Trys Baltijos šalių rašytojai – apie respublikos šimtmetį švenčiančias savo valstybes

 

Po Londono knygų mugės, kurioje šiemet viešnių teisėmis dalyvavo Estija, Latvija ir Lietuva, airių dienraštis „The Irish Times“ internetiniame portale (2018.IV.16) suteikė tribūną trims Baltijos šalims mugėje atstovavusiems autoriams – Kristinai Sabaliauskaitei, Reinui Raudui ir Janiui Juonevui – pasidalinti mintimis, kokią įtaką jų kūrybai daro gimtųjų šalių, šiemet mininčių modernių respublikų šimtmetį, istorija.

Kristina Sabaliauskaitė (g. 1974) portalo skaitytojams pristatyta kaip rašytoja, meno istorikė, keturių dalių istorinio romano „Silva rerum“ – tarptautinio bestselerio ir ilgalaikio perkamiausių knygų Lietuvoje lyderio – autorė. Reino Raudo (g. 1961) dosjė: estų romanistas, poetas ir eseistas, kurio naujausias romanas „Tobulo sakinio mirtis“ ką tik išleistas anglų kalba. Janis Juonevas (g. 1980) apibūdintas kaip labiausiai intriguojantis besiskleidžiantis latvių literatūros talentas, kurio debiutinis romanas apie gimtąjį miestą „Jelgava 94“ (2013) šią vasarą pasieks ir anglakalbius skaitytojus (pavadinimu Doom 94).

 

 

Kristina Sabaliauskaitė

 

Lietuva, piečiausia Baltijos trijulės valstybė, kultūriškai labiau susijusi su Lenkija – dėl kelis šimtmečius (nuo 1569 iki 1795 m.) turėtos bendros valstybės – Abiejų Tautų Respublikos. Susivienijusios Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė vieną didžiausių Europos imperijų. Lietuvių kultūrinė tapatybė jau nuo pat pradžių buvo paremta istorija – pradedant kilmės iš senovės Romos teorija: esą romėnų karvedys Palemonas, pabėgęs nuo Nerono teroro, su 500 kilmingų romėnų šeimų įsikūręs Lietuvoje ir šitaip davęs pradžią vietinėms dinastijoms.

Greičiausiai šia legenda siekta prestižo, nes iš tikrųjų lietuviai buvo paskutiniai Europos pagonys. Tačiau kultūrinis jos poveikis buvo akivaizdus – tai žavėjimasis ir romėnų teise (jungtinė valstybė buvo respublika, turėjusi senatą ir karalių rinkdavusi demokratiškai), ir kitais klasikiniais dalykais: lotynų kalba buvo lingua franca ankstyvuoju federacinio valstybingumo laikotarpiu (pirmasis tarptautinis mūsų bestseleris buvo lotyniška Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus poema), o barokinė architektūra sudaro Lietuvos miestų DNR. Ir nors kelis amžius aukštuomenės, o drauge ir kultūros kalba buvo lenkų, pirmasis lietuviškas poetinis kūrinys parašytas XVIII a. klasikiniu hegzametru.

Lietuvos literatūrą ir kalbą neišvengiamai formavo dramatiška jos istorija, apimanti imperializmą, priespaudą ir vėl atgautą laisvę. Carinė okupacija po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. tapo lietuvių ištvermės išbandymu. Represijomis ir intensyvia rusifikacija siekta palaužti tautos išdidumą: katalikų bažnyčios buvo verčiamos stačiatikių cerkvėmis, beveik pusę amžiaus drausta lotyniška abėcėlė, spauda ir švietimas lietuvių kalba. Lietuviai priešinosi kontrabanda įsiveždami lietuviškų knygų ir slapta mokydami vaikus. Daraktorių veikla nelabai kuo skyrėsi nuo airių slaptųjų mokyklų (vadinamųjų hedge schools – XVIII–XIX a. nelegalių airių katalikų vaikų mokyklų, kurias draudė imperinė britų valdžia, – vert. past.). Literatūra ir istorija padėjo saugoti tapatybę, kol 1918 m. pasitaikė proga atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Klestėjimas buvo trumpas: Antrasis pasaulinis karas atnešė sovietų okupaciją, kuri nusitaikė į „klasinius priešus“ – išsilavinusius žmones. Lietuvių kalba nedrausta, tačiau turinio laisvė buvo suvaržyta, įvedus absoliučią cenzūrą. Ir vėl nelegaliai gabenamasi vakarietiškų knygų, leidžiama disidentinė literatūra. Lietuva darkart iškilo iš nebūties 1991 m., išsikovojusi nepriklausomybę ir įsiūbavusi Sovietų Sąjungos griūtį. Pastaruosius tris dešimtmečius pagaliau galim vėl laisvai tyrinėti savo praeitį be cenzūros, todėl prileista gausybė veikalų, kuriuose apmąstoma šalies praeitis ar istorinės traumos.

