Vidmantė Jasukaitytė. Feministės prototipas
1976 metais pirmą sykį išvydau gyvą Vidmantę Jasukaitytę jos bute tuometėje Rapolo Čarno gatvėje, Žirmūnuose, kai pas pusseserę ėjau skolintis lėkščių savo vestuvių vakarėliui.
Buvau vos 19-os, ketvirtas lietuvių kalbos ir literatūros kursas. Nuomojausi kambarį gretimoje laiptinėje. Nebuvau tikra, kokio velnio teku ir kam man tos lėkštės bei taurės, bet kažkas pasakė, kad reikia.
Tingėjau ginčytis. Tikroji paskata buvo viena akimi pasižiūrėti, kaip gyvena Vidmantė Jasukaitytė.
Mano vaizduotėje ji buvo niūri moteris, savarankiška ir nepriklausoma.
Pakilau liftu – į šeštą, o gal septintą aukštą: mano pusseserė, blondinės figūros ir smegenų, pradedanti barmenė, irgi nuomininkė, priglaudė pirštą prie lūpų ir mudvi pirštų galais praslinkome pro plačią Vidmantės nugarą į nuomojamą kambarį.
Jasukaitytė piktokai trankė mašinėlės klavišus, it spardytų ant grindų jos vaikų išbarstytus žaislus: gal supykdė mano skambutis į duris. Bet labiau tikėtina, kad žodžių pasaulis jai buvo realesnis už smalsios studentės žingsnius.
Visas namas žinojo, kad Vidmantė ištekėjusi už Vinco Rimgaudo Dineikos, garsiojo Karolio Dineikos sūnaus, propagavusio sveiką gyvenimo būdą. Namo gyventojams Dineikos atrodė legenda, o jinai, Vidmantė, – tiktai keistuolė, kurią vedė santūrus vyras.
Ant žemės voliojosi drabužiai, stovėjo įskelta lėkštė su kažkieno apkramtytu blynu, kurio dalį buvo prispaudęs kamuolys, suglamžyti popieriai, perplėšta vaikiška knyga ir neseniai išlietas kisieliaus puodelis ant stalo krašto: lašai tingiai kapsėjo.
Šitas vaizdinys persekiojo mane visą gyvenimą: jeigu moteris nori rašyti, skudurai ant grindų jai nerūpi. Jos ausys užkimštos, o pareigos pačios tegu savimi rūpinasi!
Tais metais išėjo pirmoji Vidmantės Jasukaitytės eilėraščių knyga ir apie ją daug rašė recenzentai. Bent man taip atrodė.
Buvau įsitikinusi, kad šitos nelabai gražios ir stambios moters kritikai tikriausiai prisibijo, nes šiaip apie moterų kūrybą jie beveik nerašo.
Turi būti kokia nors ypatinga priežastis, kad jie teiktųsi.
Žurnalų ganyklos priklausė vyrams, o moterų tekstai pirmuose puslapiuose buvo retenybė – beveik išimtis. Tais pačiais metais mano draugei lituanistei prozininkas Juozas Aputis pasakė, kad literatūra yra vyrų teritorija. Draugė bandė juoktis, bet Aputis paaiškino, kad ji yra durnė.
Mano galva, rašyti eilėraščius Vidmantei Jasukaitytei visai netiko: ji buvo prozos moteris – sunki, tiesmuka ir neturinti iliuzijų.
Todėl palaukiau prozos – knygos „Stebuklinga patvorių žolė“ apie Brukšdvario panelę, prosenelę Malviną ir tetą Antosę – ir tik tada supratau, kokia Jasukaitytė talentinga.
Nustojo rūpėti, kad subtilų tekstą parašė savimi visai nesirūpinanti moteris: į kiemą ji išeidavo užsimaukšlinusi koše išteptą skrybėlę.
Tokia drąsa man buvo sunkiai įsivaizduojama, nes buvau atvažiavusi iš Kauno ir pratusi prie švarių skrybėlaičių.
Autorė savo knygą pavadino apysakomis. Iš tiesų rinkinio triptiką sudaro „baladės“ – baladė apie Brukšdvario panelę; baladė apie prosenelę Malviną; baladė apie stovinčiąją ant tilto – iki šiol regiu tetos Antosės figūrą.
