Apie nesėkmingus bandymus apibrėžti meilę

The personal is political^[1]

Skiriu K.

Ilgą laiką tvirtai maniau, kad nėra nieko anapus kalbos. Taip, puikiai žinau tą poststruktūralizmui nuolat primetamą priekaištą, kad jis viską redukuoja iki diskurso, ciniškai atsiribodamas nuo „tikrų“ problemų. Ir ne, su šiuo priekaištu aš nesutinku. Pasakymas, kad nėra nieko anapus kalbos, yra šioks toks supaprastinimas. Tai nereiškia, kad tiesiogine šio žodžio prasme nėra tikrovės, kad nėra nieko, tik kalba. Santykis tarp kalbos ir tikrovės yra daug įdomesnis: viskas, kas egzistuoja, yra apibrėžiama kalba, ir visa, kas gali būti apibrėžta, gali egzistuoti tikrovėje, net jei prieš tai neegzistavo. Pavyzdžiui, toks performatyvus šnekos aktas kaip santuokos paskelbimas įsteigia tikrovėje valstybės oficialiai pripažintą dviejų žmonių ryšį. Bet tai, kas negali būti apibrėžta, yra mums traumuojančiai svetima ir nepasiekiama. Ši kalbos anapusybė yra kartu ir mąstymo anapusybė, o priartėjimas prie jos kelia riziką pamąstomo pasaulio stabilumui. Pasakymas, kad nėra nieko anapus kalbos, reiškia, kad pamąstomame pasaulyje nėra nieko, ko ji negalėtų apibrėžti. Bent jau taip mąsčiau kurį laiką. Mat akistata su geismu, su „meile“ visada sukelia daugybę konfliktų. Ir pirmiausia su kalba.

The Personal

Kai mano gyvenime pasirodo meilės objektas, aš bandau apmąstyti savo santykį su juo arba ja. Klausiu savęs: „Ką aš jam / jai jaučiu?“, tačiau netrukus suvokiu, kad savaime suprantamas įvardis jis / ji nurodo kažką žymiai sudėtingesnio. Man reikia apibrėžti, kas yra jis / ji. Kas yra meilės objektas apskritai? O svarbiausia, kas jis / ji yra man? Žodis, t. y. kalbinis ženklas, yra formos (garsinės ar vaizdinės) ir turinio junginys. Ženklo reikšmė atsiranda iš santykio tarp formos ir turinio, tačiau tarp jų nėra jokio tiesioginio ryšio, forma pati savaime neturi jokios reikšmės. Tai yra bereikšmis oro virpesys, gestas ar brūkšnių kratinys ant popieriaus, tačiau kalbėdami ir kalbėdamos šiai formai priskiriame turinį pagal savo kalbą. Ir kalba šiuo atveju plačiai vadinu ženklų visumą, kurią įsisaviname per patirtis (kalbines, kultūrines, socialines, politines ir t. t.), tačiau juk kiekvieno žmogaus patirtis yra (plačiąja prasme) visiškai unikali, todėl galima sakyti, kad kiekvieno žmogaus ženklų sistema taip pat yra unikali. Bet juk turinio neįmanoma patikimai užkoduoti žodyje. Klausytoją pasiekia tik forma, kuriai jis / ji turi taip pat priskirti turinį pagal savo ženklų sistemą. Vadinasi, ženklo interpretacija – tai, kokią reikšmę susikuria mano klausytojas (-a), – neišvengiamai (bent šiek tiek) skirsis nuo to, kokią reikšmę susikūriau aš. Dėl to mane dažnai labiau stebina ne tai, kad žmonės nesusikalba, o tai, kad išvis įmanoma kažkokia (daugiau ar mažiau) sėkminga komunikacija. Tarpusavio supratimas yra viso labo atsitiktinumas, kai persikerta mūsų patirtys, kai bent iš dalies sutampa mūsų kalbos. Kalbėjimas yra nuolatinis vertimas, kuriame neišvengiamai pasimeta arba atsiranda naujos nenumatytos reikšmės. Taigi, kitas žmogus, o kartu ir meilės objektas, man bus visada nepasiekiamas, kaip ir aš jai arba jam. Mano žodžių jis / ji niekada nesupras taip, kaip aš suprantu, ir aš niekada nesuprasiu jo / jos. Jis / ji visada bus Kitas, mano pamąstomo pasaulio anapusybė, nesuprantama ir nepasiekiama.

