Malda
Išėjau pakvėpuoti knygos į balkoną. Pirmą kartą didelė vyšnia dūzgė nuo kamanių. Maži, apvalūs, stori jų kūneliai nevikriai sukiojosi aplink saulėlydyje gelstančius žiedus. Tik truputį paskaitysiu, truputį pakvėpuosiu… Akys šokčioja per eilutes, šokčioja nieko nepagaudamos. Nesibaigiantis vieno puslapio skaitymas. Pro šalį burzgia mėlynas traktoriukas. Kaimyno, kuris seniau juo suardavo mažus moterėlių daržus, jau nebėra. Dabar jo sūnus ant tos pačios sėdynės, pravažiuoja lėtai, kaip jo tėvas pravažiuodavo. Prisimenu, kaimynui numirus kvailai pagalvojau apie jo orią, bet paprastą laikyseną ir mėlyną traktorių. Kažkodėl maniau, kad dabar niekas taip pro šalį nevažiuos. Kažin, kokių žmonių daugiau pažįstu: dar gyvų ar jau mirusių? Visą gyvenimą tie du sąrašai atmintyje konkuruoja, kaip du lėktuvų palikti dryžiai vakarėjančiame danguje, kaip dvi greta judančios tiesės varžosi, stumdosi, kol galų gale pirmoji, su kuria kažkada atėjai į šį pasaulį, ima senti, žilti, atsilikti, o antroji ilgėja, lyg valgytų pirmąją, ir vis didesnį pagreitį įgavusi išsiveržia ir tave drauge pasiima. Bet juk čia tas teisingasis variantas, kaip iš tiesų ir turėtų būti, kai turime laiko sugalvoti, kur nukeliavo antrasis sąrašas, kad ir patys nebijotume vieną dieną į jį patekti. Neteisinga, kad kartais juostos nespėja atlikti viso varžymosi proceso, o žmogus jau tampa antrosios dalimi.
Viskas dūzgia aplink, viskas be perstojo bunda, net ir naktį, atrodo, energingai iš žemės kalasi. Paimk ir išdaigink mane, atsigulęs ant žemės prašai, kad iš manęs naujos šakos kaltųsi, kad iš manęs žiedai sprogtų, maži, apvalūs, stori kamanių kūneliai aplink sukiotųsi, kad mano kaukolė aviliu taptų, kad neatpažintų ir žmogum net nelaikytų. Supanašėti su tuo, kas yra viskas, ko žmogus nebemato, paklusti bendram, amžinam ir išganingam dėsniui: pabusti, pakilti, sukurti, dovanoti, nuvysti, užmigti, miegoti, pabusti… Viskas lenda su tokia jėga, o tu susikaupt nepajėgi vienam knygos puslapiui. Iš pavydo, nes negali pats taip imt ir kilt, nes nesugebėjai ramiai išmiegoti, kad dabar kaip vaikas be rūpesčių pabustum.
Atrodo, kad rašau apie tai, ką žmonės vadina niekuo, nors iš tiesų tai viskas. Vargšai, man jų gaila. Ir savęs kartais gaila būna, tik neilgam. O dėl jų man jau kuris laikas neramu, nes neatrodo, kad kada nors jiems pavyks išsikapstyti. Jie – norintys išmokti gyvenimo iš motyvacinių kalbų, nufotografuoti savo džiaugsmą, meilę, stiprybę, dvasingumą, viską nufotografuoti, pažymėti, sukomponuoti ir parodyti kitiems. Jie man sako, kad tai niekas, kas man yra viskas. Ne, jie nesako to, nereikia jiems to sakyti, iš veidų matau. Liūdnų, vienišų, rimtumo iškreiptų veidų, nes kai ištraukia juos iš taip gerai sukurto ir sėkmingo pasaulio ekrane – išsigąsta, kaip pilkai ir liūdnai jų akyse atrodo visas pasaulis už ekrano. Ir kaip viskas bunda ir miršta, ir sąrašai traukiasi ir ilgėja, kol jų pasaulyje viskas amžina, nors ir netikra. Gal mažos žmogiškos rankos negali aprėpti, apčiuopti kažko tikresnio, jei kūnas seniai parsidavęs? Ar verta tada stebėtis, kaip sunku jiems kvėpuoti visų kvėpuojamu oru ir kaip greitai pabosta amžinas ciklas. Nieko jame naujo, nieko, tik sukasi visus mus pergyvendamas ratas. Tiek daug norisi nekalbant pasakyti. Kaip man dabar viskas aplink kalba, pasakoja be perstojo, nespėju visko užrašyti – pradūzgia kamanė su savo triukšminga istorija ir išblaško mintis. Mano mažas mintis, stiklinius karoliukus, nutrūkusius nuo virvelės, išsibarsčiusius žolėje.
Vis dar čia, vis dar knyga ant kelių. Matau: ant mano galvos kamanių karūna. Padėk man ją nešti, meldžiu, padėk man, kad nepamirščiau pati ir kiti pamatytų, jog metas pabusti. Jog nieko nėra geresnio už norą žole ar medžiu pavirsti ir amžino ritmo laikytis. Jog greitai vejasi juosta juostą, kol vieną dieną pasiduos viena ir teks prisiminti vardus ir pavardes tų, kuriems skirtą klausimą per vėlai prisiminiau.
Maži, apvalūs dūšelių kūneliai nevikriai sukiojosi aplink saulėlydyje gelstančius žiedus. Tik truputį paskaitysiu, truputį pakvėpuosiu…
