Emigrantų kryžiaus keliai ir kiti nutikimai
Gabrielė Giunterytė-Puzinienė. Vilniuje ir Lietuvos dvaruose. 1815–1843 metų dienoraštis. Iš lenkų k. vertė Irena Aleksaitė. V.: Tyto alba, 2018. 536 p.
Mėgstu XIX amžių. Šioje knygoje jis eskizuojamas per tipažus, charakterius, našlaičiais likusius vaikus, sunkius ir rizikingus gimdymus; yra dramatiškas pasakojimas apie gražią moterį, kuri nuoširdžiai norėjo mirti, kad meilės reikalais „nepridarytų dar daugiau bėdos“. Nežinau, kodėl knyga vadinama dienoraščiu, nes tai – beletristika. Autorė iš prigimties raštinga, namuose skaitydavo svečiams savo poemas ar rašinius. Malonios apkalbos iš buržua gyvenimo, senovinė, jau primiršta vertimo leksika, pvz., būdvardis „apveidi“. Netikėtai aktualūs patarimai: „Kai mano tėvai laukė savo pirmojo vaikelio, tėvas, būdamas didelis pedantas, nuėjo pas daktarą Libošicą ir paprašė kuo smulkiausiai surašyti visas higienines vaiko priežiūros taisykles. Libošicas į tai kuo rimčiausiai atsakė: „Mielas pone, štai pagrindinė taisyklė: tegu būna kvailas, bet sveikas!“ Tėvas nusijuokė iš šio sąmojaus, bet Libošicas, nekeisdamas tono ir veido išraiškos, vėl pakartojo tą patį; o kai mano tėvas nustojo juoktis, daktaras papasakojo apie savo anūkus – poną Jokūbą ir poną Juozapą. Juozapas, kurį visi laikė protingu, todėl spaudė prie mokslų, nuo pat vaikystės buvo silpnas, o galop sukvailėjo. O Jokūbas, augdamas laisvai, nors buvo laikomas kvailu, ilgainiui tapo protingas“ (p. 57). Visu tuo norėtųsi nuoširdžiai pasitikėti, ypač žinant, kaip ūmiai (turbūt kas dešimtmetį) keičiasi dominuojančios ikimokyklinio ugdymo teorijos. Nustebino, kad šiuo metu uždaryta Misionierių bažnyčia kadaise, pasirodo, garsėjo racionaliais pamokslais: „Misionierių pamaldos net paprastą sekmadienį būdavo ypatingos: presbiterija tarsi karvelidė baltuodavo nuo lygių drobinių kamžų be siuvinėjimų, nėrinių ir kaspinėlių: keliolika klierikų, stovinčių prie piupitrų ir sutartinai giedančių, keturi su kapomis, sėdintys ant aukštų taburečių, o pamokslas, visada mokslinio stiliaus, tvirtai įsirėždavo į atmintį. Labai mėgome ankstyvąsias misionierių pamaldas, tokias ankstyvas, kad žvakės, degančios ant altorių, neįstengdavo išsklaidyti prieblandos, o prie kiekvieno altoriaus vykdavo tylios, rimtos Mišios, laikomos pašnibždom“ (p. 136–137). Maniau, čia pirmas leidimas, bet, pasirodo, Giunterytė seniai išleista – 2006 metais, daug plonesnė, „Vagoje“. Teisingai po knygų mugės „išpūstąsias plytas“ kritikavo Vaidas Jauniškis.
Jonas Dulebaitis. Vilniaus vyskupo užrašai. Romanas. Sudarė A. Žitkus. Hartford, Conn, 1970. 91 p.
Į rankas pakliuvo keistas leidinys – ne knyga, bet į knygą suklijuotos ir įrištos laikraščio „Draugas“ (1970.VII.10–VIII.24, Nr. 160–198) iškarpos. Ambicingai pavadinta romanu (nors tai „pagrožinta“ publicistika), skelbta kaip tęstinė medžiaga per daugybę numerių, pasirašyta slapyvardžiu. Tikrasis autorius – kunigas Vytautas Jonas Bagdanavičius, kuris tame laikraštyje ir dirbo. Knyga įdomi kaip gana gyva to meto dokumentika, nubraukiant autoriaus pretenzijas į grožinę literatūrą. Pvz., veikia kunigiški personažai, svarstomi moraliniai ir ekumeniniai klausimai, sekama alegorizuota pasaka. Aptariami kultūros reiškiniai – pradedant Aischilu ir baigiant Charlie Chaplinu. Vilnius (nors apie jį rašyta iš distancijos – apie buvusį Vilnių) charakterizuojamas žydų kilmės merginos lūpomis: „Ar jūs manote, kad Vilnius yra miestas? Ne, Vilnius nėra miestas: jis yra sostinė. Čia yra pilis, čia yra kunigaikščių Radvilų rūmai, Pacų rūmai, bet čia nėra tikro miestiško erzelyno su gyva rinka, daugybe krautuvių, kur žmonės stovi vienas šalia kito. Lietuvis nėra miestietis. Jis yra arba ūkininkas, arba kunigaikštis. Bet jis nėra kaimynas, kuris neiškenčia vakare nenuėjęs į restoraną pasikalbėti su kaimynais. Jam pokalbis einasi sunkiai. Jis greitai įsižeidžia ir sunkiai susitaiko. Jis nėra pokalbininkas. Ar atsimenate, kaip lietuviai erzinosi, kai nepriklausomybės laikais seimuose buvo daug ginčijamasi? O Žemaitijoje buvo toks vyskupas, kuris išnaikino visas karčiamas. Ar manote, kad jis tai padarė vien tik dėl blaivybės? Gal būt. Bet jis tai padarė ir dėl to, kad jis nebuvo miestietis savo dvasia. Jam užteko savo namų sodybos. Jo interesai nesiekė daugiau, negu jo tėvo pievos.“
Austė Giedra. Siera. V.: Vaga, 2018. 160 p.
