Beieškant „kryžiaus“ Birutės Kapustinskaitės „Terapijose“
Lietuvių dramaturgijos laukas vis dar kuria savo kanonus. Kiekvienais metais festivaliuose („Dramokratija“, „Versmė“) debiutuoja vis daugiau kūrėjų. Kyla klausimas, kaip jie įsirašo į dramaturgijos diskurso lauką ir kaip pasiekia skaitytojus ar teatro žiūrovus. Festivalių programose galima aptikti Teklės Kavtaradzės, Gabrielės Labanauskaitės ir pradedančios dramaturgės Virginijos Rimkaitės pjeses. Dėmesio centre atsiduria Birutė Kapustinskaitė – jauna kūrėja, 2017 m. už pjesę „Terapijos“ gavusi Auksinį scenos kryžių kaip geriausia nacionalinės dramaturgijos autorė . Šis kūrinys teatro scenos šviesą išvydo tų pačių metų kovo mėnesį Oskaro Koršunovo teatre (rež. Kirilas Glušajevas).
Pjesėje vaizduojamos 6 pagrindinės veikėjos – Sonata (42), Rima (57), Aldona (50), Dalia (40), Marija (30) ir Eglė (24), ligoninėje besigydančios nuo jas užklupusio vėžio. Toks veikėjų sąrašas pats savaime pradeda produkuoti savarankiškas reikšmes, kurios ilgainiui pastebimos ir kūrinio naratyve – pjesėje veikia vien moterys (vyrai minimi veikėjų pasakojimuose, tačiau patys pjesėje nepasirodo). Veikėjų sąraše pateikiami konkretūs moterų vardai ir amžius. Kiti, antraplaniai, pjesės veikėjai tarsi kuriami be tapatybės (moteris su sąsiuviniu, daktarė, psichologė, seselė). Toks pasirinkimas neatrodo atsitiktinis – pjesėje medicininio diskurso beveik neaptinkama, tiksliau, jis neatsiduria dėmesio centre. Taip autorė telkia visą dėmesį į personažų išgyvenimus, pamąstymus apie gyvenimą ir savo egzistenciją derinant jautrumą bei humorą. Autorės sprendimas pjesės veiksme atskleisti vien moterų išgyvenimus atveria ir moteriškumo temą, kuri įrašoma į archyvą dar viena forma (literatūrine, teatrine, dramaturgine).
Toks tematinis posūkis teatre ar literatūroje nėra inovatyvus ar savitas reiškinys. 2004 m. Dalia Tamulevičiūtė Klaipėdos dramos teatre pristatė dramatišką ir kartu komišką spektaklį „Viskas apie moteris“, kuriame trys aktorės (tarp jų galime išvysti ir Nelę Savičenko, „Terapijose“ įkūnijančią Rimą) suvaidina net po 5 vaidmenis, vaizduodamos moteris skirtingais gyvenimo tarpsniais (nuo vaikystės iki senatvės). 2017 m. režisierė Kamilė Gudmonaitė OKT pristatė spektaklį „Trans Trans Trance“, kurio pagrindine idėja tampa lytinės tapatybės ir moteriškumo temos. Tokius posūkius galime aptikti teatrų repertuaruose, tačiau šį dramaturgės žingsnį vertinčiau teigiamai, mat ši tema atrodo labiau įsitvirtinusi literatūroje, o teatras gali suteikti vis naujų interpretacijos būdų šiai problematikai atskleisti. Tačiau pjesės ašimi tampa ne moteriškumas, bet trauminė beveik nepagydomos ligos patirtis. Būtent ši tematika, iškylanti kino, literatūros ar teatro diskursuose, verčia skaitytojus ar žiūrovus sakyti „jau matyta“, tad to nelaikyčiau nauju pasirinkto vaizdavimo būdu. 1984 m. režisierės Neries Karpuškaitės Kauno dramos teatre pastatytos Juozo Montvilo pjesės „Didysis geismas“ veiksmas telkiasi onkologinėje ligoninėje, kurioje taip pat atskleidžiami ligonių ir gydytojų santykiai, žmogaus būtis visiškai trapioje situacijoje (o kokie tai metai!). 2009 m. „Domino“ teatre Cezaris Graužinis pristatė spektaklį „Bučiuoju, Oskaras“ pagal Erico-Emmanuelio Schmitto apysaką. Taip pat turime ir analogiškų literatūros pavyzdžių – Jurgos Ivanauskaitės „Viršvalandžius“, kuriuose apmąstomi paskutiniai autorės gyvenimo metai, kančia ir susidūrimo su vėžiu patirtis, atitinkantys išpažinties pasakojimo formą. Teatras, kaip intermedialusis menas, gali pasitelkti įvairias pasakojimo strategijas. Šiuo atveju režisūrinis sprendimas sukuria intymumą tarp aktoriaus ir žiūrovo, nes spektaklio erdvė tampa minimalistinė ir kamerinė. Šis sumanymas, nors ir laikomas moderniojo teatro tendencija, greičiau tampa dominuojančia tokio pasakojimo išraiškos forma, kai, griaunant teatrinius rėmus ir taip tiesiogiai priartėjant prie žiūrovo, didinamas paveikumas, sukuriant aktoriaus, kaip šalia istoriją pasakojančio žmogaus, tikrumą. Tai pastebima O. Koršunovo kūryboje (spektakliai „Dugne“, „Miranda“, „Žuvėdra“).
