Eilėraščiai proza
ZBIGNIEW HERBERT
(1924–1998)
Daiktai
Su negyvais daiktais visada tvarka, ir mes jiems, deja, nieko prikišti negalime. Man niekada neteko pastebėti krėslo, mindžiukuojančio nuo kojos ant kojos, nei lovos, stojančios piestu. Taip pat ir stalai, net kai pavargę, neišdrįsta suklupti. Įtariu, jog daiktai taip daro auklėjimo sumetimais, kad nuolat primintų mums mūsų nepastovumą.
Geležinkelio prižiūrėtojas
Jis vardu 176-as ir gyvena dideliam akmeny su vienu langu. Išeina – mažas eismo ministrantas – ir sunkiomis tarsi iš tešlos lipdytomis rankomis sveikina pravažiuojančius traukinius.
Daugel mylių aplink – dykynė. Lyguma su vienintele iškiluma ir pulkelis vienišų medžių per vidurį. Nereikia čia gyventi trisdešimt metų, kad suskaičiuotum, jog jų yra septyni.
Bokštas
Bokštas turi penkiasdešimt uolekčių po žeme ir tiek pat – į dangų. Požemyje sėdi žmogus. Karalius pririšo jį prie sąžinės grandine. Po gražaus gyvenimo skaičiuoja dienas, bet nelaukia.
Bokšto viršūnėje gyvena astronomas. Karalius nupirko jam liunetę, kad pririštų prie visatos. Astronomas skaičiuoja žvaigždes, bet nebijo. Tasai viršuje ir tasai apačioje užmiega pilni skaičių.
Todėl vienas kitą supranta. Neturi balandžio, tačiau juodas katinas nešioja žinutes iš rūsio į viršų. Prasidėjo dar viena diena, – sako astronomui.
O kaliniui:
– Gimė žvaigždė.
Visi trys yra žaliaakiai.
Dėl atidaus stebėjimo, ne dėl vilties.
Saga
Gražiausios pasakos yra apie tai, kad buvome maži. Man labiausiai patinka ta, kai aš kartą prarijau kaulinę sagą. Mama tuomet verkė.
Siuvėja
Nuo pat ryto lyja lietus. Bus Siuvėjos, kur gyveno priešais, laidotuvės. Svajojo apie vestuvinį žiedą, o numirė su antpirščiu. Visi iš to juokiasi. Kilnus lietus ado dangų ir žemę. Bet ir iš to nieko gero nebus.
Vėjas ir rožė
Sode augo rožė. Ją įsimylėjo vėjas. Buvo visiškai skirtingi, jis – lengvas ir skaidrus, ji – nejudri ir sunki kaip kraujas.
Atėjo žmogus medinėm klumpėm ir plikomis rankomis nuskynė rožę. Vėjas šoko paskui jį, bet tasai užtrenkė prieš jį duris.
– Kad tu suakmenėtum, – apsiverkė nelaimingasis. – Galėjau aplėkti visą pasaulį, galėjau negrįžti daugel metų, tačiau žinojau, kad ji amžinai manęs laukia.
Vėjas suprato, jog tam, kad kentėtum, reikia būti ištikimam.
Mirusieji
Dėl to, kad yra uždaryti tamsiose ir nevėdinamose patalpose, jų veidai visiškai pasikeitę. Labai norėtų kalbėti, tačiau jų lūpas suvalgė smėlis. Kartais tik gniaužia kumštyje orą ir negrabiai, tarsi kūdikiai, bando kilstelėti galvą. Niekas jų nedžiugina – nei chrizantemos, nei žvakės. Negali susitaikyti su tokia padėtimi, su reikalo esme.
Imperatorius
Kartą gyveno sau imperatorius. Buvo geltonakis ir turėjo grobuonies žandikaulius. Gyveno rūmuose, pilnuose marmuro ir policininkų. Vienas.
Prabusdavo naktį ir šaukdavo. Niekas jo nemylėjo. Labiausiai mėgo medžioklę ir terorą. Tačiau fotografuodavosi su vaikais tarp gėlių.
Kai numirė, niekas nedrįso nukabinti jo portretų. Pasižiūrėkit, gal dar yra jūsų namuose jo kaukė.
