Pasakaitė iš rūmo
Stovėjo vienas žmogelis eilėje prie buto nebūto. Jei eilėje, tai, aišku, ne vienas, o su kitais žmogeliais. O kadangi visi stovėjo, tai ir eilė metų metais nesijudino. Įsipyko tam žmogeliui toks stovis, nutarė savo pasistatyt. Tik ne butą nebūtą, o apčiuopiamą pastogę susiręst. Ir net ne lauke, o miške – kad niekam į akis nekristų, niekam nuotaikos negadintų. Tik vienam vienas vargas, pasiūlė pažįstamam kooperuotis:
– Eime, – sako, – į mišką nuosavo būsto statytis.
– Ko ko? Ko aš tam miške nematęs?!. – užsiplieskė tas. – Ką aš tam miške veiksiu, gal riešutausiu? Darbo ir čia per akis – visam pulkui vištų vadovauju, vos spėju suktis!
– Naminis tu paukštis…
– Tikrai ne miškinis!
Kreipėsi žmogelis su pasiūlymu į kitą:
– Eime, prieteliau, miškan būsto statytis.
– Eimee, eimee… O kas avelių bandą ganys? Gal pamiršai, kad yra toksai žodis: pareiga?!
O paskui nuleidęs balsą pridūrė:
– Ir visiems girdint nevadink manęs prietelium.
O tada vėl garsiai:
– Draugas aš tau!
– Koks tu man draugas…
– Didelis! Ir tau, ir visiems kitiems.
Kreipėsi tada žmogelis ir į trečią „draugą“:
– Traukiu…
– Trauki?!
– Miškan traukiu. Statysiu…
– Statysi?!
– Namą statysiu. Gal prisijungsi?
– Ar prisidėsiu, klausi…
– Ar padėsi miške namą statyti?
– O tu su manim ten darysi „gir gir gir, gar gar gar – kaip ežerėlį“ (× 2)?
– Darbo metu – ne.
– Keistuolis! Tai geriau aš tada čia plūkausiu… plūksiuos, norėjau pasakyt. Melioracija užsiimsiu. Sausinimu, supranti?
Susistabdė žmogelis pagaliau paskutinį pažįstamą:
– Kur leki? Eiva geriau miškan nuosavos pastogės statytis.
– O!.. – sukluso tas. – Statybos – tai didelis jovalas! O jei dar amžinos statybos…
– Nebijok, mudu greit apsikuopsim.
– Apsikuopsim?!. Nu, čia jau ne mano darbas, ačiukas. Aš lėkiau, lėkiau, lėkiau!.. – nukūrė uodegą išrietęs.
Ką darys žmogelis, išėjo miškan vienas. Vienui vienas ir plušo diena iš dienos kaip darbinis jautis. Kol ne tik pastogę susirentė, bet ir sienas išsivarė. Turėjo mat daug sveikatos ir kantrybės geležinės.
Bet štai neilgai trukus griuvo visos sienos ir užkardos, krito ir pakilo uždangos, išsilakstė avys ir vištos kas sau, laisvę pajutusios. Tik keturi „draugai“ niekur nesiskubino, parūpo jiems, kaip mūsų žmogeliui miške gyvenasi.
Kur buvę, kur nebuvę jau ir beldžia į miško trobelės duris…
– Ko prisistatėt? – iškišo pro langą galvą žmogelis, nepasižymėjęs didele iškalba.
– Tai jau tikrai ne tokių trobelių kaip tu!
Žmogelis tyli, nieko nesako.
– Vidury žalios girios, prie ežeriuko, gamtos apsupty… Geriau ir nerasi!
Žmogelis nieko nesako, tyli.
– Priimk ir mus.
– Nesigvieškit svetimų namų…
– Kodėl svetimų? Tave juk gerai pažįstam. Priimk pagyvent!
– Man ir vienam gerai, ramu…
– Ramuuu neramuuu… Priimk pavasarot! Troba kaip tvartas – visi išsiteksim!
– Kai siūliau drauge statytis, nenorėjot…
– Nesidėk čia galvočium apsukriu! – netekęs kantrybės pirmasis tikrąjį snukį parodė lekiantysis. – Tuoj mes patikrinsim, ar tikrai čia viskas taip gražu ir švaru, kaip atrodo! Tuoj iššniukštinėsim, ar skaidrus tas ežeriukas, iš kur tie šaltiniai srūva!.. O kai įniksiu po pernykščius lapus knaisiotis, negyvai užsikasi!
