Vis dar liepsnojanti Kroatija
XX a. 9–10 dešimtmečių sandūroje pradėjus byrėti socialistiniam lageriui laisvė ir taika neatėjo išsyk. Ypač tragiški įvykiai klostėsi rytinėje Adrijos jūros pakrantėje, kur ilgus metus gyvavo Jugoslavija. Įsiplieskę Kroatijos nepriklausomybės ir Bosnijos karai, praūžęs Dešimties dienų karas Slovėnijoje, artėjant naujam tūkstantmečiui kilęs Kosovo karas, o peržengus 2000-ųjų slenkstį prasiveržęs sukilimas Makedonijoje pasiglemžė tūkstančius gyvybių, o skirtinga trauminė patirtis sukūrė dar daugiau skaldančių veiksnių ir taip etniškai bei konfesiškai margame Balkanų regione. Su kokiomis istorinės atminties problemomis susiduria šių dienų Kroatijos ir kitų regiono valstybių gyventojai bei politikai? Kaip sutaikyti skaudžias netektis patyrusias puses?
Apie nevienalytę istorinę atmintį ir traumas Balkanų regione žurnalistas Stanislavas Kuvaldinas kalbėjosi su Kroatijoje veikiančios nevyriausybinės organizacijos „Documenta“, užsiimančios karo nusikaltimais ir istorinės atminties problemomis, vadove VESNA TERŠELIČ ir jos kolega NIKOLA MOKROVIĆIUMI. Pokalbis vyko šių metų gegužės 30–birželio 1 d. Maskvoje surengtos tarptautinės konferencijos „1968-ųjų pamokos“ metu.
Apie atakas ir „nacionalinių interesų išdavystę“
– Centras „Documenta“ veikia nuo 2004 m. Papasakokite, kaip viskas prasidėjo.
Vesna Teršelič: Centro idėja brendo palengva. Akstinu, pastūmėjusiu imtis veiklos, tapo noras dokumentuoti XX a. dešimtajame dešimtmetyje vykusius konfliktus – nuo karinio susidūrimo Slovėnijoje 1991-ųjų rugpjūtį (Dešimties dienų karas vyko liepą – V. G.) iki 2001 m. sukilimo Makedonijoje. Vėliau susiformavo antroji veiklos kryptis – dokumentų, susijusių su pilietinėmis iniciatyvomis žmogaus teisių srityje, išsaugojimas. Dalis šių dokumentų mena praėjusio amžiaus devintąjį dešimtmetį. Žingsnis po žingsnio supratome, kad būsime priversti imtis viso XX a., nors darbas su ankstyvesniais laikotarpiais nėra toks intensyvus. Visa tai svarbu didinant visuomenės pasitikėjimą ir siekiant išsaugoti dabartinės bei ateities kartų istorinę atmintį.
– Kaip Kroatijos visuomenė ir įvairios politinės jėgos vertino Jūsų centro, kurio veikla akivaizdžiai susijusi su žmogaus teisių gynimu, įkūrimą?
V. T.: Iš pradžių mumis niekas pernelyg aktyviai nesidomėjo. Paaiškėjus, kad ryžtingai dirbame rinkdami dokumentinę medžiagą, sulaukdavome vis daugiau klausimų. Imta domėtis, ar mes ketiname analizuoti faktus, pozicijas, kuriomis remiantis buvo suformuoti politiškai svarbūs dokumentai. Vienas tokių pavyzdžių – 2000 m. Kroatijos parlamento priimta deklaracija dėl Kroatijos nepriklausomybės karo (Domovinski Rat – 1991–1995 m. vykęs karinis konfliktas tarp serbų dominuojamos Jugoslavijos vyriausybei pavaldžios Jugoslavijos liaudies armijos, kurią palaikė Kroatijos serbai, ir Kroatijos vyriausybės – V. G.), kuri iš anksto susiaurina istorinio tyrimo lauką, atskleidžia tik dalį tiesos. Deklaracijoje skelbiama, kad karas prasidėjo dėl Jugoslavijos armijos ir išorinių Serbijos jėgų agresijos. Nuošalyje palikti pilietinio karo tarp kroatų ir vietos serbų aspektai, pamirštamas karas su bosniais (jame taip pat dalyvavo kroatų pajėgos – red.). Paaiškėjus, kad mes nepritariame nusistovėjusiai pozicijai, prasidėjo trintis. 2007 m. su kolegomis iš Serbijos bei Bosnijos ir Hercegovinos organizavome konferenciją. Jos metu priešais mūsų langus dešinieji aktyvistai surengė demonstraciją. Per pirmuosius trejus veiklos metus susiformavo savotiška konfrontacija. Iki šiol tam tikra prasme esame juodajame sąraše.
