2020-aisiais – nieko naujo?
Jeigu kam nors dar kyla abejonių – taip, Donaldas Trumpas bandys laimę JAV prezidento rinkimuose ir antrą sykį. Dar savo inauguracijos dieną jis užregistravo 2020 m. kampaniją Federalinėje rinkimų komisijoje, be to, šiuos ketinimus JAV lyderis patvirtino ir laikraščio „The Mail“ žurnalistams liepos 14 d. per savo lengvai kuriozišką vizitą Jungtinėje Karalystėje. Jo metu D. Trumpas Londone buvo pasitiktas minios protestuotojų, laidančių telefoną laikančio kūdikio formos balioną JAV valstybės vadovo veidu, žygiuodamas kartu su 92 metų karaliene it sunkvežimis autostradoje nesugebėjo praleisti jos į priekį, o premjerei Theresai May širdingai patarė paduoti į teismą Europos Sąjungą dėl „Brexit“. Nors heiteriai po šio vizito gavo naujos medžiagos internetiniams juokeliams kurpti, D. Trumpo elektoratas čia bėdos nematys, veikiau atvirkščiai, nes blogos reklamos juk nebūna.
Suprasti tipinį D. Trumpo rinkėją nėra lengva, tačiau be galo svarbu, nes žmonių, kuriems Vašingtonas vis neįtinka, verdiktas įvykius pakreipė visiškai priešinga linkme, nei tikėtasi. Kairesnių pažiūrų amerikiečiai vangiai leisis į diskusijas, kas nutiko 2016 m., nes politinė situacija šalyje juos verčia jaustis susigėdusius. Po respublikonų kandidato pergalės kai kurios šalies aukštosios mokyklos suintensyvino psichologinių paslaugų teikimą: Cornellio universitetas rūpinosi karštu šokoladu ir servetėlėmis norintiems išsiverkti, o Mičigano universiteto Teisės mokykla kvietė po rinkimų apėmusio streso atsikratyti pučiant muilo burbulus ir lipdant iš plastilino (žr. Brooke Sigman, „Coddling campus crybabies: Students take up toddler therapy after Trump win“, Fox News). Taigi, kol vieni susigūžę laukia, kad galbūt 2020 m. šį košmarą nutrauks koks nors Bernie Sandersas arba po pastarųjų rinkimų visiškai iš akiračio dingusi Hillary Clinton, kiti mėgina kuo objektyviau suprasti susidariusią situaciją. Štai sociologas Robertas Wuthnow iš Prinstono universiteto neseniai pristatė savo aštuonerių metų bastymosi po mažus JAV miestelius vaisių – knygą „The Left Behind: Decline and Rage in Rural America“ (Princeton University Press, 2018). Tyrimo tezė turėtų priversti suklusti visus: labiau negu ekonominės problemos provincijoje gyvenančius amerikiečius jaudina socialinės struktūros pokyčiai ir bendras šalies „moralinis nuosmukis“. Tokia būklė sukelia didelius rasizmo ir ksenofobijos mastus (apie 90 proc. kaimiškosios Amerikos sudaro baltieji, anot R. Wuthnowo) – tai priežastis, kodėl su šiuo rinkėjų segmentu susišnekės tik labai specifinis kandidatas ir jis tikrai nebus demokratas.