Ir kai pradėjo lekiantysis visokiausių pažymų, leidimų, planų, suderinimo aktų reikalaut – nebūtum nė į jaučio odą surašęs!
– Nelegalia statyba apkaltinsiu ir trobelę ne savo rankom nugriausiu! – pagrasino. – Jei manęs neįsileisi…
Ką darys žmogelis: įsileido, kad atsiknistų.
– Su manim ar be? – isteriškai subliuvo kitas „draugas“.
– Su manim ar be?! – nelaukdamas atsakymo pakartojo. – Jei nepriimsi, aš tavo trobelę taip iš pagrindų pakratysiu ir tave patį taip papurtysiu, kad stogas nučiuoš!.. Parodysiu aš tau ragus!
Ir žengęs prie trobelės pasiuto taip kietakaktiškai daužyti duris, kad temstant dėl šventos miego ramybės teko įsileisti tą aviną.
– Namą tai pasistatei, – nelaukdamas tamsos sugargė trečiasis vizitatorius, – o sūnų ar užauginai? Medį ar pasodinai?
– Miške medžių netrūksta…
– O čia dar klausimas, ar netrūksta! Miškas, manai, valdiškas? Nebe tie laikai!.. Kur šeši medeliai su šešiasdešimt šešiais medeliukais ir šešiais šimtais šešiasdešimt šešiais medelyčiais? Sakyk, greitai sakyk!
– Šeši medželiukai… – susipainiojo žmogelis.
– Aha, negali pasakyt, negali!.. Tuoj urėdui skambinu!
„Žąsinas“, – pagalvojo žmogelis, bet priėmė, kad galvos nebeūžtų.
– Jau be ko ko, be manęs tikrai neapsieisi! – kas be ko, pragydo ir paskutinis eilėje. – Aš tave rytais anksti į darbą kelsiu…
– Kad nereikia: savo jau atidirbau, atariau… O ir žadintuvą turiu.
– Tuoj nebeturėsi, kai raudoną gaidį paleisiu! – kaipmat plykstelėjo anas. – Ar maža šiais laikais neišaiškintų gaisrų?!. Parūks tavo lūšnelė, oi, parūks! Ir tave išrūkys!
– Mat kaip užgiedojai!
– Ne tik troba, bet ir pats sudegsi – visą mišką supleškinęs!
Nebuvo žmogelis nei dūmų detektoriaus, nei priešgaisrinės signalizacijos įsirengęs. Teko įsileisti ir šitą, paskutinį…
Visiems miško trobelėje apsigyvenus, laikas žmogeliui lėtai slinko, o neprašytiems sveteliams bėgte bėgo. Bet ruduo pas visus vienu metu atėjo. Apsidžiaugė žmogelis, o keturi vasarotojai sunerimo, susižvalgė, o tada, nutaisę susirūpinusias minas, užtraukė keturiais balsais žmogeliui sutartinę:
– Ar girdėjai, ar skaitei, kad priešai nesnaudžia?
– Kad iš visų pusių mišką supa, į tavo trobelę kėsinasi?!
– Pietuose gudrus lapinas tyko, rytuose neraliuota meška nagus galanda, o šiaurėje pasiutęs šuva dantis šiepia!!!
– Juk jei žmogus žmogui – vilkas, tai kas tada brolis – broliui? Baisu pagalvot!..
– Eik į mišką apsižvalgyt, ar dar priešai nepuola, o mes tuo tarpu čia pabudėsim, namelius pasaugosim! – jau visi keturi vienu balsu užtraukė. – Eik, eik, tu gi stipriausias ir drąsiausias iš mūsų!
Žinojo žmogelis, kad meškų miške seniai nė kvapo nelikę ir kad geriausiu atveju tik cirke žmones juokina; ir kad lapės su vilkais jau seniai išdresuotos vienam žvėrinčiuj gyvena, bet dėl viso pikto paklausė naujųjų „draugų“ – išėjo laukan…
O kai pazyliojęs po mišką grįžo, stačiai amo neteko!.. Jo statyta trobelė buvo neatpažįstamai pasikeitusi: pagal paskutinę madą renovuota, aklina tvora apjuosta ir dar dygliuota viela apraizgyta. Įspėjamosios lentelės didžiosiomis raidėmis skelbė, jog tai – privati valda, ir nuo jos atgrasyti turėjo ne tik saugos tarnyba „Elektrinis piemuo“, bet ir už tvoros besidraskantys palaidi demokratijos sargai.