Konfliktas su kalba prasideda susidūrus su meilės objektu ir suvokus jo / jos kitybę. Bet ši kitybė yra per daug traumuojanti, kad būtų pamąstyta, todėl mūsų kalbinė sąmonė reikalauja tam priskirti ženklą. Tad kai klausiu savęs, „ką aš jam / jai jaučiu“, įvardis jis / ji galbūt nurodo mano susikurtą meilės objekto vaizdinį – sterilų ženklą, kuris darniai įsilieja į mano simbolinę sistemą. Aš susikuriu to žmogaus istoriją, priskiriu jam arba jai pomėgius, mintis, svajones, troškimus, motyvus, manausi suprantąs ją arba jį. Tačiau kartais jo / jos kitybė išnyra. Pasakymas ar veiksmas, kuris paneigia viską, ką žinojau (ar maniausi žinąs) apie tą žmogų, suardo jo / jos vaizdinį mano kalbinėje sąmonėje. Aš suvokiu, kad visą tą laiką jo / jos nepažinojau, kad visą tą laiką jis / ji buvo svetimas (-a). Jis / ji buvo, yra ir liks man Kitas. Konfliktas su kalba atsinaujina, nes aš suvokiu, kad kalba, iš pažiūros vienintelis būdas suartėti su meilės objektu, pažinti jį arba ją, yra bejėgė. Ir tai, ko taip smarkiai geidžiu, visada liks nepasiekiama. Vis dėlto ar Kitas iš tikrųjų yra tai, ko geidžiu, o galbūt geidžiu tik jo / jos vaizdinio, kurį susikūriau? Ar galiu geisti to, kas yra nepamąstoma?

Prancūzų semiotikas Roland’as Barthes’as knygoje „Teksto malonumas“ skiria du teksto tipus: malonumo (pranc. plaisir) tekstą ir jouissance^[2] tekstą. Pasak Barthes’o, malonumo tekstas kyla iš kultūros, iš nepertraukiamo santykio su ja. Siekti malonumo reiškia siekti darnaus santykio su kultūra, su kalba, pritapti prie jų, įsilieti į jas. O jouissance tekstas yra nepatogus, nes jis nepritampa prie kultūros, prie egzistuojančių normų ir kontekstų. Jis gali kelti šleikštulį, nuobodulį, jis ardo skaitytojo (-os) santykį su kultūra, su istorija, grasina ištraukti skaitytoją iš simbolinės sistemos ir sukelti konfliktą su kalba. Siekti jouissance reiškia siekti peržengti simbolinę sistemą, siekti kalbos anapusybės. Tad galbūt ši priešprieša tarp malonumo ir jouissance leistų užčiuopti santykį tarp geismo meilės objektui vaizdiniui ir geismo meilės objektui Kitam? Iš vienos pusės geidžiu vaizdinio, kaip simbolinės sistemos dalies. Trokštu to, ką suprantu, kas pamąstoma. Trokštu darniai egzistuoti kartu su juo arba ja, geidžiu malonumo iš jo arba jos. Bet galbūt aš taip pat geidžiu ir kažko anapus kalbos? To, ko negaliu suvokti, ko negaliu pasiekti. Kitas yra tai, ko geidžiu, bet ir bijau, o galbūt geidžiu todėl, kad bijau? Jam arba jai priartėjus užplūsta tas nenuspėjamumo jausmas. Kiekvienas jo arba jos prisilietimas, kvapas, atodūsis yra bauginančiai svetimas, bet galbūt būtent šis svetimumas ir traukia? Atsidavimas Kitam – nuklydimas į kalbos anapusybę, pasinėrimas į konfliktą su kalba, simbolinės sistemos griūtis – tai yra jouissance, kurio geidžiu. Tačiau nei viena, nei kita nėra iki galo pasiekiama: meilės objekto vaizdinys neišvengiamai sueižėja, o jo / jos kitybė užgožiama nauju vaizdiniu. Tad įvardis jis / ji, kuriuo nurodau savo meilės objektą, iš tikrųjų taip ir lieka neapibrėžtas, pakibęs virš prarajos tarp meilės objekto vaizdinio ir jo / jos kitybės. Apibrėžimo nesėkmė. Tačiau verta dar kartą sugrįžti prie pirminio klausimo „Ką aš jam / jai jaučiu?“, mat jame slypi kitas konflikto su kalba aspektas, kurį norėčiau čia aptarti.