Aplenkti sunkvežimį autostradoje
JAV lyderis savo populiarumo reitingais nežiba – anot „Gallup“ analitikų, vidutiniškai 39 proc. apklaustųjų yra patenkinti D. Trumpo atliekamu darbu; galime palyginti: 1938–2018 m. vidurkis yra 53 proc. Nepaisant to, esama pagrindo teigti, kad 2020 m. jam pasipriešinti nebus lengva. Gegužės 21–22 d. atlikta registruotų rinkėjų apklausa parodė, kad 45 proc. amerikiečių yra patenkinti JAV ekonominiu progresu (John Zogby, „Why Trump May Be Hard to Beat in 2020“, Forbes), tačiau šis skaičius nėra toks įspūdingas kaip jo demografiniai rodikliai: ekonominiu progresu šalyje yra patenkinti 43 proc. 18–34 metų žmonių, apie 32 proc. ispanakalbių bei afroamerikiečių ir 43 proc. žmonių, kurie politiškai nesieja savęs nei su demokratais, nei su respublikonais, – grupės, turinčios sudaryti stipriausią opoziciją D. Trumpo rinkėjams 2020 m. rinkimuose. Vienas galimų paaiškinimų – samdomi darbuotojai tebetrykšta džiaugsmu gaudami didesnį atlyginimą į rankas (sekantieji JAV aktualijas prisimins, kad žiemą respublikonų iniciatyva buvo radikaliai apkarpyti mokesčiai). Pridėkime dar kaimiškąjį segmentą, kurį ekonominis progresas dažnai aplenkia, bet kuriam, pasak R. Wuthnow, labiau imponuoja antiimigracinės nuostatos ir senos geros Amerikos sentimentai, tobulai perteikiami tiek JAV priimamais politiniais sprendimais, tiek primityviai lakoniška D. Trumpo retorika, ir turime bėdų.
Nors JAV respublikonus ne visuomet žavi D. Trumpo modus operandi (jie liko labai nepatenkinti susitikimu Helsinkyje, kurio metu JAV prezidentas tartum mėgino sulįsti Vladimirui Putinui ten, kur nepatogu sakyti), tokio scenarijaus, kuriame partija jo nenominuotų, būti negali. JAV istorijoje esama tik vieno atvejo, kai tautos išrinktam prezidentui, pareiškusiam norą kandidatuoti antrąkart, partija tarė „ne“ – keturioliktajam šalies vadovui demokratui Franklinui Pierce’ui, per daug simpatizavusiam vergijos institucijai. Šiaip ar taip, šiuo metu ryškėja kiti galimi Ovaliojo kabineto šeimininkai. Demokratų favoritais kol kas laikomi buvęs viceprezidentas Joe Bidenas ir jau minėti Vermonto senatorius B. Sandersas (jeigu nuosaiki socialdemokratija amerikiečiams nepasirodys pernelyg radikali) ir (siurprizas!) H. Clinton. Skaudžiai pralaimėjusi D. Trumpui, H. Clinton kurį laiką vengė viešumo, tačiau yra ženklų, verčiančių manyti, kad ji rimtai svarsto galimybę bandyti savo sėkmę dar kartą (dviprasmiški pasisakymai spaudoje, išsyk po pralaimėjimo pasirašyta naujos knygos sutartis ir panašios užuominos).
Ar spėlioti verta?
Praeiti rinkimai parodė, kad nelabai. Nors H. Clinton ir surinko didesnį realų skaičių balsų negu D. Trumpas (maždaug 48 proc. prieš 46 proc., tačiau dėl JAV rinkimų specifikos į Baltuosius rūmus ji nesugrįžo), apklausų jai garantuota persvara buvo daug tvirtesnė – ekspertai demokratų kandidatei žadėjo nuo 70 iki absurdiškų 99 proc. pergalę. Aiškinimų, kodėl taip nutiko, netrūksta, pradedant „droviojo D. Trumpo rinkėjo“ hipoteze (tokiam rinkėjui netgi anoniminėje apklausoje gėda prisipažinti, už ką jis balsuos), baigiant minia neapsisprendusių rinkėjų, kurie paskutinę akimirką savo balsą atidavė respublikonų kandidatui. Reikia tikėtis, kad po šio fiasko apklausų specialistai JAV bus preciziškesni metodologijos ir paklaidų atžvilgiu ir savo rezultatus formuluos nuosaikiau.
Nepamirškime ir našaus (arba apskritai bet kokio) dialogo problemos susiskaldžiusioje Amerikoje. Interviu R. Wuthnow kalbinantis žurnalistas teigia, kad jis niekada nepriims rimtai argumentų apie Amerikos „moralinį nuosmukį“ iš žmonių, kurie naudoja smurtą bausdami savo vaikus, taip tartum pašiepdamas sociologo siekius skaidriau suvokti D. Trumpo rinkėją (Sean Illing, „A Princeton sociologist spent 8 years asking rural Americans why they’re so pissed off“, Vox). Taigi, dialogo pageidauja ne visi, o jo trūkumas vargu ar žada ką nors gero.
