Jaučio širdys

Bulves sudėjo, ridikėlius irgi (žemėti, drėgni, grįžus reikės išdžiovinti, paskleidus ant popieriaus), pomidorai ir agurkai iš šiltnamio – dėžėje, jis pats sukrovė, gal liks sveiki ir neišsibarstys bagažinėje kaip anąkart; tiesiog nesuvokė, kaip jam taip nutinka, lyg darytų tai tyčiom, jai supykdyti, o ką jau kalbėt apie kiaušinius – nebuvo karto, kad iš parduotuvės būtų parnešęs sveikus. „Kiaušinius dėk ant viršaus“, – kartoja kaskart, bet bergždžiai, toks įspūdis, kad jis jos nebegirdi, išvis nebegirdi, ką ji sako. Štai dabar stovi ir prisimerkęs nuo saulės žiūri į ją ateinančią – užuot paėmęs nešulį, skaudžiai įveržusį jai delną, – aišku, tada ji sakytų „galiu ir pati“, „aš pati“, – tarsteli ir šįkart, kai jis dar mėgina negrabiai perimti iš jos pilną šviežių bulvių maišą, kurį ji įsiręžusi kelia į bagažinę. „Geriau nueik paimk ridikėlius – maišas liko prie durų.“ – „Būčiau atnešęs, galvojau, ridikėlius ir neši, kam tampaisi, tavo nugara…“

Lloyd DeGrane. Iš ciklo „Namų gyvenimas“

Ir taip visada – galvojo, tik galvojo, ji širste širdo mintyse, lūpų kampučiai pagiežingai nusviro, – juk galvojimo nepakanka, va, agurkus sukrovęs ant pomidorų, ji taip ir žinojo, betgi sakė daryt atvirkščiai, jaučio širdys – jos mėgstamiausia rūšis, tiek privargo, kol išaugino iki esamo dydžio – važinėk, laistyk… Mėsingi, saldūs kaip medus – beveik persirpę, tiek jiems ir pakaks, kad įtrūktų. Skindama jais grožėdavosi – vietomis netaisyklingą, gumbais sušokusį, bet dėl to dar tobulesnį vaisių dengė pilkšvi įdiržimai, vedant pirštu – it seno egzemininko oda, bet po ja – toks pats pažeidžiamas sirpus minkštimas, o dabar jis visas bus sueižėjęs, ji tiesiog buvo tuo tikra, lyg matytų – tą pamažėl akyse skylančią trapią luobą ir per ją ištrykštantį trąšų minkštimą, bet nebeturėjo jėgų ką nors daryti, tiesiog nirčiai papurtė ridikėlių maišą, kurį jis jai padavė – nusikaltusio šuns išraiška.

Kodėl jis jai nuolat primena šunį – didžiulį romų beveislį kiemsargį, tuktelėjusį, gailiu žvilgsniu, mėsinga apatine lūpa, kuri kartais gailiai atvimpa, jam žiūrint televizorių arba tada, kai jie… Jie santykiaudavo retai ir jos skrupulingai paskaičiuotom dienom, nes ji vis dar tikėjosi, nors jai jau gerokai per keturiasdešimt… Ji vis dar tikėjosi, kad kūdikis bus – mergaitė, ir, pagalvojusi apie tai, kažkiek nusiramino, įspraudė žemėtų ridikėlių maišą tarp bulvių ir dėžės su pomidorais, tada atsisėdo priekyje ir įbedė akis į negyvą gylį – iš pilko jo kūnelio buvo ištryškę gelsvai balsvi baltyminiai viduriai, nors įprastai ji būtų susierzinusi, dabar stengėsi apie tai negalvoti – kiek kartų jam sakė netraiškyt vabzdžių automobilio salone, o čia aiškiai jo darbas – tiesiog mašinaliai, dviem stambokais, žemdirbiškais pirštais nudobti kokią musę ar kitą skraidantį padarą, ir ne kas kitas, o ji turės išmesti šitą šlykštynę lauk, dygiai suėmusi už sparno kampo.

Trinktelėjo bagažinės dangtis, jis atsisėdo šalia, prie vairo, lyg mažą laivę sujudindamas visą mašiną, „užsisegei?“ – pats segdamasis diržą burbtelėjo, veikiau teigdamas nei klausdamas, ak, tas jo saugumas, gi vaiko neveš be kėdutės, – nesvarbu, savo ar svetimo, – kėdutė būti privalo, o visi kiti – prisisegę, kitaip nepajuda iš vietos. O kad toks saugus būtų su kiaušiniais, o dabar dar ir tie pomidorai… Su kiekvienu automobilio krestelėjimu per nelygaus sodo keliuko duobes ji skausmingai juto, kaip pamažėl, iš pradžių vos juntamai, ką būtų galima įžiūrėti tik pro mikroskopą, skyla opios rausvos luobelės.