Nikola Mokrović: Sakyčiau, eilinių žmonių nuomonė apie mūsų centrą priklauso nuo esamos valdžios pozicijos. Tarkim, nuo 2010 iki 2014 m. valdžioje buvo socialdemokratų partija. Nesakau, kad jie palaikė mūsų veiklą, bet vis dėlto manė ją esant reikalingą siekiant išsaugoti laisvę viešojoje erdvėje. Po jų valdžios svertai perėjo į konservatorių rankas ir prasidėjo išbandymai, žinoma, simboliniai. Antai įvairūs teismai pradėjo reikšti „kaltinimus“ mūsų darbuotojams, tarp jų ir Vesnai dėl „nacionalinių interesų išdavystės“. Be abejo, visuomenės požiūris mūsų atžvilgiu glaudžiai susijęs su klausimais, kuriuos svarstome. Jei inicijuojame tyrimus, kurie potencialiai gali būti naudingi kroatams, sulaukiame gana palankaus vertinimo, o jei pradedame klibinti kroatų nusikaltimus – akimirksniu tampame smerktini. Kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, didžiausią nerimą kelia tai, jog ilgainiui gali nutikti taip, kad į mūsų darbą nebebus atsižvelgiama. Centro oponentams mūsų ignoravimas gali pasirodyti visai patraukli strategija.
– Kaip elgtis, kad tai neįvyktų? Jūsų atveju galbūt vertėtų bendradarbiauti su žiniasklaida ir politiniais susivienijimais?
V. T.: Su žiniasklaida komunikuojame sėkmingai, tačiau Kroatijos visuomenė smarkiai susiskaldžiusi. Panašus rinkėjų skaičius palaiko socialdemokratus ir konservatorius. Kartais rinkimuose laimi viena pusė, kartais – kita, bet nė viena nelaimi absoliučios daugumos, todėl leidžiamasi į debatus dėl koalicijos sudarymo. Tokia padėtis skirtingoms tautinėms mažumoms, nuo kurių daugeliu atžvilgių ir priklauso koalicijos sudarymas, yra gana palanki. Mūsų centro veiklos barai (karo nusikaltimų liudijimai, parama išgyvenusioms aukoms, asmeninių prisiminimų rinkimas) panašūs į tuos, kuriais turėtų užsiimti nepriklausoma žurnalistika, todėl mes palaikome aktyvius ryšius su masinėmis informacijos priemonėmis, rūpinamės, kad mūsų atradimai būtų viešinami.
Antrasis pasaulinis karas tebesitęsia
– Ar skiriasi socialdemokratų ir konservatorių pozicijos vertinant sudėtingus Kroatijos istorijos tarpsnius? Ar jos atsispindi partijų dokumentuose, politikų pasisakymuose?
V. T.: Kroatijos visuomenė šiuo metu netgi nėra pajėgi užbaigti Antrojo pasaulinio karo. Daugelis klausimų, susijusių su pokario egzekucijomis ir socialistinio laikotarpio represijomis, nebuvo svarstomi iki pat dešimtojo dešimtmečio. Pagrindinės šalies politinės jėgos vengia imtis šių sudėtingų temų. Antrasis pasaulinis karas, Jugoslavijos periodas ir dešimtojo dešimtmečio karai – su šiais trimis praeities klodais Kroatijos visuomenė stengiasi tvarkytis savarankiškai, be politikų pagalbos.
Tais retais atvejais, kai politikai nutaria prabilti, kaip jau tapo įprasta, jie tiesiog pareiškia: „Tegul aiškinasi teismai.“ Nors, jei kalbame apie Antrojo pasaulinio karo nusikaltimus, reikia nepamiršti, kad daugelis tragiškų įvykių dalyvių jau mirę. Iki šiol galime išgirsti, kaip sveikinamasi tariant: „Za dom spremni“ („Pasiruošęs už Tėvynę“). Šią frazę sveikindamiesi vartojo ustašiai. Vėliau ji paplito tarp fanatiškų grupuočių ar tiesiog gatvėje. Politikai vengė spręsti šią problemą ir verčiau perleido ją teismams. Po ilgo blaškymo po įvairių instancijų teismus galiausiai byla pasiekė Konstitucinį Teismą. Buvo pripažinta, kad „za dom spremni“ vartojimas yra neteisėtas ir prieštarauja Konstitucijai. Tam pasiekti prireikė 20 metų, nors politikai viską galėjo išspręsti per penkias minutes.