– Ko žiūri kaip jautis? Ką, automatinių vartų nematęs? – pasigirdo irzlus kriūktelėjimas iš prie trobos prilipdyto bokštelio.
– O gal įdomaujies, kas pilaitėje gyvena? – pašaipiai sukikeno iš kito savavališkai prikergto bokštelio.
– Domaukis, domaukis, tik per šūvio atstumą prie valdos nesiartink – jei nenori kanopų užverst, – išpyškino iš trečio bokštelio. – Medžioklės sezonas jau prasidėjo.
– Ir prie ežeriuko nelįsk, ten stambios žuvys plaukioja – pavojinga, – tiradą užbaigė ketvirtas bokštelis.
– Kaip jūs taip?.. – suvapėjo apstulbęs žmogelis. – Visi prieš mane susimokėt. Keturiese prieš vieną!..
– O ką? Daugumos balsas!.. O gal tau demokratija nepatinka?!
– Aš… – po ilgos pauzės išlemeno žmogelis, – skųsiuos!
– Dėl ko? Gal dėl mūūūsų?
– Pasirodo, jis dar ir skundikas!.. Bėk, skųsk, prakaituok – trūsus lopytus nešiok! Ga ga ga, ko ko ko! – net pasiplasnodami iš smagumo suklego smulkieji pilaitės gyventojai.
– Paprakaituoti tikrai reikės. Bet nieko, jis prãtęs. Be to, žiema ant nosies, bent taip sušils… Skųskis, žmogeli, bylinėkis. Bet pats žinai: geriausia byla pas mus – tyla.
– Nebent „MeGaCrew & Co“ nusisamdytum – mainais į savo lūšnelę, ga ga ga, ko ko ko!..
– Bet ar negalėtume visi gyventi draugiškai? – paskutinio šiaudo griebėsi žmogelis.
– Draugiškai… Nebe tie laikai! Dabar visi poniškai gyvent nori. O ponais visi būti negali. Kažkam ir tarnauti reikia.
– O tarnauja ne tik kareiviai! Valstybės tarnautojų armija jau tikrąją armiją lenkia. Temidės tarnų, teisybės dėlei, mažiau…
– Bet užtat ketvirtoji valdžia tarnauti išmoko! Ne tik lot, bet ir tarnaut, komandų klausyt… Aukštas lygis! Geriau dešimt kartų aplos, negu vieną įkąs, – ir kas drįs pasakyt, kad demokratijos sargai neprotingi?!
– O tu visiems pasitarnautum, jei tuoj pat dingtum iš akių!.. Ko žiūri? Nešdinkis, kol kailis sveikas, kol į mūsų kameras nepatekai!
– Niekur aš neisiu, nepaliksiu namų…
– Nešk iš čia senus savo kaulus, kol šunų neužsiundėm! Von otsiuda!.. Ką, žmonių kalbos nesupranti?! Fuck off!!!
Bet žmogelis tebestypsojo tarsi į žemę įbestas, lyg apdujęs.
– Jei dar čia trainiosies, pranešim, kad patvory mūsų žolę peši! O su patvoriniais, pats žinai, pas mus ilgai nesicackina. Greit iš tavęs bifšteksą padarys, ko ko ko!
– O aš žaliukams, aš… ga… ga… ga…liu pasakyti, kad keturiomis vaikštai, kad ant samanėlės voliojies!.. Kaipmat atlėks, ga ga ga!
Žmogelis susvyravo. Apsisuko.
– Pasaulis platus: eik ganykis į valias, užteks tam miške lindėt, nebūk miškinis!.. Ką čia palikai? – dar atskriejo kriūktelėjimas iš aukščiausio pilaitės bokšto.
Ką darys žmogelis, pažvelgė paskutinįkart į (nebe) savo (nebe) trobelę, nuleido galvą ir nukinkavo į danų fermą – gal bent ten paskutinio kailio nenulups…
