Laisvė kalbėti ir nusikalbėti

 

Patriotas iš pašaukimo, lyrikas iš prigimties, o šiaip labai gudrus žmogus svajoja, kaip ne tik gimtojoje tėvonijoje, bet ir visoje šalyje perauklėti visuomenę atgrasant nuo žalingų įpročių, padaryti ją laimingą ir tikinčią šviesiais pažangos idealais. Jeigu tikėsime reklaminiu propagandiniu filmuku, kurio aš, laimei, mačiau tik ištraukėles, jį kaip ankstyvųjų krikščionių persekiotoją Saulių pašaukė balsas iš aukščiau, pervadino Paulium ir pasiuntė kuopti netikėlių piktžolėm apaugusio daržo. Pagal šį idealistą tėviškės vyrai, apsiavę kutuotais čebatais, vakarietiškais traktoriais barstytų rusiškas trąšas po laukus plačiausius, moterys dainuotų sutartines šlovindamos jo gerumą ir nesavanaudiškumą, tautiniais drabužėliais apvilkti vaikučiai šoktų klumpakojį.

Ir kaip apmaudu, kai kažkokie nežinomi muzikantai ar juokdariai, vaidindami menininkus, šaipydamiesi iš aukštų idealų, parodijuoja šį kilnų kovotoją vaizduodami kaip klouną, kupiną suktybės ir melagystės. Tikrasis menininkas nesityčioja, jausmus sau ir aplinkiniams išreiškia taip:

 

Dirbdamas būni laimingas tris kartus:

1) kai šį tą pramokęs, laimingai susiklosčius aplinkybėms, gali stoti prieš švarią drobę ir užmiršęs visas smulkmenas dirbti;

2) kai baigęs darbą pastebi, kad tos mintys ir jausmai, kurie privertė tave imtis darbo, buvo perkelti ant drobės paviršiaus;

3) kai pamatai, kad mintys, jausmai, esantys drobėse, yra suprantami ir kitiems, žiūrintiems tavo paveikslus.

 

Parašęs šias eilutes, jų autorius privalėtų nubraukti nuo didelės dvasinės įtampos aprasojusią kaktą ir pagalvoti – ar nereikėtų dar lyg karstan paskutinę vinį įkalti užbaigiant tekstą sparnuota mintimi, kuri galimą eilučių skaitytoją galutinai sukrėstų, sujaudintų, įtikintų, neleistų naktį užmigti ir pašauktų imtis neaišku kokių, bet didžių žygių. O tekstai būna ir tokie:

 

JEIGU SKAITOTE ŠĮ TEKSTĄ, VADINASI, ESATE PASILENKĘS, PRITŪPĘS,

PASUKĘS GALVĄ ARBA KITAIP NEĮPRASTAI… ERDVĖJE, SKIRTOJE STEBĖTI

MENO KŪRINIUS, TAI ATLIEKATE DĖL TO, KAD ŠIS TEKSTAS PARAŠYTAS ANT

PLOKŠTUMOS, KURI KYBO NEPATOGIOJE POZICIJOJE.

PLOKŠTUMA SU TEKSTU IR TENDENCINGAI PARINKTA

JOS PADĖTIS ERDVĖJE VEIKIA KAIP APLINKYBĖ,

GEBANTI MANIPULIUOTI JŪSŲ ELGSENA, PASAK

PERFORMATYVUMO TEORIJOS, ŠIĄ SITUACIJĄ

GALIMA ĮVARDYTI ERDVĖS INTERVENCIJA,

INICIJUOJANČIA STEBĖTOJO SĄVEIKĄ SU

SITUACIJA, KURIOJE KURIASI NAUJA REALYBĖ.

 

Tai jau kitos kartos, kitos mąstysenos, formaliai aukštesnio meninio išsilavinimo ir net pretenduojančių būti mokslo analitikais žmonių labai protingos, jų pačių įsivaizdavimu, mintys. Pačių šiurkščiausių gramatikos klaidų nekartoju, nors šeštos klasės mokinukai jų išvengtų, o pačią teksto struktūrą, netgi su išskiriamais žodžiais, stengiuosi išlaikyti. Nesinorėtų nieko varginti tolesniu šio teksto kratiniu, bet nesusilaikau nuo kitos citatos. Visai nesvarbus jų eiliškumas – daugiau prasmės jos neįgaus. O gal mano intelekto rodiklis per žemas?