N. M.: Politikai nuolat pasitelkdavo įvairius argumentus. Kad tai neva senas pasisveikinimas, neturintis nieko bendra su ustašiais, kas, žinoma, yra netiesa. Arba prisimindavo, kad dešimtajame dešimtmetyje kai kurie kroatų kariniai daliniai oficialiai vartojo šį pasisveikinimą, supraskite, kaip atsvarą serbiškam fašizmui.
V. T.: Todėl ir Konstitucinio Teismo sprendimas buvo priimtas nevienareikšmiškai. Diskutuota dėl išskirtinių atvejų, kuriais šis pasisveikinimas turėtų būti leidžiamas. Buvo įkurtas specialus komitetas, jis dirbo dar vienus metus ir galiausiai pateikė rekomendacijas vyriausybei – ji turi priimti galutinį sprendimą. Tai chrestomatinis pavyzdys, kaip Kroatijos valdžia tvarkosi su praeities problemomis.
– Kaip visuomenėje vertinamas po 1941 m. nacistinės Vokietijos įkurtos marionetinės Kroatijos, kurią valdė ustašiai, laikotarpis? Šiaip ar taip, tai dalis šalies istorijos, o ustašiai, žvelgiant iš tam tikro požiūrio taško, buvo viena iš kovos už nepriklausomybę formų.
V. T.: Galiu dar kartą pakartoti, kad Kroatijos visuomenė yra susiskaldžiusi. Esama tėvynės gynėjų (domobrani – tai 1941–1944 m. gyvavusios marionetinės Nepriklausomos Kroatijos valstybės karinių dalinių nariai – V. G.) ir ustašių palikuonių, kurie bičiuliaujasi. Egzistuoja pokario represijų ir egzekucijų aukos, tarp kurių nemaža dalis tų pačių ustašių ir tėvynės gynėjų. Tačiau šalyje taip pat esama daugybės partizanų palikuonių (turimas omenyje Jugoslavijos komunistų partijos vadovaujamas partizanų judėjimas, priešinęsis Romos–Berlyno–Tokijo ašies valstybių politikai, – V. G.). Vienas esminių klausimų, iškylančių šiame simboliniame kontekste, – kaip minėti Sutjeskos mūšio, 1943 m. gegužę–birželį vykusio didžiausio susidūrimo tarp partizanų ir okupacinių jėgų, kurioms talkino kroatų kolaborantai, metines. Dabar ši svarbi Antrojo pasaulinio karo kova nėra prisimenama.
– Ar Kroatijoje skiriasi požiūris į kitų tautybių (žydų, serbų, romų) atstovus, tapusius ustašių teroro aukomis?
V. T.: Man atrodo, kad vienintelė vieta, kurioje apie serbus ir romus kalbama kaip apie genocido aukas, – tai Jasenovaco koncentracijos stovyklos muziejus. Apskritai kalbant, Kroatijos visuomenėje vengiama užsiminti apie serbų ir romų genocidą. Genocidas žydų atžvilgiu pripažįstamas gana plačiai, bet apie serbų ir romų persekiojimą kalbama tiesiog kaip apie eilinį nusikaltimą.
– Ar diskutuojama apie Jasenovacą? Juk tai koncentracijos stovykla, kuri neturi nieko bendro su naciais ir buvo įkurta ustašių iniciatyva.
V. T.: Nuolat bandoma kvestionuoti aukų skaičių. Apie tai net rengiamos televizijos laidos.
N. M.: Radikaliausios pozicijos šalininkai teigia, kad Jasenovacas tebuvo darbo stovykla, kurioje buvo gana lengvos sulaikymo sąlygos, o ten kalėjusius asmenis ustašiai išgelbėjo nuo likvidacijos nacių konclageriuose.
