Įvykis ir įprastybė

Prieš imdamiesi šio apmąstymo, turime susitarti dėl terminų vartojimo. Vienas iš svarbiausių šio teksto terminų yra „prasmė“ ir ją reikėtų apibrėžti detaliau, kad nekiltų painiavos ir nesusipratimų.

Gottlobas Fregė įvedė skirtį tarp Sinn (prasmės) ir Bedeutung (nurodymo). Marius Povilas Šaulauskas ir Albinas A. Plėšnys terminą Bedeutung siūlo versti kaip nurodymą. Tai tikslesnis ir filosofiškesnis vertimas už senąjį vertimą „reikšmė“. Aušrinė ir Vakarinė, matomos atitinkamai ryte ir vakare, turi tą patį referentą, arba nurodymą (Bedeutung), – planetą Venerą. Ši nuoroda yra Aušrinės ir Vakarinės referencija, arba nurodymas. O tai, kad ta pati Venera ryte pasirodo kaip Aušrinė, o vakare kaip Vakarinė, yra tos pačios planetos dvi skirtingos prasmės. Tad prasmė – tai daikto matymo ir suvokimo būdas, pasakantis, kaip daiktas duotas man: kaip aš jį suvokiu ir kaip jį suvokia mano kalbinė bendrija. Tas pats daiktas man gali būti duotas keliais skirtingais būdais, t. y. turėti kelias ar net keliolika ir dar daugiau skirtingų prasmių. O tai, ką nurodo šios prasmės, yra nuorodos dalykas, arba referentas. Prasmės gali būti intersubjektyvios, suprantamos visai kalbinei bendrijai, arba subjektyvios, suprantamos tik vienam patiriančiam subjektui, o nuoroda į daiktą visada objektyvi. Kaip jau sakyta, nuoroda nurodo daiktą, o prasmė nurodo tai, kaip aš tą daiktą suvokiu arba kaip jį suvokia mano kalbinė bendrija. Tad prasmė visada yra perteklinė, ji apgaubia nuorodą mano kalbinės bendrijos vaizdiniais ir mintimis, jeigu kalbame apie intersubjektyvią prasmę, arba tik vienam subjektui suprantama intuicija, jei kalbame apie subjektyvią prasmę. Pats nurodomas daiktas turi begalinį potencialą sukelti naujų prasmių. Naujos prasmės nutinka kaip nuorodos pasirodymo įvykis, kuris į prasmių kontekstą įneša radikalų prasmės naujumą. Tad kalbėdami apie atrastą prasmę kalbame apie tai, kaip man arba mano kalbinei bendrijai yra duotas daiktas (nuoroda, referentas), kuris, netikėtai į jį pažvelgus, blyksteli ir nusimeta senas prasmes lyg medis senus lapus rudenį, papūtus vėjui, ir nušvinta bei pasirodo naujomis atrastomis prasmėmis. Šis pasirodymas ir yra įvykis. Kalbėdami apie pa(si)darytą prasmę kalbame apie tai, kaip man arba mums jau iš anksto duotos pasaulio prasmės perkuriamos, performuojamos, perdaromos, t. y. kaip transformuojama imanencija. Atrasta prasmė visada duodama įvykio, o pa(si)daryta prasmė duodama įprastybės arba jos perkūrimo. Kai prasmės pasensta, praranda ypatingą prasmę mums, kalbinės bendrijos nariams, išsisklaido lyg lapai, papūsti vėjo, pro juos naujai įvykiu blyksteli pats daiktas (nuoroda, referentas), kad vėl apaugtų naujomis prasmėmis ir jos būtų įtrauktos į kalbinės bendrijos vartoseną. Na štai, dabar galime pradėti apmąstymą.

Mes gimėme jau padarytame pasaulyje ir tęsiame gyvenimą jį toliau darydami. Augant žmogui reikia socializuotis pirmtakų padarytame pasaulyje, kurio mes patys nepadarėme, bet kurį padarė iki tol gyvenę žmonės. Žmogus gimsta konkrečioje šeimoje, lanko darželį, eina į mokyklą, universitetą, ir visur reikia mokytis žaisti pagal tos institucijos žaidimo taisykles. Jas mums primetė tėvai, seneliai, darželio auklėtojos, mokyklos mokytojai, universiteto dėstytojai, ir, savaime suprantama, gyvenant tokiomis sąlygomis, galima labai lengvai prarasti save. Vieni geriau prisitaiko, kiti prasčiau, bet socializacijos procesas skausmingas kiekvienam. Pasaulis iš tiesų yra problemiškas dalykas, netgi labai problemiškas. Jame gyventi nelengva. Tai kaina, kurią mokame už civilizacijos laimėjimus: kad galėtume gyventi mūsų civilizacijoje, turime įvaldyti jos laimėjimus ir gyventi remdamiesi jais.

