Trumpi susitikimai ir subjektyvus laikas: Kiros Muratovos radikalumas
Vasara prasidėjo melancholiškai: birželio 6 d. Odesoje, eidama 84-uosius metus, mirė ukrainiečių kino režisierė Kira Muratova. Atsigręžus į K. Muratovą, visur esančią, tokią pažįstamą, tačiau kartu, deja, neatrastą, žiniasklaidoje ir diskusijose ėmė mirgėti plačios jos karjeros refleksijos. Išties, K. Muratovos karjera kine truko daugiau negu 40 metų, ir ryškiausiai joje figūravo 1990 m. Berlyno kino festivalyje „Sidabrinį lokį“ dėl neprilygstamos absurdo satyros pelnęs „Asteninis sindromas“.
Pirmąsyk su vėlyvąja K. Muratova susidūriau festivalio „Šeršėliafam“ seanse – tą vakarą rodė „Derintoją“ (2002). Man buvo 13 metų, nelabai ką supratau, tačiau prisimenu hipnotizuojantį filmo įspūdį – tarsi susapnuotą jo personažų būtį. Kaip pirmosios mūsų pažinties antitezę norėčiau savo žvilgsnį nukreipti į pačią K. Muratovos karjeros pradžią – į pirmąjį solinį jos kaip režisierės darbą, kuris, skirtingai nei „Asteninis sindromas“, taip ir nebuvo apdovanotas tarptautiniuose festivaliuose, – į 1967 m. pasirodžiusį filmą „Trumpi susitikimai“.
Kadras iš filmo „Trumpi susitikimai“
Žvelgti į „Trumpus susitikimus“ – tai žiūrėti į nedidelę K. Muratovos filmografijos dalį. Nors K. Muratova dažniausiai vadinama absurdo kino atstove, jau nuo pat pirmojo filmo ji demonstravo atkaklų radikalumą ir atsisakymą paklusti naratyvinio kino istorijos pasakojimo, laiko tėkmės, žvilgsnio kanonams. Net chirurginio tikslumo melodramoje, įkvėptoje prancūziškosios „Naujosios bangos“ estetikos ir atgręžusioje žvilgsnį į kasdienybę, pagrindinė veikėja kontempliuoja: „Plauti ar neplauti indų…“ Viešojoje erdvėje šis filmas pasirodė prasidėjus persitvarkymui – 1987 m. 1967 m. „Trumpi susitikimai“ užkliuvo cenzūrai: interviu režisierė pasakojo apie karštas diskusijas „Goskino“, kuriose buvo kritikuojamas filmo meilės trikampis, pagrindinės veikėjos neatsakingumas ir klausiama, kur jos vyras ir, na, „kas ten per Vysockio geologas“.
„Trumpų susitikimų“ scenarijaus ašis – meilės istorija, pamažu besidėliojanti savitomis naratyvinėmis linijomis. Jauna mergina Nadia (debiutinis Ninos Ruslanovos vaidmuo) su drauge palieka gimtąjį kaimą ir keliauja pradėti gyvenimo dideliame mieste – pakeliui ji įsidarbina arbatinėje ir ten sutinka Maksimą (legendinį Vladimirą Vysockį), žavingą, ciniškai idealistišką geologą. Šiam dingus, Nadia atvyksta į miestą vieninteliu turimu Maksimo adresu – buto, kuriame gyvena Valia, vaidinama pačios K. Muratovos. Valia – Nadios jaunatviško idealizmo, lengvabūdiškumo priešingybė, vietinio vykdomojo komiteto atsakinga darbuotoja, tradicinė geležinė biurokratė. Pamažu atsiskleidžia netikėtas šio Nadios ir Valios kelių susikirtimo niuansas: Valia taip pat turi sudėtingą romantinį ryšį su Maksimu, pamažu parodomą prisiminimais.
Filmo istorija kaip dėlionė pamažu atsiskleidžia žiūrovui, tačiau nepateikia akivaizdžių atsakymų. Kino kritikas Nikolajus Kovarskis klausė, kodėl filme yra tie keisti kompoziciniai perdėliojimai, kas blogo su tiesiogine naratyvo pasakojimo linija. K. Muratova, išsyk neatskleisdama visų istorijos kortų, kuria tai, ką kino teoretikė Laura Mulvey vadina „uždelstu kinu“, – filmą, kurio „tikroji“ reikšmė yra neatskleidžiama. Valios pokalbis su Maksimu, kaip įprastai situaciją užglostančiu brązginimu gitara (neišvengiamas V. Vysockio atributas):
– Liaukis, na nereikia vis groti, dainuoti be galo be krašto. Aš nenoriu… Aš noriu, noriu, kad mane mylėtų ne taip.
– O kaip?
