Patarimai, kaip rašyti (2)
Tęsinys. Pradžia Nr. 12
Britų dienraštis „The Guardian“ 2010 m. vasarį paprašė dvidešimties šiuolaikinių anglakalbių autorių pasidalyti su skaitytojais ir būsimaisiais rašytojais asmeniniu rašymo taisyklių dešimtuku. Siūlome susipažinti su tuzino kūrėjų, dauguma kurių gali pasigirti ir į lietuvių kalbą išverstomis knygomis, pateiktais atsakymais, nepraradusiais aktualumo ir šiandien.
Didžiojoje Britanijoje tiesiog dievinamų detektyvų ir kriminalinių istorijų veikėjų galeriją P. D. James (1920–2014) papildė poetinių polinkių detektyvu Adamu Dalglišu. Medžiagos kelioms dešimtims romanų, kuriuose narpliojami slėpiningi nusikaltimai ir žmogžudystės, ši autorė sėmėsi ir iš tiesioginio savo darbo – ilgalaikės tarnybos Vidaus reikalų ministerijos kriminaliniame skyriuje. Savo patarimus P. D. James apribojo penkiais punktais:
1. Stiprinkit savo žodžio galią. Žodžiai – tai mūsų amato žaliava. Kuo platesnis žodynas, tuo veiksmingesni jūsų raštai. Mums, rašantiems angliškai, pasisekė, kad mūsų kalba – turtingiausia ir visapusiškiausia pasaulyje. Gerbkime ją.
2. Skaitykit įvairią, bet atsirinktą literatūrą. Blogas rašymas užkrečiamas.
3. Ne planuokite rašyti, bet rašykite. Tiktai rašydami, o ne svajodami laviname savo stilių.
4. Rašykit, ką norit rašyti, o ne tai, kas šiuo metu populiaru ar kas, jūsų manymu, būtų gerai parduodama.
5. Atverkite sąmonę naujoms patirtims, o ypač tyrinėkite kitus žmones. Nė vienas iš rašytoją ištinkančių dalykų – ar būtų džiaugsmingas, ar tragiškas – nenueina veltui.
Amerikiečių autorė, keturių vaikų motina Annie Proulx (g. 1935) rašytojos karjerą praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje pradėjo vynuogių auginimo, sidro gamybos, sodininkystės patarimų knygomis, bet labiausiai išgarsėjo Pulitzerio ir kt. garsias JAV literatūros premijas nuskynusiais, vėliau sėkmingai ekranizuotais romanais „Atvirukai“ (Postcards, 1992) ir „Uosto naujienos“ (The Shipping News, 1993). Apsakymo „Kuprotas kalnas“ autorės patarimai tarsi perša mintį, kodėl grožinės literatūros baruose jos debiutuota vėlokai…
1. Stumkis priekin lėtai ir atsargiai.
2. Kad stumtumeisi lėtai, rašyk ranka.
3. Lėtai ir ranka rašyk tik apie tai, kas tave domina.
4. Meistrystę ugdyk metų metais skaitydamas įvairiausio pobūdžio literatūrą.
5. Perrašinėk ir redaguok tol, kol išgausi labiausiai vykusią frazę, sakinį, pastraipą, puslapį, istoriją, skyrių.
Prieš daugiau nei pusę amžiaus pirmąją knygą išleidusi amerikiečių prozininkė Joyce Carol Oates (g. 1938) yra per pusšimčio romanų, apsakymų ir esė rinkinių autorė. Šios rašytojos, kūrybinį rašymą įvairiuose JAV universitetuose dėstančios jau nuo 1962 m., patarimai iš dalies atspindi ir akademinę sąmonę, ir nuolat kintančią, įvairialypę, poetikos ir stilistikos eksperimentams imlią jos pačios kūrybą.
