Geros dienos
Šiais metais pasirodė operos „Geros dienos!“ vinilinė plokštelė. Šis naujosios operos žanro kūrinys dedikuotas prekybos centrų kasininkėms, jų kasdieniam darbui ir gyvenimui. Operos libreto autorė ‒ rašytoja, dramaturgė Vaiva Grainytė, kompozitorė ‒ Lina Lapelytė, režisierė ir scenografė ‒ Rugilė Barzdžiukaitė. Operą prodiusavo kūrybinis judėjimas „Operomanija“, kasmet Vilniuje rengiantis festivalį „Naujosios operos akcija“. Operos pastatymas sulaukė išties nemenko atgarsio ir didelio pasisekimo. Lietuvoje šis savito meninio braižo ir išskirtinės tematikos kūrinys rodytas Šiuolaikinio meno centre, festivalyje „Sirenos“ („Menų spaustuvė“). Opera pristatyta tarptautiniuose teatro, scenos menų ir muzikos festivaliuose Prancūzijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Valstijose, Kinijoje, Latvijoje, Rusijoje, Švedijoje. Pastatymas yra pelnęs ne vieną prestižinį apdovanojimą.
Plokštelės įrašas atliktas 2014 m. HERE Menų centre Niujorke. Nors leidybos darbai užtruko iki pat šių metų pradžios, kūrybinė komanda ir ištikimi melomanai gali pasidžiaugti solidžia konceptualaus dizaino vinilinės plokštelės pakuote. Vienoje dvigubo voko kišenėje galima rasti fotografijomis papildytą libretą lietuvių ir anglų kalbomis. Kitoje ‒ pačią plokštelę, dengtą stilingo balto paviršiaus sluoksniu.
Yra iš pirmo žvilgsnio sudėtingų temų, apie kurias paprasta kalbėti, ir yra iš pažiūros paprastų temų, apie kurias kalbėti sudėtinga. Šiuolaikinėje intelektualiojoje terminijoje jau senokai įsigalėjo terminas kasdienybės teorija. Jis nurodo į kritinę mintį, besistengiančią apmąstyti temas, kurias esame įpratę priskirti įvairių socialinių sanklodų steigčiai, transformacijoms ir jų vidinės logikos analizei, reginio visuomenės reiškiniams ir jų simuliacijoms, makro- ir mikro- politikai bei ekonomikai, didžiųjų ir mažųjų pasakojimų tarpusavio įtampoms, dermėms bei konfliktams. Kasdienybės teorija, be abejo, visoje šioje problematikoje ieško, visų pirma, kasdienybės. Tačiau kaip bežiūrėsi, tikroviškame santykyje su kasdienybe intelektualioji mintis tarsi atitrūksta nuo žemės ir ima sklandyti virš jos it toliaregis vanagas, sakalas ar erelis. Teorines ištarmes skrebenanti plunksna užsisklendžia kabinetinėje tyloje. Tam tikroms taisyklėms paklūstantis ar jomis žaidžiantis diskurso tiražavimo konvejeris retai kada parodo savo žmogišką veidą vadinamajam subjektui, kuriam jis yra adresuojamas. Tam tikra prasme, diskursas yra nišinė sąvoka. Juo užsiima tik suinteresuoti, įgaliojimus turintys, ekspertines teises įgavę ir kiti apibrėžtame žaidimo lauke dalyvaujantys žaidėjai.