Kai socializuojamės mūsų civilizacijos pasaulyje, įvaldome jo vaidmenis, išmokstame naudotis technologijomis, mūsų kasdieniame pasaulyje įsivyrauja įprastybė, ir joje nuo darželio bei mokyklos laikų iki universiteto baigimo nuolatos mokomės gyventi. Tad nors socializacija sukelia daug streso, įvaldžius įvairius vaidmenis, pasaulis ima teikti saugumą. Galima sakyti, kad įprastybė – tai gyvūnėlių, besisukančių rate, narvelis. Už atliktą darbą jiems paberiama maisto ir užtikrinamas pragyvenimas. Jeigu nutrauktume įprastybę, o tai yra padarytų prasmių regionas, ir pabėgtume į laisvę – greičiausiai tiesiog neišliktume. Iš tiesų labai sunku išlikti esant būtent anapus įprastybės atsivėrusios keistumo būklės, nes tai būklė be garantijų, todėl nesaugi. Įprastybė – tai mūsų pasaulis. Joje gyvename saugiai, ir galima sakyti, kad daugeliui to saugumo užtenka, nes išeiti iš saugumo zonos ir gyventi unikaliai bei nepakartojamai rizikinga. Reikia dėvėti įprastinio žmogaus kaukę, tada lengviau išlikti šiame pasaulyje. Būna, aišku, ir išimčių, tokia išimtis, pavyzdžiui, yra Ludwigas Wittgensteinas. Jo gyvenimas buvo iššūkis įprastybei, dažnai balansavimas ties psichozės riba, bet jį lydėjo didelė sėkmė, nes jį protegavo analitinės revoliucijos filosofijoje pradininkas Bertrandas Russellas. Pakvietė dėstyti į vieną iš geriausių pasaulio universitetų – Kembridžą, o jo „Loginį filosofinį traktatą“ išimties tvarka pripažino disertacija. Taip Wittgensteinas išaugo į vieną iš didžiausių XX amžiaus filosofų, bet tokių keistų ir didelės sėkmės lydimų žmonių tėra vienetai.

Įprastybėje vyrauja nuobodulys, nes nuolat kartojamos senos prasmės ir neįvyksta nieko nauja. Kai apninka nuobodulys, mus vargina senos, nudėvėtos prasmės, nerandame galimybių atrasti naujų, netikėtų prasmių. Įprastiniame pasaulyje viskas virsta rutina, kelia nuobodulį, tada kartais turi stumti laiką atsigulęs ant lovos, žiūrėdamas į lubas ir stebėdamas, kaip lėtai jis slenka. Daugelis menininkų, gelbėdamiesi nuo nuobodulio, vartojo visokiausius svaigalus, kad sukeistintų pasaulį, ir taip ardė savo sveikatą griaudami įprastybę. Mes norime kalbėti apie natūralų įprastybės įveikos būdą – pasaulio sukeistinimą. Tai reiškia, kad į įprastus dalykus imama žvelgti kitu, netikėtu, aspektu, kai pasaulis lieka toks pats, koks buvo, bet keičiama žiūros į pasaulį nuostata. Tada daiktai, kurie įprastybėje buvo nematomi, išvystami naujoje šviesoje ir patiriama nuostaba, grožio blyksnis, keistumo būsena. Šios būsenos galimos tik išėjus iš įprastybės.

Įprastybės struktūrą sudaro įvardytas pasaulis, kuriam vardus, darančius pasaulį įprastą, teikia tradicija, tai yra žmonės, nuo ženklų grandies prie grandies įvardijantys pasaulį. Žmonės, gyvenę iki mūsų, įvardijo pasaulį, ir mes išmokstame tuos vardus kartoti. Įprastybės struktūra – tai daiktams priskirti vardai ir prasmės, o tų vardų prasmės yra įvairūs daiktų vaizdiniai. Įsivaizduokime, kad prieš mus – medis. Eidami pro šalį, jam suteikiame vardą „medis“, ir tas vardas turi seną prasmę, kuri užkloja patį daiktą. Žodžio „medis“ prasmė yra koks nors medžio apibendrintas vaizdas, ir, įprastybėje žiūrėdami į medį, regime ne štai šitą medį – atskirą ir nepakartojamą, bet tą vaizdą, kurį medžiui priskyrė „medžio“ vardas. Įprastybėje vardai pakeičia daiktus. Mes nematome unikalių ir nepakartojamų daiktų, o tiktai vaizdinius, kurie yra vardų prasmės. Kasdieniame gyvenime vartojame vardus, teikiančius vardų prasmes, kurios yra daiktų vaizdiniai, ir mes tuose vaizdiniuose gyvename. Taip veikia įprastybėje padaryta prasmė, kuri yra daiktų prasmės, įgijusios nuobodulio prasmę man ir mano kalbinei bendrijai. Padaryta prasmė yra įvardyta prasmė, ir dažniausiai ne mūsų įvardyta. Mes paveldime vardus iš tradicijos, ir tie paveldėti vardai, galima sakyti, užteršia tikrovę savo vaizdiniais, ir aplink matome ne tikrovę, o jos vaizdinius ir gyvename tikrovės vaizdinių labirinto kambariuose ir koridoriuose.