Savo istorinių romanų tetralogijoje „Silva rerum“ tyrinėju tą Lietuvos istorijos tarpsnį, kurį cariniai ir sovietiniai okupantai stengėsi ištrinti iš lietuvių atminties, – XVII ir XVIII a.: galios, didybės, rafinuotos kultūros ir egzotiško grožio laiką. Literatūrinis istorijos tyrinėjimas kartais priveda prie žavių atradimų ir tarpusavio ryšių atskleidimo. Todėl nenustebkite, kad airių poetas ir dramaturgas, Londono karališkojo teatro režisierius, politikas Richardas Brinsley Sheridanas epizodiškai pasirodo ir mano romano „Silva rerum“ 4-ojoje dalyje – jis ne tik buvo aistringas lietuvių ir lenkų reikalų gynėjas Respublikos padalijimų laikais, bet ir asmeniškai pažinojo pagrindinį romano veikėją. Pažindinantis su istorija per literatūrą pasaulis kartais sumažėja, bet teigiama – pasidalintų žmonių istorijų – prasme.

 

 

Rein Raud

 

Važinėdamas po Estiją prisižiūrėsi miškų, o namų išvysi tik kur ne kur. Kartais pasitaikys pamatyti ženklą su pavadinimu gyvenvietės, į kurią įriedėjai, pavyzdžiui: Vihasoo (išvertus: Piktliūnis) ar Korjuse (Nabašnikinė). Tai tik pavyzdžiai, nors abu kaimus man iš tikrųjų tenka pervažiuoti keliaujant į savo sodybą. Dar po kokio kilometro pririedėsi autobusų stotelę tuo pačiu pavadinimu, o po kito kilometro išvysi ženklą, pranešantį, kad išvažiuoji iš šios vietos. Namai išsibarstę tolimais atstumais vienas nuo kito. Gyvenvietė, turinti stotelę ir aludę, prilygsta kone metropoliui – vietai, į kurią nedažnai nukankama. Per daug žmonių. Per daug triukšmo. Be to, ko gero, susikivirčysi.

Todėl nieko nuostabaus, kad estai laikomi užsispyrusiais pragmatiškais individualistais, nors tai nebūtinai byloja apie jų mąstymo ribotumą. Estiją didele dalimi charakterizuoja ir jūra su daugybe salų salelių, tad estų jūrininkai nuo neatmenamų laikų išsilaipindavo svetimšalių pakrantėse. Bet ilgai neužsibuvę tai, kas geriausia ir tikdavo jų pasauliui, parsigabendavo namo. Estai niekada nekalba apie savo bėdas, tik sprendžia jas. Todėl jei kyla gaisras, pats jį, kaip sakoma, ir gesini, nes kol atvyks padėti kaimynai, iš tavo namų bus likę tik pelenai. Esi tik tu ir gamta, kurios pajauta yra vienintelis šventas jausmas, būdingas estams.

Šiuo stipriu kliovimusi savimi galima paaiškinti, kodėl literatūra ištisus amžius buvo pagrindinė estų meninės saviraiškos forma: tu gali kurt savarankiškai. Iš pradžių praktikuota įvairiomis folkloro formomis, iki individualių autorių kūrybos ji išsirutuliojo XIX a. pradžioje, kai tolydžio ėmė stiprėti miesto kultūra. Aukštas ankstyvojo raštingumo lygis, ko gero, bus vienintelis geras dalykas, kurį mūsų kultūrai davė protestantiškoji krikščionybė. Taip būta dėl to, kad pats turėjai skaityt savo bibliją.

Laimei, mes niekada nepametėm galvos dėl religinių dalykų. Vis dėlto tas rimtumas, su kuriuo estų valstietis įknibdavo į nuobodžius privalomus sekmadieninius skaitinius, išsilaikė mūsų požiūryje į knygą iki pat šių dienų. Sovietų okupacijos metais būtent jis palaikė mūsų kultūros gyvybę. Kiekvienuose namuose būta knygų lentynos, o sudėtingos savos literatūros išmanymas buvo pagrindinis šeimos galvą apibūdinantis bruožas po mokėjimo įkurti namų židinį. Galų gale juk tikrai svarbius dalykus buvo galima pasakyti tik tarp eilučių.