Ką iš tikrųjų žymi tas ką? Kokiu žodžiu atsakysiu į savo klausimą? Kokius apibrėžimus pasirinksiu? Net jeigu tas jausmas yra neapsakomai stiprus, net jeigu mūsų santykis yra nepaprastai artimas, aš vengsiu tai vadinti „meile“. Visaip išsisukinėsiu sakydamas „tu man patinki“ arba „aš tavęs geidžiu“. Galbūt dėl to, kad žodis „meilė“ man reiškia kažką unikalaus ir tauraus, kažką, kas neva nutinka tik kartą gyvenime ir trunka iki mirties? Gal atvirkščiai– dėl to, kad jis pasidarė toks banalus ir bereikšmis, kad net neapsiverčia liežuvis jo ištarti? O galbūt būtent dėl to, kad šis žodis yra monopolizuotas iš vienos pusės heteronormatyvumo, o iš kitos pusės diskurso apie santuoką ir monogamiją apskritai?

The Political

Meilės apibrėžimas visada buvo politinis klausimas. Kaip ir su kiekvienu apibrėžimu, teigimas, kas yra meilė, numato ir tai, kas ji nėra, kas ji niekada negali ir neturi būti. Šiuolaikinis homofobinis diskursas (bent jau viešai daugiau ar mažiau priimtinos jo apraiškos) įgavo žymiai subtilesnes formas. Dabar retai kas pasisako prieš pačią meilę tarp tos pačios lyties žmonių, dažniau net atvirkščiai – apsidraudžiama pradedant sakinį „ne, nu, tegul jie myli ką nori, aš nediskriminuoju, bet (įterpiamas homofobinis teiginys)“. Dabar diskusijose LGBT* lygiateisiškumo klausimais dominuoja pozicijos už arba prieš partnerystę ir santuoką. Tačiau jei visuomenėje santuoka yra laikoma aukščiausia heteroseksualinės meilės juridine išraiška, jos išpildymu, semantinis ryšys tarp santuokos ir meilės išlieka. Vadinasi, diskusijos apie tos pačios lyties žmonių santuokos teisėtumą visada yra ir diskusijos apie tos pačios lyties žmonių meilės teisėtumą. Taigi apibrėžimas, tarp ko gali, o tarp ko negali būti santuokos, kas yra, o kas nėra šeima, veikia ir apibrėžimą, kas yra, o kas nėra meilė. Kita vertus, meilės ir santuokos konceptų suplakimas LGBT* teisių aktyvizmo kontekste yra kiek rizikinga tendencija. Ar nėra taip, kad tokiu būdu meilės sąvoka yra aproprijuojama normatyvinio santuokos ir monogamijos naratyvo? Ar nėra tokiu būdu implikuojama (nesvarbu, sąmoningai ar ne), kad aukščiausia meilės tarp tos pačios lyties žmonių apraiška yra santuoka ir griežti monogamiški santykiai? Ar nėra tokiu būdu konstruojamas homonormatyvumas – tam tikra veidrodinė heteronormatyvumo kopija, nekritiškai perimanti heteronormatyvumo kalbą, ženklus, naratyvus, vertybes ir darniai įsiliejanti į egzistuojančią simbolinę sistemą? Juk kiekvienas apibrėžimas numato savo priešingybę, kiekvienas konceptas yra konstruojamas per priešpriešą su tuo, kas tas konceptas nėra. Net ir toks iš pažiūros progresyvus meilės apibrėžimas, įtraukiantis monogamišką santykį tarp tos pačios lyties žmonių, sukuria savo priešingybę – įvairias neaiškias, ištvirkusias, paraštines žmonių santykių konfigūracijas, atsisakančias įsilieti į bendrą tvarką, prieštaraujančias priimtiniems meilės apibrėžimams. Ir kiekvienas griežtas bei konkretus apibrėžimas (o valstybės įstatymais paremtas apibrėžimas visada bus griežtas ir konkretus) įsteigia hierarchinį santykį tarp centro – to, kas patenka į apibrėžimą, – ir periferijos – to, kas lieka paraštėse, kas galbūt ne tik yra nepriimtina, bet ir nepamąstoma. Dažnai girdimas liberalus ir apologetiškas argumentas, kad nėra čia ko bijoti, nes tos pačios lyties žmonių santuoka tikrai nesugriaus „tradicinės šeimos“, turėtų kelti įtarimą. Labiau bijočiau ne to, kad santuokos lygybė sugriaus, o kad atvirkščiai – nesugriaus „tradicinės šeimos“ ir prisitaikys prie egzistuojančių normatyvumų. Šis prisitaikymas tik prisidėtų prie valstybės kontrolės plėtimo iš vienos pusės suteikiant jai dar didesnę diskurso galią apibrėžti, kokios meilės apraiškos yra priimtinos, o kokios ne, o iš kitos pusės per monogamijos imperatyvą skirstant bendruomenes į lengvai kontroliuojamus dviejų žmonių junginius, taip užkertant kelią radikalesniam bendruomenių organizavimuisi.