Kaip Vidmantė įstengė vaikų erzelynėje atsidurti ant to tilto? Kodėl nė vieno savo vaiko neišmetė pro langą? Kaip susivaldė neišpylusi barščių ant mano pusseserės nelabai gudrios galvos, kai ši vidurnaktį pareidavo iš keisto savo darbo „Dainavos“ bare?
Iki šiol nesuprantu, kaip moterys įstengia gyventi dvigubą / keturgubą / šešiagubą gyvenimą: būti čia po tuo negražiu chalatu ir galvoti apie Malviną. Rašyti apie Malviną. Įsivaizduoti, kad vienu metu įmanoma gyventi Malvinos ir buitiškai nešvarų Žirmūnų gyvenimą? Tai žygdarbis – ne Apučiui suprast.
Malvina – toks įstabus senoviškas vardas.
Vidmantė tik sieloje buvo Malvina. Didelis jos kūnas niekaip nerodė ženklų, kad širdis yra grakšti ir liekna.
Gyvo realaus žmogaus dramblotumas, liežuvio nevaldymas ir visiškas nesirūpinimas, kas ką apie ją pagalvos, bei iki gyvuonies skaudžiai besismelkiantis tekstas iki šiol man yra Vidmantės Jasukaitytės žymė: jos išsvajotoji Nacionalinė premija!
Mes sėdime parietusios po savimi kojas ir žiūrime į tą bokštą…
…Mus skiria didelis miškas, ir tu pasiklysi jame. Ir aš matau, kaip tu jauna, visai dar vaikas, grauži pavasarį jauno alksnyno žievę, nes nori valgyti ir nežinai, kokia jėga tave stumia prie medžio, tarsi jauną žvėriuką. Tu žinai, jog tavo tėvą kažkas nubaus už tai, kad jo vaikai gadina svetimo miško medžius – taip jau buvo ne sykį – tačiau alksnio žievė tokia skani, tokia skani… Ir sultinga. Jauno medžio sultys nudažo raudonai tavo lūpas, dantis, smakrą ir virsta tavo vaikišku krauju, ir tu veltui meluoji savo tėvui, kad negraužei alksnio…
…Bet tu nekalta, kad pavasarį oras tau kvepia jauno medžio žieve ir kad niekaip negali atsispirti norui pajusti tą kvapą ir skonį burnoje. Tau atrodo, kad nori valgyti, todėl ateini iš miško per pievelę, perlendi pro vielos tvorą ir, pakėlusi ilgą, lopytą suknelę, brendi per burokus pas mane (iš knygos „Stebuklinga patvorių žolė“).
Valingos, išdidžios, savarankiškos herojės, turinčios galių tvarkyti vyrų gyvenimą. Ir keistas autorės negebėjimas matyti, kaip atrodo savasis gyvenimas.
Taip sakau apie vėlesnį Vidmantės Jasukaitytės likimą, kai jinai, visa širdimi kovojusi už Nepriklausomybę, įsivėlė (arba buvo įtraukta) į abejotinus verslo sandorius. Užstatyti butai, nuolat persekiojantys ir apgavystėmis kaltinantys žmonės, karštligiškas bandymas užsidirbti pinigų – daugelis tai patyrė ne todėl, kad turėjo polinkį sukčiauti: buvo nepatyrę idealistai.
Paskui viskas nurimo, bet už bandymus buvo atsimokėta liga.
Sykį nuėjau į rašytojos susitikimą su skaitytojais: Vidmantė buvo graži ir išsipuošusi, jos skruostai liepsnojo. Neatsimenu, koks žmogus skaitė jos tekstus. Net tekstų neatmenu.
Ji džiaugėsi kiekvienu atėjusiu: visus atpažino, vadino vardais. Bet paskui, kai atėjo laikas pasisakyti jai pačiai, ėmė kalbėti, kad jai priklauso Nacionalinė premija.
Vis aistringiau. Vis aršiau. Nereikia pažinoti gyvų rašytojų – jie tik žmonės. Kartais – labai nelaimingi.
Susiraskite „Stebuklingą patvorių žolę“ ir širdyje visada būsite su ta, kuri ir yra tikroji Vidmantė.
