Be žaidimo dalyvauti kultūriniame gyvenime – neįmanoma

 

Czesławas Miłoszas esė „Ketmanas“ vieną iš sovietmečiu susiklosčiusių gyvenimiškų vaidybos formų pavadino skeptiškuoju ketmanu. Jį pagrindė tokiu visiškai santvarka netikinčių intelektualų „prisitaikymu“, skatinusiu į visuotinį absurdą reaguoti absurdu. Noras geriau suprasti paradoksalią sovietmečio atmosferą, ją palaikiusios viešosios ir privačios erdvės skirtumus ir per kūrėjo laikyseną pasiaiškinti šio ketmano atvejį pastūmėjo pasikalbėti su ironišku poetu, eklektiku ir vertėju ANTANU A. JONYNU.

 

– Skirtingos aplinkybės bendraminčius suveda į privačius kūrybinius judėjimus be manifestų, savotiškas idėjų oazes. Tomas Venclova yra užsiminęs apie šnapsdrinkerius, gariūnlaikis prisišaukė hokitus… Kiekvienu atveju būriavimasis smarkiai susijęs su (auto)ironija ir cinizmu. Ar vėlyvuoju sovietmečiu susikūrusi Eklektikų sąjunga galėtų būti laikoma alternatyva anuometinei tikrovei?

– Jei kalbam apie viešąjį gyvenimą, sovietmečiu gyventi nebuvo įdomu. Bet neįdomiai praleisti gyvenimą bet kokiomis sąlygomis yra pernelyg kvaila prabanga. Todėl reikėjo susikurti tą įdomumą už viešumo ribų. Mūsiškė Eklektikų sąjunga buvo visai natūrali reakcija, savotiškas kultūrinis rezistavimas: matėme, kas vyksta, kaip atrodo oficialioji kultūra, buvo aiškios jos ribos ir veikimo būdas. Norėjosi peržengti žinomas kultūrines, estetines ribas, o jos buvo susijusios su socialiniais, politiniais reikalais. Bet Eklektikų sąjunga nebuvo politinė, ji nekėlė sau jokių politinių tikslų ir uždavinių, tačiau buvo natūraliai opozicinė visai aplinkai.

– Kada ir kaip kilo Eklektikų sąjungos idėja?

– Eklektikų sąjunga susikūrė 8-ojo dešimtmečio pradžioje, maždaug 1973–1974 m., ir sutapo su trijų viename bendrabutyje gyvenusių bendrakursių filologų Juozo Erlicko, Kazio Jonušo ir Kęstučio Kaminsko studijų metais. Susiburti buvo jų idėja, o netrukus ir aš, vilnietis, įsitraukiau. Tuo metu visi jau rašinėjome ir literatūriniame gyvenime buvome pradėję reikštis – publikavę kūrybos kokiose nors „Jaunimo gretose“, palengva debiutavome knygomis (aš, J. Erlickas ir K. Jonušas). Organizacija gyvavo maždaug dešimtį metų su pertrūkiais – kartais entuziastingiau, kartais prislopus.

– O kuo ji gyvavo, kuo užsiėmė?