Visgi autorės, kaip dramaturgės, įvertinimas verčia įdėmiau pažiūrėti į pjesės tekstą – būtent jame ir norisi surasti gautąjį „kryžių“. Kaip minėta, turinio lygmenyje galima įžvelgti jau matytus ėjimus, tačiau tekstas taip pat neprodukuoja savitų poetikos būdų, o kai kurie autorės sumanymai atrodo netgi gan banalūs. Pirmiausia tai galima pastebėti veikėjų paveiksluose. Sonata (akt. Rasa Samuolytė) – įkyriausia moteris palatoje, ramybės drumstėja. Ji plepi, atvira ir emocinga, linkusi liežuvauti ar drąsiai reikšti savo nuomonę. Ji turi didelę šeimą, yra įpratusi steigti savo tvarką. R. Samuolytė puikiai atskleidžia veikėjos charakterį – ji nuolatos juda, nenustygsta vietoje, verčia kitas veikėjas taikytis prie savo tvarkos. Kaip priešpriešą Sonatai galima matyti kitą veikėją Rimą (akt. N. Savičenko), tarp jų nuo pradžių tvyro įtampa. Rima – vyriausia iš moterų, intravertiška vienišė. Jai sunku toleruoti kitas moteris ir ištverti kolektyvinį palatos gyvenimą. Ji skeptikė, besišaipanti iš religijos, galinti rėžti skaudžią tiesą į akis. Rimos personažas turėtų būti komplikuočiausias, tačiau autorė sukuria itin tipišką sužlugdytos 57 metų moters paveikslą. Atsiranda ir nesusitaikiusios su liga figūra – Marija (akt. Oneida Kunsunga). Ji irzli, neretai veikiama pykčio. Marija atvirai kalba apie fizinį skausmą, psichologinę kančią ir vienatvę. Būtent ji nesibaimina atskleisti detalių apie sergantį kūną. Taip pat įvedamos teigiamos arba nekonfliktiškos herojės: Dalia (akt. Aldona Vilutytė) – nuoširdžiausia palatos moteris, ligos akivaizdoje atradusi meilę, kuri padeda jai įveikti užklupusią ligą (Ieva Tumanovičiūtė, „Septynios aktorės ir herojės. Apie spektaklį „Terapijos“ OKT Studijoje“, 7 meno dienos, 2017, Nr. 11). Aldona (akt. Viktorija Kuodytė) – taiki, diplomatiška, įtampos akimirkomis ieškanti kompromiso, tačiau išgyvenanti sūnaus nutolimą, kuris skaudina labiau nei liga. Kontrastingai įvedama jauniausia pjesės veikėja Eglė (akt. Severina Špakovska). Mergina įtraukiama veiksmo eigoje, tad jai tenka naivios naujokės vaidmenį. Eglė kukli, nesuvokianti padarinių ir reprezentuojanti neblėstantį jaunatvišką optimizmą, neretai skaitanti „pozityvaus mąstymo“ knygas. Pjesės veikėjos yra skirtingų charakterių, tačiau jie ganėtinai šaržuoti ir tipizuoti, kuriami kaip priešpriešos akivaizdžiam konfliktui atskleisti.
