Dar kas nors, dar bet kas

 

Neveikia radijas, karšta, net ir stovint pavėsyje. Jis tuoj ateis, nors dar nesimato. Ji stebi duris – prasivers ar ne. Rankos virpa, krūtinės plotas vatinis, kvėpavimas sunkus.

Gali būti širdies smūgis, insultas, dar kas nors, dar bet kas.

 

Jis ateis, pasisveikins, susidės daiktus į bagažinę arba ant užpakalinės sėdynės. Bus pavargęs. Dabar įtemptos dienos. Atsisės. Gal pasisiūlys vairuoti, o gal apie tai net nepagalvos. Tai gali būti pirmasis akmuo – būtų galima stengtis nepriimti to kaip ženklo, kad nemyli, bet dabar jau per vėlu. Dabar tai jau nebeįmanoma. Per sunku su tuo kovoti. Ne dėl to, kad nemyli. Dėl to, kad myli. Gal myli per daug. Gal save per mažai. Kažkur proporcijos tikrai netinkamos, išsiderinusios.

 

Tiesa, ji supranta, kad greičiausiai jis myli.

Teoriškai supranta, praktiškai – potvynis. Kvėpuoti po vandeniu fiziškai nėra įmanoma. Ji nėra mutantė.

 

Teoriškai ji tiki dviejų žmonių autonomiškumu, tvirtai tiki. Praktiškai – prasiskiria žemė. Tuo metu vandeniui kylant.

 

Karšta. Neveikia radijas. Ji sugniaužia ir atgniaužia delnus, sugniaužia ir atgniaužia. Jie minkšti. Kaip jos krūtinės plotas – vatinis.

Atsidarys durys, jis išeis, turbūt turės daug daiktų, norės juos įdėti į bagažinę arba pasidėti ant užpakalinės sėdynės. Galbūt pasisiūlys vairuoti, o galbūt norės, kad vairuotų ji.

 

Paskutinis šansas galėtų būti – palaukti, ar įlipęs ją pabučiuos. Jeigu ne, neverta nieko aiškintis, tiesiog atsidaryti dureles, išlipti ir nueiti. Eiti ramiai ir užtikrintai, neatsigręžiant. Ne dėl to, kad nemyli. Dėl to, kad tikrai myli. Gal net per stipriai. Gal save per mažai. Kažkas ten tikrai ne taip su tom proporcijom.

 

Prasidarius langą ne ką geriau. Galėtų palaukti išlipusi, šalia automobilio, bet tada viskas komplikuosis. Sveikinimasis vyks lauke, atsistojus, bus sunkiau imtis veiksmų ir tiksliai įvertinti situaciją. Lieka sėdėti. Dar kartą pabando įjungti radiją. Nesėkmingai, žinoma. Gerai žino, kad neveikia.

 

Jis nėra blogas žmogus, tiesiog negali manęs mylėti taip, kad nemirčiau.

Jaučiasi tokia pavargusi, tokia išsekusi. Norisi ir rėkti, ir nebesakyti nė žodžio. Niekada. Taip būtų paprasčiau. Reikia, kad viskas vyktų tyloje. Reikia išeiti dabar. REIKIA-IŠEITI-DABAR-PALIKTI-TIK-MAŠINĄ. Tegul daro su ja, ką nori. Radijas vis tiek neveikia. Kokia nauda iš mašinos su neveikiančiu radiju.

 

Ji atidaro dureles ir išlipa.

Neapsimoka stipriai mylėti. O be to, pirmiausia kiekvienas privalo mokėti būti su savimi. Jeigu mokėtų būti su savimi, nereikėtų kęsti jokių potvynių. Vandens net iš tolo nesimatytų.

Visiškai neapsimoka.

Išlipusi neuždaro durelių, atsitupia užsirišti batų raištelio, kuris visai nėra atsirišęs.

Pirštai truputį virpa, kelis prispaudžia krūtinę, pasidaro dar sunkiau kvėpuoti. Akimirką pamato save iš šalies: ne atsistojančią, o atsiremiančią į automobilį, nuslystančią ant asfalto, krentančią ant grubaus paviršiaus, susitrenkiančią galvą ir gulinčią ant šono. Nekrutant nė vienam veido raumeniui, mato tik kaip visiškai be jokio garso išteka ašara. Ant įkaitusio asfalto. Mato. Taip mirtų. Arba taip gulinčią jis ją ir rastų. Viską suprastų, pakeltų ir išsineštų. Ten, kur abu dar niekada nebuvo tokie laimingi. Visai kaip praeitą savaitę. Visai kaip jau daug kartų.

