Be pastogės

 

Atsiminimų romano ištrauka

 

Krizė

 

Sodri vasara su Piotru Nidoje ir šiltas spalvingas klasikinis ruduo Maskvoje dar labiau mus suartino, subrandino jausmus. Santykiai nusistovėjo ir atslūgo įtampa. Mes tarsi supomės ant laimės bangų. Tik Zinka į mane piktai skersakiavo po istorijos su iraniečiais. Su jais – Irano ambasados darbuotojais, diplomatais, – atsitiktinai, tiesiog gatvėje prie universiteto, supažindino Tania, bičiulė nuo Jaunimo festivalio laikų, kuri, taip atrodė, pažinojo visus ir su visais bendravo. Iraniečiai norėjo susipažinti su lietuve ir paklausė, ar sutikčiau kitą dieną su jais pabendrauti. Susidomėjau ir aš. Kitą dieną, pasikvietusi pas mane apsistojusią draugę iš Lietuvos, atvažiavusią gydyti akių, su jais susitikau. Savo baltu ševrolė žydrais sparnais jie pasiėmė mus nuo namų. Abu vidutinio amžiaus, išpuoselėti, puikiais kostiumais. Labai malonūs ir mandagūs – tikri persai. Mašinoje mėtėsi keli žaislai, ypač man įsiminė lėlė klostyta, kaspinais išpuošta suknele. Pirmiausia pasiteiravo, ko mes pageidautume, esą pasiruošę įvykdyti bet kokį norą. Pasakiau, kad vienintelis dalykas, kurio dabar norėčiau, – pamatyti saulėlydį. Jie, labiau pratę stebėti saulėtekius, nustebę paklausė, kaip tai būtų galima padaryti. Pusiau rimtai atsakiau, kad reiktų važiuoti vakarų link ir rasti kalnelį, nuo kurio atsivers saulėlydis. Mano samprotavimai buvo naivūs. Ilgai važiavom Vnukovo oro uosto kryptimi, miestas vis nesibaigė; jie klausinėjo apie Lietuvą, pasakojom apie Palangą, apie Vilnių. Ypač susidomėję klausėsi apie Lietuvos gyventojus, skirtingų tautų santykius ir religijas – ar nekonfliktuoja bendruomenės tarpusavy ir t. t. Pastebėjau, kad tas, sėdintis prie vairo, vis atsigręžia, o netrukus kažką pasakė draugui savo kalba. Tada paaiškino mums, kad mašiną jau kuris laikas seka ir yra tik vienas kelias – grįžti atgal. Taip ir padarėm. Prie mūsų namo abu išlipo iš automobilio, gražiai atsisveikinom ir sutarėm kada nors pasimatyti. Laiptinėje, kaip visuomet, ant išduobtos kėdės prie lifto sėdėjo liftininkė ir spoksojo į gatvę pro durų stiklą. Kitą dieną Zinka įsiveržė į mano kambarį šaukdama: „Я тебе покажу как с иностранцами шляться! Я спокойно жить хочу и чтоб меня не трогали!“* Iš jos elgesio ir kai kurių žodžių supratau, kad ji tarnauja saugumui, palaiko ryšius su liftininke, kuri seka visą namą…

Egzaminai, režisūros užsiėmimai, teatras, draugai – viskas ėjo savo vaga, kol vieną rytą suvokiau, kad laukiuosi. Mane apėmė dar nepatirtas jaudulys ir organiškas, prigimtinis džiaugsmas! Norėjosi verkti ir juoktis! Žiūrėjau į veidrodį ir ieškojau savo veide ko nors naujo. Kai vakare atėjo Piotras – pranešiau jam naujieną. Apkabino ir ilgai tylėjo priglaudęs mano galvą. Pasakė, kad džiaugiasi, bet abiejų galvose siautė tikras sąmyšis: kas gi mūsų laukia?! Paskui šypsodamasis tarė: jeigu bus mergaitė, išmokysiu ją čiuožti, ir mes čiuošim iki mano senatvės… Rytais būdavo bloga. Dabar Zinka mane stebėjo dar akyliau. Paaiškinau, kad netrukus trumpam išvyksiu į Vilnių. Turėjau pasimatyti su tėvais, pranešti jiems žinią. Nesitikėjau, kad jie nudžiugs.

Visą laiką gyvenau trasoje Vilnius–Maskva. Tai nebuvo vien geografinė rodyklė, dvikryptė strėlė ar geležinkelio bėgiai (beje, tik keliais centimetrais platesni už vakarietiškus), kuriais traukiniu Maskva–Vilnius važinėji pirmyn ir atgal. Daugybę metų, net tuomet, kai retai benuvažiuodavau, įvykiai ten ir čia kryžminosi, kartais sutapdavo, dažniau – kirsdavosi, prieštaravo vieni kitiems.