V. T.: Nors iki šios dienos jau nustatyta 93 tūkst. Jasenovaco stovyklos aukų. Didžioji jų dalis – serbai, tarp kurių daugybė vaikų. Vienintelė išeitis – pripažinti šias aukas ir pagerbti jų atminimą. Gėdinga diskusija apie stovyklą, valdžios noras likti nuošalyje ir rezervuota laikysena revizionistinių teorijų atžvilgiu priveda prie to, kad stovyklos aukas vienijančios asociacijos nariai – žydai, serbai – atsisako dalyvauti bet kokiuose oficialiuose minėjimuose, vykstančiuose buvusios stovyklos teritorijoje. Jie rengia atskiras ceremonijas kaip protestą prieš tokią valdžios laikyseną.
– Koks šių dienų Kroatijoje požiūris į partizaninį judėjimą? Viena vertus, jame dalyvavo kroatai, kita vertus, šis judėjimas prisidėjo prie Jugoslavijos atkūrimo po Antrojo pasaulinio karo, o tai gali būti traktuojama kaip veikimas prieš nepriklausomą Kroatiją.
V. T.: Šiuo aspektu matome ryškią poliarizaciją. Tai labai sudėtingas klausimas. Pirmasis nepriklausomos Kroatijos prezidentas Franjo Tudjmanas – buvęs generolas, jaunystėje kovojęs partizanų gretose. Dabartinėje Kroatijos Konstitucijoje taip pat esama užuominų apie antifašistinę kovą, tiesiogiai kalbama apie kovą su ustašių režimu. Bet paskelbus nepriklausomybę dalis visuomenės, susijusios su ustašiais ir tėvynės gynėjais, pradėjo aktyviau reikšti savo pozicijas. Viskas vyko nevisiškai tiesmukai, darnus Antrojo pasaulinio karo vertinimas buvo dekonstruojamas palaipsniui. Kalbant apie jaunąją kartą, tai ji, mano manymu, yra sutrikusi. Jaunuoliai nesupranta, kurioje pusėje šiame kare kovojo Kroatija, bet, tikiuosi, žino, kad kroatai kovėsi abiejose stovyklose, nes buvo kilę iš skirtingų šeimų. Mums Antrasis pasaulinis karas yra okupacijos ir pilietinio karo istorija. Jo padariniai lydi mus iki šių dienų.
– Galbūt tai galėtų tapti pagrindu, leidžiančiu plėtoti humanistinį požiūrį į karą? Į karą kaip reiškinį, kuriame nėra laimėtojų, o tik aukos.
V. T.: Ne, nugalėtojai egzistuoja. Laimėjo antihitlerinė koalicija, kurios dalis buvo partizanai. Kai po karo anglai nutarė išduoti Jugoslavijai kolaboravusius asmenis ir serbų četnikus – partizanų priešininkus, masinės egzekucijos prasidėjo jau Jugoslavijos pasienyje. Taip aukomis tapo ne tik buvę kariai, bet ir jų šeimų nariai. Viena iš labiausiai pasipiktinimą keliančių problemų yra ta, kad iš šių žmonių buvo atimta teisė būti oriai palaidotiems. Šiandieninėje Slovėnijoje, netoli tuometinės Jugoslavijos sienos, Tezne, dabar tiriama viena iš tokių masinių kapaviečių, ten per kelias dienas buvo nužudyta 40 tūkst. žmonių. Galiu pasakyti, kad ši problema didžiąja dalimi sprendžiama Slovėnijos. Jie identifikavo Antrojo pasaulinio karo ir pokario aukų tapatybes. Bet Kroatijoje, Serbijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje dar reikia padirbėti. Ten tokios kapavietės nėra identifikuotos ir pažymėtos. Tai liečia ir ustašių režimo aukas, ir kalėjusius konclageriuose, visus tuos, kurie neteko teisės būti oriai palaidoti.
N. M.: Per 45 socialistinės Jugoslavijos metus valstybė neturėjo jokių socialinių instrumentų darbui su traumine Antrojo pasaulinio karo patirtimi. Tiesiog kalbėta: buvo karas, žiaurumai, liejosi mūsų brolių kraujas, bet dabar mes nugalėjome ir tapome antifašistines idėjas palaikančia valstybe. Kaip parodė laikas, toks požiūris negalėjo sukurti pasitikėjimo atmosferos tarp Jugoslavijos bendruomenių ir vos tik Jugoslavija susilpnėjo, visi neišspręsti klausimai iškilo į paviršių. Ir vėl iškilo alternatyvios interpretacijos, vešėjusios radikalių dešiniųjų sluoksniuose, kurie lig tol jokio balso šalyje neturėjo. Nieko keista, kad 1991 m. prabilus apie nepriklausomybės siekius nemaža dalis serbų, gyvenančių Kroatijoje, tai suvokė kaip atgimstančios ustašių valstybės užuomazgas.
