Sostų karai
Per valstybines šventes Kaune iškilo nevienareikšmiškai politikos apžvalgininkų, architektų ir žurnalistų vertinamas vytis arba raitelis (čia jau kaip kam patinka) jaunuolio veidu. Sakoma, kad tai Kalantos atvaizdas. Jeigu yra taip, tai ši aliuzija pernelyg primityvi ir nesubtili. Nors paminklas buvo pastatytas dosnių mecenatų ir Kauno miesto lėšomis, vieta prie Kauno pilies yra viešoji erdvė, tad piliečiai turi teisę ir kritikuoti, ir žavėtis. Kaunas yra Kaunas, o be to, ir Kaunas tvarkosi. Jis turi įgelti Vilniui pretenduodamas ne tik į laikinosios sostinės statusą. Paminklas šiaip jau primena tradicinius XIX a. Rusijos, Prūsijos ar Habsburgų imperijų kūrinius, nors šiai vietai šalia Kauno pilies tinka labiau už tą vamzdį Vilniuje Neries pakrantėje. Prieš metus dėl paminklo Lukiškių aikštėje buvo surengtas visuomenininkų konkursas, jame buvo išrinktas ir nugalėtojas – skulptorius Arūnas Sakalauskas. Tačiau „Laisvės karys“ iškilo ne Lukiškių aikštėje, o Kaune.
Atidarymo ceremonijoje garbingose vietose sėdėjo prezidentas Valdas Adamkus, už jo asmens sargybinis, šalia šio – Seimo narys Emanuelis Zingeris, dar šalia prezidento – Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis ir kiti. Aplinkui dominavo priešpensinio ir pensinio (politinis korektiškumas verčia sakyti „senjorų“) amžiaus veidai, bajorų organizacijos, šauliai… Tai joks priekaištas. Tiesiog jaunimo šiame renginyje buvo nedaug.
Vilniuje tuo metu vyko Dainų šventė. Vaizdas per Lietuvos televiziją buvo minorinis, kiek numigęs, bet vakarinis gyvenimas Vilniaus ir Vokiečių gatvėse vakare vyko tikrai gyvas. Galbūt ši šventė tampa švente organizatoriams, dalyviams, emigrantams ir Amerikos lietuviams? Pamenu Dainų šventę Vilniuje 1985 m., kai neaiškiai suvokiau tą tautiškumo potencialą, kuris kunkuliavo šiame mieste. Tūkstančių balsų atliekamą Maironio „Lietuva brangi“ daugiatūkstantinė minia Vingio parke prašė kartoti vėl ir vėl. Ir niekas nesiskirstė, nors laikas jau buvo vėlyvas. Tada ir Justino Marcinkevičiaus „Mindaugas“ ir „Mažvydas“ reiškė visai ne tai, kaip bando pristatyti Nerija Putinaitė.
Bet dabar Šokių diena buvusiame „Lokomotyvo“ stadione stebint vaizdą per televiziją atrodė beveik tokia pat kaip tada, prieš trisdešimt trejus metus. Laisvė iškovota, valstybė atkurta, tad subtilios analogijos ir metaforos nebeveikia. Liko ansamblis „Lietuva“. „Berneli, pašokdinki mergelę smagiai.“ Konotacija aiški nuo pat seniausių laikų, o ir ta liūdna reprezentacija, lydima skystų plojimų, rodo, kad tradicija jau išvėsusi, net tarp Trečiojo amžiaus universiteto, kurio visaverčiu klausytoju greitai būsiu ir aš, absolventų…
O kaip toli nuo „sostų karų“ per valstybines šventes atrodė trečiasis Lietuvos miestas Klaipėda, kurią Lietuvos nacionalinė žiniasklaida prisimena per džiazo festivalį ar jūros šventę, tranzitinis punktas elitui pakeliui į Nidą, o runkeliams į Palangą? O Klaipėda suteikė sceną grandioziniam kontroversiškojo Selo koncertui, į kurį susirinko daugiau jaunų žmonių negu į valstybinius minėjimus. Žinoma, modernus Selo pasirodymas – tai ir tūkstančiai įsilinksminusių jaunuolių, ir tūkstančiai vatų, ir gausūs scenos efektai, ir nelaimingi aplinkinių rajonų gyventojai, vaitojantys nuo žemų dažnių skleidžiamų decibelų, bet tai ir laisvesnio gyvenimo ritmas. Savotiška alternatyva valdiškiems vyčiams, piestoms, naftalinu atsiduodantiems („grūdą pupt pupt, grūdą pupt, grūdą vežė, vežė“) šokiams ir pagoniškoms apeigoms, pagardintoms patrimpų ir perkūnų prezentacijomis, kurios kažkaip nelabai derinasi su mūsų valstybės vyrų ir moterų deklaruojama modernybe ir startuoliais.