1. Nesistenkite numatyti „idealaus skaitytojo“ – gal tokio ir esama, bet jis skaito kokį kitą autorių.
2. Nesistenkite numatyti „idealaus skaitytojo“, išskyrus galbūt save patį – ateityje.
3. Būkite pats sau redaktorius ir kritikas. Prijaučiantis, bet negailestingas!
4. Jei nekuriate visiško avangardo – šiurkštaus, niurgzlaus ir „migloto“, nepraleiskite progos rašyti pastraipiui.
5. Jei nekuriate visiško postmodernizmo – susinepatoginusio, autorefleksiško ir „provokatyvaus“, nepraleiskite progos rašyti paprastais, visiems žinomais žodžiais, o ne daugiaskiemenėmis „reikšmingomis“ leksemomis.
6. Turėkit omenyje Oscarą Wilde’ą: „Dozuotas nuoširdumas pavojingas, bet didelis jo kiekis visada mirtinas.“
7. Būkite nusiteikęs nerūpestingai ir viltingai. Bet tikėkitės blogiausio.
Duodama rašymo patarimų garsioji kanadietė Margaret Atwood (g. 1939) neapsieina be įvairiažanrėje jos kūryboje dažnai pasitaikančio paprastų, kasdienių dalykų sukeistinimo efekto. Kita vertus, atskleidžia ir stebėtino savo produktyvumo akstinus…
1. Pasiimk pieštuką, kad turėtum kuo rašyt lėktuve. Parkeriai leidžia rašalą. Bet jei pieštukas nulūš, lėktuve negalėsi padrožti, nes nevalia imti peilio. Todėl prigriebk du pieštukus.
2. Jei nulūš abu pieštukai, galėsi juos šiaip taip apsidrožti nagų dilde, metaline ar stikline.
3. Pasiimk, ant ko rašyti. Popierius tinka. Jo pritrūkus, bus gerai ir medžio žievė arba ranka.
4. Jei naudojiesi kompiuteriu, naują tekstą visada išsaugok ir atmintuke.
5. Pamankštink nugarą. Skausmas išblaško.
6. Išlaikyk skaitytojo dėmesį. (Turbūt tai reiškia: dirbk geriau, jei sugebi išlaikyt savąjį.) Bet juk nežinai, kas tavo skaitytojas, todėl tai primena šaudymą į žuvį iš laidynės tamsoje. Kas žavi skaitytoją A, varo mirtiną nuobodulį skaitytojui B.
7. Greičiausiai tau prireiks žodyno, elementoriaus ir tvirtos žemės po kojom. Pastaruoju atveju tai reiškia, kad nemokamų pietų nebūna. Rašymas yra darbas. Taip pat ir lošimas. Pensijų įmokų nėra. Kiti žmonės tau gali truputėlį padėti, bet iš esmės esi vienui vienas. Niekas tavęs neverčia rašyti: pats tai pasirinkai, todėl neinkšk.
8. Skaitant savo paties knygą niekada neapims tas naivus lūkesys, kurį sukelia įstabus naujos knygos puslapis, nes pats viską parašei. Buvai užkulisiuose. Matei, kaip triušiai buvo įbrukti į skrybėlę. Todėl prieš atiduodamas leidėjams paprašyk vieno ar kelių draugų užmesti akį [į rankraštį]. Šis draugas neturėtų būti žmogus, su kuriuo susitikinėji, nebent nori su juo išsiskirti.
9. Nemurksok girios vidury. Jei pasimetei siužeto vingiuose arba įklimpai, parpėdink iki tos vietos, kur suklydai. O tada ženk kitu keliu. Ir (arba) pakeisk pasakojimo perspektyvą. Veiksmažodžių laiką. Įvadinį puslapį.
10. Malda gali padėti. Arba kito teksto skaitymas. Arba nuolatinis įsivaizdavimas šventojo Gralio taurės – prašmatnaus užbaigtos, išspausdintos tavo knygos egzemplioriaus.
Į lietuvių kalbą dar, regis, neverstas amerikiečių prozininkas, apsakymo meistras Richardas Fordas (g. 1944), plačiausiai išgarsėjęs romanu „Nepriklausomybės diena“ (Independence Day, 1996), į rašymo reikalus pažiūrėjo kiek plačiau, ne vien techniškai:
1. Vesk mylimą moterį, kuri pritaria tavo sumanymui būti rašytoju.
2. Nesusilauk vaikų.
3. Neskaityk savo knygų recenzijų.
4. Nerašyk recenzijų. (Tavo vertinimai visada iškreipti.)
5. Nesipyk su žmona ryte arba vėlai vakare.
6. Negerk ir nerašyk vienu metu.
7. Nerašyk laiškų redaktoriui. (Visiems nusišvilpt.)
8. Nelinkėk blogo kolegoms.
9. Įkvėpimo semkis iš kitų sėkmės.