Būdama Maskvoje kartais iki skausmo ilgėdavausi namų, o grįžusi namo greitai pasijusdavau suvaržyta, erzino, kad namiškiai mane stebi, tyrinėja. Nejučiom dairydavausi atgal, kur jaučiausi laisva. Nuo sunkiai suderinamų nuotaikų, įspūdžių ir jausmų kartais apimdavo depresyvios nuotaikos. Namų ilgesys? Taip, kartais, prisimindama mūsų sodą Ežerėliuose, fiziškai išgyvendavau ilgesį. Jaunos kuplios pušaitės po karo sodintame miškelyje už tvoros pirmaisiais metais pro primerktas akis saulėje, atrodė, spinduliuoja melsvą šviesą, jų ūglių galiukų karčiarūgštės aitrios sultys kvepia sakais; guli, būdavo, ant įkaitusių samanų ir kvepi alsų migdantį orą. Lyg alpsti, lyg snaudi. Taip, sėdėdama prie aplaistyto plastikinio stalo GITIS’o bufete, mačiau kartą tokį miražą…

O su Piotru nutarėm susituokti. Nuėjom vieną dieną į jo gyvenamojo rajono ZAGS’ą – taip vadinti metrikacijos biurai, – padavėm pareiškimus, ir mums buvo nurodyta data gruodžio pradžioje, regis, tuoj po Konstitucijos dienos. Išvažiavau į Vilnių. Tą pačią atvykimo dieną pasikviečiau abu tėvus į Mamos miegamąjį, kur visuomet vykdavo sunkiausi pokalbiai, ir pasakiau, kad laukiuosi, kad netrukus bus vestuvės, kad nesijaudintų. Bet mačiau, kad abu priblokšti. Kaip gyvensi, kur? Už ką? O kur bus vaikelis? O kaipgi institutas?! Apie visokius buitinius dalykus kalbėta, bet nė vienas neklausė, ką aš jaučiu. O man labiausiai rūpėjo neprarasti Piotro. Negalėjau be jo. Galvoje vis skambėjo tokia graudi pratisa nelaimėlio ar nelaimėlės meilės daina, kurią Maskvoje kartais dainuodavom kam nors pritariant gitara:

 

– Миленький ты мой, возьми меня с собой,

Там, в краю далеком, буду тебе женой…

– Милая моя, взял бы я тебя,

Но там, в краю далеком, есть у меня жена…**

 

Ir kuo toliau, tuo liūdnesnė…

Kiekvienas pokalbis su tėvais, jų nuotaikos ir slepiami išgyvenimai mane tiesiog gniuždė. Dažnai išeidavau iš namų ir traukdavau bet kur, kur akys veda. Į Antakalnį, į Užupį, į Žvėryną, į geležinkelio stotį. Man patiko stovėti ant aukšto tilto ir žiūrėti į tolyn lekiančius bėgius… Galvojau: kas bus, jeigu teks gyventi namie, su tėvais? Ar tokia slogi nuotaika tvyros visą laiką? O kurgi bus Piotras?! Iki numatytos vedybų datos liko visai nedaug, nutariau nuvykti į Maskvą išvakarėse.

Tomis dienomis nuliūdino dar vienas keistas įvykis. Ogi atvažiavo iš Maskvos darbo reikalais toks Piotro draugas Vladikas. Inžinierius. Jis gyveno vienoj laiptinėj su Piotru, jie turėjo telefoną, kuriuo aš kartais, kai Piotras dingdavo, neiškentusi paskambindavau, bet Piotro, aišku, nerasdavau namie. Vladikas nuo vaikystės Piotrą pažinojo, draugavo su juo ir nujautė mano kančias. Pakviečiau jį į „Neringą“. Sėdėjome didžiojoje salėje, nes norėjau niekieno netrikdoma su juo pasišnekėti. Daugiausia kalbėjomės apie Piotrą. Paklausiau jo apie Piotro tėvą, ar tikrai jis mirė 1937-aisiais kaip ježovščinos auka. Vladikas labai nustebęs atsakė, kad, regis, Piotro tėvas karo metais mirė plaučių liga… Domėjosi, kaip laikausi, o aš prisipažinau, kad ateitis miglota, kad labai sunku, nes namie nepakeliama atmosfera. Jis mane guodė, ramino, linkėjo stiprybės. Kelis kartus nufotografavo sėdinčią prie staliuko. (Deja, nuotrauką pradangino žurnalistė, rašiusi knygą apie „Neringą“.) Piotro mistifikacijos mane irgi slėgė. Norėjosi, kad viskas būtų paprasčiau, tikriau, atviriau.

