Kelionė į Lietuvą. Kaunas

Pavargusį keleivį į glėbį griebia švytinti naujutėlaitė Kauno autobusų stotis. Anais laikais norėdavai kuo skubiau mauti iš tos vietos – vėjų draskomos, dulkinos ir purvinos dykynės su laukiamąja sale, dažnai prismirdusia ir pilna piktų savo autobusų belaukiančiųjų. Šį sykį pasitiko didžiulis persimainymas – naujas statinys su maisto prekių parduotuve, batų krautuve, mažo kalibro knygynu ir keletu kioskelių, kur galima gauti neprastos kavos už neprastą kainą ir kokį užkandį – ir saldų, ir sūrų, – nelygu noras. Seno pavyzdžio kioskelio su spauda, cigaretėmis, losjonu ir viešojo transporto talonėliais nebėra. Vietoj jo – toks „užeik pas mus“ mini paviljonas keistu pavadinimu „Narvesen“. Paskui dar daug tokių pamatysiu visur šalyje ir vis mintyse kartosiu: „Koks keistas pasivadinimas – „Narvesen“. Ten dirbantiems ir užsukantiems žmogeliams bene tiktų sakyti – narve esam…“ Ir stotyje jis įrengtas strategiškai prie pat bilietų kasų su niūriomis kasininkėmis (tai vieta tokiems keistuoliams kaip aš, kurie dar moka grynaisiais, nors šalia pūpso kompiuterinis aparatas visiems maršrutams šalyje susirasti ir banko kortele susimokėti). Na ir, žinoma, šalia tualetų, kurie čia mokami. Patogu, tik savo laikraščio neštis neprireiks – reikiamo popieriaus ten yra visada, juk už tai ir mokama. Tik su tais laikraščiais ir spaudiniais apskritai „Narvesen“ sunkoka. Sukamas stovas arti praeinančių galimų interesantų nuo pat viršaus iki apačios prigrūstas rusakalbės spaudos. Tai privertė suklusti ir net apsižvalgyti.

Ar tik nebuvo dar ano šimtmečio pabaigoje Kaune populiari tokia sostinei įgelti norinti daina: „Jei vilniečiai nesupyks, Kaunas – Lietuvos širdis.“ Nutariau pasitikrinti. Jau minėtas kompiuterinis aparatas tuoj pririnko maršrutų užu sienos, bet vis tiek neįtikino rusiškų spaudinių būtinybe. O kur tada vokiški, lenkiški, pagaliau – latviški? Juk ir ten reikalui esant autobusas tave nulakins. Tik trauk tą dailią kortelę iš piniginės ir mokėk. Pasidairiau ir po laukiamąją salę. O ji labai šviesi su pusiau minkštom kėdėm, ištisa langų siena, pro kurią išsyk pamatai tau priskirtą apynaujį autobusą, – nebereikia lauke šalti belaukiant, o ir grūstis jau nebe mada – važiuojančiųjų nedaug, nes tie, kurie norėjo išvažiuoti, jau išvažiavo ir visai ne į Skuodą per Telšius ar į Panevėžį per Kėdainius, o tolėliau, kur kioskeliai keistais pavadinimais rusiškų leidinių nepasiūlo. Dar dėmesį patraukė parodėlė apie Nepriklausomybės Akto signatarą Saliamoną Banaitį neįkyriuose stenduose. Bet taip ir nepamačiau nė vieno rusakalbį spaudinį glostančio ar perkančio, tik nemažą būrį moterėlių, šiltai bei patogiai sėdinčių ir laukiančių tas paskutines 14 minučių prieš išvykstant. Taip pat ir jaunesnių keleivių su ką tik pirktais kavos puodeliais. Turbūt ir moterėlės tos kavos imtų, tik kad ji brangi lyg Vidurio Vakaruose, o pensijas dar tik žada pakelti…