– O, užsiimdavome įvairiausia kūrybine veikla. J. Erlickui pavyko itin pigiai nuomotis visą namą Vilnelės gatvėje, Markučiuose, Kaziui – kambarį tuo metu atokiuose Žemuosiuose Šaltūnuose, netoli dabartinių „Litexpo“ parodų rūmų. Tai buvo palankūs ir saugūs plotai susirinkti, to meto valdžios akimis žiūrint, gana vargiai palaikytiniems sumanymams. Rengdavome, kaip mes vadinome, eklezijas, savotiškas kūrybines laboratorijas. Dėl smagumo vadinomės pseudonimais: aš – Leonidu Iljičium Ivanovu, Juozas – Olga Marija Bergholz, Kazys – Francua Ilarionovičium Fikaco, o Kęstutis – Alberu Bongu Kamiu. Leidome laikraštį „Čiuvakų tiesa“, tokią sovietinių „Tiesų“ parodiją, kartais ranka, kartais mašinėle perrašytą, su savom iliustracijom ir tekstais, eilėraščiais ir „esėmis“; buvome įkūrę radijo teatrą „Raudonoji čiuvakija“, kuriame magnetofonu „Daina“ į techniškai prastas juosteles įrašinėjome savo pačių parašytas dramas ir operas, patys suvaidindami ir sudainuodami bei pasigrodami; paskyriui rašėm – bet taip ir neužbaigėm – romaną „Žmogžudystė Cvirkaičiuose“, kažką tarp detektyvo parodijos ir absurdo prozos. Galiausiai leidome „Poezijos rudens“ almanachus. Sudarėme du tomus, trečiasis irgi buvo beveik parengtas. Daugiausia tai buvo oficialiosios literatūros parodijavimas, nors ne tik – buvo ir ganėtinai pavojingo šaipymosi iš ideologijos, ir kalbėjimo draudžiamomis temomis. „Poezijos rudenys“ buvo gana solidžios apimties leidiniai – buvo daug visokių, ne tik poezijos, tekstų, jį patys iliustravome, rengėm viršelį. Pavyzdžiui, viename iš jų buvo įdėta mano iliustracija, pavadinta „Kaip gražu miške“. Vėliau pagal tą iliustraciją J. Erlickas parašė garsųjį eilėraštį, kurį įdainavo Vytautas Kernagis. Deja, tie „Poezijos rudenys“ kažkur pasimetė, todėl kas galės bepaliudyti panašias genezes, mat visa leidyba vyko, žinoma, vienu egzempliorium. Taigi ir sklaida buvo minimali. Šiandien gaila, kad toli gražu ne viską sugebėjom išsaugoti – bet kai kas išliko, o dalį magnetofoninių įrašų K. Kaminskas netgi sugebėjo restauruoti ir suskaitmeninti. Gabalai tos Eklektikų sąjungos archyvo dar kažkur dūli tarp mūsų popierių.

Aišku, eklezijos neapsieidavo ir be smagios vyno taurės. Mūsų kūryba buvo perdėm satyriška, kažkaip neatrodė, kad gyvenamą sovietinį pasaulį ir laiką galima traktuoti ir analizuoti rimtai, jis atrodė vertas nebent ironijos ar sarkazmo. O dalyvauti tiesiog buvo įdomu ir smagu. Antra vertus, turbūt tokia nevaržomos saviraiškos būtinybė egzistuoja gyvenant bet kokiomis sąlygomis, kūrybiškumas implikuoja laisvės poreikį: ko negali išsakyti viešai, negali būti ištylėta. Svarbiausia, galėjom būti savimi, tada tai daug reiškė. Kaip, beje, ir dabar.

– Kiek „Poezijos rudenų“ tekstų sutapo su jūsų vėlesniais poetiniais tekstais?

– Tenykščiai mano tekstai liko vien Eklektikų sąjungoje. J. Erlicko kai kurie tekstai virto viešais, gal kažkiek paredaguoti ir patobulinti. Be to, tai buvo ir galimybė lavinti ir ieškoti formų, jų įvairovės. Manau, kad jei pavyktų surasti visa, ką anuomet rašėme, atrinkus susidarytų visai neblogas tomelis, kuris ir šiandien galėtų būti įdomus skaitytojams, jau vien kaip istorinis dokumentas, bet gal ir ne tik. Smagūs dalykai nebūtinai pasensta, nors dažnai jie labai susiję su kontekstu ir laiko faktais.

– Išlikusiose nuotraukose matyti, kad Alberas Bongas gan viešai Sarbievijaus kiemelyje laiko „Čiuvakų tiesos“ egzempliorių. Kiek Eklektikų sąjungos veikla buvo žinoma kitiems?

– Apie mūsų organizaciją žinojo ne taip jau mažai žmonių, tačiau rodėmės daugiausia tiems, kuriais pasitikėjome. Kai kurių veikalų stengėmės neparodyti viešai. Nors teko vėliau patirti, kad kai ką žinojo net ir tos institucijos, nuo kurių bandėme slėptis. Juk lyg ir žaidėm, bet tie žaidimai kartais buvo ganėtinai pavojingi. Tarkim, kai kurie „Čiuvakų tiesos“ numeriai. Jau dirbau „Vagos“ leidykloj, tad kartkartėmis tekdavo nuvykti į spaustuvę kokios knygos spausdinimo reikalu. Spaustuvėse tuo metu dar nebuvo kompiuterių, tekstus rinko linotipu, iliustracijos būdavo spausdinamos nuo metalinių klišių. Tai „Tiesos“ spaustuvėj prisigrūsdavau kišenes partijos politbiuro narių portretų klišių, o paskui tušinuko užpildu jas užteplioję „Čiuvakų tiesoje“ „atsispausdavom“ vadų portretus su ne itin korektiškais komentarais. O ir eilėraščių ar dramų tekstai neretai turėjo antisovietiško tvaiko, pakako ten viešumoj neįmanomų dalykų. Apskritai tie tekstai buvo tarsi viešumos pratęsimas iki absurdo, parodijuojama sistemos kalba, visų viešojo gyvenimo formų raiška.