Gruodžio pradžioje išvykau į Maskvą ką tik sužinojusi, kad nebeturiu kambario, – Zinka paskambino į Vilnių ir paprašė kuo greičiau išsikraustyti, nes nuo Naujųjų metų pas ją gyvensią kiti nuomininkai. Matyt, išsigando, kad nepasilikčiau pas ją su vaiku (regis, buvo toks įstatymas, kad negalima iškeldinti moters su kūdikiu)… Piotras pasitiko mane perone, termometrai Maskvoje rodė dvidešimt penkis laipsnius šalčio. Garas veržėsi iš prikūrento traukinio, o žmonės perone stovėjo apšarmoję. Pranešiau Piotrui, kad neturiu kambario, ir paklausiau, kur man apsistoti. O jis man sako nežinąs, jam tai staigmena, siūlo nusileisti į metro, kur šilčiau, ir ten pasikalbėti. Pokalbis rutuliojosi sunkiai. „Ar būtų galima šią naktį prieš einant į ZAGS’ą pernakvoti pas jus, o paskui jau ką nors sugalvosim?..“ Praūžia traukinys, patylim, o jis man sako: „Ne. Pas mus visiškai neįmanoma, nėra kur.“ – „Nesvarbu, – sakau, – aš galiu ir ant grindų…“ Vėl atūžia traukinys. Tylim. Tada Piotras sako: „Reikalas tas, kad motina nieko nežino.“ – „Ko ji nežino?!“ Vėl kaukia traukinys. „Nežino apie mūsų vedybas“, – Piotras nunarina galvą. „Nežino?! Kodėl?!“ – „Šito jai pasakyti aš tiesiog negalėjau…“ Sėdžiu ant suolo priblokšta ir tyliu. Žiūriu į baltarusių partizanų su atkištais šautuvais skulptūras prie kolonos. „Na, suprask.“ – „Ne, šito suprasti negaliu. Ir niekada nesuprasiu. O tau sakau štai ką: į jokį ZAGS’ą aš neisiu, nesižeminsiu, man tokios išmaldos nereikia! Sugalvok geriau, kur man pernakvoti ir gal pabūti kelias dienas. Iki išvykstant.“

Išėjom iš metro, grįžom prie telefono automato perono gale, Piotras skambino, o aš prie savo griozdiško lagamino stovėjau lauke. Jis išsiėmė juodąją knygutę su telefonais ir skambino pažįstamiems. Vienur nekėlė ragelio, kitur – negalėjo priimti… Pagaliau atsiliepė vienas draugas, apsidžiaugė, pakvietė ateiti. Tai buvo Lena ir Volodia Dvorcovai. Seni Piotro draugai, vėliau ir man tapę labai artimi… Kelioms dienoms gavau jų kambaryje sofą už pertvaros. Dieną išeidavau, aplankydavau Iriną Genrichovną, išpasakojau jai savo naujienas. Jos su Boleslava Kazimirovna mane atjautė, verkė, guodė kaip įmanydamos. Irina žadėjo vėl ieškoti man kambario – juk ir aną buvo suradusi. Vakarais su Lena sėdėdavom ant sofos, ji kartais žiūrėdavo televizorių, Volodia rašė savo sporto apžvalgas, o aš mezgiau Piotrui platų ilgą šaliką iš palangiškių baltų avelių vilnų. Išsiunčiau namo lakonišką telegramą: „Свадьбы не будет.“*** Skambinti, aiškintis nenorėjau. Ką galvojo Piotras – nežinojau. Neklausiau. Buvo aišku, kad negaliu čia svečiuotis amžinai. Reikėjo ruoštis namo.

Grįžusi į Vilnių stengiausi kuo mažiau kalbėti, neskaudinti tėvų. Susikaupiau ir išlaikiau užsienio literatūros egzaminą universitete pas Galiną Baužytę. Kartais atrodydavo, kad nebenoriu gyventi. Mano būklė visais požiūriais sunkėjo, kol pagaliau atsidūriau ligoninėje prieš pat Kalėdas. Praradau savo vaikelį.

Kūčių vakarienei buvo pieniška kruopų sriuba. Koridoriai ištuštėjo, net sesučių nesimatė. Palatoje gulėjome trise; lenkės traukė iš spintučių giminaičių atneštus Kūčių valgius. Ant palangės uždegė žvakes. Tyliai meldėsi sėdėdamos lovose su rožiniais rankose. O paskui pavaišino ir mane. Atjautė.

