Meilės idėja Karolio Baublio „Geležinėje vėjarodėje“
Karolis Baublys. Geležinė vėjarodė. Eilėraščiai. K.: Kauko laiptai, 2018. 111 p.
Pirmasis Karolio Baublio eilėraščių rinkinys „Geležinė vėjarodė“ yra viena iš tų poezijos knygų, kurias norisi skaityti nuo pradžios iki galo, – šiuo atveju išgyvenant nuostabų meilės kūrinį. Gal kiek keistoka, bet meilės neišvengiamybę knygoje simbolizuoja pasikartojantis geležinės vėjarodės motyvas, nurodantis likimo kryptį, palengvėle įtikinantis, kad meilė ir likimas yra visiškai lygiaverčiai.
Meilė rinkinyje vaizduojama kaip universali jėga, persmelkianti žmogiškąją egzistenciją, nepriklausomai nuo asmens lyties. Tiesą sakant, skaitant eilėraščius nekyla minčių apie „pliką“ lytį: nepaisydama žmogiškojo subjekto valios, meilė tampa neišvengiama lemtimi („jūržolės ir kamuoliniai debesys / ir tavo išsidraikę plaukai / kvepiantys smėliu, kriauklėm ir jūra / ir tavo smalsūs pirštai / suriša rankas / surakina balsą / priverčia įtempt raumenis / ir užmerkt akis“, eil. „Jūržolių sapnas“, p. 76–77). Beje, estetizuota meilės patirtis eilėraščiuose yra taip preciziškai nugludinta, kad mylimojo ieškojimas ir ilgesys tampa visa apimančia grožio pajauta („Tu – pražydęs rododendras / kurį nuskynė mano akys / norėdamos išvogti / žiedlapius“, eil. „Tapatybė“, p. 60–61).
Knygoje atskleidžiamos homoerotinės patirtys, persmelktos bendražmogiškų išgyvenimų – ilgesio, aistros, susižavėjimo, prisiminimų, svajonių, išsiskyrimo ir t. t. Poetine raiška vaizduojant įvykius atsisakoma kasdienio pasaulio reiškinių, tuo pat metu paliekami aiškūs kontūrai ir formos, o pasidavimas universaliai meilės galiai, žinoma, reiškia pasidavimą ir aistrai, lydimai konkretaus mylimojo, išsiskyrimo išgyvenimą, susitaikymą su negalimybe būti kartu (eil. „Uždraustos rankos“, p. 86–87) ir beviltiškumo patirtį (ciklas „Čia. Ten. Niekur“, p. 88–90).
Taip, meilė yra universali, bet, nenuginčysi, ji lydima konkretaus, kūniško mylimojo. Vis dėlto skaitytojo bandymas suredukuoti autoriaus kūrybą į tam tikrą apibrėžtį reikštų prarastą galimybę suprasti visa apimančią idėją. Tą viename interviu patvirtina ir pats poetas: „Aš siekiau universalumo ir literatūrinės vertės. Apskritai nenorėčiau, kad mano knyga būtų lyg niekur nieko supakuota tam tikroje lentynoje. Stengiausi, kad mano eilėraščiai kalbėtų žmogui bendriausia prasme, jie tikrai nėra skirti išimtinai siaurai LGBT auditorijai.“[1] Ir nors tame pačiame interviu K. Baublys pripažįsta, kad eilėraščiuose yra daug autobiografinių elementų, vis dėlto knygos meninė vertė nekelia jokių abejonių, o bendražmogiškumo principas leidžia skaitytojui „susikalbėti“ su autoriumi.
Rinkinyje įdomiai susipina žmogiškoji egzistencija su tekstu (tai atsiskleidžia ir įžanginiame eilėraštyje „Kas bijo Karolio Baublio?“, p. 6–7), o ribos tarp teksto ir tikrovės kartais tampa neaiškios. Viena vertus, poetui eilėraštį pasiūlo reali tikrovė (eil. „Renkuosi gyvenimą“, p. 66–67), kita vertus, jis kuria savo pasaulį (eil. „Mano pragaras“, p. 58–59), kuriame jaučiasi laisvas ir konstruoja eilėraštį pagal savo taisykles, palikdamas tas figūras, kurios vaidina lemiamą vaidmenį („mėgausimės kaitriu vasaros vidurdieniu / jausdami ranką rankoj / ir naujo įkvėpimo pagauti / kursim mudviejų istoriją“, eil. „Metamorfozės (ne pagal Ovidijų)“, p. 75), o įvairiausi išgyvenimai ir asociacijos inkorporuojami į teksto (ir vaizdo) tikrovę: „ko verta / vieno gyvenimo istorija / dylanti patirčių katedra / suręsta iš pageltusių knygų / trupanti kinematografinė freska / iš pabirų kadrų / vanilinės vaikystės svajonės / kai motinos delnai / atstoja mylimojo lūpų skonį / o nesąmoningas tėvo ilgesys / priverčia kurti“ (eil. „Juodųjų serbentų skonis“, p. 97–98); kai anapus poezijos lieka nujaučiamas meilės ilgesys, apimantis visas plotmes.