– Teroro aukų identifikavimo ir laidojimo klausimai reikalauja tam tikro delikatumo, ypač susiskaldžiusiose visuomenėse…
V. T.: Mums svarbu nustatyti kapaviečių vietas, identifikuoti aukas ir jas oriai palaidoti, tačiau turime veikti taip, kad tuo nebūtų ideologiškai piktnaudžiaujama, nes tai gali greitai peraugti į konfrontaciją. Kalbu ne tik apie Kroatiją. Tai aktualu tiek slovėnų, tiek serbų visuomenėms. Tam, kad esama situacija imtų keistis, reikia politinės valios, lėšų naujiems moksliniams tyrimams ir plėtoti tokią kultūros politiką, kuri skatintų ieškoti sutarimo, o ne skaldytų. Ir, svarbiausia, kurioje atsirastų vietos pagarbai žmogui, jo orumui ir teisėms.
Šiais metais minimos 70-osios Kominformo rezoliucijos (1948 m. birželio 29 d. priimtas dokumentas, paraginęs Jugoslavijos komunistus priešintis Josipo Broz-Tito valdymui, – red.) metinės. Praėjus metams po jos paskelbimo, Plikojoje saloje (Goli otok) buvo įkurta koncentracijos stovykla, kurioje kalėjo politiniai Tito oponentai. Kas iš jos beliko? Griuvėsiai. Likusių pastatų niekas nesaugo, nėra jokio muziejaus. Tačiau visuomenėje matomas susidomėjimas šia sala, bet ir vėl valdžia nenori nieko daryti.
N. M.: Vienas iš būdų, kuris leistų atkurti adekvatų santykį su praeitimi, – pasakyti, kad represijos, prasidėjusios po 1948-ųjų, buvo inicijuotos totalitarinio režimo, ir šį socialinį konstruktą vartoti visam 45 metus trukusiam istorijos tarpsniui suvokti. Bet Goli otok atvejį bandoma aiškinti kaip vidinės komunistų partijos schizmos išdavą. Tai reiškia, kad vengiama „paskelbti tiesą“ apie mūsų aptariamas aukas tol, kol tai neduos kokių nors politinių dividendų. Taip šios aukos grimzta užmarštin.
V. T.: Galiu papasakoti apie savanorių stovyklą, prieš dvejus metus dirbusią Plikojoje saloje. Susibūrę menininkai ieškojo būdų įamžinti aukų atminimą. Stovyklos viduryje buvo pastatytas kryžius, prie jo vienas iš menininkų pritvirtino raudoną žvaigždę. Pirminė tokio sumanymo mintis – parodyti, kad šios stovyklos aukos – tai kairiųjų pažiūrų asmenys, identifikavę save su raudonąja žvaigžde, o ne kryžiumi. Tačiau tai buvo priimta kaip provokacija ir kalbos netyla iki šiol.
Ar gali Kroatijos pamokos būti naudingos Donbase?
– 1995 m. Kroatija pasiekė pergalę kare, turėjusiame aiškią etninę potekstę, ir susigrąžino kontrolę tų teritorijų, kurias 1991 m. kontroliavo vietos serbai. Tokie įvykiai skatina nacionalistines nuotaikas. Kas vyksta su kroatų nacionalistais šiandien, praėjus dešimtmečiams nuo tų įvykių?
V. T.: Turint omeny nacionalizmą, galima matyti, kuo jis teigiamas – kalbos, kultūros ir tautinio paveldo išsaugojimo atžvilgiu – ir neigiamas – nepriklausančių konkrečiai tautinei grupei atstūmimas. Kroatiškasis nacionalizmas reiškiasi abiem kryptimis. Deja, serbai ar kitos tautinės mažumos, matydamos, kaip kroatų nacionalistai elgiasi su jais, visų pirma regi atstumiantįjį aspektą. Būti klubo nariu čia sudėtinga. Žvelgiant į klausimą iš juridinės perspektyvos, galima pažymėti, kad mažumų teisės Kroatijoje gana gerai apsaugotos konstitucinės teisės. Tačiau problemos kyla dėl įstatymo taikymo. Svarbu tampa ne tai, kaip serbai, romai ar bosniai gali ginti savo interesus, bet kaip jų gynybą mato dauguma.