Būtent tokiomis aplinkybėmis pradėjau rašyti pats. Jautrumas istorijai, be jokios abejonės, darė poveikį mano kūriniams. Tačiau, mėgėjas pasėdėti prie jūros ir įsižiūrėti į tolius, aš lygiai taip pat mėgstu į vieną, man bylojančią, visumą sulieti nutolusius ir savo įsivaizduojamus pasaulius, žaisti žanro konvencijomis ir – kaip tikras individualistas – pamaištauti prieš tą rimtumą, kurio iš mūsų tikimasi rašytinio žodžio atžvilgiu.

 

 

Jānis Joņevs

 

Man buvo 11 metų, kai „istorija“ baigėsi, todėl nedaug jos patyriau. Skaitymas buvo mano pasaulis, kupinas jaudinančių nuotykių ir tolimiausių klajonių po neįtikėtinas vietas. Maniausi gimęs nuobodžiausioje pasaulio šalyje (dar blogiau: nuobodžiausiame tos šalies mieste). Ne didžiausiame, ne mažiausiame. Be kalnų, be liūtų, be žemės drebėjimų.

Netrukus mano literatūrinės kelionės apėmė ne tik erdvę, bet ir laiką – tada atradau, kad mano šalis ne visada buvo tokia nuobodi. Latvijos istorijoje būta apsčiai plataus masto karo žygių, daugybės dešimtmečių įvairaus pobūdžio pasipriešinimo. Bet ši istorija buvo pasibaigusi, o vadinamoji Sovietų valstybė subyrėjusi, kai buvau vaikas, todėl natūralu, kad dauguma mano skaitytų knygų buvo sukurtos dar iki okupacijos pabaigos. Skaitydamas šią latvių literatūrą stebėjausi jos reikšmingumu: Rusijos imperijos metais ji davė pradžią nacionaliniam pasididžiavimui, sovietų valdžios metais – buvo pasipriešinimo ginklas, kovų, išdavysčių ir ezopinių manevrų laukas. Skaičiau ir pavydėjau tiems poetams, kurie pagal apibrėžimą buvo didvyriai arba išdavikai ir niekada – nei šiokie, nei tokie. Tiesą sakant, būtent dėl šių represinių kliūčių latvių literatai ištobulino potekstės kūrimo įgūdžius. Mūsų publika išmoko skaityti atidžiai ir daug.

Manau, tie laikai per ilgai užtruko. Ne, esu tuo tikras. Kai nusprendžiau pereiti į kitą scenos pusę – iš skaitytojo tapti rašytoju – neturėjau supratimo, apie ką rašyti. Tokių klausimų nekildavo priespaudos laikais, o laisvės metais mūsų literatūra kažin kaip nustojo didžiulės svarbos. Skaitytojai persiėmė kitomis problemomis. Vienodų namų bibliotekų ir kiekvienos latvių autoriaus knygos graibstymo laikai baigėsi. Kaip šaunu atrodė būti nespausdinamam prie sovietų! Kaip, tarkim, Uldis Bėrzinis. Nespausdinamam dėl originalumo ir neprisitaikymo. Ir kaip liūdna būti nepublikuojamam dabar. Jauniklės į rašytojus jau nebežiūri kaip į kankinius. Arba: negi įmanoma rašyti šmaikščiai nesant cenzūros? Dabar žodžiai vėl tapę tik žodžiais. Rašytojai – jau nebe herojai, tiktai rašytojai.

Man prireikė penkiolikos metų pripažinti, kad laikai, kuriais gyvenau, yra legendiniai ir kad mano miestas vertas romano. Ištvėrėme priespaudos sunkumus, o dabar grumiamės su laisvės atnešamais sunkumais. Dėl to kyla nemažai pavojų. Rizikuojame neparašyti nieko daugiau, kaip tik savo kančių istoriją. Rizikuojame tapti ubi sunt autoriais. Tačiau privalome daryti viską, kad ateinančios kartos galėtų sakyti: „Kokie neįtikėtini žmonės gyveno prieš mus!“

 

www.irishtimes.com

Vertė Andrius Patiomkinas