Gulėjau, žiūrėjau į lubas ir galvojau, kad gilesnės vienatvės dar nebuvau patyrusi. Ir galėjau Sergejaus Paradžanovo – o gal Sajato Novos? – žodžiais pasakyti: mano gyvenimas ir mano siela – kančia.

Naujiesiems metams atvažiavo Piotras. Tai buvo tikrai vyriškas žingsnis. Abu žinojom, kad reikia Maskvoje ieškotis būsto. Vilties buvo maža, nes visi ten gyveno susispaudę komunalkose ir patys laukė dienos, kai taps savo buto šeimininkais, o „aukštesni sluoksniai“ kambarių nenuomojo.

 

Kambario paieškos

 

Kambario paieškos – tai ilga keletą metų trukusi istorija, skelbimų lentos su daugybe mašinėle spausdintų ir ranka rašytų pasiūlymų, ant elektros stulpų priklijuoti lapeliai, draugų patarimai. Su Piotru bridom per Pamaskvio sniegynus ieškodami man bent kokio kambarėlio. Visai nusivarę nuo kojų prie vienų vartelių pastebėjom juokingą lentelę su užrašu: „Здесь живет Петр Ильич Музыкантов.“**** Kodėl gi ne Piotras Iljičius Čaikovskis?! Juokėmės net tvoros įsikibę, o aprimę pasibeldėm į namą. Radom senyvą vyriškį balta barzda, orų, malonų žmogų. Jis sakė jokių ypatingų patogumų neturįs, bet nedidelį kampinį kambariuką nebrangiai išnuomotų… Buvau taip pavargusi, kad sutikau ten pasilikti. Išbandyti tą vietą ir save. Palydėjau Piotrą į traukinį, pasivaikščiojau. Sniegas žvilgėjo vakaro saulėje, kvepėjo anapus gatvelės augančios didžiulės eglės. Jose siautė voverės. Kieme ant šulinio rentinio stovėjo apšalęs kibiras. Naktį troboje buvo šalta ir labai svetima. Rytą padėkojau senukui Muzykantovui, atsiprašiau ir išėjau į stotį nieko nesutarusi. Električkoj atrodė šilta ir jauku. Užsimerkiau ir man buvo tas pats, kur ji veža…

Traukiniai, stotis, pratisi signalai, migdantis ratų bildesys, sumišę keisti kvapai ir lekiančių išsišakojančių bėgių vaizdas nuo geležinkelio tilto visuomet vilioja, sukelia kelionės ilgesį, nostalgiją. Mėgau važiuoti traukiniu, žiūrėti pro langą, užuosti kūrenamo pečiuko – degančių anglių kvapą, laukti arbatos barškančiuose podstakanikuose. Monotoniškas ratų bildesys ramina. Slenka peizažai, šmėsčioja mažos provincijos stotelės, kuriose net nesustojama, jos primena skaitytas knygas. Kas tie rimti geležinkelininkai, pasitinkantys traukinį iškelta vėliavėle? Kuo jie gyvena?

Pirmąsias valandas dar kankina nerimas, palikti rūpesčiai, nebaigti darbai, išsiskyrimas su artimaisiais, bet kuo toliau nuo namų – tuo mažiau viskas rūpi, skaidrėja nuotaika. Pagaliau pajunti laisvės alsavimą, išsivadavimo džiaugsmą. Ratų bildėjimas diktuoja savo ritmą, tvinkčioja galvoje net užmigus ant kieto gulto…

Labiausiai mėgau kitokius, kuklesnius priemiesčių traukinius – vadinamąsias električkas, be kurių, kaip ir be tramvajų senojoje Maskvoje, negalėjai įsivaizduoti maskviečių gyvenimo. Električkos kursuodavo visomis kryptimis, dažnai ir buvo greitos. Jomis važinėjo priemiesčių gyventojai, dačių savininkai ir jų svečiai. Prie šaižaus bėgių čeksėjimo, lyg kas galąstų peilius po traukiniu, visi buvo pripratę. Užuodi stoties dūmus, didžiųjų traukinių anglimis kūrenamus pečiukus ir tepalus, kurių kvapas dar ilgai veržiasi pro nuleistus purvinus langus į traukinio vidų, bet miestas nutolsta, pakvimpa laukais, miškais, o lekiantys pro šalį medžiai, atrodo, moja tau šakomis. Naktį žvitrios električkos akys apšviečia tamsoje padūmavusias birželio ievas, melsvą laukinių alyvų tirštumą ir, aišku, nusvirusias vos žalsvų beržų šakas. Retkarčiais išvysti tolumoje blyksintį laužą. Suspaudžia širdį vasaros pradžios kvapai, žadantys gausybę ir pilnatvę. Traukinio bildėjimas, stabdžių cypimas, užsiveriančių automatinių durų šnypštimas keistai dera su mūsų veržimusi į gamtą, į laisvę. Bet ne visi tokį džiaugsmą patiria. Kiti, žiūrėk, pavargę po darbo, nualinti rūpesčių, vyksta ne pas draugus į dačią dykaduoniauti, o į savo skurdžius namus, sėdi papilkę, apsnūdę, prasižioję, su kokiu „Ogonioko“ priedu ar laikraščiu nusvirusioje rankoje, dažniausiai „Večiorka“ – taip familiariai vadinamos „Vakarinės naujienos“, – kurių nespėjo perskaityti…