Ką bekalbėtų ar bemąstytų kūrybiški segmentuotos socialinės tikrovės tarpininkai, optimistiškai diegiantys daugiakalbės, daugiaveidės, tačiau tarpusavyje vis dėlto susišnekančios visuomenės viziją, praktiniai iššūkiai, su kuriais čia susiduriama, yra kone neaprėpiami. Raštingam meno, filosofijos, istorijos studijas baigusiam žmogui, dėl vienų ar kitų priežasčių įsitraukusiam į praktiškesnio pobūdžio kasdienę veiklą, susijusią su gamyba, prekyba, žiniasklaida, komunikacija ar reklama, kanoninis prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o tekstas apie prekybos centrus, iliustruotas peizažiškomis Andreaso Gurskio prekių lentynų fotografijomis, teatrodys it stilizuotos teorinės poetikos gestas, retoriškai balansuojantis ant ideologinės kritikos ir ideologinio vizionieriškumo ribos. Teoretiko kalbėsenos, jo laikysenos neįmanoma kokiu nors supaprastintu būdu nutupdyti nuo sakyklų giraitės, vešinčios vienoje iš racionalumo aukštikalnių, ir įkurdinti praktiškų, pragmatiškų veikmių papėdėje. Ypač jei joje „…kraštovaizdis yra motorizuotas“ (kaip rašė amerikiečių poetas Bobas Perelmanas eilėraštyje „Kinija“). Vis dėlto pati kelionė šiuo siauru nuokalnės takeliu palieka pėdas, iš kurių gali atpažinti tam tikrą juo besileidžiančiojo laikyseną.
Operos „Geros dienos!“ žanras galėtų būti priskirtas vienai iš daugelio šiuolaikiško realizmo rūšių. Apie tai byloja ir pats pavadinimas: diena iš dienos apsipirkinėdamas prekybos centre, iš kasininkės išgirsti šį mandagų palinkėjimą, jau seniausiai tapusį įprasto ritualo dalimi, nusakančia neutralaus, rutininio mini dialogo foną. Pirmi garsai, kuriuos išgirsti tiek įėjęs į prekybos centrą, tiek per garso aparatūrą klausydamas operos įrašo, yra mechanišku ritmu pypsintys kasos aparatai, apgaubti neįkyraus pratiso ūžesio, primenančio oro vėdinimo sistemų skleidžiamą garsą. Scenografija paprasta ir nekintanti ‒ atlikėjos, vilkinčios kasininkių kostiumus, scenos pakyloje sėdi ant kėdžių, kiekviena laikydama po kodų skaitytuvą dešinėje ir vadinamaisiais barkodais nuklijuotus lapus ‒ kairėje. Virš scenos šviečia siauros, pailgos dienos šviesos lempos, pritvirtintos prie įprastų metalinių konstrukcijų. Tiesa, dramatiškesnėse scenose pasigirs ir preparuotas pianinas, stovintis scenos paribyje. Savo vaidmenį pasyviai atlieka ir uniformuoti apsaugininkai, pasitinkantys ir palydintys žiūrovus.
Kai hipotetiškai mąstai apie save atpažįstantį tokio reginio žiūrovą, nejučia prisimeni miuziklo žanrą. Nuo pat industrinės revoliucijos laikų ilgas darbo valandas keitęs laisvalaikis pirmiausia asocijavosi su poilsiu ir pramoga. Po II pasaulinio karo pramonei vis labiau modernėjant ir vis labiau įsigalint televizijai, sunkaus, slegiančio darbo valandų skaičius mažėjo, o vakarai, praleisti žiūrint televizijos laidas ar besilankant teatre, bare, muzikos klube, cirke, kabareto pasirodymuose, ‒ ilgėjo. Dirbančiųjų klasei ėmė imponuoti miuziklai, kuriuose ji atpažindavo sau artimus personažus, jų įvaizdžius. Žvelgiant kiek idealistiškai, tokiu būdu dirbantieji galėjo įsitikinti gerbiamu ir vertinamu savo vaidmens visuomenėje pripažinimu. Net jei tokie reginiai bei pramogos nesprendė rimtesnių socialinių ar kasdienių problemų, susijusių su tam tikru susvetimėjimu, paklusnumu nelengviems įsipareigojimams, nenuspėjamais lemties vingiais, atitolimu nuo gaminamų prekių nuosavybės, jų simbolinės vertės, miuziklas galėjo pasiūlyti tam tikrą kompensaciją, įtvirtinančią moderniuosius mitus, kurių veikėju kiekvienas jautėsi pats esąs. Tiesa, kiekvienas savaip ‒ su savo nebyliomis istorijomis, savu jautrumu, kurio stygą suvirpinęs miuziklas galėjo priversti nusišypsoti ar išspausti ašarą.
