Miroslavo raštininkas ir buhalteris
Kartą įsigijau tremties dokumentų kolekciją, apie ją norėčiau papasakoti plačiau. Ši vieno žmogaus, tiksliau, vienos šeimos drama kartu yra ir visos mūsų tautos istorija. Dokumentus surinko Antanas Bieliauskas. Svarbiausius iš jų sudėjo į segtuvą ir susiuvo. Byloje iš viso septyniasdešimt šeši dokumentai, sudėti chronologine tvarka. Jos pradžioje įsiūti du vokai, į kuriuos įdėti dokumentai iš tarpukario: mokyklos baigimo pažymėjimas ir raštas apie atleidimą nuo karinės tarnybos. A. Bieliauskas suprato, kad siūti jų jau nebuvo galima, nes būklė buvo prasta, jie daug „matę“ – vežti ir į šiaurę, Sibirą. Segtuvo pabaigoje įsiūti dar du vokai su A. Bieliausko žmonos dokumentais. Kitame panašiame segtuve sudėti dokumentų nuorašai ir tai, kas nepateko į pagrindinį rinkinį. Knygelių formos dokumentai buvo laikomi atskirai, o segtuvuose sudėti tik blankiniai dokumentai. Juose buvo įdėta ir savininko užrašų.
A. Bieliauskas gimė 1913 m. Balkasodžio kaime, Miroslavo valsčiuje, Alytaus apskrityje. 1920–1924 m. mokėsi Balkasodžio pradžios mokykloje. Tėvas Juozas Bieliauskas buvo išrinktas Miroslavo valsčiaus savivaldybės kasininku ir kaip tik tuo metu atsirado laisva raštininko vieta. Antanas, tada vienuolikmetis, buvo lygus su stalu. Lankytojai sakydavo: „Antanai, stokis ant kėdės, norime tave matyti.“ Vėliau buvo priimtas dirbti praktikantu į Miroslavo valsčiaus savivaldybės raštinę, ėjo techninio darbuotojo – raštininko pareigas. Darbas būdavo gana įvairus. Į raštinės knygas tekdavo surašyti kiekvieno kaimo ūkininkus, užfiksuoti, kiek ir kokios rūšies žemės jie turi. Guvus jaunuolis apskaičiuodavo, kiek mokesčių ūkininkai turėdavo mokėti valstybei ir savivaldybei. Policijai rengdavo mokesčių nesumokėjusių asmenų sąrašus, kad jie būtų išieškoti priverstiniu būdu. Tekdavo tikslinti naujokų ir atsargos karių sąrašus, taip pat surašyti ūkininkus, po kiek metrų jiems būdavo paskirta taisyti kelių. Tris kartus per savaitę skirstydavo iš Alytaus apskrities gaunamas pašto siuntas. Kiekvieną šeštadienį valsčiuje susirinkdavo kaimų seniūnai, jiems skaitydavo varžytinių skelbimus. Raštininku A. Bieliauskui teko išdirbti septyniolika metų – iki 1941 m. birželio. Per tą laiką jis ir suaugo, ir vedė. Tačiau vėliau, pokario laikais, kai Antanui teko tvarkytis duomenis apie turėtą darbo stažą, į paklausimą apie darbą Miroslave gavo atsakymą, kad duomenų nerasta. Dokumentuose jis nurodydavo, kad 1937–1940 m. neakivaizdiniu būdu mokėsi Savišvietos institute Kaune.
1941 m. birželio 14 d. jį su žmona Adele Bieliauskiene ir septynių mėnesių sūnumi Antanu okupacinė sovietų valdžia ištrėmė į Sibirą. Mergalaukio stotelėje (kaime Alytaus r., prie geležinkelio Šeštokai–Alytus) teko prastovėti visą dieną, kol trėmėjai surinko panašaus likimo žmones. Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje šeimas išskirdavo: saugumiečiai išvesdavo tėvus, o vaikai įsikibę į jų skvernus verkdavo ir nenorėdavo skirtis. Kai birželio 22 d. tremiamųjų traukinys sustojo Jaroslavlyje, visi sužinojo, kad prasidėjo karas. A. Bieliauskas šios stoties geležinkelio darbininkus pavaišino lietuviškais lašiniais, ir jiems, aišku, tai patiko, sakė jau seniai pamiršę lašinių skonį.
