Plaukai
Pavasaris čirpa. Laikas, kai pradeda lįsti žolės, kai reikia genėti medžius. Sode, gėlyno pašonėje, darbuojasi senelis su vaiku. Senelis pirštinėtose rankose laiko didžiulį karpymo įrankį, žirklėmis tai pavadinti negrabu, vaikas laksto pievoje. Jam pusantrų metų, jis didelis ir apvalainas, pečius kutena šviesios garbanos. Laimingas vaikas, tik labai aktyvus, viską nori patirti. Vienas tų, kuriuos tėvai nuolatos turi laikyti už kapišono ir saugoti miegančius. Vos išaušus, jis tuoj pradeda prašytis į lauką, sunkiai pavalgyti ištaiko. Lauke prasideda lenktynės su šunimi. Tik dabar aviganis kažkodėl nelenda iš būdos, jam tikriausiai karšta, bet maudyti dar negalima, dar ne tie orai.
Senelis atsineša kopėčias, palipa kelias pakopas, ir ant žemės pradeda kristi išsikerojusios prosenelio skiepyto medelio šakos. Dar perspėja vaiką, kad nesipainiotų, nes per šakas jo nemato. O vaikas juokiasi žolėje – genėjimą jis mato pirmą kartą, ant kopėčių pasilipusį senelį – taip pat (kitu atveju vienoje vietoje vaiko taip ilgai neužlaikytum). Staiga netyčia nukirpęs ne tą šaką, kurią ketino, senelis kažką šūktelėjo, ir aš kitame sodo gale sustingau – supratau, kad dabar jau ir jis, senelis, tai pajuto. Vaikas mirs, ir mintyse jis kovoja su ta mintim, veja ją šalin, netiki, nes nežino, kaip reikės gyventi, kai vaiko nebebus. Mus supo daugybė ženklų, bet mes niekada netikėjome mistika. Ir baisiai pykdavome ant paukščio, kuris visą pusmetį į langus snapu kalendavo, rytais miegoti neleisdavo.
Pypsint lašelinės aparatui, dažnai prisimenu tą sceną sode. Dabar irgi pavasaris, vaikas tyliai miega lovoje, net ir paprašytas nesikeltų. Pasiilgau jo ilgų garbanų.
Pamenu, kaip vieną gruodžio dieną į mūsų palatą įėjo gydytoja, apžiūrėjo ir paklausė, ar dar neslenka plaukai. Dar ne, be spalvos balse atsakiau jai, kaip ir buvau įpratusi kalbėti ligoninėje, dar neslenka. Tuoj pradės, lygiai taip pat be spalvos atsakė gydytoja ir išėjo. Tą dieną daugiau jos nesutikau, o prieš pietus į mūsų palatą paguldė mergaitę trumpulyčiais rudais plaukučiais. Jai skaudėjo, ir visi stebėjosi kodėl, nes liga jau traukėsi.
O kitą rytą, prabudusi šalia vaiko, pastebėjau kelis ant mano juodų pižaminių kelnių prikibusius plaukus. Susigėdau, pagalvojusi, kad vakare, prieš miegą, pamiršau susišukuoti. Tą pačią akimirką atsidarė palatos durys, ir įėjo gydytoja su rezidente. Dabar ji nieko neklausė, tik palingavo galvą ir pasakė, na va, perspėjau, kad prasidės. Delnu paliečiau vaiko galvytę, ir saujoje liko kelios ilgos garbanos. Jos prikaustė mano žvilgsnį taip, kad net nepakėliau akių į gydytoją, kai ji aiškino, kad kraujas prastas, kad niekur negalime išeiti iš palatos ir reikia saugotis, ką valgome. Jokių šviežių daržovių, jokių vaisių, jokių saldumynų, nieko, ką vaikas mėgsta labiausiai. Nors dabar jis ir nevalgo. Jį pykina. Pykina ir mane, nes jam slenka plaukai.