 

PAKĖLĖTE JOS KAMPĄ AR KITAIP JĄ PAVEIKĖTE – SUKŪRĖTE

NAUJĄ SANTYKĮ SU PLOKŠTUMA IR JOS FORMUOJAMA

ERDVE, KAIP ASMENINE ARCHITEKTŪRINĖS ERDVĖS

PRAKTIKA. TAPOTE AKTYVUS SITUACIJOS VEIKĖJAS

IR IŠREIŠKĖTE KRITIKĄ PASITELKDAMAS

ELEMENTARIAUSIĄ INTERAKTYVUMO FORMĄ – FIZINĮ

POVEIKĮ. TAIP ESAMĄ ERDVĘ TRANSFORMAVOTE Į ŽMOGAUS

ERDVĖS INFRASTRUKTŪROS DIALOGO PLATFORMĄ.

 

Čia reikėtų gailiai atsidusti: visados pavydėjau šūdmaliams, sugebantiems daug plepėti nepasakant nieko, – bet tai pasirinkimo laisvė. Mano teksto kritikui savaime kiltų klausimas – kodėl malu į mišrainę kaimiečius, spoksančius televizijos laidas apie besiriejančius dėl pėdos žemės, politikus ir menininkus, nors pastarieji iš pirmo žvilgsnio atrodo visai neprilyginami pirmoms dviem kategorijoms? Tie, kuriuos vadinu kaimiečiais, yra patys suprantamiausi, jų elgesys lengviausiai paaiškinamas žmogiškąja prigimtimi: čiupti kuo daugiau, apsirūpinti pačiam, aprūpinti aplinkinius – paprasčiausias gyvuliškas instinktas, būdingas bet kuriam padarui. Kitų dviejų mano paminėtų kategorijų atstovai galbūt labiau išsilavinę, subtilesni, jie supranta, kad viešai reikšti savo ne visai gražią, pažiūrėjus iš šalies, išraišką nėra labai padoru, todėl ją stengiasi apvilkti blizgiu, aplinkiniams priimtinesniu rūbeliu. Galėčiau paantrinti savo mėgstamam rašytojui ir ne tik jam, kad patys nuobodžiausi yra labai tvarkingi, visados teisūs, tik protingai besielgiantys ir kalbantys. Tie, kurie tokie apsimeta, užknisa kitus kabindami jiems ant ausų makaronus.

Seniai, labai seniai susirinkę iš aukštai pro langą žiopsojom į gražų lazdijietišką peizažą su toli žibančiais ežerėliais, į garbanotais pušynėliais apaugusias kalveles, tarp kurių raitėsi smėlingas kelias į artimiausią bažnytkaimį. Stebėjome skambančių varpų link pėdinančias bobules. Vaizdais besižavintiems kolegoms pareiškiau, kad būtų nebloga turėti po ranka šautuvą su optiniu taikikliu – spusteli gaiduką, bobutė tik vikst aukštyn kojytėmis ir keliauja tiesiai pas Abraomą sutaupydama tuos kilometrus iki bažnytėlės. Neįsivaizduojate, koks kilo pasipiktinimas mano žodžiais, o dabar jau a. a. Albertukas (po savaitės gėrimo buvo labai jautrus) pareiškė, kad esu labai žiaurus žmogus. Toks likau visą gyvenimą. Ir dar viena, bet ne mano, istorija: truputį sumišęs jaunas žmogus pasakojo, kad jų firmos vairuotojas, šiaip jau rimtas ir padorus, besiruošiantis po metų išeiti pensijon, kalbėjo, jog pietaudamas pamatė labai gražią moterį – karalaitės veidu ir visais privalomais apvalumais. Sakė: „Kai mano daiktas atsistojo, taip iki vakaro ir stovėjo. Ar tau taip būna?“ Jo sutrikęs pašnekovas pralemeno: „Nežinau, aš dar pensijos nelaukiu.“

Tokios istorijos pasakojamos tiktai gerai pažįstamiems, bet lygiavertės joms rimtais veidais dėstomos televizorių ekranuose ar šiaip viešojoje erdvėje save laikančių protingais ir gudriais. Ir tai dar kartą įrodo demokratijos ir žodžio laisvės pranašumus prieš diktatūras ir totalitarizmus (nors ten nusikalbama dar daugiau, bet klausytojams nesijuokiant). Todėl kalbėkime, rašykime kuo daugiau ir kuo laisviau – sąmones ir nesąmones.