Šiuolaikinės operos, derinančios intelektualiųjų scenos menų konvencijas ir populiariuosius išraiškos žanrus, artimus pop ar rock muzikai, pasitelkiančios medijuotas vizualizacijas, performansus, akcijas, hepeningus, realistinius ar pabrėžtinai stilizuotus kostiumus, šiuolaikinius interjerus imituojančią scenografiją ar įmantrias siurrealistines, psichodelines butaforijas, hipnotišką įtaigą ar nuobodulio estetiką, regis, visų pirma domėjosi pačia scenos kalba. Šiai įsigalėjus, vertinant iš šalies, išraiškos polifonija ilgainiui virto savotišku unisonu, autonomiška sala, chameleonišku estetiniu gyviu, transformuojančiu pačius įvairiausius tikrovės ir sapno dialektus. Naujojo prestižo tvirtovėse šios neokonvencionalios scenos skolinosi monumentaliųjų įtvirtinimų strategijas iš klasikinių tradicijų. Atviresnės ir iš prigimties kur kas labiau nomadiškos iniciatyvos ėmėsi sporadiškų laike apibrėžtų sąveikų su aplinkine tikrove. Mikronaratyvai vis smulkėjo, ilgainiui tapdami ne mažiau fragmentiški nei visa šiuolaikinė tikrovė. Beliko pasirūpinti jų gyvybingumą užtikrinančiomis teisėmis, apsaugančiomis nuo įvairių reakcingumo apraiškų.
Operos „Geros dienos!“ atveju turime reikalą su socialinės kritikos žanrui artimesniu kūriniu. Kalbant bendrai, jį iš kitų šiuolaikinių scenos menų žanrų išskiria kur kas glaudesnis ryšys tarp estetikos ir etikos kategorijų. Apibrėžiant specifiškiau, čia kreipiamasi į socialumo tematikai dėmesingą žiūrovą, kurio interesai neapsiriboja vien meninių reprezentacijų lauku (nors šis juos efektyviai integruoja, panašiai kaip kad didžiosios ekonomikos procesai yra linkę integruoti naujas ar alternatyvias tendencijas ‒ besiderant, konkuruojant, absorbuojant, pozicionuojant, legitimuojant ir pan.). Paprastai tokie kūriniai gvildena nevienareikšmišką socialinę problematiką, tad vienas iš svarbių imperatyvų, su kuriuo susiduria tokio meninio gesto iniciatoriai, atsakomybės jausmas prieš konkrečias socialines grupes ar ištisus visuomenės sluoksnius, kurių vardu kalbama. Čia taip pat pasitaiko nepamatuoto ar perdėto deklaratyvumo, efekto siekiančių subversijų, imitacijų, spekuliacijų ir manipuliuojančio įtikinėjimo. Tačiau šio žanro epicentre dažniausiai atsiduria kūriniai, kuriuose visais atžvilgiais išlaikoma pagarba svarbiausiems reprezentuojamos tikrovės aspektams: nesupaprastintai perteikiamiems santykiams, konfliktiškoms įtampoms, problemiškai sugestijai, neišsakomiems nutylėjimams, represuotai tiesosakai ir jos paieškoms. Tokia sceninė raiška neatmeta stilistinių konvencijų ar retorinės poetikos (kitaip taptų didaktiška ir iliustratyvi), tačiau yra itin išranki šiuos meninės raiškos principus taikydama konkrečioms, realistiškoms situacijoms ir aktualiems gvildenamiems kontekstams.
Dvigubo operos „Geros dienos!“ plokštelės voko turinys atskleidžia dviejų naratyvų susidūrimą. Libretas yra itin portretiškas. Kiekviena iš kasininkių atlieka savąją ariją, dainą, pasažą. Šiam atitaria choras. Personažės išsiskiria individualumu: savąja šeimos istorija, kilme, profesinio gyvenimo vingiais, charakteriu, požiūriu į darbą prekybos centre. Versdamas iš plokštelės voko ištrauktus libreto puslapius, randi puslapio dydžio kiekvienos kasininkės portretą. O vidiniame voko viršelyje išrikiuotos mažytės darbo pažymėjimo nuotraukos formato fotografijos, apibūdintos trumpais, lakoniškais sakiniais. Jų negali perskaityti kitaip, negu skaitomos charakteristikos, padėtos ant personalo vadybininko stalo. Tačiau jo šioje fabuloje nėra, kaip nėra ir tiesmukai perteikto tiesioginio susidūrimo su disciplinuojančią priežiūrą įkūnijančiais veikėjais. Jiems atsiradus, socialinės dramos struktūra išsiplėstų, apimdama santykius tarp keleto joje dalyvaujančių grandžių. Šiuo požiūriu operoje „Geros dienos!“ turime daugiabalsį unisoną, besirandantį iš veikėjų lygiateisiškumo kasdienių pareigų atžvilgiu.