Sunku pasakyti kodėl, tačiau kokių nors sankcijų prieš mus nebuvo imtasi, nors mūsų konspiracija tikrai nebuvo geležinė. Juoba kad turėjau patirties dar iš mokyklos laikų, kai dėl priklausymo kelių bičiulių susikurtai „antisovietinei organizacijai“, kurioje iš esmės nieko neveikėme, buvome KGB tampomi ir tardomi. Todėl nemanau, kad apie eklektikus nebuvo žinoma, gal tiesiog buvo laukiama – o vėliau mūsų veikla aptingo, ėmė blėsti, atėjus perestroikai jau ir visa atmosfera pasikeitė.

– Ar jūs žinojote ir daugiau tokių kūrėjų organizacijų?

– Gal ne itin labai, nors tokių kuopelių, ilgiau ar trumpiau, labiau ar mažiau formaliai organizuotų, manau, buvo nemažai. Tai nebuvo kokios formalios struktūros. Žinau, kad Edmondas Kelmickas su bičiuliais kažką panašaus veikė Klaipėdoj. Studijų metais (ir kiek vėliau) kažkas panašaus buvo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto aplinkoj, aplink ten veikusį Požemio teatrą. Kartu su Rolandu Rastausku, Aivaru Mockum, Josifu Josade, Arvydu Saboniu ir kitais dalyvavau fakultete leidžiamame necenzūruojamame, jokių komjaunimo ir kitų organizacijų neglobojamame sienlaikraštyje „pegasas!“ Jis būdavo nuolat valdžios nukabinamas, „pegase!“ skelbėm modernius, oficialioj spaudoj neskelbiamus tekstus ir Vakarų literatūros vertimus (Rolandas sakosi juos išsaugojęs). Prie kultūrinių sambūrių gal būtų galima pritraukti ir hipiškai bohemišką Gorkynės (dab. Pilies ir Didžiosios gatvių) aplinką, Dailės institute vykusius neoficialius bruzdesius.

– Nors jūsų poezija buvo mėgstama, išsyk neblogai įvertinta kritikos, sovietmečiu kultūros lauke kaip viešas asmuo reiškėtės palyginti nedažnai. Tai sąmoningas sprendimas?

– Galima taip sakyti, tačiau šis sprendimas ne tik mano, bet ir visos aplinkos. Visiškai suvokėme, kad gyvename absurdiškoje visuomenėje, okupuotoje valstybėje, kad komunizmas yra šmėkla, kuri varto akis ir nieko nepajėgia. Kolaboruoti tokiame pasaulyje iš principo nenorėjome, todėl kiek įmanoma stengėmės nedalyvauti viešame gyvenime. Nors, aišku, gyventi keturiasdešimt metų okupuotoje aplinkoje ir visiškai nedaryti kompromisų – neįmanoma. Dirbau leidykloj, kuri, šiaip ar taip, buvo ideologizuota įstaiga, priklausiau Jaunųjų rašytojų sekcijai prie LSSR rašytojų sąjungos, niekur nebūdamas aktyvistas, tačiau ir būti atviru opozicionierium, ko gero, stokojau drąsos.

Dabar pamenu iš šiandienos perspektyvos absurdiškai nuskambančius pokalbius maždaug 1980-aisiais: „Palauk, kas bus, kai ateis laikas mūsų kartai imtis vadovauti Rašytojų sąjungai. Nebus nė vieno žmogaus, kuris to imtųsi.“ Be abejo, tikriausiai jų būtų vis tiek atsiradę, bet mūsų aplinkoje tuomet tokių žmonių nebuvo. Dirbome redakcijose ir leidyklose, tačiau ėjome tokias pareigas, kurios turėtų kuo mažiau įtakos ir primestų atsakomybių. Be to, buvome ganėtinai bohemiški žmonės. Nors leidome knygas, tokiems nesiūlė stoti į Komunistų partiją, dėl to džiūgavome.

