Fragmentai (IX)

 

Po muziejaus susitikome su Werneriu pavakarieniauti. Pastebėjau, kad kai mudu nesiliečiame, jis visiškai nutolsta, mudu tampam netgi vargiai pažįstami. Jo dėmesys išsisklaido į aplinką šokinėdamas nuo vienos detalės prie kitos. O gal jis jau norėjo likti vienas. Tačiau grįžę iki vėlumos voliojomės lovoje nieko neveikdami, jaukiai kuždėdamiesi. Jis kalbėjo prancūziškai. Be to, ką nors sakydamas, imituodavo toną ir tartį, galbūt aktoriaus ar šiaip pažįstamo, pasikeisdavo net jo balso tembras, o tai nepaprastai mane džiugino. Jis ko nors klausdavo, o aš nesuprasdavau ir negalėdavau atsakyti, iš jo tono žinojau, kad jis stebisi, kaip aš nesuprantu, ar tikrai nesuprantu? Tai buvo taip smagu.

– Tavo pilvas virpa. Kodėl? – paklausė angliškai.

– Aš… verkiu, – atsakiau, ašaroms riedant skruostais.

– Kodėl?

– Nes man liūdna skirtis su tavimi.

– Na, nesijaudink taip… – mėgino rasti tinkamus žodžius. Jam pasidarė nesmagu, truputį keblu dėl to, kad pravirkau. Aš tuo tarpu dėl to nesijaudinau, atrodė, taip natūralu ir derama tą akimirką pravirkti.

Ryte kartu papusryčiavome. Jis pasiruošė eiti į darbą, o aš grįžau į viešbutį savo daiktų, iš ten į stotį ir 50-uoju autobusu į oro uostą. Išsiskyrėme gatvėje, tramvajų stotelėje. Jis dirbo už miesto, todėl turėjo spėti į traukinį, tad atsisveikinimas buvo trumpas. Pabučiavo mane į lūpas ir tarė: „Tegu visada išlieka tokios švelnios.“ Jo lūpos vėl tapo nepermaldaujamos ir rūsčios. Nusprendžiau pasivaikščioti, pajusti save tolstant nuo Oetlingerstrasse. Viešbutyje registratorė maloniai su manim pasisveikino. Greitai susikroviau lagaminą, išsiregistravau ir patraukiau į miestą – ilgiau čia likti nebebuvo prasmės. Oro uoste apatiškai perėjau kontrolę, kol laukiau skrydžio, papietavau. Werneris nerašė. Lėktuve stiuardas kreipėsi į visus prancūziškai, keleiviai gana dėmesingai sekė jo rankų mostus, o aš užsimerkusi atsilošiau sėdynėj ir vien tik klausiausi. Atvykus į Londoną tikrovė kaipmat išsklaidė melancholiją: triukšmas, skubėjimas, įvairiausių tautybių žmonės, autobusų, vežančių iš oro uosto į miestą, vairuotojai. Puikūs. Kokni akcentas akimirksniu grąžina žemę po kojomis.

 

●

Sapnavau šiąnakt Leonidą Donskį (jei man leistina). Jis apytikriai prieš mėnesį mirė nuo širdies smūgio. Kažkas mane atvedė į kambarį, kur jis sėdėjo prie stalo. Atsisėdau priešais jį. Jis kreipėsi į mane kažką dėstydamas, pradžioje sunkiai supratau, ką jis sako, bet paskui paaiškėjo, kad rafinuotai, šiek tiek akademiškai su manimi flirtuoja. Nepamenu tiksliai, ką sakė, bet kvietė pas jį važiuoti ar tiesiog važiuoti kartu, nes mes esą gyvenam kaimynystėje ir mums būtų pakeliui. Tylėjau, stebėdama jo veidą, garbanotus plaukus, jame buvo kažko baugaus. Sapne viskas buvo atvirkščiai negu tikrovėje – neva neseniai mirusi jo žmona, jis našlys. Nors mano tylėjimas jam lyg ir reiškė sutikimą, aš nuklydau – vėl kažkieno vedama – kitur, pasikalbėti su kitais žmonėmis, tačiau jis vis pasirodydavo, kaskart suradęs mane primygtinai įtikinėjo keliauti su juo. Galiausiai atsibudau niekur su juo neiškeliavusi, bet buvo šiek tiek šiurpu – kaip iš tų sapnų, kur mano močiutė sapnuodavo, kad, pavyzdžiui, dėdė Jonas – seniai miręs – pareina namo nakvoti. Ji sakydavo: „Aš matau jį pareinant.“ Vėliau ji pati tyliai per Jonines numirė. Kaime laidotuvės tokios makabriškos – sienos uždangstytos kilimais, langai – juodom užuolaidom, o šalia karsto budi teta su musmušiu musėms nuo mirusiosios veido vaikyti. Kartą pliaukštelėjo močiutei per kaktą, tarsi jinai dabar, po mirties, jau būtų baldas. Tačiau išlaikydama gedėtojos veidą.