Staiga moterėlių dėmesį patraukė ilgaskvernis tamsiaodis su dar ilgesniu nei skvernai šaliku, puolęs į glėbį bendrašaliui, kuris lig tos akimirkos sėdėjo sau patyliukais šalia didžiulių lagaminų ir nepatiklių keleivių. Ne tiek odos spalva, kiek nuoširdus jų juokas, sudrumstęs tylą, nustebino laukiančiuosius. „Ar tik ne per patogiai jie čia jaučiasi, taip gražiai kvatodami ir dantų perlus rodydami?“ – sau tyliai pagalvojo bent jau kelios iš būrio ir dar arčiau prisitraukė savo plastikinius maišelius su maisto krautuvių pavadinimais. Buvau bemanąs, kad tas besaikis plastikinių maišelių čežėjimas jau bus praeity, – pasirodo, klydau. Bet kokį niekniekį parduotuvėj pasirinkusiam žmogui yra brukamas maišelis maišalas. „Laba diena. Ar maišelio reikės?“ – automatiškai iššauna budintis prie kasos konvejerio gale. Tai kaip neimsi, jeigu duoda? O jeigu perki tik vieną svogūną ar apelsiną? Juk toks puikiausiai įsipiešia krepšyje ant peties ar kuprinėje ant nugaros. Grįžęs namo, tą maišelį vėl stumdai po virtuvę nežinodamas, ką su juo veikti, o nuėjęs į dailią krautuvę vėl gviešiesi naujo. Ir tokių moterėlių jau nebesitikėjau rasti stotyse, parduotuvėse ir autobusuose. Bet jos – visai kaip ir jų mamos naujos nepriklausomos valstybės aušroj. Atrodytų – nauja karta, nauji laikai, pagaliau – nauja (san)tvarka, bet moterėlės tipas su traškančiais parduotuvių maišeliais dar niekur neprapuolė.

Močiučių su sportbačiais mažai. Tokios, matyt, net nevaikšto gatvėm ir viešuoju transportu nevažinėja. Tik nuosavom mašinikėm laksto. O tų mašinikių labai jau daug privežta iš svečių kraštų. Ir sako, kad vis dar veža. Tik gal kokiais trejais metais naujesnes negu praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje. Bet ir tos naujesnės genda. Dalių joms irgi reikia. Ir tokių, kurių nesimato, ir tokių, kurios netgi labai matosi. Pirmosiomis pasirūpina auksarankiai meistrai, dar gebantys nustatyti ir aptvarkyti gedimą. O antrosioms, pasirodo, yra sukurta atitinkama struktūra. Jau anksčiau buvau pastebėjęs pirmo aukšto balkonuose ar rūsiuose iškabas „Automobilių dalys“. Nesupratau iš karto (o ir paklausti neišdrįsau), kad ten jų niekas nelaiko. Viskas, pasirodo, daug paprasčiau. Automobilistui net užeiti į tokią įstaigą nereikia – tik paskambinti ir pasiteirauti apie reikiamą detalę ar dalį. Už sutartą kainą pažadama „viską sutvarkyti“. Tada „tvarkytojo“ „berniukai“ – šių dienų gavrošai, – gavę signalą, pradeda naršyti miesto, jeigu reikia, ir visos šalies gatves ir aikšteles, tas dalis nuo atitinkamų mašinikių nurenka ir pristato, kur reikia. Girdėjau, kad tam tinkamu metų laiku „berniukai“ mėgsta ir į kaimyninius kraštus jūriniais keltais nusigavę reikiamų dalių „pasižvalgyti“.