Pasaulis anapus įprastybės – tai pasaulis anapus pasaulio duoties. Pasaulio duotis yra įvardytas jo fragmentas. Įvardydami pasaulį, kuriame jo duotis. Būti pasidarytos prasmės režimu yra būti įvardytam. Įvardydami daiktą, mes jį artikuliuojame, padarome suprantamą, jis mums tampa aiškus kitų dalykų ir prasmių kontekste. Įprastybei pasaulis egzistuoja tiek, kiek jis yra įvardytas. Šią nuomonę geriausiai išreiškia aforizmas iš Wittgensteino „Loginio filosofinio traktato“: „Mano kalbos ribos žymi mano pasaulio ribas“ (5.6) (kursyvas – L. W.). Tad įvardyto pasaulio regioną Wittgensteinas vadina tiesiog pasauliu. Taigi mes ateiname į padarytą pasaulį, ir mus asimiliuoja pasaulio vardų sistemos, ir toliau vėl gaminame pasaulio prasmes – toliau darome pasaulį. Ir taip karta iš kartos yra daromas pasaulis, gaminamos jo prasmės. Labai dažnai vienos prasmės pasensta, praranda prasmingumą, ir reikia kitų, naujų, prasmių. Taip viduramžiais įsivyravusį Aristotelio filosofijos žodyną naujaisiais amžiais pakeitė matematinis žodynas, kai Galileo Galilėjus pasakė, kad gamtos knyga yra parašyta matematine kalba. Naujaisiais amžiais filosofai norėjo būti matematikais. Vėliau filosofai, sekdami Nietzsche, labai norėjo būti poetais. Taip poezija atsirevanšavo filosofijai Platono ginčo tarp filosofijos ir poezijos prasme. Platonas ginčijosi su poetais dėl teisės būti valstybėje ir išvarė poetus iš valstybės, palikdamas tik patriotines dainas ir karo maršus. O Nietzschė, kaip platonizmo apvertėjas, grąžino poetus į filosofinę valstybę ir išvarė iš jos metafizikus. Bet reikia susimąstyti ir apie kitą režimą, esantį anapus pasidaryto pasaulio.

Galime kelti tokį klausimą: kaip gali atsirasti nauja prasmė? Ar nauja prasmė yra tik senų prasmių derinys, įgijęs ypatingą prasmę man ar mums? Ar iš senų prasmių derinio tikrai išvedame naujas? O gal nauja prasmė atsiranda dar kitaip? Ar galime sakyti, kad imame senas prasmes, paslaptingu būdu sumaišome ir iš jų gauname naują prasmę? Deja, taip nėra. Kiekviena naujumu žaižaruojanti prasmė gali atsiverti pasaulyje kaip radikalus naujumas, kaip iš ne-prasmės kilęs prasmingumas, kaip blyksnis įvykio ne-prasmės, kurią paskui įvardijame ir verčiame pasaulio prasme. Tos padarytos prasmės regionas sutampa su įprastinės kalbos regionu, ir tai yra pasaulis. Tokiu būdu įprastinės kalbos pasaulis mums aiškus, artikuliuotas, suprantamas, nes yra įvardytas įprastiniais vardais ir turi savo prasmes. O tas radikalus naujumas, kuris ateina į kalbą, į prasmę, ateina iš ne-prasmės. Jis nutinka kaip niekada anksčiau nenutikęs nepakartojamas įvykis, kurį įvardiję netikėtais vardais gauname naują prasmę. Įvykis yra tai, ko anksčiau niekada nebuvo ir ko vėliau niekada nebus.