Kitą dieną plaukų slinkimas buvo apstojęs. Jau, maniau, pabaiga. Palatos kaimynė, patyrusi ligoninės vilkė, aiškino, kad gauname stipriausią gydymą, todėl tikrai nuslinks. O aš netikėjau. Ne dėl pačių plaukų, gi berniukas, be to, ataugs. Nenorėjau, kad jam nuslinktų plaukai, nes išblyškę vaikai su kepurėlėmis tikrai ir neatšaukiamai serga vėžiu.
Bėgant dienoms ligoninėje, pastebėjau, kad vaikas priprato prie gydytojos. Anksčiau jis priešinosi apžiūrimas, šaukdavo, blaškydavosi. O dabar tik įsmeigia akis į jos stetoskopą ir nuščiūva. Jie pradėjo sutarti. Aš gydytojos vengdavau nuo pirmosios dienos ligoninėje. Ji kalbėdavo nesuprantamais žodžiais, bandydavo paaiškinti nesuprantamus dalykus, man atrodė, kad kažką slepia, kad žino daugiau, nei pasako. Jos akyse dangstomą susirūpinimo kibirkštėlę matydavau dažniau, nei man atrodydavo tinkama, ir buvau įsitikinusi, kad ji perdeda, nes, nepaisant pykinimo, vaikas visai neblogai jautėsi, netgi žaisti norėdavo, tuo tarpu kiti vaikai pasliki gulėdavo lovose, tuščiu žvilgsniu stebeilydami į televizorių. Geriausiu atveju. Apie blogiausią garsiai nekalbama. Visa tai mane trikdė, gyvenau kaip sapne. Prieš užmigdama galvodavau, kad prabusiu savo kambaryje, o šalia tyliai alsuos vaikas ilgom švelniom garbanom.
Kai prabudau kitą rytą, pastebėjau kaltūną vaiko galvoje. Nenorėdama jo prižadinti, švelniai pridėjau pirštus prie pakaušio, kuo atsargiau pasukau galvytę. Ties paausiu buvo plika, o išslinkę plaukai per naktį susivėlė į didelį kuokštą. Tyliai pakilau iš lovos, nuėjau į vonią, kosmetinėje dėžutėje susiradau žirkles. Tada kaip katė užsiropščiau ant lovos, palinkau prie vaiko ir nė negalvodama kaltūną iškirpau, įdėjau į užsegamą maišelį ir pamiršau, kaip ir tą tolimą mintį pavasarį, genint medžius, bevaisėms šakoms krintant ant dar neįšilusios žemės.
Vaikui plaukus kirpau tada, kai jis miegodavo. Paausiai prapliko per kelias valandas, o kai atsibudęs susirangydavo man ant kelių, iš įpročio glostydama galvą rinkau plaukus saujomis ir dėjau ant spintelės. Tada, pasodinusi jį ant lovos, plaukus nuo spintelės rinkdavau į užsegamą maišelį ir pamiršdavau, rinkdavau ir pamiršdavau. Ir taip visą savaitgalį.
Kai gydytoja atėjo pirmadienio rytą, vaikas jau buvo plikas. Apie plaukus ji nieko nesakė, tik apie kraują. Dar blogesnis, nei buvo, netrukus ant mūsų palatos durų atsirado raudona lentelė su užrašu „izoliacija“. Palatos kaimynai išvažiavo namo. Likome vieni ir izoliuoti, plikas vaikas ir aš, pilna slepiamų baimių. Rytais tarškėdavo pusryčių vežimėlis, girdėdavau, kaip kitiems ligoniams pilstoma arbata, o aš nesikeldavau iš lovos. Dabar mes buvome saugūs. Vaikas miegodavo, ir be gydytojos leidimo niekas negalėjo įeiti į mūsų palatą, įsibrauti į mūsų pasaulį. Darėme ką norėjome, nepaisydami vis aiškesnių ligos ženklų. Ant lovos paberdavome žaislus, statydavome tvirtoves, vartydavome knygutes, žiūrėdavome filmukus, kaip ir tūkstančiai kitų mažų vaikų su mamomis. Ir tik tada, kai atguldavome, palatos prieblandoje išgirsdavau čeksint didžiulį karpymo įrankį, žirklėmis tai pavadinti negrabu.
Dabar žinau. Tai buvo vėžio žnyplės.