Viena draugė pasakė aptikusi skelbimą apie nuomojamą kambarį prie Kursko metro. Nuvykom ten su Piotro drauge Lena. Mano krepšyje, kaip visuomet, – pižama, baltinių pamaina, dantų šepetukas ir pasta, lengvos šlepetės ir kelios tuo metu man aktualios knygos. Kiti daiktai – pas Tamarą ir keletą draugų. Juk beveik visi gyveno susispaudę komunalkose, mano daiktų jiems tetrūko. Nuomojamos patalpos šeimininkas, suvargęs, kresnas vidutinio amžiaus vyras, parodė nuo prieškambario atitvertą plotelį, kuriame stovėjo geležinė lova, apklota kareivišku vilnoniu užklotu, kėdė ir senovinis raudonmedžio triumo. Ant jo, atsispindėdamas visuose trijuose veidrodžiuose, stovėjo sprindžio dydžio metalinis kryžius. Vyriškis pasiteiravo, kodėl taip žiūriu į tą kryžių, o aš nusistebėjau, iš kur pas jį katalikiškas kryžius atsirado. „A, čia mano peterburgietės senelės kryžius – ji apsikrikštijo dar prieš revoliuciją.“ – „Įdomu.“ – „Taip, aš tai Piteryje į jūreivių mokyklą įstojau, paskui po platų pasaulį jūreiviu blaškiausi… Jeigu kryžius patinka, imkite atminimui. Neturiu kam jo palikti.“ – „O kur jūs miegate?“ – „Ogi va šičia“, – ir jis mostelėjo ranka į čia pat už kartoninės pertvaros stovinčią dėžę su užmestu čiužiniu ir tokiu pat kareivišku, kaip ir man skirtoje lovoje, pilku pledu.

Savo krepšį, kuriame prie kitų daiktelių atsirado dar ir kryžius, palikau ir išėjau palydėti Lenos iki metro. Išsiskyrėm ne pačios geriausios nuotaikos. Kai sugrįžau, jau temo. Mano kambarėlyje nebuvo nei stalo, nei stalinės lempos – tik palubėje kabojo „Lenino lemputė“. Bandžiau skaityti atsisėdusi ant lovos. Užkabinau prie durų pritaisytą kabliuką. Šeimininko nesigirdėjo. Ėmė miegas. Kurį laiką gulėjau įsitempusi, bet užsnūdau. Iš pirmo miego pažadino tylus beldimas į duris. Pasakiau, kad miegu. Jis prašė nors minutėlei įleisti, turįs šį tą pasakyti. Beldė vis smarkiau. Atidariau duris ir išrėžiau, kad nesu nusiteikusi su juo bendrauti, ne tam kambario ieškojau. Jis prisėdo lovūgalyje ir, kaip įprasta atlapaširdžiams rusams (traukinyje, lėktuve, oro uosto laukiamajame ar pas gydytoją), ėmė pasakoti savo gyvenimą. Nuo jo dvelkė alkoholiu. Pasakojo apie savo jūreiviškas negandas, kaip neteko gimtųjų namų Piteryje po senelės mirties, paskui per apklotą pradėjo liesti mano kojas. Pašokau ir paprašiau išeiti, antraip pati tuoj pat išeisiu. Jis pakluso. Šiaip taip sulaukiau ryto, apsirengiau ir išsliūkinau nenusipraususi. Iki vakaro, kai mano draugės grįžta po darbo namo, neturėjau kur pasidėti. Taigi vėl – į instituto biblioteką. O vakare paskambinau Tamarai, Lenos ir Piotro buvusiai bendrakursei, ir buvau priimta gyventi. Pažadėjau toliau ieškotis kambario ir jai netrukdyti… Šis gyvenimo tarpsnis buvo savaip įdomus.