Anapus kalba įvardyto pasaulio yra daiktai, ir, norint patirti tą prasmės naujumą, reikia išeiti į tokį daiktų regioną, kuriame nebūtų kalbos padarytų pasaulio duočių. Mat kalbinio pasaulio regione visi daiktai yra tapę duotimis, uždengti prasmių, pritaikyti mums, turi prasmę mums. Dėl to jie mums yra skaidrūs, permatomi, nes nesipriešina mums, mes jau mokame jais naudotis. Tuo atveju, kai pamatai daiktą anapus jo duoties, o jo duotis yra vardas ir vardo prasmė, tai daiktas pasirodo labai keistas, sunkiai nusakomas ir mus nustebina. Kalbinio pasaulio regione viskas yra skaidru, turime visas prasmes, žinome, kur eiti, mums duoti prasmių žemėlapiai, mes orientuojamės ir t. t. O kai patenkame tarp daiktų anapus daiktų duoties, tai jie iš tiesų tampa labai keisti, nesuprantami. Tada kyla klausimas – ką su jais daryti? Tame įprastiniame kalbiniame pasaulyje esame išmokę įvairių funkcijų, kiekvienas daiktas yra funkcionalus – atlieka savo funkciją, jis yra parankus įrankis, kaip pasakytų ankstyvasis Heideggeris. O tas daiktų regionas be daiktų duoties yra naujas, netikėtas, nenumatytas. Dabar į klausimą, kam mums reikia daikto prasmės anapus daikto duoties, atsakome: kad gautume naujų idėjų, rastume naujus daiktų įvardijimus, kad pažvelgtume į pasaulį tarytum pirmą kartą, ir tada pasaulis mums suteiktų tam tikrų naujų galimybių nestandartiškai jį įvardyti.

Sakykime, kad tas pasaulis, kurį sudaro daiktai be jų duočių, yra genijaus pasaulis. Ir turėti daikto betarpišką įžvalgą – tai genialios žiūros bruožas, kai tu esi ne amatininkas, kuris daro prasmes pagal iš anksto žinomą modelį, bet genijus, kuriantis iš ne-prasmės prasmę, ir dėl to jo prasmės unikalios ir nepakartojamos. Daiktas, nesubordinuotas jo sąvokai, nutinka kaip grožio blyksnis, nuostaba, keistumo būsena. Grožio, nuostabos, keistumo būsenų daiktuose yra daugiau negu jų varduose, ir vardai negali išsemti daiktuose atsiveriančio turinio.

Nauja įprastybėje gali įvykti tik per įprastybės pertrūkį. Todėl pasakojimą apie pa(si)darytą ir atrastą prasmes galima susieti su Platono „Valstybės“ septintojoje knygoje išdėstyta olos alegorija. Oloje sėdintiems žmonėms nuo pat mažens surakinti kaklas ir kojos, todėl jie negali pasisukti į šoną ir mato vaizdą tik priešais. Už jų nugaros toli aukštai dega ugnis, ir jos šviesa patenka į olą. Tarp liepsnos ir kalinių aukštai eina kelias; palei tą kelią stovi nedidelė sienelė, panaši į fokusininkų priešais žiūrovus pastatytą užtvarą, virš kurios jie rodo savo „stebuklus“. Už šios sienelės žmonės neša visokius daiktus, kyšančius virš jos. Vieni nešdami kalbasi, kiti eina tylomis. Nešamų daiktų ir daromų fokusų šešėliai atsispindi ant sienos priešais kalinius. Pasak Platono, kaliniai – tai mes. Beveik du su puse tūkstančio metų prieš kino teatrų ir televizijos atsiradimą Platonas pavaizdavo ekrano visuomenę. Tačiau mums svarbu tai, kad oloje žmonės yra padarytame pasaulyje. Ant sienos priešais kalinius judantys šešėliai – tai daiktus įvardijančių žodžių prasmės, kurias sudaro daiktų vaizdiniai, atitrūkę nuo tikroviškų daiktų. Nepadarytas pasaulis anapus daiktų duočių atsivertų išėjus iš olos į saulės apšviestą teritoriją. Tačiau ten patekti galima tik išsivadavus iš įprastybės grandinių, kai įprastybėje įvyksta pertrūkis. Tokiame pasaulyje, kuris yra anapus olos, daiktai mums atrodo keisti, nesuprantami, ir kyla klausimas: kam to reikia? Bet, norint į tą olą žmonėms atnešti kokią nors naują prasmę, turėti genialią įžvalgą, reikia išeiti iš olos ir paskui sugrįžti į ją. Žmogus, kuris oloje bus atsinešęs daiktų anapus jų duočių įvardijimus, gali būti daug kas: ir filosofas, ir literatas, ir dailininkas, ir politikas. Daug kam reikia grynų daiktų, kurie nepridengti iliuzijų. Platonas sako, kad žmogų, kuris išeis iš olos, pamatys grynus daiktus ir vėliau sugrįš į olą ir ten įkalintiems žmonėms pradės pasakoti tai, ką matė anapus olos, tos olos gyventojai gali nužudyti, nes jis griauna jų įprastybę. O būtent įprastybės griovimas ir yra pavojingiausias dalykas pasaulyje, nes tada griūva visa visuomeninė tvarka. Įprastybė yra visuomenės klijai, susiejantys individus į visumą. Juk Sokratą Atėnų demokratinė bendruomenė nusprendė pasiųsti į mirtį dėl to, kad jis griovė tai, kuo atėniečiai tikėjo. Visų pirma tikėjimą dievais – jis teigė filosofinę Dievo galimybę, o ne tradicinius antropomorfiškus dievus. O griaudamas tikėjimą jais gadino jaunuolius. Taigi Sokratą nužudė ne atskiri atėniečiai, bet Atėnų visuomenė, kuriai buvo kilęs pavojus dėl išlikimo. Visada, kai teigiama nauja prasmė, žmogų galima apkaltinti šventvagyste ir išvaryti iš visuomenės.