 

Atsistoja – atsimuša į jį. Kada jis spėjo čia atsirast? Išgąsdinai. Visai jo negirdėjo. Prarado budrumą. Jis žiūri į ją išraudusią. Nusijuokia. Ji krūptelėjo smarkiai, kaip kartais per miegus. Jis gerai pažįsta tą jos krūptelėjimą ir sutrikimą. Daug geriau, nei ji gali įsivaizduoti, nei ji supranta, nei ji žino. Labas. Nepabučiuoja. Jis atidaro užpakalines dureles, susideda daiktus, įrankių dėžę, medžio gabalus. Dar kažką, dar bet ką. Ji stovi kurį laiką. Planavo nueiti, o kažkodėl praveria dureles ir sėda prie vairo. Galiu aš? Jis nori vairuoti. Ji jau sėdi, vėl atidaro dureles, išlipa. Ar tu nori? Jis pasitikslina, bet ji jau eina. Kitas raištelis iš tikrųjų atsiriša, nereikia apsimetinėti, atsiriša, lyg pavydėtų jos prisilietimo, kurio negavo, skirtingai nei kairysis. Ne, viskas gerai. Tyloje abu apeina automobilį.

 

Jis atsisėda prie vairo. Ji atsisėda keleivio vietoje. Jis prijungia grotuvą. Pagaliau gavo naują laidą. Įdomu iš kur, bet dabar neklaus. Tarp sukrautų ant užpakalinės sėdynės daiktų jis susiranda kasetę. Kaip vaikystėj, permatoma garso kasetė nuo viduje esančios juostos atrodo pilka. Nepabučiavo, – galvoja, o paklausia: Kas čia? Jis nieko nesako, įdeda kasetę į grotuvą. Jau seniai abu norėjo išbandyti kasečių grotuvą, iki šiol klausydavosi tik radijo.

 

Dar nebūtų per vėlu išlipti. Ir geriausia būtų išlipti, iki pasigirs daina, iki pasigirs muzika. Nes tada dar kas nors, tada dar bet kas ir planas vėl nepavyks. Dar kartą.

 

Jis įjungia variklį. Kasetė spragteli. Pasigirsta pradžios melodija. Jis pasilenkia prie jos. Nepabučiuoja. Atsuka jos langą iki pusės. Tada pagarsina grotuvą. Mašina pajuda iš vietos. Ji žiūri į šoninį veidrodėlį. Vis dar kiek silpna, bet dalis kūno jaučiasi stipriau.

 

Mašina įgauna pagreitį.

 

Švelni, šilta šviesa. Šiandien šeštadienis, beveik nėra automobilių, visi kur nors išvažiavę. Į kaimus, prie ežerų. Dar kur nors, dar bet kur. Miestas beveik tuščias. Tylus.

Saulė kaitina asfaltą, grindinį. Jis lydosi? Atrodo, kad lydosi. Dar ne per vėlu. Galėtų iššokti iš važiuojančio automobilio.

 

Dainą ne iš karto atpažįsta. Jis pasisukęs laukia jos reakcijos. Kai atpažįsta, atsisuka į jį staigiai. Rimta. Įtampa taip greitai negali atslūgti. Iš kur gavai? Jis gūžteli pečiais, neatsako, pagarsina iki maksimumo. Jis linksi į ritmą, truputį šypsosi. Ji žiūri priešais save, į švytintį besilydantį asfaltą.

 

Jis kažką pasako, bet ji neišgirsta. Muzika groja garsiai. Ką? Žmonės, laukiantys stotelėje tuščiame mieste, atrodo kaip pasimetę svetimšaliai, nesigaudantys erdvėje. Ateiviai. Jos rankos vis dar kiek minkštos, bet krūtinė po truputį įgauna tvirtesnį medžiagiškumą nei vatos.

 

Labai tavęs pasiilgau. Jis pakartoja.

Ji pasisuka, lyg ką tik kažkas būtų pašaukęs vardu. Tik dabar. Žiauriai gerai, kad atvažiavai. Trumpai pažiūri į ją. Nepabučiuoja. Vos nepasako daugiau. Kad sunku būtų buvę dar ilgiau laukti, kad labai užknisa jos taip ilgai nematyti, bet susilaiko. Tada grįžta į dainą. Abiem gerai pažįstamą dainą, kurios būtų klausę kartu, daugybę kartų, jei būtų susitikę septyniolikos ar penkerių. Abu yra įsitikinę, kad taip galėjo būti. Nebuvo. Tai klauso dabar.

 

Potvynį pakeičia brizas.

Jis irgi gali dusinti, tiksliau, gniaužti kvapą, bet nežudo taip kaip kylantis vanduo. Fiziškai išgyventi jį yra įmanoma. Dabar krūtinėj žuvėdros ir kirai. Sklando. Platūs ir stiprūs jų yriai. Klyksmai praplečia krūtinę.

Dabar ji dar negali pasakyti, kad irgi labai jo pasiilgo. Kada nors vėliau. Bet kada vėliau. Kai sugrįš nuo neegzistuojančio vandens į mašiną, gatvę, laiptinę, butą. Kai stovės ant medinių grindų arba gulės lovoje.

Gal nesakys, o paims ranką. Nors ir bus baisu.

 

Daina varinėja kraują aukštyn žemyn, jis sproginėja ir kibirkščiuoja. Tik po truputį ji ima judėti į ritmą. Iki šiol nesupranta kai kurių žodžių.

 

Žino, kad potvynis sugrįš. Ir vėl atrodys, kad miršta. Nežino, ar tai kada nors visiškai praeis. Niekas negali to žinoti.

Bet dabar brizas.

 

Dar kartą?

Dar kartą.

 

Kasetę reikia atsukti.

Atsuka.

 

Dar kartą.