10. Nevartok jokio mėšlo, jei gali pats sau padėti.
Davidas Hare’as (g. 1947) – vienas žymiausių šiuolaikinių britų dramaturgų, taip pat keliolikos kino ir televizijos filmų scenarijų autorius (tarp jų – ir Michaelo Cunninghamo romano apie Virginią Woolf „Tos valandos“ kino adaptacijos), todėl turbūt neblogai išmano ne tik literatūrinio gyvenimo užkulisius:
1. Rašyk tik tada, kai turi ką pasakyti.
2. Niekada neklausyk patarimo to, kuris niekaip neprisideda prie būsimo rezultato.
3. Stilius – tai savęs atsikratymo, o ne atradimo menas.
4. Jei niekas nestato tavo pjesės, statyk ją pats.
5. Sąmojis – kaip rankos ir kojos dailininkui. Gal ir nesinorės galiausiai užsiimti tik juokeliais, bet šioj srity turi pasiekti meistrystės.
6. Teatras visų pirma priklauso jaunimui.
7. Niekas niekada nepasiekė nuoseklumo kaip scenaristas.
8. Niekada nedalyvauk TV žvaigždūnų šou, apsimetančiame literatūriniu festivaliu.
9. Niekada nesiskųsk, kad tavęs nesupranta. Tu gali rinktis – būti suprastas ar būti nesuprastas.
10. Du labiausiai slegiantys anglų kalbos žodžiai yra „literatūrinė išmonė“ (literary fiction).
Amerikiečių prozininkas, eseistas Jonathanas Franzenas (g. 1959) didžiausios sėkmės sulaukė su savo nuobodžiąja vidurinės klasės vidutinės amerikiečių šeimos saga „Pataisos“. Iš pateikto 5-ojo kūrybinio rašymo punkto paradoksaliai aiškėja, kodėl šis autorius Lietuvą romane, rašytame XX a. pab., taigi jau interneto laikais, (įsi)vaizduoja kaip laukinių arkliaėdžių kraštą…
1. Skaitytojas yra draugas, ne varžovas, ne žiūrovas.
2. Grožinės literatūros, kuri nėra asmeninis autoriaus nuotykis po baugesį ir nežinomybę, neverta rašyti, nebent dėl pinigų.
3. Niekada jungtuko funkcija nevartokite žodelio „paskui“, tam skirtas „ir“. Per daug puslapį išmarginusio jungtuko „ir“ keitimas žodžiu „paskui“ nesprendžia problemos ir byloja apie autoriaus tingumą ir klausos nepakankamumą.
4. Rašykite iš trečiojo asmens perspektyvos, nebent tikrai išskirtinį pirmojo asmens balsą sunku užgniaužti.
5. Kai informacija pasidaro nemokama ir visiems prieinama, tiriamasis darbas prieš rašant romaną nuvertėja.
6. Pačiai autobiografiškiausiai literatūrai būtina gryna išmonė. Nėra autobiografiškesnio pasakojimo už [Kafkos] „Metamorfozę“.
7. Daugiau pamatai ramiai sėdėdamas, nei sekdamas įkandin.
8. Abejotina, ar kas nors, darbo vietoje turintis prieigą prie interneto, rašo gerą grožinę literatūrą.
9. Įdomūs veiksmažodžiai retai būna tikrai įdomūs.