Išėjimą iš olos turime suprasti kaip įvykį. Įvykis yra tai, kas nepaklūsta pasaulio dėsniams. Pasaulio dėsnis yra kartotė. Moksle eksperimentas laikomas pavykusiu, jeigu jį galima pakartoti du ir daugiau kartų. Kartotė kuria įprastybę. Įprastybė galima ten, kur nuolat kartojasi kokie nors dalykai: rytais nuolat pateka saulė, vyksta ekonominės krizės, kasdien einama į darbą ir t. t. Įprastybė liudija padarytą pasaulį, kuris gyvena pagal savo dėsnius. Tie dėsniai yra įvairių dalykų kartojimasis. O įvykis, kaip jau minėta, yra pertrūkis dėsnių valdomame pasaulyje. Įvykis yra tai, ko negalima pakartoti.

Taigi išėjimą iš olos turime suprasti ne tiesiogine prasme, kai filosofas išeina į saulės apšviestą teritoriją, bet kaip nuostatos pasaulio atžvilgiu pokytį, lemiantį įprastybės pertrūkį. Įprastybė lūžta, ir per jos plyšį atsiveria unikalūs ir nepakartojami daiktai. Šis pasirodymas yra įvykis. Nesvarbu, kas tai būtų, ar baltos lyg sniegas vandens lelijos blykstelėjimas tarp nendrių ežere, ar rudenį klevo lapų geltonis, primenantis tamsų auksą, ar pavasarį žydintis kaštonas, pro kurį žmogus šimtus kartų ėjo į darbą ir staiga pamatė jo žiedų vaiskumą ir nustebo. Aristotelis sakė, kad filosofija kyla iš nuostabos. Ji ir yra vienas iš įprastybės įveikos būdų šalia grožio įvykių ir keistumo būsenų. Įprastinis žvilgsnis yra įvardijantis žvilgsnis ir galima sakyti, kad jis atkuria ankstesnius ar iš tradicijos atėjusius vardus ir įvardijimus, o nuostabos žvilgsnis yra bevardis žvilgsnis, kai tarp akies ir daikto neįsiterpia vardas ir jo prasmė kaip daikto vaizdinys. Bevardis žvilgsnis – tai besistebintis žvilgsnis, kai pamatai daiktą, niekaip nereprezentuotą įprastybėje. Pasaulyje esama daug nesikartojančių dalykų. Tarkim, saulėlydžiai – jie nesikartoja. Jeigu esame prie jūros ir einame stebėti saulėlydžio, tai kiekvienas saulėlydis yra unikalus ir nepakartojamas, nes debesų luitai kiekvieną kartą apšviečiami vis kitaip, ir saulė į jūrą neria ir joje paskęsta visada vis kitaip, ir nė vieno saulėlydžio nėra tokio paties. Nors jeigu gyvename įprastybės režimu ir matome įprastinę besileidžiančią saulę, tai visi saulėlydžiai yra vienodi.