– Ar manote, kad galima kalbėti apie tuometinių privačių pasibuvimų teigiamą indėlį į šalies laisvėjimo istoriją?

– Sąmoningas nedalyvavimas ir atsiribojimas tam tikra prasme turėjo įtakos. Kritiškai į tokią laikyseną šiandien, ko gero, žiūri žmonės, kurie iš esmės nedarė kompromisų arba natūraliai priėmė tą aplinką ir gyveno jos nekvestionuodami. Eiti į kompromisus turi tada, kai tavo įsitikinimai nesutampa ir jauti poreikį nesutikti. Bohemiška laikysena nebūtinai galėjo būti opozicinė – galėjai tiesiog būti girtuoklis, bet tam tikrais atvejais ji galėjo reikšti sąmoningą atsiribojimą. Nereikėtų absoliutinti: būta abiejų atvejų.

90 proc. visuomenės visad niekame nedalyvauja ir jų veikimas ar neveikimas iš viso nieko nereiškia. Net tada, kai kalbame, kokia vieninga buvo Lietuva Sąjūdžio laikotarpiu, žinome, kad į mitingą atėjo 100  000 žmonių iš tų kelių milijonų. Tai nėra visa Lietuva. Gal tik tų 10 proc. jos visuomenės, tačiau jie nulėmė tolesnius laisvėjimo procesus. Sėdėję virtuvėse ir kalbėję negražius dalykus apie tuometinę valdžią tam tikra prasme irgi sudarė tuos 10 proc. Taigi sakyti, kad jų kalbėjimas nieko nereiškė, irgi nebūtų visai tiesa.

– Kiek žaismingumas privačioje erdvėje jus skatino žaisti ir viešai skelbiamuose tekstuose? Ar turėjo didesnės įtakos jūsų kūrybinei laikysenai? Juk esate pasirašęs Žano De Lida vardu, t. y. ne tuo, kuriuo rašėtės eklezijose.

– Be žaidimo dalyvauti kultūriniame gyvenime – neįmanoma. Galiausiai ir rimtai kalbėti visą laiką juk neįdomu. Man tai labiau estetinis žaidimas: tąkart pagalvojau parašyti ciklą eilėraščių, įsivaizduodamas esąs XIX a. prancūzų poetas, toks jaunesnysis Adomo Mickevičiaus brolis. Rašiau manieringai, tad reikėjo sugalvoti ir autoriaus biografiją, nupaišiau portretą, parašiau, kad išverčiau iš prancūzų kalbos, ir prastūmiau „Literatūrai ir menui“ kaip vertimą. Po kokių dešimties metų prisipažinau. Iš tokių rimtesnių šis būtų vienintelis – į tokius juokavimus nežiūrėjau rimtai, tokio tipo šmaikštavimai ir liko daugiausia mūsų Eklektikų sąjungos ribose.

– Užsiminėte apie darbą „Vagos“ leidykloje. Koks buvo tas knygų redaktoriaus darbas? 

– Nuo tokio eilinio redaktoriaus kaip aš knygų leidyba priklausė labai nedaug, nors šiek tiek galėjo. Visas mechanizmas buvo toks: autorius atneša rankraštį į leidyklą, ten originaliosios literatūros skyriuje pasižiūrėdavo, atvirą grafomaniją, jei tai nebuvo koks partinių instancijų proteguojamas autorius, iš karto atmesdavo. Paskui įprastai rankraštį įvertindavo kritikas, vadinamasis vidinis recenzentas. Jeigu recenzija būdavo neigiama, redaktorius tos knygos jau ir nepamatydavo. Geruoju atveju redaktoriui reikėdavo padaryti, kad knyga būtų tvarkinga. Ne tik kalbos požiūriu, nes ir atsakomybė už ideologišką knygos tvarkingumą buvo užverčiama būtent redaktoriui. Tai labai gudrus sistemos žingsnis: jis iš esmės neturėjo jokių nurodymų, kas leistina ir kas ne. Žodžiu, spręsk pats, tad nemažai priklausė ir nuo redaktoriaus drąsos ir vidinės nuojautos. Taigi, jeigu bijojo, galėjo pradėti braukyti tai, ko net pats cenzorius nebrauktų. Tačiau ir tai nebuvo paskutinis etapas: skyriaus vedėjas dar galėjo išbraukti ką nors palikto neteisingo, galiausiai į kai kuriuos rankraščius pasigilindavo ir pats leidyklos vyriausiasis redaktorius.