„Kažkas ne taip?“ – vėl ta pati abejinga intonacija, tas pats šuniškas žvilgsnis, nors ne, tai tik apsimetinėjimas – jis apsimeta, kad jam rūpi, iš tikrųjų nė velnio, kitaip jis nebūtų stovėjęs ir žiūrėjęs, ne, jis būtų bėgęs prie jos, tempiančios tą bulvių maišą, nes ką jis žino – gal jau šis kartas bus sėkmingas, šitas keliašimtasis kartas, ir pagaliau ji turės mergaitę ir nusišikt jai bus ant jo, o ir ant viso pasaulio, nes jis tada susitrauks iki jų dviejų – jos ir dukros. Jos bus labai laimingos, ji iki mažiausių smulkmenų buvo galybę kartų apgalvojus, kaip jos gyvens ir ką veiks – mergytė, žinoma, augs graži ir sveika, o ji stengsis būti stipri ir greit nesusenti, šiais laikais dar senesnės gimdo, jos pažįstama pastojo keturiasdešimt penkerių – tai buvo kaip stebuklas, pamanyk, eiti į tėvų susirinkimus su jauniklėmis pirmakartėmis, ji tikrai iškęstų viską, visus pažeminimus, kad tik…

„Vaikas pabus pas mus keletą dienų“, – išgirdo jį sakant. Jo sūnus iš pirmos santuokos, driblus paauglys, amžinai apsiryjantis, amžinai nelaimingas – ko, ko jam reik iš jos ir ko jiems abiem reik. Ji negalinti jiems duoti daugiau, nei duoda, – dantis sukandus paruošia berniukui kambarį, net išverda valgyt, bet kas iš to – anas tik paknaisioja ir palieka, jam geriau ryti bulvių traškučius ar kokius mėsainius – šlamštą, nuo kurio jis, regis, pučiasi akyse – baltas, šlykštus, nedailiai nuaugęs, kreivomis, ikso formos kojomis, ant džinsų kabančiu pilvuku ir mažom riebiom krūtim, – kol buvo mažesnis, kažkaip prisiversdavo jį išmaudyti, piktai šiurkščia plaušine trindama tą riebų baltumą, o kartą jai pasirodė, kad patrynus dar smarkiau būtų galima nutrinti jį su visam, tiesiog ištrinti iš jų gyvenimo, – vaikis, tiesa, tada labai išsigando, prabliuvo kaip mažas veršis, o jis, įėjęs į vonią ir per akimirką viską supratęs, paėmė iš jos plaušinę ir paprašė išeit iš vonios. Jie niekada apie tai nekalbėjo, o sūnų jis nuo tol maudydavo pats, – taip dar geriau, nes nuo šiol ji matydavo tą vaiką tik apsirengusį – prakaituotais trikotažiniais marškinėliais, dar labiau išryškinančiais jo kūno tuklumą. Jai atrodydavo, kad jam atvažiavus visas butas prisipildydavo vimdančio paauglio pažastų tvaiko, kiek kartų ji dėdavo matomiausiose vonios vietose dezodorantus, po to, plaudama vonią, rasdavo juos nusiridenusius kažkur į nepasiekiamus kampus, regis, tas vaikis tokiu būdu tyčiodavosi iš jos ar keršijo už tą šiurkščią plaušinę – tik vargiai gali būti, kad dar atsimena, juk buvo tada gal penkerių, ir jie tik pradėjo gyvent kartu. Dešimt metų prabėgo, ir ji tiesiog negali suprasti, kodėl būtent jai taip nepasisekė – jie tyrėsi daug kartų, abu su vyru buvo sveiki, taip, amžius daro savo, bet juk pagimdo dar vyresnės. Ji darė viską – metė rūkyti, sportavo, sveikai maitinosi, iki pamišėliško tikslumo skaičiavo dienas. Mergaitė, jos mergaitė nenorėjo pas juos ateiti, bet kaskart, plėšdama tamponų pakuotę, ji neprarasdavo vilties, o jei jis užsinorėdavo jai kraujuojant, patenkindavo jį burna, susulpdavo šlykščiai salsvą spermą ir, stengdamasi nesusivemt, nugurgdavo, lyg kaskart nurijus tuos drebučiais vietomis sušokusius syvus, dvelkiančius drėgnu derlingu dirvožemiu, jos viduje kažkokiu būdu jos daugėtų – daugėtų jos mergaitės, daugėtų tikimybė jai sudygti, atsirasti joje jau beveik per stebuklą.

„O kas, jei gims sūnus?“ – kartą paklausė jis, ir ji net nesuprato klausimo – ji žinojo, kad gims mergaitė, jos kopija, visiškai nepanaši į jį, ir tas žinojimas buvo toks aiškus, kad ji tik tylėdama papurtė galvą – ji nemokėtų paaiškinti jam savo žinojimo, jis nesuprastų.