Ar galima išmokti sąmoningai stebėtis? Kita vertus, kas būtų, jeigu žmogus visą laiką viskuo stebėtųsi? Tikriausiai negalėtų gyventi. Tarkime, šiandien rytą išgėriau vandens. Jeigu būčiau pradėjęs stebėtis buteliuku, koks jis unikalus ir nepakartojamas ir koks vandens skonis unikalus ir nepakartojamas, tai turbūt nebūčiau nuvykęs į darbą. Jei viskas pasidarytų unikalu ir nepakartojama, būtų tolygu atminties praradimui. Kai žmonės praranda atmintį, pasaulis jiems atsiveria unikalus ir nepakartojamas, nes nėra atminties klodų, uždedamų ant daiktų. Mes matome pasaulį tokį, kokį įprastai matėme anksčiau, ir tas matymas nuolat kartojasi, tad gyvename saugiai ir galime orientuotis pasaulyje. Įprastybė yra vaizdinių kartotė, ir tai, kad tie vaizdiniai kartojasi, kad, šiandien važiuodamas į paskaitas, mačiau tą patį pasaulį, kurį mačiau ir prieš savaitę, man teikia saugumo, bet tas pasaulis kelia nuobodulį. Tokiame pasaulyje nenutinka nieko nauja, bet vyksta visa tai, kas vyko anksčiau, ir taip gyventi nuobodu. Todėl ta vaizdinių kartotė kelia nuobodulį, ir šiuo požiūriu keistenybė arba nuostaba yra pertrūkis kartotėje, kai vaizdinių kartotė sustoja ir atsiveria būtent kitoks pasaulis. Jeigu visas pasaulis būtų sudarytas tik iš skirtybių, tai mes irgi negalėtume gyventi. Jeigu viskuo pradėčiau stebėtis, sakyčiau žodžius ir galvočiau, koks kiekvienas žodis unikalus ir nepakartojamas, negalėčiau kalbėti ir apskritai nieko negalėčiau daryti. Todėl ir sakome, kad įprastybė yra kaip narvelis, kuriame saugiai gyvename. Ten padėta maisto ir vandens. Bet žmoguje esama stichijos, kuri veržiasi anapus įprastybės. Veržiasi iš nuobodulio pasaulio ir nori būtent unikalių, nepakartojamų daiktų apsuptyje gyventi unikalų, nepakartojamą gyvenimą.

Taigi unikalūs ir nepakartojami daiktai yra būtent daiktai anapus įprastybės. Įprastybės nuobodulį mums padeda įveikti pasaulio sukeistinimas. Sukeistinti pasaulį – tai pasižiūrėti į jį kitu aspektu, netikėtais rakursais. Bevarde žiūra pažvelgti į daiktus, ir tada jie atsivers unikalūs, nepakartojami, ir tai bus nuostaba. Tikrasis nebanalus gyvenimas yra balansavimas tarp įprastybės ir keistumo. Ne vien pasinėrimas į keistumą, nes tai reikštų būtent atminties prarastį, kai tu nieko neprisimeni ir viskas tau atrodo unikalu ir nepakartojama, ir tada negalėtum gyventi tokiame pasaulyje. Tai mes nuo visiško keistumo neriame į įprastybę, į įprastinių vaizdinių kartotę. Keistenybė mums atveria atrastą prasmę. Pamatę pasaulį keistą ir nepakartojamą, atrandame pasaulio prasmę, kuri yra ne padaryta, bet mūsų atrasta. Ir tos atrastos prasmės mums teikia tam tikrų prasmingo gyvenimo galimybių.

