Replika apie Buroko knygą

Apie artimų bičiulių knygas recenzijų rašyti neverta – vis vien girsi ir pati girsiesi, ką supratus, nes vienaip ar kitaip jį pažįsti, išmanai kontekstą, su kuriuo galbūt kitas skaitytojas, nedalyvaujantis literatų rateliuose ir aprioriškai neturįs feisbuko paskyros, nėra susipažinęs. Bet pasakyti kelis sakinius norisi.

Neringa Butnoriūtė išsamioje recenzijoje „Šiurpoka metafizika Vilniaus fone“ (www.skaitymometai.lt), aiškindamasi autoriaus motyvą laikytis sąžiningumo, mini „Dvylikos žingsnių“ programą. Nustebino, nes dar nesu skaičiusi jokio literatūrologinio teksto, kuris tuo remtųsi. O, matyt, būtų galima, nors tai ir slidu: ne viskas taip paprastai atspindi tokias programas, egzistuoja ir kiti imperatyvai, be to, tokia analizė tarsi ir pažeidžia anonimiškumo principą, tad ar ji etiška? Vis dėlto recenzija svarbi ne vien atidžiu recenzentės įsiskaitymu, bet ir dėl to, kad klibina šiuos klausimus.

Turbūt taip jau lėmė likimas, kad man Marius Burokas dažnu atveju yra kelionių į užsienį, tarptautinių knygų mugių, knygų pristatymų bendrakeleivis. Kartu skrendame lėktuvais, vaikštome po nepažįstamus megapolius, kiekvieną kartą vizituodami meno galerijas ir muziejus. Mūsų ritmai sutampa, todėl esu jo eilėraščių rašymo aplinkybių liudininkė. Apsvaigęs nuo paveikslų gausos, o ypač nuo savo mylimų mažųjų olandų, jis sėdasi muziejuje ant suolelio ir užrašo „Kaip meistrų sumanyta“ ar „National Gallery. Washington“. Tai taip lakoniška ir sykiu maksimaliai sutelkta, išprovokuota poetinio įkvėpimo. Buvimas tikrai švarus, atsijotas nuo nereikalingų plepalų, atviras pasauliui.