Kartą autobusų stotelėje ant stulpo radau ranka rašytą skelbimėlį apie nuomojamą kambarį palyginti netoli centro. Vėl važiuoju nešina savo krepšiu. Pasirodo, kad nuomojama antresolė pas senutes dvynes, jų kambaryje. Raudonais gėlėtais tapetais išklijuotas kambarys buvo suskirstytas į kelias zonas: dvi lovos prie skirtingų sienų netoli lango, nedidelis staliukas su elektrine virykle ir sena indauja – virtuvė, stalas po medžiaginiu tradiciniu geltonu lempos gaubtu – tarsi valgomasis. Kambarėlio galas atitvertas perkeline užuolaida ir horizontaliai padalintas į dvi dalis; toj viršutinėj, lentinėj antresolėj, į kurią vedė laipteliai, įrengtas gultas… Šią vietą ir norėjo išnuomoti. Bet jokios erdvės asmeniniam gyvenimui, darbui. Taigi vėl padėkojau, atsiprašiau ir išėjau… Gailėjausi tų senučių, kurios vylėsi prisidurti prie pensijos kokį grašį.

Dar viena bobutė, nuomojanti kambarėlį, gyveno sename dviaukščiame tinkuotame name Trubnajos aikštėje. Iš pereinamojo bobutės kambario patekdavai į mano kambarėlį, kuriame stovėjo tik geležinė lova, stalelis prie lango, komoda ir kelios kėdės. Drabužiams pakabinti į duris įkaltos vinys.

Kartais ateidavo Piotras. Aplinka buvo apgailėtina, ir abu jautėmės bjauriai. Kartais prasiverždavo desperatiški ilgesio priepuoliai, po kurių jis ir vėl išeidavo nežinia kur. Buvom kartu ir atskirai. Ir vėl – jokios ateities. Gelbėjausi kaip nors tvarkingiau planuodama savo gyvenimą. Rytą atsikėlusi bandydavau nusiprausti virtuvėje: prašydavau kaimynų neužeiti bent dešimt minučių (mat virtuvė buvo pereinamoji, iš jos kaimynai ir bobutė patekdavo į savo kambarius). Užsukdavau į netoliese esančią gruzinų parduotuvę, joje kas rytą išgerdavau ypač skanaus „Boržomio“ su įpilamu iš sifono sirupu, nusipirkdavau kokį specifinį džiovintų vaisių ir riešutų saldumyną ar kozinakų, kuriuos sugrauždavau bulvare ant suolo. Toks būdavo mano pusrytis.

Paskui eidavau į savo instituto arba į Teatro draugijos biblioteką, įsikūrusią gražiame sename name Puškino aikštės ir Gorkio (dabar Tverskajos) gatvės kampe. Apačioje buvo restoranas, viršuje – puikios salės koncertams, konferencijoms, įvairiems vakarams, prašmatnus bufetas. Labiausiai man šioje bibliotekoje patiko tai, kad visą medžiagą, net seniausius, XIX amžiaus teatro žurnalus, galėjai rasti čia pat lentynose. Viskas buvo prieinama, viskas – po ranka, ir stalai šviesioje skaitykloje patogūs, jaukūs. Tokioje aplinkoje gera dirbti; daug skaičiau, ruošiausi egzaminams, juos laikiau neskubėdama, po vieną, palikdama tarp jų didelius tarpus, kad spėčiau pasiruošti. Dėstytojai žinojo, kad laikau egzaminus individualiai, niekas neprieštaravo. Egzaminų nepaprastai bijojau, bijojau neatsakyti į kokį nors klausimą, sunkiai prisiruošdavau paskambinti ir susitarti. Laikydavau juos institute arba dėstytojų namuose ir beveik visuomet gaudavau aukščiausią balą. Mano tėvams tokia mokymosi sistema tapo sunkiu išbandymu. Jie mane ragino, spaudė, bet pinigus siuntė ir džiaugdavosi, kai pranešdavau išlaikiusi dar vieną egzaminą. Šitaip mokiausi Maskvoje septynerius metus. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera; daug per tą laiką mačiau ir patyriau. Tiek niekuomet nebūčiau patyrusi Vilniuje po tėvų sparneliu.