Pasižiūrėkime į mineralinio vandens buteliuką. Jis yra padarytas taip, kad būtų patogus paimti ranka, yra įlenkimų, kurie priglunda prie rankos. Bet, gyvendami įprastybėje, tiesiog nepastebime buteliuko kaip unikalaus ir nepakartojamo daikto, tiesiog jį nusiperkame, buteliukas atlieka funkciją, mes išgeriame jo vandenį ir tada grąžiname į parduotuvę. Taigi nematome šito buteliuko kaip unikalaus ir nepakartojamo daikto. Į šitą buteliuką galėtume pažvelgti kaip į unikalų ir nepakartojamą daiktą, jeigu jį išvystume eksponuojamą kokiame nors šiuolaikinio meno centre – tada manytume, kad jis yra unikalus ir nepakartojamas, o ne tiesiog nusidėvėjusi prasmė, kuria naudojamės ir į kurią neįsižiūrime, neįsimąstome, tiesiog suvartojame kaip prekę. XX amžiaus antrojoje pusėje menininkas Andy Warholas kūrė meną iš makaronų dėžučių, iš konservuotos pomidorų sriubos skardinių ir tuos įprastinius daiktus mėgino paversti unikaliais ir nepakartojamais. Jis mėgino sukeistinti kasdienį pasaulį, t. y. įprastinius daiktus, kuriuose laikomas konservuotas maistas, paversti unikaliais ir nepakartojamais daiktais, darydamas iš jų meno kūrinį. Galima sakyti, kad virtę meno kūriniu jie tapo unikaliais ir nepakartojamais daiktais, bet šitą judesį galima daryti kiekvieną dieną. Aišku, sutinkame, kad nėra technikos, kuria būtų galima išeiti į keistumą, nuostabą arba grožio blyksnį, bet vienintelė priemonė – tai atvirumas pasauliui, žvelgimas į jį atviromis akimis, atsivėrimas pasauliui. Ne užsidarymas savo solipsistiniuose vaizdiniuose, bet atsivėrimas būtent daiktų unikalumui. Žvelgdami į šitą mineralinio vandens buteliuką, jame matome kelis sluoksnius. Vienas sluoksnis – tai padarytos prasmės sluoksnis. Tarkime, tai, kad jis yra patogus paimti ranka, tiesiog pritaikytas kuo mažiau man priešintis, padarytas taip, kad aš jo nepastebėčiau, kad atliktų savo funkciją, kad išgerčiau iš jo vandenį ir t. t. O kita prasmė yra būtent atrasta prasmė. Anapus padarytos prasmės sluoksnio atrandamos šio buteliuko metafizinės prasmės: būtent tai, kad buteliukas yra, užuot nebuvęs. Ir kai kalbame apie atrastą prasmę, tai ją gali teikti viskas, nebūtinai koks nors pompastiškas saulėlydis, bet netgi elementarus buteliukas. Visas pasaulis yra pridengtas kalbos, bet anapus kalbos mes galime atrasti būtent tuos unikalius ir nepakartojamus daiktus. Tai, galima sakyti, atrasta prasmė, o ji atrandama tada, kai žiūrima į daiktus bevardžiu žvilgsniu, mūsų gyvenimui suteikiama prasmė, o pasidaryta prasmė mums sukelia beprasmybę.

Nietzschė parašė veikalą „Žmogiška, pernelyg žmogiška“. Ši frazė kyla iš prancūzų kultūros, tačiau Nietzschė ją sufilosofino ir pavertė filosofiniu lozungu. Tas žmogiškųjų prasmių masyvas yra toks didelis, kad tiesiog mus dusina. Mums reikia būtent nežmogiškos tikrovės išgyvenimo, kuris suteiktų nepakartojamą prasmę, kad atrastume prasmingo buvimo galimybių, nes įprastybė mums kelia nuobodulį, ir mes nedalyvaujame tikrovėje, bet esame tikrovės nuošalėje. Padarytos prasmės mus išveda į tikrovės nuošalę, kai dalyvaujame ne pačioje tikrovėje, bet tikrovės galimybėse, o tas tikrovės galimybes sudaro tikrovės vaizdiniai. Tikrovės nuošalės struktūra yra būtent vardų ir jų prasmių struktūra. Užuot dalyvavę tikrovėje, mes dalyvaujame tikrovės vaizdiniuose. Tų tikrovės vaizdinių kartotė ir yra įprastybė. Tie vaizdiniai nuolat kartojasi ir neatveria nieko nauja, jie atveria visa tai, ką jau anksčiau žinojome, ir mums tai kelia nuobodulį ir beprasmybės jausmą. O išeiti anapus įprastybės vaizdinių kartočių yra išeiti į tikrovę ir dalyvauti joje. Ta tikrovė nutinka kaip nuostabos akimirkos arba kaip grožio blyksniai, keistumo būsenos. Mes išeiname į tikrovę, ir ši tikrovė iš esmės yra būtent tokia, kai kiekvienas jos dalykas yra unikalus ir nepakartojamas. Mes ten susiduriame su prasme, tačiau būtent ne padaryta, bet atrasta. Žmogaus psichologinė ir kalbinė sandara yra tokia, kad jis gyvena įprastybėje, nes įprastybė jam leidžia išlikti. Todėl nesirengiame visiškai atmesti įprastybės, nes tik įprastybėje žmogus gali išlikti kaip rūšis, kita vertus, ta įprastybė mums virsta narvu – mus ten uždaro, ir mes jaučiamės kaip žvėrelis narve, kur paberta grūdų, padėta vandens, bet tai tam tikra nelaisvė: jaučiamės suvaržyti, uždaryti, nesijaučiame laisvi. Iš esmės reikia susilietimo su tikrove akimirkų, kad ištrūktume iš to įprastybės narvo, išeitume į unikalią ir nepakartojamą tikrovę. Bet jeigu visas mūsų pasaulis būtų vien tik unikali ir nepakartojama tikrovė, tai išgyventume būseną, kurią nuolat patiria Alzheimerio liga sergantys ligoniai. Pamirštume vardus, prarastume atmintį ir matytume viską unikaliai ir nepakartojamai, bet tame unikalumo ir nepakartojamumo pasaulyje negalėtume gyventi. Jeigu ryte atsikeliame ir norime išsivirti arbatos, tai turime žinoti, kur yra padėtas arbatinukas, bet jeigu tas arbatinukas būtų visai kitoje vietoje ir jeigu ryte atsikėlę rastume savo kambarį visiškai kitaip pertvarkytą, tai pasimestume, tiesiog negalėtume tokiame pasaulyje gyventi. Mums reikia įprastybės kaip buvimo saugumo garanto. Kita vertus, kaip mums reikia įprastybės tam, kad gyvenimas būtų įmanomas, taip pat reikia ir ištrūkimų iš įprastybės narvo, nes tik taip galime atsiverti unikalioms ir nepakartojamoms prasmėms. Galima prisiminti filmą „Visiškas užtemimas“. Du poetai Rimbaud ir Verlaine’as mėgino gyventi unikaliai, nepakartojamai, poetiškai, metę iššūkį miesčioniškoms, t. y. įprastinėms vertybėms. Jie valkatavo, rašė eilėraščius, gyveno Briuselyje ir Londone. Jų unikalus ir nepakartojamas gyvenimas truko tik porą metų ir baigėsi tuo, kad Verlaine’as šovė į Rimbaud ir pateko į kalėjimą. Todėl šio teksto autorius tikrai nekviečia skaitytojų gyventi radikaliai unikalų ir nepakartojamą gyvenimą, nes toks gyvenimas gali labai greitai baigtis. Unikaliai ir nepakartojamai gyventi, ignoruojant įprastybę, yra rizikinga. Tokiomis aplinkybėmis žmogus yra nekomunikuojantis, išeina anapus aiškumo, anapus skaidrumo zonos į visišką neaiškumą, unikalumą ir paprasčiausiai gali pražūti. Daug išmintingiau yra nuolat balansuoti tarp keistumo ir įprastumo, tarp atrastos ir pasidarytos prasmių, niekada per ilgai neužstrigti vienoje būsenoje.