Antrasis (paralelinis) naratyvas, pateikiamas konceptualia, minimalistiška šiuolaikinio dizaino kalba, sietinas su autoryste. Filmo pabaigoje rodomus titrus primenantis šriftas, kuriuo pristatomi kūrybinės komandos nariai, yra pabrėžtinai akcentuotas. Įspūdį daranti leidybinė informacija pateikiama kartu su solidžių recenzijų, publikuotų žymiausiuose tarptautiniuose leidiniuose („The New York Times“, „New York Magazine“, „The Wall Street Journal“), ištraukomis. Teigiamą atsiliepimą apie operą savo tinklaraštyje yra parašęs ir Jonas Mekas, negalėjęs nepakliūti į šią išskirtinę recenzentų kompaniją. Steve’as Smithas dienraštyje „The New York Times“ kiek pasiaštrinęs plunksną rašo: „Šmaikštu, žavinga ir santūriai diversiška. Subtiliai ir sąmojingai perteikta kapitalizmo spąstų ir liguisto vartotojiškumo kritika.“ Jonas Mekas reziumuoja: „Tai tarytum mini šedevras. Nei pridėsi, nei atimsi ‒ labai vientisa, labai paprasta ir labai tikra.“
Ironiška, tačiau šios sėkmės istorijos akistatoje nenustoja kirbėti klausimas: o kiekgi kasininkių šį pastatymą regėjo savo akimis ir ką jos apie visa tai mano? Klausimas, matyt, yra retorinis, nes vienareikšmiško atsakymo į jį mes niekada ir neišgirsime. Ko gero, kur kas svarbiau yra tai, kad šioje brechtiškai nuo žiūrovo atsitolinusioje scenoje besiplėtojanti poetinė kalba nėra perdėm teatrališka. Ji iš tiesų pažadina kasos aparatų pypsėjimą, koldūnus, kopūstus ir grietinę, prekybos centre leidžiamas valandas, dienas ir savaites, už darbo vietų liekančias istorijas, tik įsiklausančiajam suprantamas užuominas. Pažadina ir kartu panardina į snaudulį, leidžia pasinerti ir atsitraukti. Libreto kalba yra konkreti ir niuansuota, priartėjanti ne tik prie prozaiškos kasdienybės poetikos, bet ir it debesis virš jos kabančio reklaminio fono. Ji dialektiška, subtiliai keičianti dėmesio rakursą, kalbėjimo toną, netgi retorinį atspalvį. Gana paprasta, minimalistiška muzikinė kompozicija, neabejotinai apeliuojanti į šio sceninio žanro pirmtakus minimalistus, teikia emocinės įtaigos, tačiau nenustelbia intertekstualaus, nelinijinio, keliasluoksnio įsiklausymo galimybės. Scenografija itin sėkmingai skolinasi non acting strategiją, ją kiek suromantindama.
Apibendrinti retorinio efekto dėlei tarsi norėtųsi kokia įtaigia libreto citata. Durti pirštu. Tačiau, vos tik pabandęs tai padaryti, netrunki suprasti, kad taip tik išardytum vientisą girliandą, audinį, mozaiką. Situacija, kurioje negali būti akivaizdžiau, kad viena diena savaitėje tėra tik viena diena, vienas personažas tarp jam atitariančių ‒ tik tas konkretus personažas, vienas poetinis štrichas libreto lape ‒ tik vienas poetinis štrichas, vienas kasos aparato pyptelėjimas tarp tūkstančio kitų ‒ tik eilinis pyptelėjimas. Nesu kasininkas, tad išvengdamas apibendrinimo išsisuksiu palinkėdamas gero vakaro. Geros dienos jums palinkės parduotuvėje.