Tiesa, rašydamas tai nujaučiu, kad šie argumentai tam tikrų žmonių gali būti panaudoti diskusijose prieš santuokos lygybės įteisinimą. Juk „va, matot? Tie gėjai (sic!) patys neapsisprendžia, ko jie nori!“ Į tai galiu atsakyti tik taip: diskurso apie santuokos lygybę esmė niekada nebuvo tai, ar dauguma neheteroseksualių žmonių to nori, ar ne. Šio diskurso esmė yra tai, kam priklauso galia nuspręsti, kas yra šeima, o kas ne, ir bendruomenės pastangos perimti šią galią iš valstybės. Tad tos pačios lyties žmonių santuokos įteisinimas yra būtinas, bet toli gražu ne paskutinis žingsnis emancipacijos link, nes emancipacijos esmė yra nuolatinis kategorijų perinterpretavimas, jų reikšmių plėtimas įtraukiant tai, kas kol kas yra galbūt nepamąstoma.

*

Pabaigoje grįžkime prie konflikto su kalba. Kai mano gyvenime pasirodo meilės objektas, bandau atsakyti į savo klausimą „Ką aš jam / jai jaučiu“ kitu klausimu: „Ar tai yra meilė?“ Tačiau netrukus suprantu, kad nežinau, ką iš tikrųjų ji reiškia. Kadaise, besimokydamas senosios graikų kalbos, galvojau, kokia ji nuostabi, juk šioje kalboje egzistavo tiek daug žodžių, skirtų apibrėžti skirtingas meilės formas: philia (žyminti artimą santykį tarp draugų), eros (intymus santykis, paremtas aistra), agape (terminas, kurį vėliau perėmė krikščioniškoji tradicija žymėti žmogaus meilę Dievui ir Dievo meilę žmonijai), storge (tėvų meilė vaikams), o lietuviškai tėra vienas žodis, kurio reikšmių yra daugybė, kurį sunku aiškiai apibrėžti. Šis neapibrėžtumas mane erzina, nes kalbinis mąstymas reikalauja viskam priskirti aiškius ženklus ir šį mąstymą ištinka nesėkmė. Bet galbūt reikėtų priimti Halberstam poziciją ir suvokti šią nesėkmę kaip stiprybę, kaip politinį potencialą? Gal reikėtų kaip tik priimti šio žodžio neapibrėžtumą kaip radikalią meilės politiką? Galbūt čia slypi nauja bendruomenės kūrimo ir organizavimosi galimybė, ištrinanti dirbtinai primestas aiškias ribas ir hierarchijas tarp intymių seksualinių santykių, platoniškos draugystės bei to, kas neišsitenka nė vienoje iš šių pozicijų. Galbūt kaip tik reikia aproprijuoti šį žodį ne tik iš heteronormatyvaus, bet ir iš monogamiško bei romantizuoto diskurso, nuolatos didinant jo reikšmių daugį? Galiausiai aš ir toliau renkuosi konfliktą su kalba, nes jis mane įgalina. Atsakau sau: „Aš nežinau, kas bus, kokiu pavidalu ši meilė pasireikš, į ką ji išsivystys, tačiau aš priimsiu visas jos galimybes.“ Tebūnie nenutrūkstama interpretacijų grandinė, o galutinė reikšmė amžiams nukelta į nepasiekiamą horizontą. Perfrazuojant Emmą Goldman, kalba geba viskam sukurti ženklą, įsprausti apibrėžimuose visa, kas egzistuoja, tačiau meilė niekada joje neišsitenka.