– Kiek jūsų centro veikloje, susijusioje su praeitimi, buvo svarbus Europos Sąjungos veiksnys? Ar Kroatijos noras prisijungti prie Bendrijos ir jos įsiliejimas į bendrą struktūrą rodo pasiryžimą priimti humanistines vertybes ir norą dirbti su skirtingomis istorinėmis patirtimis Europoje?
V. T.: Europos Sąjunga, žinoma, efektyvus civilizacinis instrumentas. Kai tarp Kroatijos, kaip valstybės kandidatės į ES, ir Europos Komisijos buvo sutarta dėl įstojimo plano, jame buvo iškelti labai teisingi tikslai. Tarp jų – mažumų teisių užtikrinimas, ko mūsų valstybė ir siekė laikytis. Bet Kroatijai tapus ES nare 2014-ųjų liepą paaiškėjo, kad ES neturi mechanizmo kontroliuoti, kaip valstybėse narėse užtikrinamos mažumų teisės. Tai idiosinkratiškas paradoksas, kuris, mano manymu, nulemtas ES atsiradimo aplinkybių. Pradžia buvo Prancūzijos ir Vokietijos susivienijimas siekiant užkirsti kelią naujo karinio konflikto atsiradimui, todėl istorinė praeitis nebuvo apsvarstyta dokumentuose. Ji suvokta kaip savaiminė duotybė, tačiau prie ES prisijungus Rytų Europos šalims situacija pasikeitė.
Šiandien ES šalyse kilusios populizmo bangos kelia didelį pavojų. Jei žemyne demokratija bus pakirsta, kaip reikės gyventi? Nevalia pamiršti, kad pasauliniai karai prasidėjo Europoje. Žinoma, nenoriu pranašauti milžiniškų smurto protrūkių artimiausiu laikotarpiu, bet reikia atkreipti dėmesį, kaip populizmas graso dešimtmečius, o kartais net amžius gyvavusioms institucijoms. Kroatija šiuo metu susiduria su tomis pačiomis problemomis kaip ir kitos tiek ES, tiek ne ES šalys. Spauda ir pilietinė visuomenė patiria spaudimą. Tokios organizacijos kaip mūsų imamos vaizduoti tarytum išdavikai, palaikomi iš išorės. Tai opi problema, nes išorinė parama centrui „Documenta“ yra labai svarbi. Nepakanka vien iš vidaus šaltinių gaunamų lėšų. Darbui identifikuojant aukas, nužudymo arba dingimo aplinkybių tyrimams reikia daug lėšų. Mes keliaujame iš vieno kaimo į kitą ir fiksuojame žmonių prisiminimus. Žinoma, tokį darbą lengviau atlikti ES ribose nei už jų.
– „Documenta“ bendradarbiauja su įvairiomis organizacijomis skirtingose Europos valstybėse, tarp jų ir priklausiusiose anuometinei Jugoslavijai. Šio regiono valstybėms būdingas komplikuotas santykis su jų praeitimi. Ar tai netrukdo bendram darbui?
N. M.: Bendradarbiaujame su kolegomis, užsiimančiais žmogaus teisių gynimu. Tokios organizacijos neturi išankstinių nuostatų, kurios būdingos nacionalizmui. Jos supranta, kad vieningas požiūris į konfliktus nėra įmanomas, kad egzistuoja daugybė aspektų, todėl yra linkusios bendradarbiauti ir keistis duomenimis. Problemos kyla politiniu lygmeniu, kai stojame į akistatą su politikais, kurie baimindamiesi prarasti elektorato palaikymą bando išnaudoti išankstines nuostatas savo tikslams.
– Mano manymu, keliose valstybėse veikiančioms nevyriausybinėms organizacijoms neįmanoma išlikti visiškai nepriklausomoms nuo vieno ar kito konkuruojančio naratyvo.
V. T.: Tikrai taip. Bet mes nesiekiame kurti kažkokio viršistorinio naratyvo, mes priimame skirtingus naratyvus tol, kol jie remiasi faktais. Jei kalbame apie įvykius, susijusius su Jugoslavijos griūtimi, dažnai stojame akis į akį su faktais, kuriuos pateikė Tarptautinis tribunolas ir nacionaliniai teismai. Tai pakankamas pamatas darbui. Galiu atskleisti, kad pastarosiomis savaitėmis rengiame bendrą žemėlapį, kuriame atskleisime žmogiškųjų netekčių mastą postjugoslaviško laikotarpio konfliktuose. Dirbame kartu su kolegomis iš Serbijos ir Kosovo. Stengėmės sujungti visus duomenis, kuriuos mums pavyko aptikti. Taip pat jau daugiau nei dešimtmetį palaikome svarbią iniciatyvą sukurti Regioninę faktų nustatymo komisiją (RECOM) – struktūrą, kuri galėtų pagelbėti vykdant teismo procesus.