Nei juokais, nei rimtai niekas negalėjo atsakyti į klausimą, kodėl gatvėse taip mažai žmonių. Svarbiausia priežastis jau ir visuotinai įvardyta – tauta išsivažinėjo. Bet negi iš tiesų taip gausiai? Juk būdavo – eini Laisvės alėja ir žiūrėk, kad pečiu neužkliudytum kokio prašaliečio. Minios… Studentai, valdininkai, įvairios panelės, „bachūriukai“, Gintaras Patackas, naujo pavyzdžio verslininkai, beveik laimingos senučiukės, visi iš „Kas yra kas“ ir kas tik nori ir jų tetos. Laisvės alėjoje atsidūriau pačią šalčiausią savaitę per pastaruosius 20 metų (bent jau taip orų žinovai postringavo per žinias). Gerai pagalvojus – visa karta be šalčių užaugo. O tas speigas toks smagus užėjo į Lietuvą – sausas, žemyninis, jau spėjau ir priprasti prie tokio per metų metus savo naujame krašte, ne toks, koks vyravo tėvų ir senelių laikais – drėgnas, žvarbus, ligi pat kaulų siekiantis, kaip kokioj Klaipėdoj ar Klivlande… Tik krišnaistams, rodos, speigas buvo nė motais – žygiavo jie apsidangstę menkais drabužėliais, mušė savo būgnelius ir žvangino cimbolus beigi sausainėlius praeiviams dalijo. O tų praeivių labai jau menkai buvo, tad ir sausainėlių veikiausiai ne tik Laisvės alėjai, bet ir Vytauto prospektui užteko.

Persėdimas iš miesto autobusų ir troleibusų į mašinikes greičiausiai taip pat prisidėjo prie žmonių sumažėjimo Laisvės alėjoje ir jos prieigose. O visi kiti vaikščiotojai, atrodo, yra įvaldę nepaprastus greitojo ėjimo apledijusiais šaligatviais įgūdžius. Smalsumo genamas, net pabandžiau pasigalynėti su ne itin skubančia apyjaune moterimi (slapta, žinoma). Kur tau!.. Tik šviežiai sumintos snaigės iš po jos padų pasiuto skraidyti. Kur tu čia pasigalynėsi… Kaži ar olimpiečiai greitojo ėjimo rungtyse pasigalynėtų? Juk tie dažniausiai rugsėjį asfaltą mina, o čia vasario pabaiga ant ledo… Pastebėjau, kad žmonės jau yra nusipirkę tvirtų žieminių batų. Ir vyrai, ir moterys. Tik moterys juos jau nešioja, o vyrai – nelabai. Matyt, taupo. Arba mašinikę kartais pavairuoja. Tada tokių stipresnių batų mažiau reikia. O gal ir visai nereikia. Vyrai juk mėgsta pakentėti. Ypač kai patys gali pasirinkti, kada, kur ir kaip.

Nors vaikščiotojų Laisvės alėjoje ir nedaug, ir visi iš pažiūros arba pikti, arba susirūpinę, prašaliečio pakalbintas buvau. Du kartus. To paties. Ir abukart šalia Centrinio pašto. Pirmą kartą, pamatęs mane sustirusiomis rankomis triūsiantis apie fotoaparatą, toks pusiau solidžiai atrodantis ponas pasiūlė nieko nefotografuoti, mat nieko čia gero nėra. Kitą sykį, jau po kelių dienų, bemaž toje pačioje vietoje, jis manęs paklausė, ar aš žinąs, kad abiejuose Laisvės galuose esam stebimi iš kosmoso. Padėkojau ir užtvirtinau, kad dabar tai jau tikrai žinosiu.

Kartą, neprastų batų nešamas, atsidūriau Vytauto prospekte. Ant Griunvaldo (kaži kodėl ne („)Žalgirio(“)?) gatvės kampo išvydau galybę mindžikuojančių žmonių, daugiausia jaunų. Pamaniau, bene pamokos ar paskaitos baigėsi. Tai ir sunešė tą būrį prie stotelės. Pasirodo, ir vėl klydau… Vengiau tos vietos, apie kurią buvau girdėjęs ir tik įsivaizdavau mieste kažkur esant. „Akropolis“… Trumputės Griunvaldo gatvės gale – štai kur. Matytuose kraštuose Kauno dydžio miestuose tokie pinigų ištraukimo monstrai nugrūdami į užmiesčius, kurie nieko geriau ir negali pasiūlyti, be didelio pigaus žemės gabalo, o miestų centrai paliekami pėsčiųjų ir dviratininkų patogumui su mažomis ir jaukiomis krautuvėlėmis irgi užeigėlėmis. Bet, matyt, Kaunas žino geriau… Apstatyta liko ne tik Karmelitų bažnyčia, praradusi savo ir taip nedidelę sakralią aplinką, „apstatytas“ liko ir visas miestas, praradęs miestelėnų ir svečių dėmesį ilgiausiai pėsčiųjų gatvei visoje valstybėje. Aha… Štai dar viena Laisvės alėjos ištuštėjimo priežastis. Pamažėle viskas sugula į savo vietas. Kaip visada. Visur taip. Tik pačiam visas tas dalis susidėlioti reikia, joks užkietėjęs gidas čia nepagelbės.