Dažniausias pjesės stilistinis ar poetinis vingis yra humoro ir skausmo derinimas, kai kankinanti patirtis verčia pasijuokti iš savo tarsi tarpinio būvio, tai perteikiama veikėjų ironija: DALIA: Man labiausiai patinka tas žvilgsnis į tave, tarsi tu jau esi miręs. / SONATA: Arba kai pamatai, kad bijo atsigerti iš to paties puodelio ar apskritai paragauti, ką valgai, nes „o vdrug užkrečiama“. / ALDONA: Arba kai kalba su tavimi, tarsi būtum kažkuo ypatingas. Sulėtintai, atsargiai, kad tik neužgautų. Tokius poetinius žingsnius galime matyti visoje pjesėje, tačiau ironiškas ar humoro scenas keičia jautrios, intymios skausmo suvokimo persmelktos replikos ir scenos: ALDONA: Sonata… Kas nutiko? / (Dalia atsistoja iš lovos, prieina prie Sonatos. Ji vis bando sustabdyti ašaras, bet jos rieda ir rieda. Moterys tyli. Nežino, ką pasakyti. Aldona išjungia televizorių.) / SONATA: Kažkaip, tiesiog, prisikaupė daug… Ši citata realizuoja kasdienybės scenas, persmelktas liūdesio. Pradžioje kalbant apie salotų receptą Sonata sužino, kad gydymas nepadeda, taip suvokdama savo tragišką lemtį. Dažniausiai moterų dialogai yra nuspalvinti įvairių buitinių daiktų ar temų – televizijos laidų aktualijų, krepšinio rungtynių. Veikėjų charakteriai kristalizuojasi per jų santykius su artimaisiais, kas šią pjesę paverčia išpažinties formos pasakojimu ar pačia „terapija“ veikiantiems veikėjams. Juokas ar ironija tampa pagrindine stilistine kūrinio grandimi, kuri skleidžiasi įvairiais pavidalais – veikėjos šaipydamosi ir juokdamosi iš joms taikomo gydymo pasineria į apmąstymus. Pasikartojanti skausmo ir humoro paradigma pasireiškia riksmo, isterijos ar netgi ašarų forma: RIMA (juokiasi iki ašarų): O jeigu niekad ir nebuvai prie Niagaros, tai kad tiesiog primintų, kad „taip ir nenuvažiavai“… / SONATA: BET – ne viskas prarasta! Sanatorija suteikia UNIKALIĄ galimybę tai pamatyti dabar! / (Moterys juokiasi iki ašarų. Klykia iš juoko, negalėdamos nustoti. Pasigirsta indėnų muzika. Projekcijoje pasirodo kičiniai kalnų vaizdai, bėgantis krioklys. Jos pamažu rimsta. Nutyla. Kurį laiką tyli. Žiūri į krioklį. Pauzė.) Šioje ištraukoje matoma dviejų konfrontuojančių veikėjų artumo scena, pažymėta jųdviejų santykių lūžio. Ironija siejama su vidiniu herojų dramatizmu. Taikliai parinkti žodžiai sustiprina kančios poveikį, pasiekiama kulminacija ir galiausiai nusiraminama, tad juokas čia tampa lygiaverte verksmo ar šauksmo forma, kaip išsivalymas. Pasirinkdama tokį pasakojimo būdą, autorė verčia susimąstyti apie juoko aspektą plačiąja prasme, keliant klausimą, kas ir kodėl tampa juokinga. B. Kapustinskaitė savotiškai atriboja racionalųjį suvokimą, kuris verčia pasijuokti iš beviltiškos situacijos, tačiau suvokus būties trapumą ironija dingsta.