1941 m. liepą A. Bieliauskas su šeima pasiekė Barnaulą Altajaus krašte. Jie buvo apgyvendinti laikinuose neapšildomuose barakuose. Ant tų bet kaip suręstų statinių langų buvo užklijuotos siauros popieriaus juostelės, ir tremtiniams buvo sakoma, kad bombarduojant geriau išsilaiko, nesutrupa stiklai. Šiuose barakuose šeima pragyveno iki 1942 m. rugpjūčio. Barnaulo kapinėse teko palaidoti tik septynis mėnesius išgyvenusį sūnų. A. Bieliauskas Altajaus miškuose sakindavo medžius. Vienos dienos norma – nusakinti septynis šimtus medžių. Į baraką grįžti tekdavo orientuojantis pagal saulę. Vieną debesuotą dieną, kai saulės pro debesis nesimatė, paklydo ir pusdienį klaidžiojo, kol pagaliau per miškus išsimušė į kelią. Sibire A. Bieliauskas atsivežtą kostiumą išsikeitė į septynis kibirus bulvių, tad turėjo jų maistui ir dar kibiriuką atsirinko sėklai. Pasisodino, bet pasinaudoti derliumi neteko.
1942 m. rugpjūtį Lenos upe buvo plukdomas į Laptevų jūrą, o Tiksyje tremtiniai buvo persodinti į jūrinę baržą. Laptevų jūroje kilus audrai ši buvo atkabinta ir dvi dienas palikta stovėti prie upės kranto. Dauguma plukdomų tremtinių susirgo jūros liga. Tik aprimus audrai barža buvo prikabinta ir plukdoma toliau. Įplaukus į Janos upę jie buvo išlaipinti jos krante. Ten tremtinių laukė tik statinės, tad kelias paras teko praleisti galvas sukišus į jas, nes reikėjo saugotis geliančių uodų, kurių toje vietovėje buvo daugybė. Vėliau iš surinktų karčių ėmė statytis jurtas.
Ust Janske tremtiniai įkūrė žvejybos įmonę, ji buvo pavadinta „Naujuoju gyvenimu“. Tame atšiauraus klimato vietovėje įkurtame kolūkyje A. Bieliauskas pradirbo šešerius metus – iki 1948 m. kovo. Janos upėje tremtiniai gaudydavo žuvis, panašias į silkes, tiesa, joje buvo ir kitų žuvų – sterlių, muksūnų, bet šių buvo mažiau. Žuvys iš Laptevų jūros į Janos upę plaukdavo neršti. Vienintelis susisiekimo būdas toje vietovėje buvo upė: vasarą žmonės keliaudavo laivais, o žiemą ledu – šunimis ar elniais. Žiemą prie Janos būdavo dideli šalčiai – vietiniai žmonės sakydavo, kad normalu, jei temperatūra nukrisdavo iki penkiasdešimties laipsnių šalčio. Nelabai toli nuo tos vietovės buvo Verchojanskas – pati šalčiausia Sibiro vieta. Tris mėnesius tremtiniai ir vietiniai gyventojai nematydavo saulės, o kai ji pasirodydavo, tai tris mėnesius šviesdavo nenusileisdama. Žiemą šiame krašte siautėdavo pavojingos pūgos.
Janos upėje po neršto sumažėjus žuvų, tremtiniai valtimis plaukdavo žvejoti į Laptevų jūrą, kuri nuo kranto buvo atitverta įkaltais kuolais, o jų viršuje buvo pritvirtinta stora jūreiviška virvė – kad per pūgą žmonių nenublokštų į jūrą. Kartą įlūžus ledui A. Bieliauskas skendo Janos upėje, jį išgelbėjo netoliese buvęs mokytojas Aliulis.
Išlikusiuose užrašuose tremtinys iš Miroslavo teigė, kad vietiniai gyventojai jakutai labai ramūs, nenervingi, draugiški žmonės. Gal nuolatiniai speigai sušaldė jų nervus? Jis aprašė ir atvejus, kai kartu su jais tekdavo žvejoti. Pasak dzūko, kai žvejodavo lietuviai (ką ir kalbėti apie rusus, kurie neapsieidavo be riebių keiksmažodžių), būtinai aidėdavo neramūs riksmai: „Greičiau, sulaikyk, nepraleisk“, o kai tekdavo gaudyti žuvis su jakutų brigada, nesigirdėdavo jokio riksmo ar pakelto balso. Žvejodavo, elnius gaudydavo tik jakutai vyrai, o moterys su vaikais sėdėdavo jurtose, gamindavo valgį arba siūdavo. Elniai buvo jų maistas ir apranga nuo galvos iki kojų. Apie duoną išvis nieko nebuvo girdėję, net tokio žodžio jų kalboje nebuvo. Kai ką pasigaminti jakutai išmoko iš lietuvių, o šie iš jų.