Siena
Stovime prie sienos. Mūsų jaunystę nuvilko nuo mūsų, kaip marškinius nuo pasmerktojo. Laukiame. Kol riebi kulka atsisės ant sprando, praeis dešimt, dvidešimt metų. Siena aukšta ir tvirta. Už sienos yra medis ir žvaigždė. Medis žaboja sieną šaknimis. Žvaigždė graužia akmenį kaip pelė. Po šimto, dviejų šimtų metų jau bus mažytis langelis.
Spintoje
Visados įtariau, kad šis miestas yra klastotė. Tačiau tik miglotą ankstyvo pavasario vidurdienį, kai oras kvepia krakmolu, suvokiau, kur čia šuo pakastas. Gyvename spintoje, pačiame užmaršties dugne, tarp sulaužytų valdžios simbolių ir neatskleistų paslapčių. Šešios bronzinės sienos, virš galvos – debesų klešnės, ir tai, ką neseniai manėme esant katedra, pasirodo besąs grakštus išsivadėjusių kvepalų buteliukas.
O, varganos naktys, kai meldžiamės praskriejančiai kandies kometai.
Botanikos sodas
Tai augalų pensionas, tvarkomas labai griežtai, kaip vienuolynų mokyklos. Žolės, medžiai ir gėlės auga padoriai, be jokio vegetacinio vešlumo, saugantis neleistinų glamonių su kamanėmis. Jie yra nuolat varžomi savo lotyniškojo orumo ir to, kad privalo būti pavyzdžiu. Net rožės čiaupia lūpas. Svajoja apie herbariumą.
Senukai ateina čia su knygomis ir užsnūsta po mieguistu saulės laikrodžių tiksėjimu.
Geležinkelių peizažai
Ant geležinių šakų noksta raudoni ir žali šviesos signalų vaisiai. Čia esama tokių tylių peronų su kybančiais mažose dėžutėse Semiramidės sodais.
Tačiau nieko nereiškia nasturtės ir pasiklydusi bitė. Kai apskrita minučių giljotina nurodys 1231, visa tai praris juoda pabaisa, kuri štai artėja baltų debesų šnypštesy.
Pragaras
Žiūrint iš viršaus į apačią: kaminas, antenos, skardinis įlinkęs stogas. Pro apskritą langą matyti virvėse įsipainiojusi mergina, kurią mėnulis pamiršo įsiurbti į save ir paliko liežuvautojams ir girtuokliams sudoroti. Žemiau – moteris skaito laišką, atvėsina veidą pudra ir vėl skaito. Antrame aukšte jaunas žmogus vaikštinėja pirmyn atgal ir galvoja: kaip aš galiu išeiti į gatvę tokiomis nukramtytomis lūpomis ir suklypusiais batais? Kavinėje apačioje – tuščia, nes dabar rytas.
Tik viena pora sėdi kampe. Susikibę rankomis. Jis sako: „Visados būsime drauge. Pone, prašyčiau juodos kavos ir limonado.“ Padavėjas greitai eina už baro portjeros ir ten pratrūksta juoku.
Kriauklė
Tėvų miegamajame prie veidrodžio gulėjo rožinė kriauklė. Artindavaus prie jos pirštų galais ir staigiu judesiu priglausdavau prie ausies. Norėdavau užklupti ją, neskleidžiančią tolygaus gaudimo. Nors buvau mažas, žinojau, kad net jei ką nors labai myli, kartais apie tai pamiršti.
Mariaus Samavičiaus piešinys
Motina
Nukrito jai nuo kelių verpstės gumulėlis. Vyniojosi sparčiai ir aklai bėgo tolyn. Ji laikė gyvybės pradžią. Vyniojo aplink jautrų pirštą kaip žiedą, norėjo apsaugoti. Jis ritosi atšiauriais nuolydžiais, kartais lipo į kalną. Pareidavo sutaršytas ir tylėdavo. Niekados jau nebegrįžo į saldų jos kelių sostą.
Ištiestos jos rankos švyti tamsoje kaip senas miestas.
Iš: Zbigniew Herbert. Wiersze wybrane. Kraków: Wydawnictwo a5, 2005
Vertė Žilvinas Norkūnas