Nemėgstu vadinamosios emigrantų literatūros. Kaip didžiausius savo nuopelnus jie aprašinėja visa, ką jiems teko patirti: vargą, alkį, skurdą, išnaudojimą. Tai normali iniciacija į suaugusiųjų pasaulį, kuri turėtų būti įdomi tik jiems patiems: panašius vargus yra vargę visi, ir nieko čia ypatingo. Taip smarkiai, kaip kadaise kentėjo proseneliai, vaikystėje ganydami karves, nė vienas jau nevargstame. Tačiau „kryžiaus kelių“ aprašai šiuolaikinėje literatūroje skaitytoją iš tikrųjų vargina; imi įtarti, kad tavimi bandoma manipuliuoti (gal tokiu būdu imsi gailėti daug kenčiančio herojaus).
Panašiai būtų galima apibūdinti ir Austės Giedros „Sierą“ – stilius sumaltas, viskas sukasi apie Aš ašį, bet kartais pateikiama „pikantiškų“ detalių („Tamsiaodė brazilė, mėgstanti šokinėt ant batuto, suptis sūpynėmis naktimis nerakinamame parke ir turinti žalią dviratį, homoseksualų potraukį ir visada – baltojo arba juodojo šokolado stalčiuje“, p. 33). Nors įkyriai kartojasi „kaip sunku prasigyventi“ refrenas, pasakojimo stilius neblogas: tikrai ne realistinis, ne koks nors kvailas, ne nuobodus, ne dirbtinis. Pagrindinė veikėja labai trokšta būti menininke – apie tai visa knyga. Meilė šalia to atrodo kaip antrinė tema, nelabai reikalinga. Ir, žinoma, erzina pretenzijos į globalumą – paminėtos turbūt visos Europos šalys (bet nė viena neaprašyta žmoniškai). Europos didmiesčiai, žinia, priteikia romantikos, bet juose neįvyksta nieko, ko negalėtų įvykti ir provincijoje.
Kai kurios banalios frazės (pvz., „Angel, I love you“, p. 30) klaikiai neskoningos, redaktorius turėjo išbraukti. Bet kas knygos redaktorius? Paslapties nesužinosi, bibliografinis aprašas nenurodo. Leidykla turėtų būti už tai baudžiama. Be to, nusikaltimas yra leisti debiutinę prozos knygą tokiu blankiu, kaip kokios vargšiškos poezijos, viršeliu. Vis dėlto debiutinė knyga parašyta drąsiai, pretenzija į prozą pagrįsta.
Imagining Lithuania: 100 years, 100 visions. 1918–2018. Edited by Norbertas Černiauskas, Marija Drėmaitė, Tomas Vaiseta. V.: Lithuanian Culture Institute, 2018. 207 p.
Netipinis vadovėlis, kuriame moderniosios valstybės istorija pradedama pasakoti ne nuo vasario 16-osios, o nuo vasario 17-osios. Išskiriamos trys vizijos – tarpukario, sovietmečio ir jauniausiosios Nepriklausomybės. Įdomu, kad kaip vienas esminių kultūros faktų 1918–1940 metų apžvalgoje nurodytas 1933 metais išleistas Vinco Mykolaičio-Putino romanas „Altorių šešėly“ (beje, pavadinime yra klaida). Akcentuojama keliakalbystė Vilniuje – kaip iliustracija pateikta koncerto afiša penkiomis kalbomis: jidiš, baltarusių, lenkų, vokiečių, lietuvių. Iliustracijos šiame leidinyje yra reikšmingos, jos pritraukia akį: ir gražūs Dobužinskio vėliavų eskizai, ir šmaikštūs istorijos piešinukai. Kazio Pakšto idėjos papildomos Mariaus Ivaškevičiaus kultūriniu fenomenu. Žodžiu, ne įprastas vadovėlis, o atraktyvus šimtmečio pasakojimas, neoficialus ir gan feminizuotas rakursas. Nepamirštas žydiškasis kontekstas, šalia „didžiavyrių“ ne kaip menkesnės pristatytos menininkės Šleivytė ir Zimblytė. Referuotos Gintaro Beresnevičiaus idėjos, net mūsiškiai „Š. A.“ paminėti kaip ambicingas Nepriklausomybės projektas su Milašiaus vizijomis. Taip pat pristatomos ir reflektuojamos socialinės idėjos – pvz., ambicija atsisakyti vaikų namų. Monika Saukaitė mini MO muziejų (tinka jai prie vardo), o Paulina Pukytė vaiposi iš paminklų. Ruošiantis apie Lietuvos šimtmetį kalbėti Karlskrunoje, įdomu buvo rasti paralelę, kad lietuviai pokario metais mėgino valtimis pasiekti Švediją, o vėliau net tvyrojo frazė „gyvensime kaip Švedijoje“ (ji įsitvirtino apie 1990 metus).