Stiklo tolimojoje šiaurėje tuo metu dar nebuvo, todėl žiemą į langų ertmes dėdavo ledo luitus, o vasarą – kokios nors baltos medžiagos. Išgarsinto amerikietiško maisto jiems tekdavo ragauti ne taip jau ir dažnai. Per aštuonerius tremties metus tik vieną kartą teko valgyti amerikietiškų bulvių. Pagal korteles buvo nustatytos kiaušinių ir pieno miltelių, atvežtų iš Amerikos, normos. Tekdavo vadovautis ir patarle, kad vilką kojos peni. A. Bieliauskas turėjo šautuvą, todėl eidavo į tundrą medžioti žąsų ir gaudyti kurapkų. Kartais nusišypsodavo laimė, bet pasitaikydavo ir tuščiomis grįžti.
Labai nusibosdavo ir išvargindavo tamsa, todėl tremtiniai išsiilgę laukdavo, kada pasirodys saulė. Sausio 22 d. ne tik jie, bet ir vietiniai gyventojai jakutai ir rusai eidavo kur nors į aukštesnę vietą, kad pamatytų nors saulės kraštelį. Anot miroslaviškio, tą dieną žmonės nesisveikindavo – pirmiausia klausdavo vienas kito: „Ar matei saulę?“
Kaip minėta, žvejybos įmonėje A. Bieliauskas dirbo iki 1948 m. Dar tais pačiais metais Ust Jansko žuvininkystės kooperatyve Kazačės mieste įsidarbino vyresniuoju prekybos buhalteriu. Ten dirbant jam tekdavo turėti daugiau reikalų su vietiniais gyventojais, todėl įsigijo ir rusų–jakutų kalbų žodyną, pramoko jų kalbos. Tarnybos reikalais tekdavo važinėti ir į tolimesnes vietoves, kur tundroje niekas neaugdavo, slūgsojo vien tik ledas ir sniegas. Kiekvieną pavasarį žmonės vis tikrindavosi, ar nebus potvynis. Iš anksto būdavo susirišti ir daiktai, kad būtų galima juos greitai susimesti į laivelį ir iškeliauti į saugesnę vietą.
1952 m. po atkaklių prašymų buvo perkeltas į Oliokminską, kur rajono vartotojų kooperatyve dirbo vyresniuoju buhalteriu. Šiame mieste jau buvo kiek šilčiau ir netvyrojo nuolatinė arktinė naktis. Augindavo daržovių, pasisodindavo bulvių. Laikė ir vištų, ir paršiukų. 1956 m. A. Bieliauskui buvo panaikinta vadinamoji specpereselenije (specialusis perkėlimas, o iš tikrųjų lengvesnio režimo tremtis). Tais pačiais metais jis persikėlė į Krestų (Kryžių) miestą tame pačiame Oliokminsko rajone. Iki 1959 m. ten dirbo vartotojų kooperatyvo vyriausiuoju buhalteriu. Išliko pažyma apie atlyginimą, gautą nuo 1956 m. birželio 7 d. iki 1959 m. birželio 3 d. Iš viso per tą laiką A. Bieliauskas uždirbo 34 632 rublius ir 47 kapeikas; mažiausia suma per mėnesį buvo 650 rublių, o didžiausia – 1 935 rubliai ir 5 kapeikos.
1959 m. Antano ir Adelės Bieliauskų šeima grįžo į Lietuvą, kuri to meto tremtiniams nebuvo svetinga. Jų namai, sodybos ir kitas turtas jau seniai buvo konfiskuoti ir pasidalinti. Tiesa, kai kuriems tremtiniams baudėjai leisdavo pasiimti dalį daiktų, tačiau net ir tuos smulkesnius daiktelius vėliau iš jų atimdavo. Geriausiu atveju brangesni daiktai nelygiaverčiuose mainuose būdavo panaudojami siekiant išgyventi.
Visai neseniai turgelyje įsigijau tremtinių religinių paveikslėlių ir fotografijų. Fotografijų pasitaiko gana dažnai, o įdomesnių religinių paveikslėlių – kur kas rečiau. Pasak pardavėjo, tų paveikslėlių istorija įdomi, nes ji susijusi su šeima, kurią į Sibirą išvežė per klaidą. Paaiškėjo, kad buvo numatyta išvežti būtent pardavėjo šeimą, tačiau išvežė kaimynų šeimą, kuri buvo visai neturtinga, net ir žemės neturėjo. Vėliau jo šeima tiems išvežtiesiems kiek galėdama padėjo, rėmė siuntiniais.