Unikali gali būti ir refleksija. Iš esmės galima stebėti ne vien daiktus, gali būti refleksija, nukreipta į pačią refleksiją, arba mokymasis įvardyti savo jausmus. Žmogui labai svarbu įvardyti tai, kas su juo vyksta. Tai vadinama psichologiniu išprusimu. Aš galiu stebėtis ne tik nauju rakursu pamatytu unikaliu ir nepakartojamu daiktu, bet ir unikaliu, nepakartojamu savo jausmų įvardijimu. Aš sėdžiu, mąstau, kas su manimi vyksta, randu kažkokį unikalų ir nepakartojamą savo jausmų įvardijimą, kai suprantu, kad man yra vienaip arba kitaip.

Filosofija yra aristokratiškas užsiėmimas, ji neteikia apčiuopiamos praktinės naudos. Filosofija atsiranda tada, kai visi poreikiai daugmaž patenkinti arba laikomasi askezės, kai gali pasiekti dievišką būseną, kai nesuinteresuotai gali svarstyti apie praktinės naudos neteikiančius dalykus, bet tai ir yra pats didžiausias filosofijos grožis. Nuostaba irgi neduoda jokios praktinės naudos. Nors galbūt iš dalies duoda: tarkim, tapytojas, kuris moka stebėtis, gali nutapyti unikalių paveikslų arba koks nors režisierius, kuris stebisi, gali tai perteikti kino kalba ir už tai gauti atlygį.

Apibendrinant galima sakyti, kad kartais reikia sustabdyti įvardijančią žiūrą ir pažvelgti bevardžiu žvilgsniu į pasaulio daiktus – tada atsivers tų daiktų unikalumas ir nepakartojamumas. Mūsų laikais filosofiją stengiamasi padaryti verslo filosofija, bet šiaip Filosofija, rašoma didžiąja raide, neteikia jokios praktinės naudos, kaip ir nuostaba bei ją lydintis filosofinis išgyvenimas. Tai galbūt ir yra filosofijos didžioji vertybė, didžiausias grožis, kylantis iš tokio jos nepritaikomumo. Bet filosofija suteikia naujų prasmių, ir kai tu jų patiri, gali būti veiklus ir efektyvus kitose rutininėse srityse ir geriau atlikti kitus darbus, tarytum įkvėpęs nuostabos oro ir paniręs į įprastybės vandenis.