10. Privalai mylėti, kad galėtum būt nepalenkiamas.
Vienas žymiausių šiuolaikinių airių rašytojų Colmas Tóibínas (g. 1955), prieš 10 metų prisipažinęs, jog rašąs sėdėdamas ant itin kietos ir nepatogios kėdės, į rašymo procesą žiūri itin rimtai ir asketiškai:
1. Pabaik viską, ką pradedi.
2. Tęsk toliau.
3. Ištisą dieną neišlįsk iš protinės pižamos.
4. Liaukis savęs gailėjęs.
5. Darbo metu jokio alkoholio, sekso ar narkotikų.
6. Darbas ryte, trumpa priešpiečių pertrauka, darbas popiete, tada – šeštos valandos žinios, o paskui – vėl prie darbo iki gulimo miegoti. Prieš guldamas paklausyk Schuberto, geriausia – dainų.
7. Jei turi paskaityti, pasikelk sau ūpą išprotėjusių rašytojų biografijomis.
8. Šeštadieniais gali pažiūrėti seną Bergmano filmą, geriausia „Personą“ arba „Rudens sonatą“.
9. Jokių išvykų į Londoną.
10. Jokių išvykų apskritai.
Provokatyvaus londoniečio rašytojo, žurnalisto ir apžvalgininko Willo Selfo (g. 1961) fantasmagoriškų, groteskiškų šiuolaikinio gyvenimo vizijų, besiskleidžiančių romanais ir apsakymais, į lietuvių kalbą dar neversta, tačiau jau rašymo patarimuose justi dėmesio verti Selfo kūrybai būdingi žmogaus psichikos ir vaizduotės nenuspėjamumo, neapibrėžtumo bruožai:
1. Nesidairyk atgal, kol neužrašei viso juodraščio; kasdien pradėk rašyti nuo paskutinio vakar užbaigto sakinio. Taip išvengsi atbaidančio konfūzo jausmo, be to, turėsi jau apčiuopiamą teksto gabalą, prieš imdamasis tikro darbo, tai yra…
2. Redagavimo.
3. Visados nešiokis užrašų knygelę. Sakau rimtai: visados. Informacija trumpalaikėje atmintyje užsilaiko tris minutes; neperkėlęs į popierių, idėją gali pradanginti amžiams.
4. Liaukis skaitęs grožinę literatūrą – ten vieni pramanai, o be to, iš jos nesužinosi nieko, ko jau pats nežinotum (su sąlyga, kad kalnus literatūros jau esi įveikęs anksčiau; jei nesi, tada tau nėra jokio reikalo būti rašytoju).
5. Tau pažįstamas tas koktus neadekvatumo ir perdėto savęs demonstravimo jausmas, kuris užplūsta pažvelgus į išdailintą savo paties prozą? Atsipalaiduok, įsisąmoninęs, kad šis šlykštus pojūtis niekada niekada tavęs nepaliks, kad ir kokios sėkmės ir publikos ovacijų sulauktum. Šis jausmas neatsiejamas nuo tikrojo rašymo amato, todėl yra puoselėtinas.
6. Džiaukis gyvenimu ir rašyk apie gyvenimą. Knygoms apie rašymą niekada nebus galo, bet knygų apie knygas yra tikrai daugiau nei pakankamai.
7. Drauge atmink, kokią galybę laiko žmonės praleidžia prie televizoriaus. Jei rašai romaną apie šiuos laikus, jame turi būti ilgų atkarpų, kai nieko nevyksta, išskyrus spoksojimą į televizorių: „Vėliau Jurgis kramsnodamas „Gaidelį“ pažiūrėjo „Didžiuosius projektus“. Dar vėliau jis kurį laiką žiūrėjo „TV krautuvės“ kanalą…“
8. Rašytojo gyvenimas iš esmės niekuo nesiskiria nuo kalėjimo vienutėje – jeigu tau tai problema, rašymu neverta užsiimti.
9. Ak, ir nepamirški niuksų, kurių kartkartėm išrašo sadistiški vaizduotės prižiūrėtojai.
10. Vaizduokis save kaip smulkią vieno darbuotojo įmonę. Paskirk sau kolektyvo „cementavimo“ užduočių (ilgi pasivaikščiojimai). Kasmet surenk Kalėdų vakarėlį, kuriame stoviniuosi savo darbo kambario kampe ir garsiai rėkalosi sau, plempdamas baltąjį vyną iš butelio. Paskui pasimasturbuosi po stalu. Kitą dieną gilus ir visa vienijantis nesmagumo jausmas garantuotas.