– Kokios jos perspektyvos?
V. T.: Turime vilties, kad šių metų liepą vyksiančiame Vakarų Balkanų vyriausybių vadovų susitikime kai kurios šalys palaikys RECOM įkūrimo iniciatyvą. Kroatijos tikriausiai tarp jų nebus. Tačiau neaišku, ar klausimas dėl komisijos įkūrimo bus įtrauktas į aukščiausiojo lygio susitikimo darbotvarkę.
– Užsiminėte apie Tarptautinio tribunolo darbą, susijusį su buvusia Jugoslavija. Kaip Kroatijos visuomenė vertina tai, kad tribunolas pasmerkė Kroatijos atstovus?
V. T.: Tribunolas per savo veiklos metus paskelbė 161 nuosprendį. Mūsų visuomenė, kaip ir, rodosi, daugelis kitų, mano, kad tribunolas yra sukurtas tam, kad juos nuteistų. Vis dėlto norėčiau kiek kritiškai pasisakyti. Minėjau, kad politikai mėgsta nusimesti nuo savęs atsakomybę patikėdami svarbius klausimus teismui. Tarptautinis tribunolas, turint omeny buvusios Jugoslavijos problemą, tik dar didesnio masto to pavyzdys. Politikai, šiuo atveju Jungtinės Tautos, užuot užsiėmę konfliktu Bosnijoje, įkūrė teismą. Jo statute numatytas visuotinio susitaikymo siekis, tačiau teismui jį pasiekti beprotiškai sudėtinga. Tribunolas tik sukelia daugiau ginčų, kuriuos galėjome stebėti ne vienos teismo sesijos metu. Teismo vaidmuo yra svarbus, bet pasitikėjimo atmosferą turi kurti ne jis. Tai turi kilti iš politikų, visuomenės, bet jie nežengia šia kryptimi. Ir tai ne tribunolo kaltė. „Documenta“ veikla – tik nedidelė dalis darbų milžiniškuose istorinių faktų nustatymo baruose. Galiausiai viskas remiasi politine valia. Kokia dalis tų faktų bus priimta ir kiek bus gerbiamos nukentėjusiųjų teisės.
– Tam tikruose Ukrainos politiniuose sluoksniuose populiaru brėžti paraleles tarp konflikto Donbase ir 1991–1995 m. karo Kroatijoje. Tai grindžiama tuo, kad abiejuose konfliktuose akivaizdus kaimyninės šalies valdžios institucijų ir ginkluotųjų pajėgų kišimasis į vidaus reikalus. Taip pat kalbama apie galimą kroatišką sprendimo būdą, t. y. lemiama pergalė prieš separatistus, jų šalininkų ištrėmimas iš užimtų teritorijų ir galimas taikus dalies žemių integravimas. Kaip jums atrodo, ar Kroatijos patirtis gali būti naudinga Ukrainai?
V. T.: Kiekviena analogija naudinga iki tam tikros ribos. Kroatijos patirtis gali šio bei to išmokyti. Visų pirma vertėtų prisiminti taikią Rytų Slavonijos integraciją. Šis pavyzdys atskleidžia, koks svarbus yra socialinio ir institucinio dialogo poreikis, net tuomet, kai abiejų šalių atstovai nėra pasiruošę sėsti prie derybų stalo. Ypač svarbu, kad atskirtos bendruomenės kuo daugiau komunikuotų, vykdytų abipusius savanoriškus vizitus, užsiimtų kokia nors bendra veikla tam, kad rastųsi sąlygos deryboms. Konflikto zonoje Ukrainoje tebevyksta gyventojų judėjimas. Žmonės kerta užkardas. Ten nelaukiama, kol politikai tars galutinį žodį, leidžiantį pradėti socialinius mainus. Visa tai reikia kuo efektyviau išnaudoti. Žinoma, tai neatstoja politinio sprendimo galios.
Vertė Vitalijus Gailius