– Aš noriu, kad dėl manęs viską mestų, kad dėl manęs viską padarytų.
Jiedu stovi prie lango, kamera stacionariai seka šį pokalbį. Maksimui diagnozavus, kad jiedu priklauso skirtingoms, nesusikertančioms gentims, Valia taria: „Aš pavargau.“ Dar yra laiko pakeisti šį apsisprendimą, Maksimas, eidamas pro duris, atsidūsta, lyg tuoj kažką ketintų pasakyti, – tačiau išeina.
K. Muratova kino scenoje pasirodė 7-ajame dešimtmetyje, „atšilimo“ laikotarpiu, sovietiniam kinui tolstant nuo grandiozinių, patriotinių konstrukcijų bei naratyvų ir socrealizmo. Kaip „The Russian Review“ (2012 m. liepa) rašo sovietinio kino teoretikė Lilya Kaganovsky, pagaliau įsikraustėme į perkrautas komunalines virtuves ir tuščias miesto gatves, kuriomis vaikščiojome labiau kaip Charles’io Baudelaire’o flâneurs, o ne pareigingi sovietiniai žmonės. „Trumpi susitikimai“ – pokalbių kolekcija, kurioje figūruoja Valios ryšys su ją supančiu miestu ir jame gyvenančiais žmonėmis. Nors atrodo, kad būtent ryšys su Maksimu taps šios romantinės dramos epicentru, K. Muratova jį naudoja kaip netikėtą jungtį tarp dviejų moterų. Maksimas niekada neegzistuoja dabarties laike, jis matomas tik abiejų moterų prisiminimuose – ir jį matantis žvilgsnis yra moteriškas žvilgsnis. Filme dominuoja Valios laikas – subjektyvus, kontempliatyvus, ir pati Valia yra daugiabriaunis personažas, kupinas prieštaravimų.
L. Kaganovsky įžvalgiai gretina prancūzių režisierių Chantal Akerman ir Agnès Varda plėtotą subjektyvaus, moteriško laiko ir antinaratyvinio kino estetiką su K. Muratovos ir Larisos Šepitko kūryba. 1966 m. pasirodžiusiame L. Šepitko filme „Sparnai“ dėmesys nukreiptas į Majos Bulgakovos vaidinamą Nadeždą, Antrojo pasaulinio karo metais pilotavusią karinį lėktuvą, o dabar nepritampančią besikeičiančioje, destalinizuotoje „atšilimo“ visuomenėje. Kaip ir Valia, Nadežda yra biurokratė, ji dirba vietinės mokyklos direktore. Nadežda vaikšto plačiomis miesto gatvėmis, lankosi smuklėje, bendrauja su praeiviais – ir nepritampa. L. Šepitko kamera dėmesį skiria M. Bulgakovos veido išraiškoms ir už akių slypinčioms mintims. Nadežda svyruoja tarp praeities ir dabarties. 1962 m. kino ekranus pasiekęs A. Varda filmas „Kleo nuo penkių iki septynių“ taip pat subjektyviai fiksuoja moters gyvenimo pusdienį – režisierė teigė siekusi parodyti subjektyvią laiko tėkmę, pagrindinei filmo veikėjai Kleo laukiant gydytojo diagnozės ir tyrinėjant tai beprotiškai greitai judantį, tai sulėtėjantį Paryžių. Tiek L. Šepitko, tiek K. Muratova buvo įkvėptos prancūziškosios „Naujosios bangos“ – ir, neišvengiamai, Kleo klajonių po Paryžių.
Paskutinėje „Trumpų susitikimų“ scenoje, kaip pažymi L. Kaganovsky, Nadia ir Valia jau išėjo, o Maksimas dar neatvyko. Mes liekame nežinomybėje. Ši nežinomybė – sąmoningas K. Muratovos, kaip kino kūrėjos, pasirinkimas ir atsisakymas paklusti kino kanonams, reikalaujantiems aiškios pabaigos. Tai radikalus žingsnis, lydėjęs K. Muratovą iki karjeros pabaigos. Kaip interviu pasakojo K. Muratovos atrasta aktorė Renata Litvinova, dalyvavusi režisierės laidotuvėse Odesoje: „Laidotuvės vyko taip, kaip nurodė Kira, – be kalbų, be kviestųjų, atsisveikinimų ir atminimo pietų. Ji viso to nekentė. Ji norėjo, kad ją sudegintų ir kad nebūtų kapo. Tai buvo pačios šviesiausios laidotuvės mano gyvenime. Viskas buvo taip, kaip ji norėjo. Net savo laidotuvėse ji buvo pati kiečiausia“ (Živilė Pipinytė, „Savo laidotuvėse ji buvo kiečiausia“, 7 meno dienos, VI.29).
Jai išėjus, mums lieka filmai. Atsakymų nėra.