Britų prozininkė Zadie Smith (g. 1975) išgarsėjo debiutiniu romanu „Balti dantys“. Mokslus krimtusi Kembridže, jau kuris laikas kūrybinį rašymą ji dėsto Niujorko universitete, todėl racionaliai blaivūs jos patarimai lengvai įkandami ir studentui:
1. Dar vaikystėje turi perskaityti daugybę knygų. Skaitymui turi skirti daugiausia laiko.
2. Suaugęs savo kūrinį skaityk tarsi koks pašalietis arba – dar geriau – skaityk kaip priešas.
3. Neromantizuok savo „pašaukimo“. Tu arba sugebi gerai sudėti sakinį, arba ne. Nėra jokio „rašytojo gyvenimo būdo“. Svarbu tik tai, ką palieki lape.
4. Apeik savo silpnybes. Bet neįtikinėk savęs, kad tai, ko neįstengi padaryti, neverta pastangų. Nepasitikėjimo nemaskuok panieka.
5. Tarp teksto parašymo ir jo redagavimo palik geroką laiko tarpą.
6. Venk klikų, šutvių, grupių. Dėl minios tavo raštai nepasidarys geresni.
7. Dirbk su kompiuteriu, atjungtu nuo interneto.
8. Gink savo darbo vietą ir laiką. Nieko neįsileisk, net pačių svarbiausių žmonių.
9. Apdovanojimų nepainiok su pasiekimais.
10. Bylok tiesą, kad ir kokios kliūtys iškiltų. Susitaikyk su niekad nepaliekančiu liūdesiu dėl to, kad niekada nesi patenkintas [rezultatu].
Litvakiškų šaknų turintis žymusis britų fantastas, mokslinės ir maginės fantastikos, komiksų autorius Neilas Gaimanas (g. 1960), šiuo metu gyvenantis Amerikoje, gausiai verčiamas ir Lietuvoje, iš itin našios fantazijos padebesių nusileidęs ant žemės turėjo laiko išrašyti tik aštuoniems praktiškiems rašymo patarimams:
1. Rašyk.
2. Dėk žodį prie žodžio. Rask tinkamą žodį, užrašyk.
3. Pabaik, ką rašei. Kad ir kas būtų, pabaik.
4. Padėk parašytą tekstą į šalį. Perskaityk dėdamasis, kad niekada nesi jo skaitęs. Parodyk draugams, kurių nuomonę gerbi ir kurie mėgsta į šį panašius dalykus.
5. Atmink: kai žmonės sako, kad kažkas negerai ar kad jų neužkabina, jie beveik visada būna teisūs. Kai jie nurodo, kas būtent negerai ir kaip tai ištaisyti, jie beveik visada klysta.
6. Taisyk. Atmink, kad anksčiau ar vėliau, nepasiekęs tobulybės, turėsi liautis ir pradėti rašyti kitką. Tobulybė – tai lyg horizonto vaikymasis. Judėk į priekį.
7. Juokis iš savo paties pokštų.
8. Pagrindinė rašymo taisyklė: jei viską darysi tikėdamas ir pasitikėdamas savimi, tau nebus kliūčių. (Ši taisyklė gali tikti tiek rašymui, tiek gyvenimui. Bet rašymui – neabejotinai.) Taigi rašyk istoriją taip, kaip ją būtina užrašyti: nuoširdžiai ir stengdamasis iš visų jėgų. Kažin ar esama daugiau taisyklių. Bent jau tikrai svarbių.
O štai maginės fantastikos meistras ir vaikų knygų autorius britas Philipas Pullmanas (g. 1946) į dienraščio „The Guardian“ (beje, kasmet skiriančio premiją už geriausią anglišką vaikų ir (ar) paauglių literatūros knygą ir 1996 m. apdovanojusio ir Pullmaną) apklausą sureagavo kaip tikras rašytojas:
Pagrindinė taisyklė – tai pasakyti „ne“ į šį panašiems dalykams, kurie atitraukia nuo tikrojo mano darbo.
Bus daugiau
Parengė ir vertė Andrius Patiomkinas