Pjesėje iškyla kalbėjimo vs išsakymo problematika. Dauguma veikėjų nėra pasakiusios apie savo ligą artimiesiems, prašo nekalbėti apie tai, tačiau kritinėse situacijose diegiama „tiesa“ implikuoja, kad kalbėti būtina, kas, savo ruožtu tampa „terapija“. Tai kuriama per tylos ir kalbos priešpriešą, kai tyla veikia kaip gniaužianti kančia, o kalbėjimas – kaip išsivalymas. Pjesės finalas tarsi ateina netikėtai. Paskutinės scenos Rimos monologe filosofiškai brėžiama paralelė tarp ligos įveikos ir užkopimo į kalną. Pjesė baigiasi jausmo ir gyvasties patyrimo didybe. Tačiau skaitant pjesę visgi tai neatrodo taip didinga. Finalas atrodo neišspręstas ir buitinių pokalbių fone netgi pernelyg patosiškas, tad atrodytų, kad pjesei trūksta užbaigtumo. Panašiai ir su pjesės personažais – Marija dingsta pasakojimo viduryje ir pjesėje nebepasirodo. Ilgainiui dingsta ir Sonata. Tai savotiškai atrodo neišspręsta, kartu toks žingsnis simbolizuoja veikėjų mirtį, kuri visuomet yra šalia. Čia aiškiai matomas autorės sprendimas į mirtį žvelgti per kasdienybės ir natūralumo prizmę, tačiau skaitant atrodo kaip ganėtinai tipiškas ėjimas tokios temos viduje. Tekstas formos ir struktūros atžvilgiu nepasižymi stiliaus manieringumu ar poetiškumu, daugelis veiksmų yra lengvai nuspėjami. Viskas pateikiama aiškiai, tačiau taip sukuriamas paviršutiniškumo įspūdis.
Viskas tampa aišku pasidomėjus kūrinio rašymo aplinkybėmis. Autorė parašė pjesę vedama labai aiškių paskatų – mamą netikėtai užklupusios ligos. Slaugydama motiną, Birutė pradėjo rašyti dienoraštį, jame fiksavo įvairiausius ligoninės pokalbius ar nutikimus. Čia iškyla „Terapijų“ pavadinimo simboliškumas, jis labai subjektyvus ir susijęs su pačios autorės terapijos siekiu. Svarbus tampa medijos vaidmuo, mat spektaklio kūrėjai, perkeldami šią pjesę į sceną, mėgina perteikti banaliai kuriamą jautrumą. Režisierius K. Glušajevas kuria absoliučiai minimalistinį vaizdą: palei sieną išrikiuota juodų kėdžių eilė, kambarinė gėlė ir lašelinės stovas. Ta pati erdvė transformuojama į palatą, ligoninės koridorių, psichologės kabinetą. Gydytojos, psichologės, seselės vaidmenis įkūnija ta pati aktorė – Gintarė Latvėnaitė. Kostiumų dailininkė sukūrė pilkšvo kolorito drabužius, pasirinko ortopedines šlepetes, taip realizuodama minimalistinį scenos įvaizdį. Muzikinė plotmė taip pat atkartoja pastarąją stilistiką – galima girdėti girgždesio ar lifto garsus, kurie kuria kasdienybės pojūtį. „Terapijose“ aktorės ir žiūrovai stebi vieni kitus: „Aktorės, nedalyvaujančios konkrečioje scenoje, tampa žiūrovėmis, kurių vertinimuose susilieja jų pačių ir jų kuriamų veikėjų požiūriai, ir sunku nuspėti, kada šypsnis priklauso aktorei, o kada – jos herojei“, – rašo I. Tumanovičiūtė. Teatras pasitelkia tam tikras formas, mėgindamas prakalbinti B. Kapustinskaitės pjesę, tačiau kaip savarankiškas tekstas ji, deja, nefunkcionuoja, nes neapima tam tikrų gilumos klodų ir banaliais būdais pasiekia kulminaciją, tad skaitytojams vis dėlto iškyla klausimas: kurgi čia „kryžius“? Tačiau tekstas išlieka ganėtinai atviras ir gebantis atsiskleisti kitų medijų formomis.
Auksinio scenos kryžiaus iš B. Kapustinskaitės atimti neketinu, atvirkščiai – galima pasidžiaugti, kad vis daugiau jaunų kūrėjų atranda vietą teatro diskurse, o „kryžius“ ateina su laiku. Šis autorės apdovanojimas tarsi veda ją tolesnės kūrybos link. Tai yra vienas pirmųjų B. Kapustinskaitės bandymų sukurti savo originaliąją dramą, o ne pritaikyti tam tikrą tekstą scenai, tad telieka laukti naujų dramaturgės darbų beieškant „kryžiaus“.