 

Obolenskiai

 

Butą pas Obolenskius visai vasarai man surado Zerčius – tuo dar kartą parodydamas savo rūpestį ir širdingumą. Jis, tikras humoristas, lengvai bendraujantis su žmonėmis ir mėgstantis juokus krėsti, paskambino man vieną dieną į Tamaros butą, kur jau kuris laikas gyvenau, ir, tramdydamas juoką, įmantriai iškraipydamas žodžius, nuolankaus tarno intonacija pranešė: „Дорогая Аудра, сегодня тебя ждет графье – вернее, княжеская семья Oболенских, желающая тебе предоставить свою квартиру на лето.“***** Apstulbau. Ir Tamara apsidžiaugė – pagaliau viešnia išsikrausto! Zerčius nieko daugiau nepaaiškino, tik liepė septintą valandą vakaro prisistatyti į Gnezdnikovskio skersgatvį prie Jelisejevo gastronomo nurodytu adresu. Jis ten manęs lauks, supažindins su šeimininkais. Pasiėmiau krepšį su būtiniausiais daiktais ir vakare atėjau į sutartą vietą. Namas siaurame jaukiame skersgatvyje buvo senas, su liftu ir kitais privalumais. Buto langai žiūrėjo tik į vieną pusę – į gatvę, į pietryčius. Jame gyveno grafienė su vyru mediku, kuris po revoliucijos, regis, gydė Leniną, ir su sūnum – aukštu, dailiai sudėtu šviesiaplaukiu, žinomu advokatu. Duris man atidarė advokatas su gražiu rudu bokseriu, čia pat galvą iš kambario iškišo besijuokiantis Zerčius. Buvau palydėta į mažąją svetainę, kur prie didelio stalo sėdėjo stambi pagyvenusi dama – grafienė Marija… Ir jos vyras – mažiukas, žilstelėjęs, su žilais ūseliais ir akiniais, labai simpatingas ir linksmas. Jie apsidžiaugė mane išvydę, vienas per kitą kartojo daug apie mane girdėję iš Jurijaus. Susėdom, prasidėjo įprasta maskvietiška arbatos ceremonija. Arbatos puodeliai buvo nemaži, skirtingų formų ir firmų, labai gero, iš protėvių paveldėto porceliano. Man davė išsirinkti, iš kurio gersiu. Klausinėjo apie Lietuvą, su kuria kunigaikščių Obolenskių giminė istoriškai susijusi, apgailestavo, kad netekę būti, pasakojo apie savo dačią – kur ji yra, kaip atrodo, ką jie ten veikia visą vasarą iki rugsėjo vidurio. Net sūnus iš ten važinėja į darbą, tik kartais užeina namo nusimaudyti. Taigi viskas būtų buvę puiku, jeigu ne viena aplinkybė: bute šmirinėjo katės, o aš kačių bijojau, pakęsdavau tik iš tolo. Maža to, jas reikėjo sugaudyti ir sukišti į didelius pintus krepšius; septynias „mergaites“ po dvi į dvigubus krepšius su dangčiu, o katiną, didžiausią ir pūkuočiausią, – į atskirą. Tik taip jas buvo įmanoma išsivežti. Ši pareiga teko sūnui, ir aš supratau, kodėl jis atrodė rūškanas. Mat katės, nujausdamos, kas jų laukia, ėmė siautėti po namus, laipioti portjeromis ir užuolaidomis, lipti ant bufeto – visur. Aplinkui skraidė jų plaukai, advokatas jas vijo iš svetainės ir lakstė iš paskos su krepšiais. Jau vėlyvą vakarą, kai Zerčius susiruošė namo, visi pakilo nuo stalo jo išlydėti; man parodė vonią ir kambariuką. Kai ankstų rytą visi išvažiuos, galėsiu persikelti į svetainę, kurioje turėsiu stalą ir platesnę tachtą.

Man paklojo lovą, ir aš su malonumu išsitiesiau ir pasiėmiau prieš miegą paskaityti žurnalą. Netrukus pastebėjau, kad ant sienos kažkas juda. Dieve mano, blakės! Tolydžio jų daugėjo, artėjo prie manęs, apimta siaubo išlipau iš lovos ir atsisėdau ant taburetės vidury kambario, bet ir jos nesnaudė, jau lipo taburetės kojomis. Ką daryti?! Susidėjau daiktelius, apsivilkau ir susiruošiau išeiti. Tvirtai žinojau, kad su blakėmis gyventi negaliu, o laukti ryto ir pasakyti, kas nutiko, būtų nežmoniškai gėda. Taigi tyliai pravėriau duris ir pirmiausia išvydau šunį. Jis stovėjo įsitempęs, nustebęs žiūrėjo į mane ir aš nežinojau, ar sieks jo dirželis, kuriuo buvo pririštas prie kitų durų rankenos, išeinamąsias duris. Ištiesiau ranką, per stebuklą sugebėjau atstumti skląstuką ir atsidaryti duris. Šuo manęs nesiekė gal per delną, bet ir nesulojo. Tyliai išslinkau… Gatvelėje įkvėpiau oro, švito, bet transportas dar nekursavo. Nutariau eiti pėsčia. Pasiekusi centrą prisiminiau, kad netoli MCHAT’o skersgatvio yra per naktį veikianti paprasta užeiga, skirta naktiniams vairuotojams ar kokiems milicininkams. Užėjau ir gavau arbatos su pyragėliu, pasiteiravau, kaip pasiekti metro „Oro uostas“, ten sėdintys vyrai stebėdamiesi man paaiškino, nesuprato, kur ir kodėl aš, puošni panelė, susiruošiau tokiu metu. Kelionė buvo ilga ir nelengva. Bet skubėti neturėjau kur, nes pas Tamarą grįžti man ir taip buvo gėda, o juo labiau bijojau prižadinti ją per anksti. Atėjau po septynių, pabeldžiau į langą. Mane pamačiusi, Tamara apstulbo. Kas atsitiko? Kaip? Kodėl? Išsiruošė į darbą, o man liepė gultis.