Girdėjau šnekas, kad yra tokių, kurie net visai dienai išsiruošia į „Akropolį“. Kaip anksčiau į atlaidus. Tik anuomet įsimesdavo maldininkas sumuštinių ir kokį agurką ar obuolį (nelygu metų laikas) į krepšelį, o šiuolaikiniam užtenka turėti plastikinę banko kortelę kišenėje ar prie gudriafono pritaisytą arba tokią įsitaisyti jau vietoj esant, viename iš banko skyrių. Mačiau ten tik keletą grynaisiais „operuojančių“. Anų dienų piligrimai dažnai jau būdavo nugyvenę didesnę savo gyvenimo dalį. Vargo spaudžiami, bet skaisčiai šviesiais veidais užplūsdavo šventoves ar Kalvarijų „stacijas“. Kartais jie netgi turėdavo pergudrauti milicijos išgalvotas užkardas norėdami į reikiamą vietą pakliūti. Dabartiniai „Akropolio“ šturmuotojai – daug jaunesni ir puikiai žino, kur jiems reikia būti. Ir eina jie ten drąsiai pramogų ieškoti, nori būti palinksminti, nors patys, iš šalies žiūrint, atrodo letargiški ir nuobodūs. Ir labai panašūs į shopping mallų lankytojus šiapus Atlanto, tik dailiau apsitaisę.

Visai šalia, Nemuno saloje, pastatyta bene geriausia (taip sako) krepšinio salė visoje Europoje. Arba bent jau iš tų, kuriose Eurolygos komandos žaidžia. Iš šešiolikos. Neblogai. Tebūnie taip. Bet tam buvo parinkta turbūt pati prasčiausia vieta visame mieste. Kaune, kuriame susilieja dvi didžiausios Lietuvos upės, yra stebėtinai mažai priėjimo prie vandens vietų. Ir sala Nemune siūlyte siūlė unikalią galimybę įrengti poilsio zoną. Užtat dabar visi ten skuba paskutinę minutę prieš kokį koncertą ar varžybas ir šąla lauke, kol apsauginiai šonus išglostę vidun suleis, o renginiui pasibaigus skuodžia iš ten kuo greičiau. O ką daugiau ten ir veiksi? Šaltuoju metų laiku salė sutraukia tūkstančius, bet sutrauktų tuos tūkstančius ir kur kitur stovėdama. Vasarą krepšinio varžybos nevyksta, o būtent tada ir norėtųsi arčiau vandens. Taip ir riogso ta salė upės vidury, gerą vietą užimdama.

Kartais vietiniai sprendimų priėmėjai nusprendžia ir kitokių pramogų į salą įleisti. Pavyzdžiui, Kazimiero mugę. Neduok Dieve, supainiotų kas su Kaziuko muge sostinėje. Todėl ir rengia ją visa savaite vėliau. Ir Kazimiero, ne Kaziuko. Na, Kazimiero gal ir solidžiau skamba per Lietuvą negu Kaziuko, bet Šventojo visgi pabijojo. Miesto tėvai irgi motinos vėl susimovė – tokia daili (kol kas ir vis dar) Laisvės alėja dar kartą liko našlaitės vietoje. Lyg tyčia norėta nubausti ten nuolatinį stogą virš galvos jau turinčius verslelius ir nenorėta su jais keliais litais, atsiprašau, eurais pasidalyti.