Už idėjinį nebudrumą porą kartų vos nebuvau išmestas iš leidyklos. Viename leidinyje (satyriko Algimanto Pabijūno knygoje) palikau ar ne dvi dešimtis idėjinių klaidų, nors gera pusė tų užkliuvusių eilėraščių buvo spausdinti prieš porą dešimtmečių ankstesnėse knygose. Tiesą sakant, tai mane ir išgelbėjo, tik gavau griežtą papeikimą ir netekau ketvirtinės premijos. Tam tikra prasme, kaip šiokį tokį vardą jau turinčio poeto, mano padėtis buvo kiek privilegijuota, leidžianti man nelabai sąžiningu būdu likti sąžiningam, – stengiausi redaguoti tik grynai pagal savo kalbinę klausą ir stilistinę nuovoką. Redakcijos vedėjas Juozas Stepšys, kad ir pykdamas, skaitydavo rankraštį po mano redakcijos ir rankiodavo mano paliktas „idėjines klaidas“.

Natūralu, kad ilgą laiką Lietuvoje nebuvo redaktoriaus tikrąja vakarietiška šio žodžio prasme. Kitaip sakant, kai redaktorius dar yra ir knygos vadybininkas, kuris padaro knygą tinkamą skaitytojui. „Vagoje“ redaktorius kiekvieną taisymą derindavo su autoriumi. Vėliau teko nemažai bendrauti su Ugne Karvelis, kuri dirbo „Gallimard“. Kai ji pasakodavo, kaip ten redaguodavo, man plaukai šiaušdavos: išbrauko skyrius, prideda ten kažką, liepia prirašyti dar kažką. Tokio redagavimo sampratos pas mus [vėlyvuoju sovietmečiu – N. B.] nebuvo.

– Tačiau jūs daug metų buvote ir bendraamžių knygų redaktorius. Galbūt jūsų veikla šia linkme pagal galimybes siejosi su siekiu pagloboti?

– Tik iš dalies buvo taip, kad nuo redaktoriaus priklausytų leidyklos portfelis. Anuometiniai jaunieji autoriai buvo mano draugai ar pažįstami, todėl, kiek leido mano ribota įtaka, juos palaikiau. Retkarčiais nunešdavau pasiūlyti rankraščių, tačiau tolesnė eiga nuo manęs nepriklausė, tik tiek galėjau pastūmėti. Originaliosios literatūros skyriaus vedėjas žiūrėdavo, kad redaktorius daugmaž atitiktų autorius, padalindavo. Pavyzdžiui, Gintaro Patacko redagavau tris knygas, porą Almio Grybausko. Vėliau šituos poetus iš manęs „atėmė“, jaučiu, dėl to, kad buvau pernelyg liberalus jų atžvilgiu. Vietoj jų gaudavau idėjiškai patikimesnius autorius, turėdavusius kitokių trūkumų, pavyzdžiui, kokį Joniškio rajono partijos sekretorių, kurio eilėraščiuose nepakakdavo sudėlioti skyrybos ženklus, o tekdavo kai ką ir iš naujo surimuoti. Viena iš tokių kurioziškų knygų buvo LSSR rašytojų sąjungos nario nuo 1940 metų, revoliucinių kovų dalyvio Alpo Liepsnonio pirmoji knyga „O kur žvaigždės?“ Jei ją kas nors būtų perskaitęs, būtų atkreipęs dėmesį į stiliaus kaitą. Ėmęsis redaguoti, iš pradžių visiškai perrašinėjau kiekvieną sakinį, per vidurį, pavargęs, – jau tik kas antrą. Knygos pabaigoje palikdavau, kas autoriaus parašyta, pataisydamas tik rašybos ir didžiąsias kalbos klaidas. Deja, aš turbūt buvau ir paskutinis tos knygos skaitytojas, neskaitant korektorės, kuri įdėmiai surankiojo spaustuvininko praleistas raides.