Nepraėjus nė dviem dienoms, man paskambino Zerčius. Kas atsitiko? Kur tu dingai? Senukai nustebę ir susijaudinę! Kai pasakiau priežastį ir pridūriau, kad jiems to pasakyti jokiu būdu negalėčiau, jis nusikvatojo. O paskui pažadėjo pats viską perduoti advokatui ir už mane atsiprašyti. Kitą dieną vėl paskambinęs papasakojo, kad sužinoję mano dingimo priežastį visi juokėsi ir tikino, jog blakės grafams esą nesirodo ir jų nekanda, o manęs jie labai atsiprašo ir žada nedelsiant iškviesti dezinfektorius. Kai tik baigs dezinfekciją, man bus pranešta, ir aš galėsiu kraustytis pas juos visai vasarai. Tik smarvę kurį laiką teks pakęsti.

Nešnekus advokatas mane priėmė šypsodamasis, dar kartą aprodė visą butą, davė raktus ir, išsimaudęs po dušu, išvažiavo į dačią. Labai įdomu buvo susipažinti su nauja aplinka. Rytais pro atvirus langus stebėdavau bundantį miestą. Siauras Gnezdnikovskio skersgatvis maskviečiams gerai žinomas, nes vingiuoja nuo įžymiojo Jelisejevo kampo ir nuveda į kuklų, bet dailų Menotyros institutą, buvusį dvarelį. Kitoje jaukios gatvelės pusėje stovėjo namas su ilgu balkonu antrame aukšte; į jį kelis kartus per dieną palaistyti ar aptvarkyti gėlių išeidavo susivėlusi, sukumpusi senė. Tos gėlės – įvairiaspalvės vijoklinės pupelės, besistiebiančios aukštyn įtemptomis virvelėmis. Kartais rytais senė paberdavo paukščiams lesalo. Vos jai pasirodžius, į balkoną suskrisdavo visi gatvelės paukščiai, daugiausia balandžiai; jie lįsdavo pro grotelių apačią, sprausdavosi vidun pro virvelių tarpus, nusiaubdami senės gėles ir vildamiesi atrasti lesalo. Tada senė griebdavo šluotą ir įnirtingai juos vaikydavo. Gal laukė žvirblių? Betgi nepasirinksi. Vėl paradoksas: „atšilimo“ metais po Picasso parodos tapę madingi taikos balandžiai lėkdavo šalin, šlamėdami sparnais ir barstydami plunksnas. O kitą dieną – vėl tas pat.

Daug labiau mane jaudino iš to paties namo trečio aukšto sklindantys garsai. Valandų valandas skambėjo tobulinamas, gludinamas Rachmaninovo antrasis koncertas su jo ilgesingais rytietiškais motyvais, taip pat Mozarto nežinau jau kuri sonata ir kelios koketiškos Chopino mazurkos. Iš repertuaro ir darbo ritmo supratau, kad vyrukas – kartą mačiau jį vienmarškinį lange ir net pamojavau jam – rengiasi stoti į Konservatoriją. Man patiko toks muzikinis fonas, ir aš su didžiausiu malonumu konspektavau Vakarų dailės istorijos egzamino medžiagą, lėtai varčiau blankias vadovėlio iliustracijas, kartais „nuspalvindama“ jas Puškino muziejuje matytų darbų spalvomis… Šiame bute man buvo gera. Jaučiausi suaugusi, subrendusi. Ir beveik laisva, nes Piotras vėl paniro į priešdiplominius darbus, matėmės tik kelis kartus. Po Maskvą pradėjau vaikščioti ne kaip po jo Maskvą, o kaip po savo. Šitie puikūs namai buvo laikini, jokių kitų neturėjau, o ateitis – visiškai nenuspėjama. Aišku buvo tik viena: mano namai Vilniuje, namie namai.

– – –