Užtat geros kavos Kaune galima rasti. Ir nesunkiai. Kartą sumaniau keletą atvirlaiškių parašyti ir užu Atlanto pasiųsti. Atradau tokių dailių – pieštinių ir pabrangintų, su Vilniaus vaizdais. (Pabranginti gal todėl, kad su Vilniaus vaizdais, o ne Kauno. Bet su Kauno vaizdais tokių dailių nė viename Laisvės alėjos knygyne nebuvo.) Užėjau į vieną vietą, kuri Valstijose atitiktų coffee shop. Panašu, bet tik iš pirmo žvilgsnio. O apie tuos pirmus žvilgsnius dar studijų laikais K. Donelaičio gatvėje lotynų kalbos dėstytojos buvau pamokytas: „Iš pirmo žvilgsnio galima tik įsimylėti, todėl – atsargiai su tais netaisyklingais veiksmažodžiais.“ Pirmiausia į akis krito didžiulė patalpos erdvė. Tinkliniui ar krepšiniui gal ir nelabai tiktų, mat lubos nepakankamai aukštos, bet gimnastikai ar tenisui vietos būtų į valias. Arba tiems dviračiams, kurie prie grindų pritaisyti ir minami niekur nenurieda. Dvi ilgos sienos langų, palei jas pristatyta arba senovinių siaurų ir ilgų stoties bufeto stiliaus stalų su aukštomis kėdėmis, arba mažų žemų staliukų su plačiomis sofomis aplinkui patogiai išsidrėbti, duoda daug šviesos, taip reikalingos šaltą žiemos popietę. Radau ir porą paprastų stalų, prie kurių ir tiesiai atsisėsti įmanoma. Nors tie, atrodo, turėtų būti svarbesni, bet surikiuoti arčiau vidurio, kur tamsiau ir kur jau prasideda lentynos su parodai išstatytomis kavos pupelių pakuotėmis. Ten būdamas nepastebėjau, kad tokias kas pirktų, mat brangios – ekskliuzyvinės, su tiksliais ne tik kilmės šalies, bet ir atskirų ūkių aprašymais. Tas coffee shop pats atsiveža žalias kavos pupeles, vietoje skrudina, pakuoja ir parduoda. Visas procesas vyksta ten pat – pačiame tamsiausiame kampe. Darbuotojai – iš pažiūros labai savimi pasitikintys hipsteriai. Toks kultūrinis importas, atkeliavęs iš už Atlanto bene kartu su coffee shop idėja. Kiekvienas kavos puodelis paruošiamas individualiai – tau. Atrodo, kad toks modelis veikia – už kuklių pietų kainą gauni mažytį puodelį geros kavos. Ir dar vandens stiklinaitę pasiūlo. Šiaip su vandeniu, atrodo, visoje valstybėje prastai – kur beužeisi, turi prašyti, o išeidamas už jį susimokėti. Ar tik ne paskutinė šalis Europoje likusi, kur vanduo – vis dar požeminis, o ne iš kokio ežero ar upės? Galėtų tuo didžiuotis ir girtis, ir duoti gerti prašaliečiui į valias. Žmonių toje vietoje nemažai – ir augesnių, ir jaunesnių, bet daugiausia – gimnazistų amžiaus mokinių. Beveik išvien mergaitės. Turbūt aukštesnių pajamų kategorijos tėvų vaikai. Tik tos mergaitės užsiima tokiais dalykais, už kuriuos jų mamos ir ypač kaunietės močiutės nepagirtų, – veidų gražinimais. Kaip susitarusios, priešinguose kampuose sėdi dvi tokios ant paaukštintų anų dienų stoties bufeto stiliaus kėdžių, žiūri pro langą, šypsosi, o draugės kad dailina, kad dailina veidelius… Jos ir taip gražios – juk jaunos. Geriau jau poeziją rašytų. Ar bent skaitytų. Tokie intymūs buduaro reikalai, o jos štai taip – visiems matant…

2018 metų gegužė

Mineapolis, Minesota