Gamta ir kiti landsbergiai
Skrendantis varnas pažvelgė žemyn ir sušuko: „Ei!“ Iš apačios suklususi močiutė nusitaikė į paukštį svaidykle, sumurmėjo Mormonų knygos prakalbos žodžius, tačiau supratusi, kokią klaidą tuoj padarys, susimąstė. Negi svaidysi dantų protezus į kvailus paukščius? Bobulė sušvilpė ir iš trobos iššoko keturpėsčias bedantis vyras. Jo nyčiški ūsai veikė kaip katės, tad tuoj pajutęs grobį puolė į medį gaudyti sau pietų. Močiutė pradėjo svarstyti, kad visgi gal reikėjo anūkui dar neleisti išvykti savanoriauti, o tai tėvas neprižiūrimas zbitkina. Nors ir nuogąstaudama, motulė su pasimėgavimu stebėjo katiniškus kniauksmus ir vyrišką šnopavimą laužant medžio šakas. Varnas, trumpam nutūpęs lajoje, nebuvo toks neatidus kaip Aliaską pardavę rusai, todėl, sukvarkęs: „Ciao“, nuplasnojo pas italus – kada geresnė proga juos paerzinti, jei ne dabar? Likę be kamuolio, be mėlynos aprangos ir vartininko ašarų, šie tarsi apmirę gulės ant savų naminių atsarginių suolelių ir spoksodami į vokiečio užpakalio formos debesis prakeiks tą dieną, kai Umberto Eco parašė „Rožės vardą“. Kodėl? Todėl, kad nepajėgia perskaityti, o tai vienintelė kliūtis visaverčiam gyvenimui ir pasitikėjimui savimi.
Italai italais, o ūsuotas vyras nebegali išlipti iš medžio. Tai rėkia nevežti šiukšlių iš kiemo, tai rauda prisiminęs pirmoje klasėje pamestą penalą, kuriame buvo sulankstytas lapelis su pirmąja jo parašyta raide „g“. Gal dėl to, kad nuo gėralo iki gandriškos tikrovės tik vienas neatsargus „nežinau, man anie buvo jau atsibodę, nieko gero nenuveikė“. Motulei irgi neramu, visgi atvejis unikalus, reikalaujantis permąstyti tikrovę iš naujo, o tą padaryti gali padėti tik gaisrininkai. Skambteli numeriuku ir štai atgaudžia ataidi atbilda atrieda raudonasis maras, kaip pasakytų kažkuris JAV politikas. Gal čia ne apie ugniagesius, bet argi tarp jų nėra komunistų? Taigi raudonveidis (nes sušilo) žarnuotasis švelniai, it spenelio brėžimas per langą žiemą, pasiteiravo, ar juos iškvietė tik dėl katino medyje. Močiutė suprato, kad tai jos vertas priešininkas, todėl ne iškart norėjo pasiduoti.
– Tai mano sūnus – Katničius.
– Palaukit, jums viskas gerai?
– O ar kam Lietuvoj gali būti gerai?
– Na, norisi tikėti, kad proto dar kažkam likę.
– Aš esu racionali moteris. Nesuprantu, ką reiškia tikėti.
– Kad jus kur!
Gaisrininkas išsitraukė žarną ir nutaikė tiesiai į kriokiantį vyriškį – srovė tėškė jį penkis metrus atgal ir žemyn, dar ir kampu bei apskritimu. Motulė susimąstė, kodėl visą amžių pragyveno ne trikampiškai. Vyriškis klupdamas, purkštaudamas atslinko ir prikišo savo stambias lūpas motušei prie riestos, gražios, nešvankios, šventos ausies ir tarė: „Miau.“ Tada užšoko ant peties ir gailiai nužvelgė mirtingąjį darbininką. Tasai pro sukąstus dantis teišpurškė: „Štai ir gyvas sveikas jūsų Micius. Tikiuosi, kad matomės paskutinį kartą.“ Nemandagus elgesys – dėl nuovargio, mažo atlyginimo ar asmeninių lovos problemų? Vienas Katničius težino. O močiutė neimdama nei širdin, nei senon šlaunų odon atsakė: „Ačiū, pagaliau permąsčiau tikrovę.“ Įsivaizduokit, žmogus kažką pasako ir pasidaro nesąmonė. Pavyzdžiui, toks vyras nyčiškais ūsais pavirsta į rainą žvairą katiną. Ir jis ne tik žvairas! Jis sugeba pažvelgti į gyvenimą kitaip negu bet kuris žmogėnas. Aišku, žvairas irgi jau kitoks žvilgsnis, bet aš ne apie tai! Jis mato kiaurai tvorą, namą, palėpėje įsitaisiusį senukų tvirkintoją, palei šulinį vaikštančią Merkel ir masyvų masyviausio patriotizmo savininką. Katinas pro juos mato peles, kurios tarsi šnipai tikrina ir stebi kiekvieną objektą, bet yra atsargesnės nei respublikonai „Vandens vartų“ viešbutyje. Suprantu, kad tikėjotės stebuklo, neįtikėtino žvilgsnio įprasminimo, paaiškinimo, didžios paslapties atskleidimo, bet ne, katinas mato peles ir tai jam terūpi. Man irgi kartais pradeda rūpėti maistas, bet juk taip neturėtų būti?
Net močiutei jis apsuka galvą ir priverčia nusikeikti dėl išleisto gaisrininko – kaip sakoma, jis įpiltų vandens iš žarnos, o motulės tvirtos rankos puode virtų kirvį. Sriubytę. O gal neik į mišką, jeigu avys sočios? Ar lašas ir per kalnelį nesueinančias sesutes pratašo? Močiutė atsakytų, kad taip ir yra.