Dar viena svarbi ir ryški figūra rinkinyje yra tėvas, reprezentuojantis meilę be atsako ar niūrumą, užtemdantį vaikystės skaidrumą, kurį persmelkia geležinės vėjarodės balsas, jam išvykus. Taigi vėjarodė tarsi nurodo tėvo atsiskyrimą – fizinį ir moralinį (eil. „Praradimo palimpsestas“, p. 13), todėl jis pasirodo lyg ir neatpažintas („ar čia tu / tėti / tik apelsino kvapas delno vagose / ir auksiniai vijoklių pirštai / pro atvertą langą“, eil. „Apelsino žievės“, p. 17). Užmirštas vaikystės dviratis tampa tėvo ir sūnaus vienas kito neradimo metafora (eil. „Demiurgo šypsena“, p. 21–22), o prarastas brolis, kuris galbūt turėjo tapti kelrodžiu, pakeičiamas vėjarode virš kapo (eil. „Du kreivės taškai“, ,p. 25–28). Tėvas ir motina išnyra kaip vienas kitam oponuojantys atskiri pasauliai, kurių vienatvę skausmingai liudija vaikystė („tarp dviejų vienatvių / sudegė tavo vaikystė // į šaligatvio briaunas susibraižiusi pėdas / mama / ir miške medinėj rąstų troboj irzlus / tėvas“, eil. „Tarp dviejų vienatvių“, p. 18). Galiausiai lyrinis „aš“ susikeičia vietomis su tėvu ir prabyla iš jo perspektyvos, tarsi sušvelnindamas situaciją, vėtrungei sufleruojant mirtį, jis švelniai kreipiasi į sūnų (susitaikymas?): „esi man sūnau / žiedlapis balto bijūno / krentantis tyliai ant mano peties“ (eil. „Tėvo atsakymas“, p. 44–45).
Rinkinio struktūra yra tokia vientisa, kad kartais atrodo, lyg skaitytum meilės romaną, sudėliotą iš eilėraščių. Knygoje harmoningai dera tekstas ir vaizdas (rinkinį apipavidalino Inga Paliokaitė-Zamulskienė), o skilusio granato iliustracija tarsi nurodo neišvengiamą žmogiškosios egzistencijos lūžį. Ne veltui ir knyga perskelta perpus. Nors lemiamu eilėraščiu, perskeliančiu knygą, laikyčiau esantį antroje dalyje – „Laiko properša“ („vaiko kūnas / virstantis vyro kūnu / jungtis tarp laiko skeveldrų / ankstų rytą / pabudus nuo tavo artumo / mylimasis“, p. 72), tačiau iš esmės knygos struktūra yra nepriekaištingai užbaigta. Tą patį galima pasakyti ir apie kiekvieną atskirą eilėraštį, o juose sujungtos dailės, literatūros, muzikos estetinės pajautos suteikia rinkiniui svorio ir solidumo.
Kaip jau buvo minėta, knygoje kalbama apie universalią meilės galią, tačiau K. Baublio „Geležinė vėjarodė“ yra išskirtinė (o ir drąsi) lietuvių poezijos knyga, nes joje prabylama apie vyro meilę vyrui. Kita vertus, skaitant rinkinį, nekyla mintis nei už, nei prieš ką nors kovoti. Priešingai – K. Baublio knygoje plėtojamos temos dvelkia neišvengiamybe, o meilė mylimajam yra vaizduojama kaip nepakeičiamas faktas: meilės patirtis su konkrečiu asmeniu, kad ir kokios lyties jis būtų, ir etiketės priklijavimas sau ar mylimajam – du skirtingi dalykai. Knygoje nieko nesiekiama įsprausti į apibrėžimus – mylimasis sutinkamas kaip neišvengiama meilės apraiška, todėl ir pati knyga neturėtų būti suvokiama remiantis siauru griežtomis kategorijomis grindžiamu požiūriu.
[1 Aušra Kaziliūnaitė, „Kūrinį apie homoerotinę meilę parašęs K. Baublys: „Išleisdamas knygą apsinuoginau“, https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/paryziuje-gyvenantis-karolis-baublys-isleisdamas-knyga-apsinuoginau-286-999088