 

●

Darbe keistenybės tęsiasi. Fesò išėjo, bet, palyginti su likusiomis bendradarbėmis, visgi kartkartėmis jis parodydavo šiek tiek rūpestingumo, žmogiškumo, jausmų, mėgo atskleisti savąsias ir norėjo pamatyti kitų žmonių emocijas, jas išprovokuoti, praskaidrinti nuobodulį suglumindamas, tačiau tuo pat metu skatindamas išradingumą atsikirsti. Dabar liko vien damos, tiksliau, madam. Taip, geriausia taip į jas ir kreiptis: Pi – madam, Nastin – madam, Lėlė – madam. Vieninteliai jas vienijantys jausmai – pyktis, baimė, kerštas ir nepakantumas kitiems. Pi, tiesa, pakanti tautiečiams, lenkams, bet visi kiti jai demonstratyviai nerūpi. Panašiai ir Nastin. Ettien užsidarė, kalba tik apie maistą. Taip visi kas sau, bendrumo visai neliko. O kadangi mūsų skyrius atskirai nuo kitų, mano kasdieninis takas pasidarė labai siauras – aš ir svečiai, o tarp manęs ir jų beveik nieko nebebūna. Ir niekas jau nebežino, kaip aš dirbu, dėl mano intravertiškumo žmonėms atrodo, kad esu nedraugiška ar arogantiška, nors jie akli savo pačių nedraugiškumui ir arogancijai. Nė su viena bendradarbe nebegaliu pasikalbėti, įskaitant Chi, nes jo bukumas neįveikiamas. Nusprendžiau per Kalėdas parašyti Fesò, pasveikinti. Gal net parašyti, kad jo pasiilgau. Jis išprotėtų iš laimės.

 

●

Fesò pats parašė, sveikindamas su Kalėdomis. Koks sutapimas… Susijaudino gavęs mano atsakymą.

Vėliau darbe, kol viena kambarinė audringai aiškinosi su vadove dėl darbo, o mes visi laukėm už durų rytinio susirinkimo, atsisėdau prie vieno iš stalų ir kurį laiką abejingai klaidžiojau žvilgsniu po darbastalį: užrašus, atmintines („Always smile“, „Please, accept my apologies“, „I apologise“, „Apology“), kol užkliuvau už stalo telefono, apklijuoto įvairiais trumpaisiais numeriais, ir prisiminiau Sionietį. Prisiminiau jo laikyseną, eiseną, tai, kaip aš jį jausdavau, – nekenčiau už tai, kad jis, taip man atrodė, sugebėjo nugyventi gyvenimą išvengdamas bet kokio emocinio skausmo, tuo mane erzino, tarsi dėl to būtų pranašesnis už mane, – siutino, tokia neteisybė! Tačiau tuo pat metu visa savo laikysena jis tarsi spausdavo mane kopijuoti jį ir pačiai taip elgtis, surasti kelią į tą būseną, kur jausčiausi taip, lyg niekas niekada gyvenime manęs nebūtų įskaudinęs. O tai… taip sunku. Prisiminiau jį be jokios baimės, pykčio ar gėdos.

 

