymo metu du akrobatai, prieš atlikdami garsųjį plaukų triuką, susisegė kasas, kuriomis kabėdami aukštyje išlaikė vienas kitą. Susisegimo akimirka priminė filmo „Įsikūnijimas“ sceną, kai du individai susijungia kasomis ir ima sąveikauti. Kad sąveika įvyktų – reikia dviejų. Jie pasiruošę. Mes po truputį taip pat.
