Poezijos vertimai
Prancūzų modernizmo klasiko Guillaume’o Apollinaire’o rinkinyje „Spiritai“ (Alcools, 1913) kalbama apie įvairias žmogaus gyvenimo dramas, vidinės ir išorinės realybės konfliktus, išduotus ar atšalusius jausmus. Autoriaus kūryboje, kuriai būdingi netikėti sugretinimai, nereguliarus ritmas, žaismingi rimai, labai ryški laiko įtampa: praeities jau neatgausi, ateitis ‒ neaiški, tad lieka tik nuolatinis dabar skambėjimas.
Vertėjas
Snieguolė
Angelai angelai danguje
Vienas karininką vaizduoja
Kitas virėju duodas
O likę dainuoja
Dailusis karininkas dangus mėlynas
Mielo pavasario po Kalėdų sulaukus
Įteiks tau gražų medalį saulės
Gražų medalį saulės
Virėjas žąsų plunksnas pešioja
O! Krenta sniegas
Krenta tik niekas
Mylimosios man nepadovanoja
Sudie
Nuskyniau šį šilojo stiebą
Ruduo jau miręs prisimink
Neberegėsime viens kito niekad
Tik laiko kvapas šilojo stiebas
Ir prisimink ilgiuosi apkabint
Čigonė
Čigonė viską iš anksto žinojo
Susikryžiavusias mūsų naktis
Mes jai pasakėm sudie o iš šiojo
Atsisveikinimo gimė Viltis
Meilė sunki kaip kailis cirko meškos
Kuri mums panorėjus stovomis lekia
Ir mėlynas paukštis plunksnų neteko
Ir valkatos Ave nebesuieškos
Žinom puikiai save taip prakeikiam
Bet viltis mylėti šiame kelyje
Mums primena kai delnas delne
Ką čigonė kalbėjo įtaigiai
Į sveikatą
I
Prieš įžengiant į mano celę
Nurengt mane reikėjo nuogą
Kieno rūstus šis balsas klausia vėlei
Gijomai ir tapai tu kuo gi
Į kapą Lozorių grąžina
Užuot iš jo kaip pridera išėjęs
Sudie sudie sakau dainoms alėjoms
Jaunystei savo ir merginoms
II
Ne čia aš nebesijaučiu
Vienuoliškai
Penkioliktoj esu
Vienuoliktam
Saulė vos vos įspįsta
Pro grotas
Spindulių jos patyčias
Eiliuotas
Mano popierius jaučia
Kol klausaus
Žingsnių beldimo į skliautą
Iš viršaus
III
Duobėje kaip laukinė meška
Kas rytą vaikštau ir laukiu
Vis ratu ir ratu ir ratu visada
Dangus grandinėm sukaustytas
Kas rytą vaikštau ir laukiu
Celėje gretimoj naktį
Pasigirdo fontanas
Su barškančiais raktais
Tegu sargas pirmyn atgal laksto
Celėje gretimoj naktį
Pasigirdo fontanas
IV
Mirtinai nuobodu man tarp šių plikų sienų
Nudažytų taip blankiai
Muselė per popierių cipena naktį dieną
Per mano linijas vangiai
Kuo tapsiu o Dieve mano skausmą pažįstantis
Pats man jį dovanojai
Pasigailėk mano akių neašarotų ir veido išblyškusio
Kėdės ant kurios dejuoju
Ir visų vargšių širdžių šiam kalėjime plakančių
Meile mane lydinti nuolat
Ypač mano buko proto pasigailėk dėl kančios
Ir nevilties kuriai šis pasiduoda
V
Te sulėtėja visos valandos
Lyg laidotuvių dainos
Tu verksi valanda kai rieda ašaros
Per greit praeina
Kaip ir visos valandos
VI
Klausausi miesto triukšmo
Ir kalinio be horizonto
Matau tik dangų rūškaną
Ir kalėjimo sienų betoną
Diena jau baigias matos
Žiburys kalėjimo bokšte
Mes esame vieni celėje mano
Dailioji šviesa Brangusis prote
1911 m. rugsėjis
Mariaus Samavičiaus piešinys
Medžioklės ragas
Mūsų istorija kilni ir tragiška
Kaip kaukė tirono bedalio
Jokia drama pavojinga ar magiška
Jokia atsitiktinė detalė
Nepaverčia mūsų meilės beviltiška
Ir Tomas de Kvinsis vartodamas
Opijų tą nuodą lengvą ir skaistų
Eidavo pas savo Aną klejodamas
Eime eime juk visa kas praeis tik
Aš atgal dažnai gręžiosiuos
Prisiminimai tai medžioklės ragas aidintis
Kurio skardėjimas numiršta kai vėjuota
Mirabo tiltas
Po Mirabo tiltu teka Sena
Ir mūsų meilės
Šis tiltas man primins kaip visada
Skausmą keisdavo laimės valanda
Ateik naktie pačiu laiku
Praeina dienos aš lieku
Delnais susikibę mudu liekam arti
Kai teka
Po mūsų rankų tiltu tingi
Nusilpusi banga žvilgsniai amžini
Ateik naktie pačiu laiku
Praeina dienos aš lieku
Pranyksta meilė kaip srovė skubri
Pranyksta meilė
Kokia mūsų būtis vangi
Ir kokia Viltis būna žiauri
Ateik naktie pačiu laiku
Praeina dienos aš lieku
Prabėga dienos ir savaitės bėgte
Nei laikas prabėgęs
Nei meilė negrįžta jauna
Po Mirabo tiltu teka Sena
Ateik naktie pačiu laiku
Praeina dienos aš lieku
Durys
Viešbučio durys išsišiepia baisiai
O mano motina ką lems šie metai beteisiai
Būti tarnautoju kuriam vienam nieks nepriklauso
Pimusai* poromis liūdno vandens gelmėje plauko
Nusileido Marselyje vakar ryte angelai vėsūs
Girdžiu tolimą dainą nutylant ir vėl vakarą vėlų
Kuklus koks ir esu ir nesu vertas nieko anuliuotas
Vaike aš viską tau atidaviau toliau pats darbuokis
Vertė Tomas Taškauskas
* Mitinės žuvys, turinčios tik vieną peleką ir todėl priverstos plaukioti poromis.