●

Po darbo Chi, aš ir Ettien susitikom Kalėdų vakarienės. Buvom tik trise, nes Vadi atsisakė, Pi vyras išsinarino koją, todėl ji liko namuose, o Leruà susirgo. Mūsų vadovė paskambino atsiprašyti – laukė svečių. Fesò juokavo ateisiąs, bet paskui, žinoma, parašė negalįs – aš niekam ir neužsiminiau apie jį. Chi jo pasirodymas būtų sukėlęs širdies nepakankamumą – jie kažkada seniai seniai buvo taip smarkiai susipykę, kad Fesò vardas Chi lig šiol kelia paniką. Tądien ryte, vos atėjusi į darbą, sutikau Vadi, ji atsiprašė dėl Kalėdų vakarienės, o aš prasitariau, kad jei darysim kitą susitikimą, gal ir Fesò norėtų pasirodyti. Jo vardas tarsi atidarė kitą dėžutę, nes Vadi veidas staiga persimainė ir ji papasakojo, kad prieš keletą dienų – vadinasi, tada, kai Fesò man parašė, – Sionietis buvo atvažiavęs į viešbutį. „Kaip?“ – akimirksniu susidomėjau, nes visa turėjo būti susiję. Naktį, pašnibždom paaiškino Vadi, antrą nakties buvo susitaręs susitikti su vienu inžinierių, o ji tuo metu buvo lauke, rūkė, todėl pamatė jį. Jie trumpai pasikalbėjo ir, aišku, apie Fesò. Sionietis su visais skalbyklos darbuotojais kalbėdavo tik apie jį. Jis papasakojo, kad prieš keletą dienų Fesò jam paskambinęs, rodos, girtas, sakėsi pametęs piniginę, nežinąs, kaip grįžti namo ar pan., siūlėsi atvažiuoti pas Sionietį į darbą, tačiau šis, savaime suprantama, uždraudė, nes dabar dirba kažkur kitur, nebe viešbutyje, – jis išsikvietė taksi ir nuvyko susirasti Fesò pats. Fesò atrodė it benamis, visas nuskuręs, sakė darbe turįs problemų, kaip ir buvo galima numanyti. „Argi Sionietis man meluotų?“ – paklausė Vadi. Pakartojau jos klausimą sau mintyse… Man gi pats faktas, kad Sionietis apskritai važiavo Fesò ieškoti ir jam padėti, atrodė stebėtinas. Bet iš to, ką ji papasakojo, supratau – susitikti su juo ji visai nenori. Mano supratimu, Fesò tikrų tikriausias menininkas, tik neaišku, kokios srities. Šiaip ar taip, nieko nebesakiau ir Ettien. Vakarienės metu supratau, kad kiekvienam mūsų – Chi, Ettien, man – ji reiškia skirtingus dalykus: Ettien tai tebuvo proga suvalgyti žlėgtainį, niekas, išskyrus tai, jos nedomino; Chi domėjosi vien tik kaip aš ar Ettien galėtume būti jam naudingos, bet dėl mūsų ypatumų atrodėme ne per naudingiausios, todėl jis jautėsi švaistąs su mumis laiką (iš mūsų net asmenukė nebūtų išėjusi); o aš norėjau aptarti, susumuoti šiuos keblius metus, pasakyti ką nors, ko nebegaliu pasakyti darbe, pataukšti niekus apie vadovybę, bet Chi su Ettien net ir čia, būdami taip toli nuo viešbučio, jautėsi suvaržyti kalbėtis atvirai. Vis vien išsakiau, kas man darbe nepatinka, kas patinka, ir grįždama namo jaučiausi metus užbaigusi. Kuo toliau, tuo labiau jaučiuosi pasiruošusi darbui, kuriame nėra iššūkių…

 