Kaip ir kitiems tremtiniams, grįžusiam A. Bieliauskui buvo sunku įsidarbinti. Darbo jis bandė ieškoti įvairiose vietose: Alytaus geležinkelio stotyje, šio miesto vartotojų kooperatyve, siuvimo fabrike, rajono vietinio ūkio valdyboje, prekybos tiekimo kontoroje, sviesto gamykloje, Respublikinės vartotojų kooperatyvų sąjungos Alytaus valdyboje, Kauno konservų fabriko Alytaus supirkimo punkte, kanifolijos ir terpentino gamykloje, gyvulių bazės kontoroje, Valstybinio banko Alytaus skyriaus kontoroje, autotransporto kontoroje. Tačiau iš daugumos šių organizacijų gaudavo atsakymus, kad įsidarbinti nėra galimybės. Bandė rašyti pareiškimą net Alytaus rajono prokurorui, jame išdėstė savo motyvus ir tai, kad kreipėsi į autotransporto kontorą žinodamas, jog ten reikalingas buhalteris, bet jam buvo atsakyta, kad bus įdarbintas tik tada, kai iš Alytaus rajono komunistų partijos komiteto pateiks siuntimą arba raštą, kad jam leidžiama ten įsidarbinti. Šio dokumento pabaigoje yra tokio turinio įrašas: „Pil. Bieliauskui. Įdarbinti transporto kontoroje darbininku [žodis „darbininku“ nubrauktas ir viršuje užrašyta „buhalteriu“ – Š. Š.] nėra galimybės. Dabartiniu laiku yra reikalingi darbininkai statybos valdyboje, todėl prašau kreiptis į viršininką ir ten pilnai įdarbins ir galėsite uždirbti pragyvenimui.“ Bandyta kreiptis ir į tuometinę Lietuvos SSR Ministrų Tarybą. Iš Alytaus rajono vykdomojo komiteto gavo atsakymą, kad juridinė teisė priimti ir atleisti iš darbo suteikta įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovams, o esą rajono vykdomasis komitetas jokių siuntimų neišduodąs.
1960 m. A. Bieliauskui pavyko įsidarbinti Alytaus 4-osios vidurinės mokyklos ūkio dalies vedėju. 1961 m. ėmė dirbti Alytaus rajono liaudies švietimo skyriuje: iš pradžių buhalteriu, nuo 1963 m. – vyr. ekonomistu, o 1967 m. jau ir vyriausiuoju buhalteriu (šias pareigas ėjo iki 1984 m.). 1965 m. A. Bieliauskas įstojo į Vilniaus finansų ir kredito technikumą ir 1969 m. ten baigė biudžeto apskaitos specialybės kursą. Valstybinės kvalifikacijos komisijos nutarimu 1969 m. jam buvo pripažinta buhalterio kvalifikacija.
A. Bieliauskas mėgo ne tik skaičius, bet ir poeziją. Išliko sąsiuviniai, į kuriuos jis persirašydavo įvairius jam patikusius eilėraščius. Neaišku, ar pats rašė originalius eilėraščius. Jo užrašuose radau vieną tremties tematika parašytą eilėraštį, pavadintą „Prisiminimai…“ Tikėtina, kad tai gali būti ir originalus kūrinys. Taip pat jis mėgo ir anekdotus bei linksmas istorijas apie vaikus, tokių irgi esama jo užrašuose.
Rinkdamas medžiagą knygai „Žurnalo „Trimitas“ (1920–1940) dzūkiška kronika“ visiškai atsitiktinai aptikau žinutę, pasirašytą Bieliausko: „Miroslavas. 1930 m. įsteigta šaulių ugniagesių komanda. Palyginus su šio valsčiaus organizacijomis, yra nuveikusi gana daug: turi rankinį siurblį ir kitus įrankius, surengė 6 vakarus su vaidinimais, 2 viešas įvairių daiktų loterijas, dažnai daro pratimus ir rikiuotę, sėkmingai užgesino 5 gaisrus. Nuo įsikūrimo komandos pirmininku yra Boleslovas Žukauskas, viršininku – Kančys.“ Ši žinutė žurnale „Trimitas“ išspausdinta 1932 m. sausio 28 d. Nors žinutės autoriaus vardas nėra nurodytas, labai tikėtina, kad ją parašė būtent Antanas Bieliauskas.