Apskritai redagavimas buvo naudinga ir labai įdomi literatūros mokykla. Teko artimai pabendrauti su daugeliu geriausių mūsų rašytojų ir pamatyti jų kūrybinę virtuvę – Jono Strielkūno, Vytauto Bložės, Sigito Gedos, Jono Juškaičio bei daugelio kitų, vyriausių, bendraamžių ir jauniausių. Smagu jaustis prie kai kurių prisidėjus ne vien pataisant korektūros klaidas. Tarkim, pirmosiose J. Erlicko knygose „Kodėl?“ (1979), „Raštai ir kt.“ (1987) jau truputį daugiau mano kaip redaktoriaus siūlymų ir išmonės jas sudėliojant ir siūlant kai ką pakeisti, papildyti ar pasakyti kitaip, kad tos knygos išeitų būtent tokios. Tokia kruopelytė ir mano nuopelno, kad jos labai geros, žinant, kiek tuo metu buvo galima padaryti.

– O ar skaudžiai buvo redaguojami jūsų tekstai?

– Mano atveju ne tiek jau daug būta „taisymų“. Visada būnu dėkingas redaktoriui už kalbines pastabas, nematau reikalo ginčytis, kai nurodoma, tarkime, kirčio klaida. Nesu iš tų, kurie mano, kad normos egzistavimas ir laikymasis yra atgyvena. Beveik visi tekstai mano knygose jau būdavo spausdinti periodikoje ir tai reiškė, kad jie jau Glavlito skaityti ir „praleisti“. Nors tai, beje, nebūtinai apsaugodavo. Bene didžiausias susidūrimas su cenzūra buvo, kai spausdinau poemą „Larisa“, stumdoma ji buvo gal kokius penkerius metus. Iš pradžių daviau ją „Nemunui“, gavau atsakymą, maždaug, na, ne, vaikine, nespausdinsim. „Pergalėje“ sulaukiau to paties. Tik po kiek laiko vis dėlto išspausdino „Nemunas“, prieš tai paprotinęs, kad yra tokia instancija kaip Glavlitas, todėl nurodė kai kurias eilutes išbraukti ar pakeisti. Tarkim, „niekados neišbrisi į krantą / iš juodų gyvulinių vagonų“. Man „Larisa“ buvo labai svarbi ir asmeniškai, ir, antra, jutau, kad tai vienas geriausių mano tekstų, todėl, aišku, išspausdinti poemą norėjau, tad ironizuodamas, su sarkazmu keičiau, pavyzdžiui, į „niekados neišbrisi į krantą / iš juodų kaip rojaliai vagonų“. Aišku, tokie kompromisai nėra gerai, bet šiandien apie pasirinkimų teisingumą samprotauti lengviau, negu buvo tada.

– Siūlydamas numanėte, kad „Larisos“ nepublikuos?

– Siūlydamas iš pradžių negalvojau, kad „Larisoje“ parašyta kas nors baisaus. Tiesą pasakius, sąmoningai antisovietinio veikalo nekūriau. Tiesiog rašiau meilės istoriją apie merginos iš Sibiro ir vaikino iš Lietuvos susitikimą. Tuo metu neatrodė, kad specialiai peržengiu kokias ribas, galiausiai tų ribų ir nelabai žinojau – tekstas rašytas dar studijų metais.

– Kiek su kitais dalindavotės informacija apie cenzūravimą?

– Visi tie cenzūros dalykai nebuvo paslaptis – daugelis vienas kitam labai smagiai pasakojo, kaip buvo nuskalpuotas. Ne vien G. Patackui dažnai liepdavo „taisyti“ eilutes. Tiesą sakant, saugiai galėjai rašyt tik apie gamtą ar meilę, ir tai nenukrypdamas į bent kiek atviresnę erotiką. O šiaip užkliūti cenzoriui buvo beveik kaip ir koks įvertinimas, todėl kaip čia nepasididžiuosi.

– Tad turbūt galima pasiginčyti su mintimi apie jūsų poezijos kameriškumą, lyrizmą, kuris prilygsta išsisakymams?

– Iš šiandienos perspektyvos man atrodo, kad atviras iš tikrųjų poezijoje niekada nebuvau. Mano tekstus galima priimti ir kaip labai lyriškus, kartais gal ir sentimentalius, bet, bent jau mano supratimu, visame kalbėjime esama tam tikro atsiribojimo, šiokios tokios ironiškos distancijos. Juk kalbėti apie savo jausmus rimtai ir nuoširdžiai – ne literatūros reikalas. Jeigu literatūroje savo jausmų nereflektuoji ir nepasižiūri iš šalies, tai nėra literatūra.

 

Kalbėjosi Neringa Butnoriūtė