●

Garbės žodis, aš išties dedu pastangas su kuo nors susidraugauti. Vakar nuėjau susitikti su Giulio. Tačiau tomis geromis pastangomis grįstas kelias… Jis gimęs Brazilijoje, indų kilmės portugalas, Romos katalikas. Tėvai – iš Indijos, iš mažos katalikų bendruomenės. Jų santuoka, tiesa, buvo suplanuota pagal indų tradicijas, bet jie gyvena tarsi atskirai nuo indų bendruomenės, nepriklausydami jokiai kastai, gana modernūs. Pasidomėjau, ar suplanuotos vedybos pasiteisina – tarkim, jo tėvai 40 metų drauge, – Giulio primerkė akį. Jauni žmonės, žinoma, norėtų patys spręsti, kada ir su kuo jiems tuoktis. Kai susitikom, jis vilkėjo elegantišką paltą ir turėjo tokį taškuotą pirkinių krepšelį, kuris smagiai kontrastavo su griežtais juodų rėmelių akiniais. Kalbėjo įmantriai tardamas žodžius, lyg vidurinės klasės paauglė. Sklandžiai pasisveikinę (įveikiau skruostų bučiavimo testą), užsisakę – jis alaus, o aš vyno – susėdom kalbėtis apie knygas. Buvo smagu bendrauti su nauju nepažįstamo charakterio žmogumi, bet vėliau pokalbis ėmė klimpti dėl skirtumų, kuriuos ėmėm aptikti. Mano nuomone, jis homoseksualus. Pats sau Giulio, ŽINOMA, ne homoseksualus, nors jo kalbėsena tokia manieringai moteriška (be to, tas taškuotas krepšelis). Negana to, išgirdau tiek gerų žodžių apie jo kaimyną, anglų literatūros specialistą, – sakė su juo galįs kalbėtis valandų valandas, taip, kad moterys nuo jų pabėga. Well. Vėliau nukreipė kalbą apie vaikus – jis ištarė tą žodį, – todėl susidariau nuomonę, kad, būdamas vyriausias sūnus ir jausdamas spaudimą iš katalikų tėvų turėti vaikų, beveik keturiasdešimties, pragmatiškai ir apskaičiuotai ieško labiau motinos savo vaikams negu partnerės sau. Neįsivaizdavau savęs su juo miegančios, todėl savo motyvus irgi paaiškinau – į pasimatymus einu labiau ieškodama progos pasikalbėti, naujų draugų, pasižmonėti etc. Kadangi esu intravertiška, man būtina tą daryti, antraip visai užsisklęsiu nuo pasaulio. Taigi šioje pokalbio vietoje mums mandagiai tapo aišku, kad siekiame skirtingų tikslų. Minėdamas daug įvairios informacijos – rašytojų vardus, knygų pavadinimus – jis dėjo pastangas sukurti iliuziją, kad mudu nesam lygiaverčiai, antai kiek daug aš nežinau, kiek nesu skaičiusi, – tarsi jo turimos informacijos kiekis nulemia jo, kaip žmogaus, didesnę vertę, o mano, nežinančios, – mažesnę. Bet aš juk žinau daugybę kitų dalykų, todėl jam nebuvo lengva. Be to, nemažai jo žeriamų rašytojų žinojau. Tik norėjau gilintis į knygų turinį, jas analizuoti, o jis tik vardinti ar, tiksliau, girtis jas perskaitęs. Ak, o ko vertas vėliau jo (su nuostaba) užduotas klausimas: ar Lemas ir Proustas esą išversti į lietuvių kalbą?.. Neįtikėtina. Jei norisi tokios moters, kuri vien atkartotų jo tariamus sakinius, tada taip derėtų savo profilyje ir parašyti. Pažiūrėjom Jarmuscho „Patersoną“. Labai geras, itin tiko prie mūsų pokalbio apie knygas ir rašymą. Vėliau pamaniau, kad keblu eiti į jaudinančius filmus su nepažįstamuoju, tam labiau dera veiksmo filmai arba fantastika. Kaip filmo herojai buvo susiję tarpusavyje, taip ir mudu buvom susiję su filmu – aš dėl to, kad dirbdama paprastą darbą viešbutyje laisvalaikiu rašau „žodžius“, o jis buvo toks panašus į tą nelaimingai įsimylėjusį Romeo bare: tokia pat didelė bulvinė nosis, itin aukšta kakta ir išraiškingos stambios lūpos, akiniai. Kiti personažai iš jo švelniai juokėsi dėl patetiškumo. Giulio kaskart neramiai pasimuistydavo kėdėje tam personažui pasirodžius ekrane…

 

●

Kažkas… A! Taksistas prieš keletą dienų – ankstų Kalėdų rytą, kai blausiai apšviestose gatvėse nė gyvos dvasios, dar net neišaušę, – veždamas mane į darbą, apimtas nostalgijos, apgailestavo, kad rūko Londone nebebūna. Kalbėjom apie orą – lyg ir pati saugiausia tema, tačiau galvodamas apie rūką praeityje jis prisiminė tėvą, o tėvas gimęs Kipre, todėl prisiminė Kiprą, tada – kaip Kipre visa pabrango, įstojus į Europos Sąjungą, kad kebabas kainavo 50 centų, o dabar – 6 eurus. Kokia valiuta seniau buvo stipri! Ir žmonės gyveno pasiturinčiai. Pasidarė ūmus, baisiausiai įsikarščiavo. Jau pamaniau, atsidarys duris ir nubėgs tolyn, palikęs teberiedantį automobilį ir mane jame. Nuraminau tik papasakojusi (tikiuosi, tai tiesa), kad lietuviai mielai važiuoja į Kiprą atostogauti, kaip gėrisi šilta jūra (20 °C!), kokia, palyginti su ja, Baltija atšiauri ir šalta, – atsileido. O štai taksistas, kilęs iš Kosovo, veždamas mane po darbo namo, Europos Sąjungą gyrė.

Šiaip ar taip – šiandien, likus vienai dienai iki Naujųjų, miestą netikėtai apgaubė toks tirštas rūkas, kad nieko nematyti, diena skendi keistose sutemose, aštrios formos išnyko, susiliejo su aplinka, suminkštėjo. Žmonės atrodo it vėlės – leidžia laiką Haid Parko kalėdiniame atrakcionų parke arba vedžioja nematomus šunis.