Išlipusi iš mašinos, neatsigręždama nuėjo tiesiai į laiptinę, užlipusi į ketvirtą aukštą, pasikuisusi rankinėje, išsitraukė raktus. Trijų kambarių butą, kaip ir sodą, jai paliko tėvai, nieko ypatingo, standartinis suplanavimas – trys atskiri kambariai ir virtuvė. Ten, kur anksčiau vaikystėje miegodavo ji, būtų jos mergaitės kambarys – pats šviesiausias ir jaukiausias. Ji pati siuvo užuolaidas, išrinko medžiagų parduotuvėje šviesų audinį su smulkiu lauko gėlių piešiniu. Jau pradėjusi vaikščioti, dukra slėptųsi už tų užuolaidų, o ji apsimestų, kad nemato, ieškotų jos po lova ir spintoje, vėjo gūsis išpūstų užuolaidas lyg bures, ir dukra kvatodama pultų jai į glėbį, o tada jos įsivaizduotų, kad su tomis vėjo išpūstomis užuolaidomis tarsi burėmis išplaukia laivu į tolimą kelionę, gal net po visą pasaulį.

Kasvakar ji pasakotų jai istorijas apie įvairiausias šalis, kur jos, dukrai paaugus, būtinai nukeliautų, – plauktų laivais ir skristų lėktuvais. Ji pati visą gyvenimą svajojo keliauti, bet jie tiesiog negalėjo sau leist tolimų šalių – jam reikėjo mokėti alimentus, buvusi jo žmona amžinai zyzdavo, – berniukui prireikdavo tai brangaus dviračio, tai geresnio kompiuterio, – jis visada negailėdamas duodavo pinigų, kartais, jos akimis, tikrai per daug, bet ji tylėdavo, tik kažkiek įsitempdavo jos lūpų kampučiai, bet jos su mergaite, ji tikra, irgi turėtų viską, joms net nereikėtų jo ir jo pinigų, pasistengusi ji gautų tą vedėjos etatą – dabartinė ruošėsi į pensiją ir ji padarytų viską, kad užimtų jos vietą. Ji uždirbtų daug daugiau nei dabar ir tada – tada jos išplauktų, abi, vasarą, o jis… jis galėtų likti, kažkam juk reikėtų prižiūrėt sodą ir šiltnamius, jai pagaliau nereikėtų rūpintis, ar tinkamai jis sudėjo tuos pomidorus, jai būtų nusispjaut. Pagaliau ji būtų laiminga.

O dabar čia, jos mergaitės kambary, nakvos jo vaikas, ir viskas bus pradvisę jo kvapu – šlykščiu jai nemielo vaiko kvapu, niekada nesistebėjo, kad žvėrys aptikę dažnai papjauna svetimus jauniklius, todėl, jam išvažiavus, išsitrauks vonelę su valikliais, skrupulingai užsitemps gumines pirštines – ir šveis šveis, ištisą pusdienį, kiekvieną kambario centimetrą, trins, tarsi norėdama nutrinti bet kokį to vaiko buvimo pėdsaką, mintyse įsivaizduodama, kad ištrina jį visam laikui.

Atsidususi uždarė kambario duris ir pajuto, kaip sumaudė pilvo apačią. Atsisėdusi ant klozeto, pasilenkusi, buku žvilgsniu stebėjo, kaip kartu su šlapimu iš jos vidaus teka tamsios kraujingos gleivės, atsitiesusi dar kurį laiką sėdėjo, žiūrėdama į vieną tašką, po to praplėšė naują tamponų pakuotę ir šaltakraujiškai susitvarkė. Gal net turės jų atsisakyti – sudirgdavo oda, nenuostabu, kad gleivinė dėl amžiaus sausėjo, ir dabar, stumdama stamantrų svetimkūnį į save, įsivaizdavo, kaip ši eižėja – iš pradžių plika akim neįžvelgiamais mikroįplyšimais, su laiku virsdama žaizda, pasidengiančia sausu šiurkščiu šašu, užtraukiančiu visą jos vidų iki pat nevaisingų įsčių.

Girdėjo, kaip keliskart trinktelėjo buto durys – pagaliau jis sunešė visus maišus. „Važiuoju“, – išgirdo iš koridoriaus, bet tyčia nieko neatsakė.

Išvažiavo savo sūnaus, vadinasi, ji turi pusvalandį sau, po to visa erdvė aplink įsiverš, net oras taps kitoks, o krūtinėje atsiras jausmas, lyg kažkas įkaitintom replėm būtų iš visų jėgų spaudęs saulės rezginį.

Išėjusi iš tualeto, tiesi it styga nuėjo į virtuvę. Dėžė su pomidorais buvo padėta ant stalo, – kad tik jai nereikėtų kiloti ir lankstytis, po apačia jis buvo patiesęs vyniojamojo popieriaus – cha, viskas taip, kaip reikia, šįkart jis tikrai viskuo pasirūpino. Pasiėmusi nuo lentynos, prisidegė jo cigaretę ir lėtai, lyg baimindamasi to, kas tuojau pat nutiks, nurinko agurkus. Visos jaučio širdys buvo sveikos ir nė truputėlio nepažeistos, ji ėmė jas atsargiai, po vieną, lyg būtų gyvos, ir kiekvieną smarkiai spustelėjusi delne – rausva luoba tuojau pat klusniai sutrūkinėdavo – tvarkingai dėjo atgal.